Panevėžio apygardos teismo nutartis

2007-02-15 · Civilinė byla Nr. 2A-47-544/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-02-15
Bylos Nr.
2A-47-544/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Valiulienė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Edmundas Jaras
Atsakovas
S. Š., S.
Trečiasis asmuo
A. E., Rokiškio rajono savivaldybės administracijai, P. B., B. B., O.
Ieškovas
AB „Rytų skirstomieji tinklai“
Advokatai
Odeta Dominaitytė
Kategorijos
  • 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-47-544-2007

teisėja Malvyra Bučienė Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1;

(S)42.8; 45.5; 121.20PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. vasario 15 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės (pranešėja), Edmundo Jaro, sekretoriaujant Lolitai Kudabienei, dalyvaujant ieškovės atstovams O. J., A. M., atsakovei S. Š., jos atstovei advokatei Odetai Dominaitytei, trečiojo asmens atstovui A. S., trečiajam asmeniui A. E.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. Š. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-729-126-06 pagal ieškovės AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ieškinį atsakovei S. Š., esant tretiesiems asmenims: Rokiškio rajono savivaldybės administracijai, P. B., B. B., O. B., P. B., G. B., B. Č., A. D., A. E., J. A. G., J. G., S. G., P. G., R. G., V. G., V. K., G. K., A. K., A. K., V. K., J. A. K., J. K., P. K., R. L., S. L., A. P., D. P., J. P., J. P., G. P., Z. R. P., V. P., S. P., A. P., J. R., A. S., A. S., E. S., B. S., M. S., D. S., G. Š., A. Š., A. T., U. T., A. T., P. V., L. V., dėl 2767,99 Lt pagal sutartį priteisimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą apie bylą, apeliantę ir jos atstovę, prašiusias panaikinti skundžiamą sprendimą, priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, ieškovės atstovus ir trečiuosius asmenis bei jų atstovus, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Šalies argumentai

Ieškovė iš atsakovės prašė priteisti 2767,99 Lt pagal sutartį už suvartotą elektros energiją bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad AB „Lietuvos energija“, kurios teisių ir pereigų perėmėja yra ieškovė, 1997-07-22 su atsakove sudarė Elektros energijos tiekimo vartojimo sutartį Nr. 906033-8, pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti elektros energiją į Antanašės km, Obelių sen., Rokiškio raj. esantį vandens bokštą, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka apmokėti už sunaudotą elektros energiją ieškovei. Tačiau nuo 2004 metų atsakovė už sunaudotą elektros energiją pilnai nepamokėjo, todėl susidarė 2767,99 Lt skola, kurią įrodo vartotojo kontrolės laikotarpiai ir mokėjimo dokumentų duomenys.

