Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. K. I. ir C. S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024-03-18 Sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjoms B. K. I. ir C. S. M. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir išsiųsti C. S. M. iš Lietuvos Respublikos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjos yra K. D. Respublikos pilietės. Pareiškėja B. K. I. - gimusi (duomenys neskelbtini), o jos dukra C. S. M. - gimusi (duomenys neskelbtini).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko neteisėtai, pėsčiomis, mišku kirsdama Lietuvos Respublikos valstybės sieną. 2021 m. rugsėjo 9 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų nepateikė teigdama, kad dokumentus iš jos paėmė Baltarusijoje universitete, kuriame studijavo.

2021-10-14 Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pirmąjį pareiškėjos B. K. I. prieglobsčio prašymą priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė: nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į K. D. Respubliką; uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Migracijos departamento 2-oji komisija, 2021-11-18 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atmetė prieglobsčio prašytojos skundą dėl Migracijos departamento sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, pagrindinė priežastis, kodėl ji paliko savo šalį – gresiantis kerštas iš žmogaus, už kurio nesutiko tekėti, be to, ji taip pat skolinga jam 10 tūkst. dolerių.

Teismo 2022-02-03 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1766-331/2022 B. K. I. skundas, prašant panaikinti Migracijos departamento 2021-10-14 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2021-11-18 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo, buvo atmestas pilna apimtimi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2022-03-16 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1525-415/2022 B. K. I. skundas, prašant panaikinti Migracijos departamento 2021-10-14 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2021-11-18 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo, buvo tenkintas iš dalies.

Taigi LVAT nusprendė pakeisti Migracijos departamento 2021-10-14 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstyti taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“. Atitinkamai buvo pakeista Migracijos departamento 2-osios skundų komisijos 2021-11-18 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis. Likusi teismo 2022-02-03 sprendimo dalis palikta nepakeista.

Nustatyta, kad pareiškėja B. K. I. 2022-01-12 susilaukė mergaitės C.-S. M. ir jos vardu 2022-02-28 pateikė prieglobsčio prašymą. Pirminės apklausos metu B. K. I. paprašyta pateikti laisvos formos paaiškinimą, dėl kokių priežasčių kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodė: „Naujagimė“, t. y. nenurodė aplinkybių, išskirtinai susijusių su naujai gimusiu vaiku. 2022-03-17 Migracijos departamentas, išnagrinėjęs C.-S. M. prieglobsčio prašymą, priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė nesuteikti C.-S. M. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į K. D. Respubliką, neuždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teismo 2022-10-17 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-5044-320/2022 C.-S. M. skundas panaikinti Migracijos departamento 2022-03-17 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo buvo tenkintas pilna apimtimi. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento sprendimo turinį, pažymėjo, kad nebuvo įvertintos aplinkybės dėl pareiškėjos – nepilnamečio vaiko interesų apsaugos. Taip pat iš esmės nevertinta, kad prieglobsčio prašytoja yra nepilnametis vaikas, Lietuvos Respublikoje esantis kartu su savo motina. Migracijos departamentas, spręsdamas dėl vaiko priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, nieko nepasisakė ir nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, atsižvelgiant į kuriuos turėtų būti aiškinamas ir Įstatymas.

Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad C.-S. M. yra 2 metų amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)) bei į tai, kad nepilnametės motina B. K. I. nurodė, kad dukrai kyla identiškos grėsmės, nepilnametei nesant galimybės savarankiškai ir sklandžiai dėstyti mintis, atsižvelgus į asmens amžių ir brandą, nusprendė nedaryti apklausos su C.-S. M.. Atsižvelgus į tai, kad prieglobsčio prašymą dėl C.-S. M. pateikė prieglobsčio prašytojos motina, 2024-02-08 vykusios apklausos metu, klausimai susiję su C.-S. M. prieglobsčio prašymu buvo adresuoti motinai.

Migracijos departamentas 2024-03-18 priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjoms prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti C. S. M. iš Lietuvos Respublikos ir neuždrausti C.-S. M. atvykti į Lietuvos Respubliką.

Sprendimas priimtas, vadovaujantis ĮUTP 86, 87 straipsniais; ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu; ĮUTP 127 straipsnio 5 dalimi; Prieglobsčio tvarkos aprašo 105.4 papunkčiu; Grąžinimo tvarkos aprašo 49 punktu, 57 punktu; Kriterijų vertinimo tvarkos 7 punktu.

