Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bendraatsakovės E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties R. G. įmonės „Soliariumų servisas“ bankroto byloje Nr. B2-3941-640/2013, kuria į civilinę bylą bendraatsakoviais įtraukti R. G. ir E. G. bei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Bendraatsakovė, nesutikdama su nurodyta nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti šios dalį, kurioje jos atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir klausimą išspręsti iš esmės – bankroto administratoriaus prašymą atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas be pagrindo atsakovės atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes jų taikymas tiek jos asmeniniam turtui, tiek piniginėms lėšoms, žymiai apsunkins atsakovės ir nepilnamečių vaikų finansinę, ekonominę, sveikatos būklę ir socialinę padėtį. Skundžiama nutartimi yra areštuotos visos atsakovės gaunamos piniginės lėšos, t. y. darbo užmokestis ir neįgalumo pensija, kurie yra vieninteliai jos ir dviejų nepilnamečių vaikų pragyvenimo šaltiniai. Atsakovas R. G. neteikia savo vaikams išlaikymo, yra bedarbis. Byloje neįrodyta, kad įmonė yra bendras abiejų sutuoktinių turtas, jog jos turimas asmeninis turtas uždirbtas sutuoktinių darbu, kad atsakovė faktiškai ir pilnai dalyvavo įmonės valdyme su kitais šeimos nariais ir naudojosi šios uždirbtomis lėšomis.

Teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.Individuali įmonė yra sutuoktinių bendra jungtinė nuosavybė, abu sutuoktiniai dalyvauja byloje bendraatsakoviais. Pagal CK 3.87 straipsnį, sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalintas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Nagrinėjamu atveju šį prezumpcija nėra paneigta, todėl laikytina, kad R. G. įmonė „Soliariumų servisas“ priklauso abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Abu sutuoktiniai atsako kaip individualios įmonės bendrasavininkai už įmonės negrąžintas skolas, jeigu nepakanka įmonės turto. Individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip. Tuo atveju, kai turto nepakanka padengti bendrąja jungtine nuosavybės teise turimoms įmonės skoloms, sutuoktiniai atsako solidariai. Nauda iš įmonės buvo gaunama ir tenkinami bendri šeimos poreikiai, todėl atleisti nuo atsakomybės vieną iš naudos gavėjų būtų neteisinga ir nesąžininga įmonės kreditorių atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas bendraatsakovės E. G. , kaip bankrutavusios individualios įmonės savininko sutuoktinės, turto atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Minėta, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad R. G. įmonė „Soliariumų servisas“ yra bendras sutuoktinių turtas, ir siekdamas apginti visų kreditorių interesus bankroto procese, sprendė, jog areštuotinas ne tik šios įmonės savininko, bet ir jo sutuoktinės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, turtinės teisės bei piniginės lėšos, esančios kredito įstaigose (ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p., 3 d.; CK 2.50 str. 4 d.). Apeliantė, nesutikdama su šia teismo išvada, nurodo, kad teismas be pagrindo jos turto atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes byloje neįrodyta, kad įmonė yra bendras abiejų sutuoktinių turtas, jog jos turimas asmeninis turtas uždirbtas sutuoktinių darbu, kad atsakovė faktiškai ir pilnai dalyvavo įmonės valdyme su kitais šeimos nariais ir naudojosi šios uždirbtomis lėšomis. Be to, skundžiama nutartimi areštuotos visos atsakovės gaunamos piniginės lėšos, t. y. darbo užmokestis ir neįgalumo pensija, yra vieninteliai jos ir dviejų nepilnamečių vaikų pragyvenimo šaltiniai.

Dėl bendraatsakovės piniginėms lėšoms taikyto arešto

Apeliacinis teismas, remdamasi teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis, nustatė, kad skundžiama nutartimi bendraatsakovės turto atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi, patenkinus šios prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, pakeistos, panaikinant areštą jai priklausančioms piniginėms lėšoms, esančioms kredito įstaigose. Kita skundžiamos nutarties dalis palikta nepakeista. Taigi atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje skundžiamos nutarties dalyje neliko apeliacijos objekto, todėl paaiškėjus šiai aplinkybei, apeliacinis procesas dėl arešto E. G. priklausančių piniginių lėšų, esančių kredito įstaigose, nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 d., 338 str.).