Žemesnės instancijos teismas

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2006-11-07 sprendimu ieškinį tenkino ir iš atsakovės ieškovei priteisė 2767,99 Lt skolos, paskirstė ir priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad šalys 1997-07-22 pasirašė sutartį elektros energijai tiekti ir vartoti į vandens bokštą Antanašės gyvenvietėje, pagal kurią atsakovė įsipareigojo už suvartotą elektros energiją pilnai atsiskaityti iki sekančio mėnesio 15 d., tačiau šios pareigos tinkamai nevykdė ir laiku pilnai nemokėjo už suvartotą elektros energiją, todėl susidarė 2767,99 Lt skola, kurios dydį patvirtina rašytiniai įrodymai (CK 6.256 str., 6.384 str., 6.388 str.). Teismas atmetė atsakovės prašymą pripažinti minėtą 1997-07-22 elektros energijos tiekimo vartojimo sutartį niekine CK 1.80 str. pagrindu, nes nenustatė, kad ją sudarant būtų buvę pažeistos imperatyvios teisės normos. Teismas konstatavo, kad atsakovė nuo 1996 metų minėto sandorio neginčijo ir jam pritarė, nes sutartinius įsipareigojimus iš dalies įvykdė, nuo 1996 m. rinko mokesčius už suvartotą elektros energiją iš gyventojų, juos perduodavo ieškovei. Atsakovė ir tretieji asmenys pripažino, kad skola ieškovei susidarė todėl, kad dalis gyventojų, kurie naudojasi vandeniu, nemokėjo už sunaudotą elektros energiją. Nors vandens bokštas nebuvo perduotas nei atsakovei, nei tretiesiems asmenims, tačiau juo visi naudojosi ir mokėjo už sunaudotą elektros energiją. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendė, kad, sprendžiant šios skolos išieškojimo klausimą, svarbu ne nuosavybės teisė, bet konkretaus asmens pareiga surinkti mokesčius iš gyventojų ir sumokėti juos ieškovui, kurios atsakovė tinkamai nevykdė. Teismas nepripažino pagrįstais atsakovės argumentų, kad įsiskolinimo dydis turėtų būti sumažintas CK 6.259 str. pagrindu, nes prievolė tinkamai neįvykdyta ir dėl ieškovo kaltės, nes, nors pagal LR Ūkio ministro 2005-10-07 įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 39 punktą ieškovas yra atsakingas už jam priklausančius elektros tinklus, bet šiuo atveju aptarnavimo ir balansinės priklausomybės riba tarp elektros tinklų ir vartotojo šiuo atveju nustatyta nuo kabelio pajungimo, o sugedo vartotojo (atsakovės) eksploatuojamo vandens siurblio korpusas (UAB „Rokiškio vandenys“ pažyma, b. l. 27). Pagal Sutarties 2.2 p., minėtų Taisyklių 45.11, 45.11.1 p., atsakovės pareiga buvo stebėti apskaitos prietaisų būklę ir veikimą ir apie pastebėtus trūkumus nedelsiant pranešti tiekėjui. Atsakovė ir tretieji asmenys pripažįsta, kad žinojo apie gedimą vandens bokšte ir padidėjusį sunaudotos elektros energijos kiekį, tačiau apie tai neinformavo ieškovo. Būtent ieškovas, pastebėjęs padidėjusį sunaudotos energijos kiekį, atliko patikrinimą, po kurio nuo 2006-02-15 nutraukė elektros energijos tiekimą (b. l. 28).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė S. Š. prašo 2006-11-07 Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir atmesti ieškovo ieškinį. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo šiuos motyvus:

1. Šalių 1997-07-22 pasirašyta sutartis elektros energijai tiekti ir vartoti į vandens bokštą turėjo būti pripažinta niekine CK 1.80 str. pagrindu, nes prieštaravo CK 6.383 str. 2 d., kadangi abonentas (atsakovė) šiuo atveju neturėjo energiją naudojančio bei tuo metu galiojusių LR Vyriausybės 1991-01-08 nutarimu Nr. 13 patvirtintų ,,Elektros energijos vartojimo taisyklių“ 1.2 p., kuris numatė, kad ,,vartoti elektros energiją leidžiama tiktai sudarius sutartį tarp energijos tiekėjo ir vartotojo, kurio įrenginiai tiesiogiai prijungti prie energijos tiekėjo tinklų.” Vandens bokštas, kuriam ieškovas tiekė elektros energiją, anksčiau priklausė kolūkiui, atsakovei niekada nepriklausė, ji nebuvo jo naudotoja. Todėl teismo išvada, kad sandoris neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, yra nepagrįstas.

2. Niekinio sandorio negaliojimas nepriklauso nuo šalių valios, todėl jo atsakovė negalėjo patvirtinti. Ieškovo veiksmuose yra aplaidumo, nes pasikeitus šaliai, ji, kaip stipresnė sandorio šalis, nesiėmė priemonių sudaryti naują elektros energijos vartojimo sutartį.

3. Teismo išvada, kad tarp šalių sudaryta vartojimo sutartis, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nes byloje nustatyta, kad vandens bokštu bendru susitarimu naudojosi, už energiją mokėjo, bokštą prižiūrėjo ir remontavo visi kaimo gyventojai, o ne viena atsakovė. Elektros energijos prietaisai atsakovei nepriklausė, ji nėra teisėta elektros energiją naudojančių įrenginių naudotoja, ir jie nebuvo jai perduoti naudotis. Sutartyje pasirašė tik kaip kaimo gyventojų įgaliotas surinkti mokesčiams už elektros energiją vandens bokšto elektros įrenginyje asmuo nesuprasdama, kad sutartis jai vienai sukurs prievolę atsiskaityti už kitų asmenų sunaudotą elektros energiją. Teismų praktikoje nustatyta, kad prievolė mokėti už elektros energiją kyla ne sutartį su elektros tinklais pasirašiusiam asmeniui, bet asmeniui, faktiškai vartojančiam elektros energiją per prijungtus energijos tinklus (LAT nutartis civ. b. Nr. 3K-579/2003).

