- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-21
- Bylos Nr.
- 2A-577/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Rimvydas Norkus
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Swedbank”
- Atsakovas
- R. T.
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Rimvydo Norkaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alsantė” apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1342-605/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank” ieškinį atsakovui R. T., trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje uždaroji akcinė bendrovė „Alsantė”, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
2002 m. balandžio 25 d. Kredito linijos sutartimi Nr. 2002/Į-016, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, ieškovas AB „Swedbank“ suteikė trečiajam asmeniui UAB „Alsantė“ 1 615 722,90 eurų kreditą. Tinkamą trečiojo asmens prievolių ieškovui įvykdymą atsakovas R. T. užtikrino 2009 m. gegužės 12 d. laidavimo sutartimi su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (1 t., 134-139 b. l.). Kreditų grąžinimo terminas pasibaigė 2010 m. gegužės 12 d., tačiau kreditų gavėjas ir laiduotojas savo prievolių neįvykdė, todėl 2010 m. rugpjūčio 10 d. raštais Nr. SR-37647 ir SR - 37649 ieškovas pranešė kredito gavėjui ir laiduotojui apie ketinimą kreiptis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. 2012 m. spalio 12 d. skola bankui sudarė 889 907,39 eurai negrąžinto kredito, 18 924,38 eurai nesumokėtų palūkanų už kreditą, 36 877,81 eurai delspinigių už laiku negrąžintą kreditą, 174,74 eurai delspinigių už priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas.
Šalies argumentai
2010 m. spalio 18 d. ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš laiduotojo atsakovo R. T. skolos dalį - 40 000 eurų, kintamas metines palūkanas, kurios apskaičiuojamos imant šešių mėnesių EURIBOR, už kurią bankai pageidauja paskolinti lėšas eurais kitiems bankams ir pridedant 4 procentų metų palūkanų banko skolinimosi rizikos ir pelno maržą, kurios kiekvienų metų lapkričio 12 d. ir gegužės 12 d. keičiamos 6 mėnesiams į priekį, imant REUTERS informacinėje bazėje paskelbtą palūkanų keitimo dienos arba prieš tai ėjusios darbo dienos, jeigu palūkanų keitimo diena yra ne darbo diena šešių mėnesių EURIBOR, už kurią bankai pageidauja paskolinti lėšas eurais kitiems bankams ir pridedant 4 procentų metų palūkanų „Swedbank“, AB skolinimosi rizikos ir pelno maržą, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 26 d. banko skolininkui UAB „Alsantė“ iškėlė bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Insolvita“; nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. kovo 31 d.; 2012 m. sausio 20 d. nutartimi UAB „Insolvita“ atstatydinta iš BUAB „Alsantė“ administratoriaus pareigų ir administruoti bankrutuojančią įmonę paskirta UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“; 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi BUAB „Alsantė“ pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama dėl bankroto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – priteisė iš atsakovo R. T. ieškovui 40 000 eurų skolą; kintamas metines palūkanas, kurios apskaičiuojamos imant šešių mėnesių EURIBOR, už kurią bankai pageidauja paskolinti lėšas eurais kitiems bankams ir pridedant 4 procentų metų palūkanų banko skolinimosi rizikos ir pelno maržą, kurios kiekvienų metų lapkričio 12 d. ir gegužės 12 d. keičiamos 6 mėnesiams į priekį, imant REUTERS informacinėje bazėje paskelbtą palūkanų keitimo dienos arba prieš tai ėjusios darbo dienos, jeigu palūkanų keitimo diena yra ne darbo diena šešių mėnesių EURIBOR, už kurią bankai pageidauja paskolinti lėšas eurais kitiems bankams ir pridedant 4 procentų metų palūkanų „Swedbank“, AB skolinimosi rizikos ir pelno maržą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5 procentų procesines palūkanas už priteistą 40 000 eurų skolą; 3 762 Lt žyminio mokesčio; ir valstybei 30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad kredito gavėjas ir laiduotojas įsiskolinimo ieškovui nesumokėjo ir atsako bankui kaip solidarūs skolininkai. Esant solidariai skolininkų pareigai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Kadangi trečiasis asmuo savo įsipareigojimų bankui neįvykdė, laidavimo sutarties pagrindu prievoles ieškovui privalo įvykdyti atsakovas, kurį teismas laiko tinkamu atsakovu byloje. Kredito negrąžinimo faktą byloje patvirtina rašytiniai įrodymai, todėl sprendė, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2011 m. gegužės 16 d. paduotu apeliaciniu skundu trečiasis asmuo BUAB „Alsantė“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB Insolvita“, prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškinys paduotas netinkamam atsakovui. Bendraskolis turi teisę reikalauti, kad kiti bendraskoliai būtų įtraukti į bylą bendraatsakovais (CPK 43-44 straipsniai). Tuo atveju, kai vienam iš solidariųjų atsakovų yra iškelta bankroto byla, byla turi būti sustabdoma ir perduodama bankroto bylą iškėlusiam teismui.