Dėl bendraatsakovės turtui taikyto arešto

Sutikdamas su anksčiau nurodytais apeliantės argumentais, kad teismas be pagrindo jos turto atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal Individualių įmonių įstatymo (toliau – ir IĮĮ) 2 straipsnio 1 dalį, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo. Individuali įmonė turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 str. 1 d.), todėl, kaip savarankiškas civilinių teisinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (IĮĮ 8 str.; CK 2.50 str. 1 d.). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėjas yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (IĮĮ 3 str., 6 str. 1 d.); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (IĮĮ 6 str. 1, 4 d.). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (įskaitant ir individualios įmonės) įmonės turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas). Taigi nurodytų teisės normų sisteminė analizė, apeliacinės instancijos teismui suponuoja išvadą, kad nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas savo asmeniniu turtu ir jam tenkančia bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Būtent individualios įmonės teisinė padėtis ir lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju taip pat aktualu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012 pakeitė iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011; kt.). Šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto. Jeigu tokia aplinkybė įrodoma, pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės, kaip šeimos, versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus bankroto administratoriaus atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus, kad ginčo atveju prezumpcija, jog įmonė bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso abiem sutuoktiniams, nėra paneigta, nes, kaip nurodyta anksčiau, sutuoktinio prievolė negali būti siejama vien tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto, neįrodžius šios faktinės aplinkybės individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda (CPK 185 str.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad bankroto administratorius, pirmosios instancijos teismui teikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantės, kaip individualios įmonės savininko sutuoktinės, turto atžvilgiu, nepridėjo jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad individuali įmonė buvo/yra šeimos verslas (CPK 178 str.). Tokių rašytinių įrodymų nepateikė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.). Pirmosios instancijos teismui 2013 m. rugsėjo 17 d. kaip priedą prie minėto prašymo administratorius pridėjo tik antstolio pažymą Nr. 35 8 2013 09 16 2068, kurioje nurodyta, kad R. G. ir E. G. yra sutuoktiniai. Taigi, įvertinęs tai, kad bankroto administratorius neįrodė apeliantės dalyvavimo įmonės veikloje fakto, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas administratoriaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą, taip pat nebuvo aktyvus ir ex proprio motu (savo iniciatyva) nerinko įrodymų, pagrindžiančių bendraatsakovių šeimos verslo faktą, nors, siekdamas užtikrinti bankroto byloje egzistuojančio viešojo intereso apsaugą, privalėjo būti aktyvus (CPK 179 str. 1–2 d.), apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstais apeliantės argumentus, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog ji faktiškai ir pilnai dalyvavo įmonės valdyme su kitais šeimos nariais ir naudojosi šios uždirbtomis lėšomis (CPK 178 str., 185 str.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, pateiktą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles, nes teisingumo vykdymo procesinėje veikloje teisinio aiškumo (nuspėjamumo) bei teisėtų lūkesčių principai, be kita ko, reiškia, kad teismai, nagrinėdami analogiškas bylas, turi vadovautis teismų praktikoje suformuotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis (teismo precedentais) (CPK 4 str.; Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo nagrinėjamu klausimu suformuotos praktikos, todėl atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama nutarties dalis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – bankroto administratoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bendraatsakovės E. G. turto atžvilgiu atmetamas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d., 185 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,

nutaria:

apeliacinį procesą dalyje dėl E. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) priklausančių piniginių lėšų, esančių kredito įstaigose, arešto nutraukti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį, kurioje buvo taikytas E. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių areštas, ir klausimą išspręsti iš esmės – R. G. įmonės „Soliariumų servisas“ bankroto administratoriaus UAB „Banca rupta“ (į. k. 302477551) 2013 m. rugpjūčio 12 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo E. G. turto atžvilgiu atmesti.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutarties nuorašą išsiųsti vykdyti turto arešto aktų tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.