Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Prano Kuconio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria atmestas Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį ir 303 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikalstamų veikų sudėties.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad piktnaudžiavo tarnyba, tai yra 2006 metų sausio 17-18 dienomis, dirbdamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininku ir veikdamas kaip kompetentingas asmuo, savo darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) kabinete, tyčia, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, viršydamas suteiktus įgaliojimus ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad administracinių teisės pažeidimų bylos teisena vykdoma griežtai laikantis teisėtumo, 7 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad tam įgalioti organai ir pareigūnai taiko administracinio poveikio priemones jų kompetencijos ribose, tiksliai pagal įstatymus, tai yra žinodamas, kad 2006 m. sausio 17 d. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) poskyrio vyresnysis specialistas M. M. išnagrinėjo E. J. 2006 m. sausio 16 d. įvykdyto Kelių eismo taisyklių 59 punkto pažeidimo (automobilio vairavimas, kai atimta teisė vairuoti) administracinę bylą ir priėmė nutarimą paskirti jam 1600 Lt baudą, neteisėtai priėmė kitą nutarimą tuo pačiu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to paties E. J. 2006 m. sausio 16 d. įvykdyto Kelių eismo taisyklių 59 punkto pažeidimo, bei paskyrė pažeidėjui mažesnę, tai yra 1100 Lt baudą, tokiais neteisėtais veiksmais pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, sumenkino policijos ir visos valstybės autoritetą, ir taip padarė didelės žalos valstybei.

Pagal BK 303 straipsnio 1 dalį R. S. buvo kaltinamas tuo, kad sunaikino dokumentą, tai yra 2006 metų sausio 17-18 dienomis, dirbdamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininku ir veikdamas kaip kompetentingas asmuo, savo darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) kabinete, iš E. J. 2006 m. sausio 16 d. įvykdyto Kelių eismo taisyklių 59 punkto pažeidimo (automobilio vairavimas, kai atimta teisė vairuoti) administracinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė ir sunaikino 2006 m. sausio 17 d. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) poskyrio vyresniojo specialisto M. M. priimtą nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo E. J. už 2006 m. sausio 16 d. įvykdytą Kelių eismo taisyklių 59 punkto pažeidimą buvo paskirta 1600 Lt bauda ir tokiais savo neteisėtais veiksmais pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, sumenkino policijos ir visos valstybės autoritetą, ir taip padarė didelės žalos valstybei.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu R. S. išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikalstamų veikų sudėties. Teismas konstatavo, kad abi nusikalstamos veikos, kuriomis kaltinamas R. S., padaromos tiesiogine tyčia, t. y. jis turėjo suvokti savo veikimo pavojingumą, numatyti pavojingas pasekmes ir jų siekti. Išanalizavęs teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog R. S. padarė jam inkriminuotas veikas.

Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, motyvuotai neatsakė į skundo argumentus ir tuo pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies bei BK 2 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Teismas atsisakė analizuoti liudytojų M. M. ir V. R. parodymus, nevertino liudytojų S. M. ir Ž. L. parodymų, neteisingai įvertino liudytojos E. C. parodymus kaip teisinančius, nesigilino į visą bylos įrodomąją medžiagą, išvadas dėl kaltės pagrindė vien teisinančiais įrodymais nemotyvuotai atsisakant kaltinančių įrodymų analizės. Neanalizuoti bei nemotyvuotai atmesti taip pat ir šie įrodymai: trys nutarimų dėl administracinio teisės pažeidimo blankai Nr. (duomenys neskelbtini), KET pažeidimo kortelė, baudos sumokėjimo kasos čekis. Teismas neišaiškino akivaizdaus prieštaravimo tarp KET pažeidimų kortelės duomenų apie sumokėtą baudą ir tos pačios baudos sumokėjimo kasos čekio duomenų. Nutarties motyvai neišsamūs ir vienpusiški, įrodymai įvertinti ne kaip visetas, o atsietai, kai kurie įrodymai liko išvis nevertinti. Konstatavęs, kad nėra pagrindo E. J. parodymus laikyti subjektyviais, teismas nemotyvavo tokio sprendimo. Teismas nekreipė dėmesio ir nepasisakė apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, parinko įstatymo nenumatytą pagrindą. Nors apylinkės teismas padarė nuorodą į BPK 303 straipsnio 1 dalį ir 5 dalies 1 punktą, tačiau nuosprendžio priėmimo metu galiojusios minėto įstatymo 5 dalies normos tokio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį nenumatė.

Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu prokuroras prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Skunde prokuroras nurodė, kad teismo išvados ir motyvai, kuriais remiantis išteisintas R. S., yra nepagrįsti. Taigi apeliaciniu skundu buvo ginčijamas išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumas, teismo išvadų atitikimas bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas patikrino išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas pilnai ir visapusiškai ištyrus visas bylos aplinkybes bei įvertinus įrodymų visetą, tiksliai argumentuojant kaip įrodymai yra vertinami, nepažeidžiant BPK reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo visus pirmosios instancijos teismo posėdyje išnagrinėtus įrodymus atskirai ir jų visetą bei konstatavo, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde ir, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų nepažeidė. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip ir padarė ne tokias išvadas, kaip to norėtų kasatorius, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Kai kuriais atvejais apeliacinės instancijos teismas atskirų apskųsto nuosprendžio įrodymų detaliau neanalizavo, pritardamas jų vertinimo motyvams, išdėstytiems pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Taip, apeliacinės instancijos teismas detaliau neanalizavo liudytojų V. R. ir M. M. parodymų, tačiau nutartyje nurodė, kad sutinka su apylinkės teismo motyvacija dėl šių parodymų nepatikimumo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liudytojų V. R. ir M. M. parodymai analizuojami detaliai ir nurodomi išsamūs motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas šiuos parodymus atmetė. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas ir neanalizavo nurodytų liudytojų parodymų, tačiau dėl jų vertinimo pasisakė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) 25 punktas).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. S. išteisintas vadovaujantis BPK 303 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad R. S. išteisinamas nesant jo veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 303 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Nuosprendžio rezoliucinės dalies formuluotė neatitinka įstatyme (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte) įtvirtintos formuluotės, tačiau ši aplinkybė negali būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes tai nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.