2. BUAB „Alsantė” byloje turėjo būti patraukta atsakovu, o ne trečiuoju asmeniu.
3. Atsakovas R. T. ir trečiasis asmuo BUAB „Alsantė” prašė teismo pakeisti BUAB „Alsantė” procesinę padėtį, tačiau dėl šio prašymo teismas nepriėmė jokio procesinio sprendimo, todėl BUAB „Alsantė” negalėjo pasinaudoti atsakovui suteiktomis teisėmis – reikšti priešieškinį, sudaryti taikos sutartį ir pan. Tokiu būdu teismas neužtikrino BUAB „Alsantė” teisės į tinkamą teisminę gynybą ir teisės būti išklausytam (CPK 12 - 14 straipsniai). BUAB „Alsantė”, prašydama įtraukti ją į bylą atsakovu, kartu teikė prašymus dėl teismo posėdžių atidėjimo, siekiant tinkamai pasiruošti teisminei gynybai, tačiau teismas netenkino nė vieno prašymo ir tokiu būdu suvaržė trečiojo asmens procesines teises, o tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.
4. Skundžiamą sprendimą palikus nepakeistą ir ieškovui nepavykus išieškoti skolos iš laiduotojo, iš BUAB „Alsantė” negalės būti išieškota likusi skolos dalis, nes bendrovė nebuvo atsakovu byloje. Tokiu atveju dėl likusios skolos priteisimo iš BUAB „Alsantė” turėtų būti priimtas naujas sprendimas, o tai prieštarautų ekonomiškumo ir koncentracijos principams, šalys patirtų papildomų laiko ir finansinių sąnaudų.
Atsakovas R. T. pareiškė apie prisidėjimą prie trečiojo asmens apeliacinio skundo (CPK 309 straipsnis).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „Swedbank” prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą arba apeliacinį procesą nutraukti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Trečiajam asmeniui nėra reiškiami reikalavimai šioje byloje, todėl teismas neturėjo priimti apeliacinio skundo iš teisiškai nesuinteresuoto asmens (CPK 315 straipsnio 2 dalis 2 punktas). Pagal CPK 42 straipsnį, tik ieškovas turi teisę keisti ieškinio pagrindą ir dalyką, nurodyti asmenį, kuriam reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas, o ieškovui nesutikus pakeisti atsakovą kitu asmeniu, byla nagrinėjama iš esmės. Apeliantas neturi teisės reikalauti, kad materialinį teisinį reikalavimą ieškovas reikštų trečiajam asmeniui, t. y. reikalauti, kad būtų sudarytos prielaidos pabloginančios apelianto padėtį.
