Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-05-18 nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta 1/3, iki aštuonių mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2015-02-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta vienerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė vienerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2015-12-31 iki 2016-01-02 (2 paros), nuo 2014-04-05 iki 2014-04-06 (2 paros) ir nuo 2014-07-24 iki 2014-07-25 (2 paros), viso – 6 paros.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. nuteistas už tai, kad jis 2015 metų gruodžio 31 d., apie 19.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), naudojo fizinį smurtą prieš artimą savo šeimos narę – sugyventinę P. A., o būtent: vieną kartą sudavė į veidą, po to vieną kartą delnu sudavė į kairę ausį, taip savo šeimos narei – sugyventinei P. A. sukėlė fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Savo kaltės ir veikos kvalifikavimo apeliantas neginčija, todėl kolegija nagrinėja tik bausmės skyrimo klausimą. Apeliantas skunde prašo jam neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Iki nusikalstamos veikos, už kurią K. B. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo jis buvo teistas 5 kartus, tame tarpe keturis kartus baustas laisvės atėmimo bausmėmis. Apeliantui buvo taikytos nuteistojo teisinę padėtį lengvinančios įstatymuose numatytos priemonės – bausmės vykdymo atidėjimas, amnestija, tačiau akivaizdu, jog tai nepadėjo nuteistojo atžvilgiu pasiekti BK 41 straipsnio 4 punkte numatyto tikslo – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, jis ir toliau darydavo nusikalstamas veikas. Tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, K. B. padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, turėdamas neišnykusį teistumą už analogišką nusikalstamą veiką – fizinio skausmo sukėlimą, taip pat už nusikaltimą, susijusi su neteisėtu disponavimu šaunamuoju ginklu. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad bausmės tikslus – atimti apeliantui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo galima tik vienintele – terminuoto laisvės atėmimo bausme.

Taigi, pirmosios instancijos teismo apeliantui parinkta BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra visiškai pagrįsta ir teisinga.

BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti skiriama viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dviejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu K. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė lygi sankcijoje numatytam vidutiniam šios bausmės dydžiui, vadovaujantis 64¹ straipsnio nuostatomis, t.y. atsižvelgiant į tai, kad apeliantas savo kaltę pripažino, bausmė sumažinta 1/3 ir realiai jam buvo paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, atsižvelgiant į apelianto asmenybę, ankstesnius teistumus, negali būti laikoma per griežta.

BK 75 straipsnio pagrindu bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nagrinėjamu atveju visos aukščiau nurodytos aplinkybės – apelianto asmenybė, jo ankstesni teistumai, padaryti administraciniai teisės pažeidimai bei aplinkybė, kad nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, kai apeliantas privalėjo elgtis nepriekaištingai ir turėjo suvokti, kad jam toliau elgiantis nusikalstamai neabejotinai kils dar didesnės neigiamos pasekmes, tačiau tai nesulaikė nuteistojo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nesudaro pagrindo dar kartą taikyti jam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, o apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės – kad jis šiuo metu dirba, atsakingai žiūri į atliekamas pareigas, stengiasi išlaikyti šeimą, kad be jo nukentėjusiajai P. A., kuri jam jokių pretenzijų neturi, būtų sunku, šios išvados niekaip nepaneigia.

Apeliantas skunde taip pat kelia klausimą, kodėl galutinė skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra 1 metai ir 10 mėnesių. Šioje vietoje pažymima, kad vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, jeigu nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina visiško arba dalinio sudėjimo būdu, t.y. prie griežčiausios bausmės prideda visą ar dalį kitu nuosprendžiu paskirtos švelnesnės bausmės. Nagrinėjamu atveju, apeliantas naują nusikalstamą veiką padarė bausmės, paskirtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-02-19 nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl vadovaujantis minėta teisės norma prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-02-19 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos vienerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės realiai pridėta tik mažesnioji dalis – trys mėnesiai iš nauju, 2015-05-18 nuosprendžiu paskirtos aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmės ir K. B. paskirta galutinė vienerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios laikyti aiškiai per griežta nėra jokio pagrindo.

Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu K. B. paskyrė teisingą tiek rūšimi, tiek ir dydžiu bausmę, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti nėra pagrindo.

Baudžiamojoje byloje yra gautos valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kuria prašoma, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, išieškoti iš K. B. 67,51 eurus teisinės pagalbos išlaidų.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas nepriklausomai nuo K. B. valios, todėl prašymas iš jo priteisti teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,-

nutaria:

nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą iš K. B. priteisti išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, atmesti.