Pareiškėjos, nesutikdamos su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamos jį panaikinti.

ĮUTP nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

ĮUTP nuostatos yra pagrįstos J. T. Konvencija dėl pabėgėlių statuso, jos taip pat įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų.

Vadovaujantis ĮUTP 86 straipsnio 1 dalimi, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. ĮUTP 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar ĮUTP 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar ĮUTP 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos. Sprendimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo arba nesuteikimo priima Migracijos departamentas (ĮUTP 86 straipsnio 3 dalis).

ĮUTP 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta ĮUTP 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų. Sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo arba nesuteikimo prieglobsčio prašytojui priima Migracijos departamentas (ĮUTP 87 straipsnio 3 dalis).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ĮUTP 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš ĮUTP 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš J. K., pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Vadovaujantis Tvarkos aprašo 99 punktu pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su ĮUTP 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais ir yra esminiai vertinant prašymą suteikti prieglobstį, laikytini atitinkančiais tikrovę. Vertindamas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų patikimumą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustato, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Visi prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys vertinami racionaliai, visapusiškai ir objektyviai, o jų pripažinimas nepatikimais negali būti grindžiamas subjektyviomis prielaidomis arba intuicija.

Įvertinus pareiškėjų pateiktą informaciją, pasisakymus teismo posėdžio metu, apklausos metu bei skunde pateiktus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiktina su atsakovo išvada, kad pareiškėjos neatitinka ĮUTP 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, šios bylos nagrinėjimo kontekste teismui svarbu nustatyti, ar Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai B. K. I. dukrai C. S. M. nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos ir Sprendime nurodė išsiųsti C. S. M. iš Lietuvos Respublikos.

Pabrėžtina, kad siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, prašyme nurodytos rizikos (grėsmės) turi būti įvertintos remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją, ir tik pripažinus, kad yra pagrindas konstatuoti, jog tokia rizika yra reali, būtų teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą. Pažymėtina, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje nepateikė objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius apie tai, jog dukrai C. S. M. kilmės valstybėje kyla pavojus.

Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos dukros prieglobsčio prašymą, atsižvelgė į tokius veiksnius, kaip vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei, ypatingas pažeidžiamumas, šeiminė padėtis, išsilavinimas ir jo fizinės bei psichinės sveikatos būklė. Tyrimo metu nustatyta, kad įvardyti kriterijai neturi įtakos vertinant pagrįstą persekiojimo baimę, nes K. D. Respublikoje vykstantis vidaus ginkluotas konfliktas yra lokalizuotas. Grąžinimo į kilmės valstybę atveju, pareiškėjos dukra būtų grąžinama į vietovę, kuri nutolusi daugiau nei 1500 km nuo konflikto teritorijos, todėl su asmeniu susiję kriterijai nepadidina tikimybės, kad asmuo patirs persekiojimą. Vertinant pareiškėjos dukros grėsmę patirti smurtą lyties pagrindu, tyrimo metu nebuvo identifikuoti persekiojimo vykdytojai, persekiotojų tikslai ir motyvai. Vertinant pareiškėjos dukros prieigą prie medicininių paslaugų nebuvo nustatyta indikacijų, kad vaikas turėtų raidos sutrikimų, kurie reikšmingai skirtųsi nuo biologinio amžiaus. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta indikacijų, kad vaikas turėtų psichinę ar fizinę negalią, onkologinę ar kitokio pobūdžio lėtinę ligą. Pareiškėjos dukrai šiuo metu neatliekamos medicininės procedūros ir ji nevartoja medikamentų, dėl kurių stygiaus reikšmingai sumažėtų mažametės gyvenimo trukmė ar ji patirtų kančių. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad K. D. Respublika tikslingai ribotų prieigą prie medicininių paslaugų išskirtinai lyties (mergaitės) ar amžiaus (naujagimiai) pagrindu. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta realių ir individualių aplinkybių, išskirtinai susijusių su pareiškėjos dukra, dėl kurių K. D. Respublika atsisakytų teikti medicinines paslaugas. Vertinant K. gaujų keliamą grėsmę, tyrimo metu nebuvo nustatyta indikacijų, kad gaujos tikslingai rinktųsi aukas lyties (mergaitės) ar amžiaus (naujagimiai) pagrindu. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, išskirtinai susijusių su pareiškėjos dukra, dėl kurių K. gaujos siektų taikytis būtent į ją individualiai.