4. Sprendimas neatitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo principų, nes sutiko surinkti pinigus iš kaimo gyventojų ir juos įnešti į ieškovo sąskaitą tik todėl, kad Rokiškio rajono savivaldybės administracija nevykdė LR Vietos savivaldos įstatymo 7 str. 16 p. įtvirtintos funkcijos organizuoti geriamo vandens tiekimą gyventojams. Elektros energiją naudoję įrenginiai be atsakovės valios buvo paimti ir perduoti UAB ,,Rokiškio vandenys”, taip neteko galimybės patikrinti, ar įsiskolinimas atsirado dėl siurblio ar dėl elektros skaitiklio gedimo. Nebūdama nei geriamojo vandens, nei elektros energijos tiekėja gyventojams, nei vandens siurblio savininkė ar naudotoja neturėjo teisinių būdų priversti gyventojus laiku ir pilnai mokėti už sunaudojamą vandenį ir energiją negalėjo užtikrinti tinkamo vandens siurblio eksploatavimo.

5. Jos kaltės dėl išaugusio elektros suvartojimo, nes, sužinojusi apie gedimą, atjungė vandens bokštą, tačiau jis be jos žinios vėl buvo įjungtas, o ieškovas jau anksčiau turėjo pastebėti didesnį elektros energijos suvartojimo kiekį ir apie tai informuoti atsakovę.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė AB „Rytų skirstomieji tinklai“ prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, nes apeliantė nepagrįstai teigia, jog elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinė, kadangi ji sudaryta atsakovės laisva valia ir suvokiant savo veiksmus nesat grasinimo ar melavimo. Vadovaujantis imperatyvių teisės normų aiškinimo principais, CK 6.383 str. 2 d. nėra imperatyvi teisės norma, o sutartis nesudaryta siekiant apsaugoti viešąjį ar visuomenės interesus. Atsakovė sutartį sudarė kaip fizinis asmuo, nesiekė jos nutraukti, neinformavo apie kitas aplinkybes, galėjusias turėti įtakos sutartiniams santykiams. Atsakovė privalėjo tinkamai ir laiku sumokėti už suvartotą elektros energiją, tačiau nuo 2004 m. nereguliariai vykdė šią prievolę, be to, nepranešdama apie gedimus, padidėjusį elektros energijos suvartojimą, pažeidė principą kooperuotis (CK 6.388 str.). Todėl už elektros energiją vartojančio įrenginio gedimą, padidėjusį elektros energijos kiekio suvartojimą ji atsako pagal sutartį ir pagal CK 6.383 str. 1 d. taisykles.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Rokiškio rajono savivaldybės administracija prašo jį atmesti, nes apeliantė negali ginčyti elektros energijos pirkimo–paravimo sutarties, kuri sudaryta daugiau kaip prieš dešimt metų ir kurią ji pripažino, vykdė, neginčijo. Bendras senaties terminas ginti pažeistas teises yra dešimt metų, ir tai yra pagrindas skundą atmesti (CK 1.125 str. 1 d., 1.131 str. 1 d.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo G. K., J. A. G., J. G., A. E. prašė skundą atmesti, nes apeliantė teismui pateikė neteisingus faktus apie tai, kad ji atjungė vandens bokštą, nes jį įjungdavo ir išjungdavo elektrikas J. P. Apeliantė netinkamai atliko jai pavestas pareigas, nes neinformavo kaimo gyventojų apie skolą, nesurinko pinigų iš įsiskolinusių gyventojų už suvartotą elektros energiją, neaišku, kiek kuris asmuo už ją skolingas, nes ne visi gyventojai, naudojęsi vandens bokštu, įtraukti byloje trečiaisiais asmenimis.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo, nes neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Neatskleidęs bylos esmės teismas pažeidė procesinės teisės normas, todėl negalima pripažinti, kad byla išspręsta teisingai (CPK 159 str., 265 str.).

Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Faktines bylos aplinkybes teisingai išaiškinti būtina norint teisingai taikyti teisės normas, reglamentuojančias tam tikrus teisinius santykius, išvengti jų tiesmukiško taikymo, nes bet kuri materialinės teisės norma taikoma tam tikriems konkretiems nustatytiems faktams. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje esminėmis bylos aplinkybėmis bylos esmei atskleisti gali būti vertinamos žemiau nurodytos aplinkybės, kurioms nustatyti, atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, apeliacinėje instancijoje bylą tektų nagrinėti beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tai reiškia, kad yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Ši išvada daroma vadovaujantis šiais motyvais.

Iš 1997-07-22 šalių sudarytos Elektros energijos tiekimo vartojimo (pirkimo– pardavimo) sutarties Nr. 906033-8 matyti, kad pagal ją ieškovė (ankstesnės įmonės teisių ir pareigų perėmėja), įsipareigojo tiekti elektros energiją į vandens bokštą Antanašės km., Obelių sen., Rokiškio rajone, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už sunaudotą elektros energiją iki sekančio mėnesio 15 d. (1 t., b. l. 16). Šioje sutartyje taip pat nurodyta, kad į vandens bokštą, kuriam tiekiama elektros energija, juridines teises įrodantis dokumentas yra „perdavimas iš sen.“ Spręstina, jog tuo norėta pasakyti, kad vandens bokštas faktiniams naudotojams perduotas anksčiau. Tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Jų nesant negalima nustatyti, kokiu pagrindu minėtos sutarties šalimi yra atsakovė, nes vandens bokštas pagal šiuo metu byloje esančius įrodymus jai nepriklauso nei nuosavybės, nei valdymo, nei kitokio teisėto naudojimo pagrindu, taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovė, kaip ieškovės abonentė, iš ieškovės gautą elektros energiją perduodavo kitiems abonentams (subabonentams). Be to, neatskleista ir nenustatyta kokie sutarties sudarymo metu buvo tikrieji šalių ketinimai ir tikslai, koks tikrasis sutarties turinys, ar kada nors faktiškai buvo vykdomos sutarties sąlygos tokia apimtimi, kokia jos nurodytos sutartyje bei kokios teisės ir pareigos faktiškai atsirado atsakovei iš sutarties ir ar ji kada nors savo lėšomis mokėjo už bokšte sunaudotą elektros energiją, jei savo nuosavybėje ar valdyme neturėjo elektros energiją naudojančių įrenginių. Nenustačius šių aplinkybių, negalima daryti neginčijamos išvados, kad atsakovė sutartį pripažino, vykdė ir neginčijo.