Pažymėtina, kad asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti. Atsižvelgiant į visuotinai išplitusias susidorojimo priemones, bendrą situaciją, susijusią su vaiko patirtais išgyvenimais, pareiškėjo motinos aktyvų įsitraukimą, pareiškėjo šeimos pažeidžiamumą, pareiškėjo gerovės (materialinės ir emocinės) priklausomybę nuo vieno iš tėvų – šiuo atveju motinos, taigi tai turi patikrinti Migracijos departamentas, atlikdamas šių individualių faktų ir aplinkybių vertinimą.

Teismo nuomone, Migracijos departamentas, atlikdamas individualų faktų ir aplinkybių vertinimą atsižvelgęs į vaiko amžių ((duomenys neskelbtini)), be kita ko, vertino ar prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje taikomos įvairios priemonės gali, pavyzdžiui, pažeisti pareiškėjos ekonomines, socialines ir kultūrines teises, tokias taip teisė į mokslą, sveikatą, socialinę apsaugą ir visas kitas priemones bei socialines normas, jeigu jos gali būti taikomos pareiškėjai. Migracijos departamentas tyrimo metu pritaikė N. prieš J. K. testą, kuriame išdėstytos sąlygos neprilygsta C.-S. M. situacijos, t. y. Migracijos departamento nagrinėjamu atveju, įvertinus aplinkybes, jog B. K. I. yra vieniša moteris, o C.-S. M. mažametė mergaitė, tiek atsižvelgus į kilmės valstybės informaciją, individuali asmenų humanitarinė padėtis nelaikytina itin išskirtiniu atveju, kuris leistų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą grąžinus asmenis į K. D. Respubliką. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju taip pat yra užtikrinamas negrąžinimo principas, nes tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad įvykus C.-S. M. deportacijai kyla reali rizika, kad ji patirs elgesį, kuris prieštarauja EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Taigi, teismo vertinimu, darytina išvada, kad Migracijos departamentas išsiaiškino, ar prieš pareiškėją (šiuo atveju vaiką) gali būti atliekami veiksmai arba taikoma įvairių priemonių sankaupa, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu arba dažnumu, kad būtų laikomi sunkiu pagrindinių žmogaus teisių pažeidimu.

Taigi, Migracijos departamentas, vertindamas žmogaus teisių pažeidimo riziką, turi atsižvelgti į kelias objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Visų pirma, aplinkybė, kad pareiškėjos mamai B. K. I., kuriai taikomi apribojimai, yra svarbi vertinant rizikos, kurią prieglobsčio prašytoja patirs kilmės šalyje, lygį. J. T. vyriausiojo pabėgėlių komisaro 2009 m. gruodžio 22 d. Gairių dėl tarptautinės apsaugos Nr. 8: Vaikų prieglobsčio prašymai pagal 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, papildytos 1967 m. Protokolu, 1 straipsnio A skirsnio 2 punktą ir 1 straipsnio F skirsnį (toliau – 2009 metų Gairės), 46 punkte pažymima, kad valstybės institucijos ar nevalstybiniai veikėjai gali priskirti suaugusių asmenų, tėvų, pažiūras ir nuomonę šių asmenų vaikams. Taip gali būti net ir tuo atveju, kai vaikas negeba išreikšti savo nuomonės ar paaiškinti tėvų veiklos, taip pat atvejais, kai tėvai sąmoningai neatskleidžia informacijos, siekdami apsaugoti savo vaiką.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad negalima atskirti C.-S. M. motinai ir pačiai C.-S. M. kylančių grėsmių. Kadangi pareiškėjai B. K. I., kaip minėta, LVAT 2022-03-16 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1525-415/2022 nustatytos visos faktinės aplinkybės ir paliktas galioti Migracijos departamento 2021-10-14 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) nesuteikti pareiškėjai B. K. I. prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką bei išsiųsti į kilmės valstybę.

J. T. vyriausiasis pabėgėlių komisaras dėl objektyviai ribotų galimybių vaikams išreikšti politines pažiūras ragina vaikų prieglobsčio prašymus vertinti šeimos narių padėties kontekste. 2009 metų Gairių 11 punkte nustatyta, kad kai tėvai ar globėjai dėl savo vaiko turi pagrįstą baimę būti persekiojamam, gali būti laikoma, kad vaikas turi tokią baimę, net ir atvejais kai jis neišreiškia arba nejaučia tokios baimės. Kaip nurodoma J. T. vyriausiojo pabėgėlių komisaro Vadove dėl procedūrų ir kriterijų, nustatant pabėgėlio statusą ir Gairėse dėl tarptautinės apsaugos (1979 m., pakartotinis leidimas 2019 m., HCR/1P/4/ENG/REV. 4) (toliau – 2019 m. J. T. vyriausiojo pabėgėlių komisaro Vadovas ir Gairės), ypač svarbu atsižvelgti į šeimos narių aplinkybes, kurios gali būti esminės sprendžiant vaiko prašymą. Nors vaikas gali išgyventi asmeninę baimę ar patirti persekiojimą, dažnai jis gali bijoti arba gali būti paveiktas kitų persekiojimo priemonių, kurias patiria visa jo šeima (218 p.). Vaikai dažniausiai kilmės valstybę palieka ne savo iniciatyva. Paprastai juos išsiunčia tėvai arba globėjai. Jeigu yra priežasčių manyti, kad tėvai siekia, jog jų vaikas būtų už kilmės valstybės ribų dėl savo pagrįstos baimės būti persekiojamiems, reikia preziumuoti, kad vaikas turi tokią pačią baimę (219 p.). Taigi, kaip minėta, teismo sprendimais yra nustatyta, kad B. K. I. kilmės valstybėje pareiškėjai B. K. I. grėsmė nekyla.

Pažymėtina, kad prašymą nagrinėjanti institucija negali pagrįstai tikėtis, jog pareiškėjo šeimai taikant įvairias administracines ir teisines priemones, susijusias su vaiko priežiūra, pareiškėjas nepatirtų jokio poveikio, nes kompetentingų vaiko teisių institucijų taikomos priemonės yra nukreiptos ne į vaiko, o į jo tėvų elgesį. Nors daugeliu atvejų vaikams kyla grėsmė patirti persekiojimo padarinius, panašius ar identiškus tiems, kuriuos patiria tėvai, tačiau yra situacijų, kai asmens statusas – vaikas – bus esminė aplinkybė. Šiuo požiūriu svarbus tiek persekiojimo pobūdis, kaip antai atskyrimas nuo tėvų, tiek jo poveikis vaikui. Pastaruoju aspektu pažymima, kad yra atvejų, kai pagrindinė grėsmė yra panaši ar identiška suaugusiajam ir vaikui, tačiau dėl vaiko padidinto jautrumo ir raidos poreikių vaikas patirs didesnio laipsnio žalą. Tokiais atvejais teigiama, kad taikomas standartas išlieka toks pat („būti persekiojamam“), tačiau šis standartas gali būti lengviau išpildomas prašymų, susijusių su vaikais, atvejais (Costello, C., Foster, M., McAdam, J. O. H. of International Refugee Law. O. U. Press, 2021, p. 750). Prieglobsčio teisės doktrinoje taip pat atkreipiamas dėmesys, kad vaikas gali patirti fizinius ar psichologinius žalingus padarinius, kurie nebūtų laikomi persekiojimu suaugusiojo asmens atveju, tačiau kurie prilygsta persekiojimui žvelgiant iš vaiko perspektyvos. Iš tiesų tam tikros situacijos yra susijusius su tokiais žalingais padariniais, kuriuos gali patirti tik vaikas, kaip antai atskyrimą nuo tėvų dėl diskriminacinių vaiko globą reglamentuojančių įstatymų, diskriminacijos dėl to, kad vaikas gimė ne santuokoje ir kt. (Pobjoy, J. M. The Child in International Refugee Law. C. U. Press, 2017, p. 117; Costello, C., Foster, M., McAdam, J. O. H. of International Refugee Law. O. U. Press, 2021, p. 750).