Civilinės bylos įrodinėjimo dalykas (aplinkybės, kuriomis šalys remiasi ir kurias reikia nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą) yra nurodomas šalių procesiniuose dokumentuose. Ieškinio atsakovei dėl apmokėjimo už sunaudotą elektros energiją juridiniu pagrindu nurodyti CK 6.256, 6.384, 6.388 straipsniai (1 t., b. l. 13–14). Dalyvaujantys byloje asmenys paaiškino analogiškai, kad faktiškai minėta 1997-07-22 Sutartis pagal jos esmę ir turinį taip, kaip jis nurodytas sutarties sąlygose, niekada nebuvo vykdoma. Atsakovė niekada savo lėšomis nemokėjo ieškovei už vandens bokšte dėl geriamo vandens tiekimo visiems kaimo gyventojams sunaudotą elektros energiją pagal elektros skaitiklio parodymus, o tik apskaičiuodavo sunaudotą elektros energijos kiekį, jį paskirstydavo tarp faktiškai per minėtą vandens bokštą naudojančių geriamą vandenį gyventojų, surinkdavo tenkančią dalį mokesčių ir įmokėdavo ieškovei (1 t., b. l. 41, 179–193). Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė ir tretieji asmenys pripažino, jog skola ieškovei už elektros energiją susidarė todėl, kad dalis gyventojų, kurie naudojasi vandeniu, pilnai nesumokėjo už sunaudotą elektros energiją, taip pat teismas nustatė, kad, nors vandens bokštas nebuvo perduotas nei atsakovei, nei tretiesiems asmenims (1 t., b. l. 27, 37, 38, 42, 57, 73–74, 133–169). Esant tokiai išvadai, neaišku, kokiu pagrindu visas įsiskolinimas už sunaudotą elektros energiją yra priteistas iš atsakovės – vienos iš faktinių elektros energijos vartotojų, nes tokiu atveju neaišku, kodėl atsakovė rinko pinigus iš gyventojų, nes, sekant teismo išvadomis, išeitų, kad kiti gyventojai, nors naudojosi paslauga, už ją mokėti nebeprivalėjo, kas prieštarauja byloje esančių įrodymų visuma nustatytoms bylos aplinkybėms. Liko neatskleista, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu atsakovė yra atsakinga prieš ieškovą už kitus faktinius elektros energijos vartotojus. Iš teismo sprendimo turinio sektų, kad, tenkinant ieškinį, nebuvo svarbu, kam nuosavybės teise priklauso elektrą naudojantis įrenginys, bet esminę reikšmę turėjo atsakovės pareigos surinkti mokesčius iš gyventojų ir sumokėti juos ieškovui tinkamas vykdymas. Ieškovas teigia, kad iki bylos iškėlimo tikrosios padėties dėl vandens bokšte sunaudotos elektros energijos apmokėjimo nežinojo. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys nurodo, kad atsakovė iš gyventojų pinigus rinko pagal žodinį susitarimą su kaimo gyventojais. Sprendime nenurodyta, kokių faktinių duomenų pagrindu konstatuojama esant įrodyta, kad atsakovė minėtą pareigą turėjo ir privalėjo ją tinkamai vykdyti, nes byloje nėra nei sutarties, nei kitokių įrodymų, taip pat nenurodyta teisės aktų, kurių pagrindu atsakovei tokia pareiga būtų buvusi nustatyta. Todėl liko neatskleista, kokiu pagrindu atsakovė privalo atsakyti prieš ieškovą už naudojusius elektros energiją asmenis. Ieškinys nekildinamas iš deliktinės atsakomybės, ieškovė neįrodinėjo ir byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė priteisti reikalaujamą sumą iš gyventojų surinko, bet neįnešė į ieškovės sąskaitą.

Atsakovė, kaip ir kiti minėto kaimo gyventojai, mokėjo ieškovei už jai tenkančią sunaudotos elektros energijos dalį. Kadangi byloje nenustatyta kaip, kokia apimtimi, tarp kokio skaičiaus naudotojų, kokiais principais vadovaujantis buvo paskirstoma mokėtina suma, kurie gyventojai atsiskaitė pilnai, kurie – iš dalies ar visai neatsiskaitė, apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės priimti galutinio sprendimo atsakovės atžvilgiu. Pagal seniūno pažymas, vandens bokštu naudojosi 38 arba 48 gyventojai (pažymų įrašai taisyti nesant aptarimo), pagal atsakovės apskaitą – apie 28 gyventojus ir AB „Rokiškio sūris“, o skolingi liko apie 22 gyventojus (1 t., b. l. 41, 71, 75, 177, bylos priedas). Todėl nepaneigtas apeliacinio skundo argumentas, kad byloje dalyvavo ne visi ir ne tie asmenys, kurie liko skolingi už sunaudotą elektros energiją. Nenustačius virš minėtų esminių aplinkybių bylos esmei atskleisti nėra galimybių spręsti ieškinio pagrįstumo klausimą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, nepakankamai ištyrė ir įvertino įrodymus, dėl ko byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Todėl ji grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo minėtoms esminėms bylos aplinkybės nustatyti.

Nagrinėjimo teisme stadijose pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį ir į byloje taikytinų teisės normų turinį, gali patikslinti įrodinėjimo dalyką ir nurodyti šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, taip pat pareikalauti iš jų įrodymų (CPK 159, 179, 225, 230 str. ir kt.). Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas priima teismo sprendimą, kuriame konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje (CPK 265 str. 1 d.). Nustačius kitokias faktines aplinkybes, negu jos šalims buvo žinomos bylos iškėlimo metu, CPK normos numato galimybę šalims, iškilus vėlesniam būtinumui ir esant pagrindui, netinkamą šalį pakeisti tinkama, į bylą įtraukti procesinius bendrininkus, pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą, patikslinti ieškinį, pareikšti priešieškinį dėl sutarties pripažinimo iš dalies ar pilnai negaliojančia ir pan. (CPK 42 str. 1 d., 43 str., 45 str., 141 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

NUTARIA:

Panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėEdmundas JarasBirutė Valiulienė