Taigi šios bylos kontekste teismas atkreipia dėmesį, kad J. T. vyriausiojo pabėgėlių komisaro vykdomojo komiteto 2007 m. spalio 5 d. Išvadoje dėl vaikų, kuriems gresia pavojus, Nr. 107 (LVIII), įtrauktos į J. T. Generalinės Asamblėjos ataskaitą Nr. A/AC.96/1048, raginama nustatyti ne tik prieglobsčio suteikimo procedūras, kurios būtų grindžiamos išskirtiniu požiūriu į vaikus, bet ir su tokiais atvejais susijusius specialius įrodinėjimo reikalavimus. J. T. vyriausiojo pabėgėlių komisaro gairėse nurodoma, kad priimant sprendimus dėl prieglobsčio, vaikams derėtų taikyti liberalų abejonių privilegijos principą (anglų kalba – liberal benefit of the doubt) (2019 m. J. T. vyriausiojo pabėgėlių komisaro Vadovo ir Gairių 219 p.; J. T. Vaiko teisių komiteto Bendrojo komentaro Nr. 6 (2005): Elgesys su nelydimais ir atskirtais vaikais ne jų kilmės šalyje 71 p.; Costello, C., Foster, M., McAdam, J. O. H. of International Refugee Law. O. U. Press, 2021, p. 753). Tai reiškia, kad, įvertinus vaiko amžių ir raidą, jeigu pateiktu prašymu, atsižvelgus į viską, galėtų būti tikima, to pakanka, kad būtų suteiktas pabėgėlio statusas (J. T. vyriausiojo pabėgėlių komisaro 1998 m. gruodžio 16 d. Pranešimo dėl įrodinėjimo pareigos ir standarto sprendžiant pabėgėlių prašymus 11 p.; Costello, C., Foster, M., McAdam, J. O. H. of International Refugee Law. O. U. Press, 2021, p. 753).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo visas pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbias aplinkybes bei įvertino minėtus aspektus.

Teismo vertinimu, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta ir atsižvelgus į tai, kad Migracijos departamento 2021-10-14 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nuspręsta išsiųsti C.-S. M. motiną B. K. J. į kilmės valstybę, sprendimas yra įsigaliojęs ir vykdytinas, įgyvendinant Direktyvą 2008/115, siekiant užtikrinti šeimos vienovės principą, pagrįstai priimtas sprendimas ir dėl C.-S. M. išsiuntimo į kilmės valstybę.

Dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjoms Lietuvos Respublikoje teismas pažymi, kad Konvencija ir Įstatymas nustato apsaugos režimą asmeniui, kuriam gresia persekiojimas dėl jo individualių savybių, kurių jis negali pakeisti arba negali būti verčiamas atsisakyti. Todėl, kaip nustatyta anksčiau minėtuose teismų sprendimuose, pareiškėjos pateikti paaiškinimai, jų visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį K. D. Respublikoje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojos pasakojimą, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojai suteikimo poreikį. Migracijos departamentas surinko informaciją apie kilmės valstybę, todėl įvertinus surinktą informaciją, pareiškėja nėra pažeidžiamas asmuo. Pareiškėja be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojai grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsižvelgus į asmens individualias savybes ir į tai, kad tyrimo metu nebuvo rasta patikimos informacijos pagrindžiančios pareiškėjos teiginius, jų nepateikė ir pareiškėja, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad asmeniui grįžus į kilmės valstybę grėstų pavojus gyvybei. Pareiškėja nuo 2020 m. rugsėjo mėn. gyveno ir mokėsi B., jautėsi saugi, o baimė neva patirti gresiantį kerštą iš žmogaus, už kurio nesutiko tekėti bei aplinkybės, jog mirė tėvas, o motina dingo be žinios ir todėl ji neturi kur grįžti bei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog prieglobsčio prašytojai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismas pažymi, kad negalima atskirti C.-S. M. motinai ir pačiai C.-S. M. kylančių grėsmių, todėl pagrįstai ir C.-S. M. nesuteiktina papildoma apauga.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjų bylos medžiagą, įvertino visus tiek pareiškėjų pateiktus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, išsamiai išanalizavo pareiškėjų kilmės valstybės informaciją, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiamas Migracijos departamento 2024 m. kovo 18 d. Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir nėra pagrindo jį naikinti remiantis nei pareiškėjų nurodytais, nei kitais argumentais. Netenkinus pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundas yra atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Tesimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų B. K. I. ir C. S. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.