2. Apeliantas netinkamai aiškina CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6.14 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes minėtos teisės normos neįpareigoja ieškovo reikšti ieškinį visiems solidariems atsakovams. Dalis ieškovo reikalavimų skolininkui BUAB „Alsantė” tvirtinami ir realizuojami pagal Įmonių bankroto įstatymą, o dalis reikalavimų atsakovui R. T., realizuojami remiantis CPK nuostatomis. Pažymi, kad reikalavimą atsakovui ieškovas reiškia tik dėl skolos dalies - 40 000 eurų priteisimo, o likusius reikalavimus sieks patenkinti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka iš pagrindinio skolininko.
3. Skundžiamas teismo sprendimas neturi tiesioginės įtakos apelianto teisėms ir pareigoms, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neužtikrino jo teisių į tinkamą gynybą, neleido būti išklausytam ir tokiu būdu pažeidė CPK 12 - 14 straipsnių reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus.
Byloje kilo ginčas dėl laiduotojo pareigos įvykdyti skolininko prievolę kreditoriui, kai skolininkas neįvykdė laidavimu užtikrintos prievolės. Ieškovas prašė iš atsakovo, kuris laidavimo sutartimi užtikrino trečiojo asmens UAB “Alsantė” prievolės ieškovui įvykdymą, priteisti 40 000 EUR skolą, kintamas metines palūkanas ir 5 procentų procesines palūkanas už skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai.
Pagal trečiojo asmens apeliacinio skundo suformuluotus pagrindus apeliacijos dalyką sudaro proceso teisės normų dėl tinkamos proceso šalies nustatymo klausimas.
Laidavimas yra vienas iš tiesiogiai CK 6.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, jo tikslas – užtikrinti, kad prievolė, už kurią laiduojama, bus tinkamai įvykdyta. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Jei ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Įmonių bankroto teisinis reglamentavimas lemia, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 16 straipsnis), todėl atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo šalutinę prievolę. Bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka teisė tiek pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek reikalauti solidariosios laiduotojo pareigos įvykdymo (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis) atskiroje civilinėje byloje tiek laiduotojui, tiek abiem (skolininkui ir laiduotojui) kartu. Ieškinio pareiškimas vienam iš bendraskolių neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti ieškinį kitiems bendraskoliams, tačiau skolininkas, kuriam pareikštas ieškinys, turi teisę reikalauti įtraukti į bylą kitus bendraskolius (CK 6.14 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje realizuodamas iš kreditavimo ir laidavimo sutarčių kylančią reikalavimo teisę bankas pareiškė skolos ir palūkanų priteisimo ieškinį laiduotojui R. T., o pagrindinį skolininką (kredito gavėją) UAB “Alsantė”, remdamasis CK 6.82 straipsnio 1 dalimi, patraukė dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje ir ši bendrovė bylos nagrinėjimo metu turėjo įstatyme nustatytas procesines teises ir pareigas (CPK 47 straipsnio 2 dalis), kurių įgyvendinimo, priešingai nei teigia apeliantas, teismas nesuvaržė ir CPK 12 - 14 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Už tinkamą prievolių bankui įvykdymą laidavo kredito gavėjo vadovas, kuriam buvo žinomos visos kredito sutarties vykdymo aplinkybės ir kuris, pareiškus jam ieškinį, turėjo teisę pagal CK 6.82 straipsnio 2 ir 3 dalis įgyvendinti visas banko pagrindinio skolininko (UAB “Alsantė”) teises, taip pat turėjo teisę ginčyti laidavimo sutartį. Byloje nebuvo keliami kreditavimo ir laidavimo sutarčių bei laiduotojo prievolės dydžio teisėtumo klausimai. Išdėstyti argumentai paneigia apelianto poziciją, kad byloje nepripažinus jo atsakovu, buvo pažeista jo teisminės gynybos teisė, suvaržyta teisė pareikšti priešieškinį ar bylą baigti taikos sutartimi. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė iš laidavimo kylančią kreditoriaus reikalavimo vienam iš solidariųjų bendraskolių teisę reglamentuojančias materialiosios ir procesinės teisės normas ir pagrįstai pripažino laiduotoją R. T. tinkamu atsakovu byloje. Iškėlus trečiajam asmeniui bankroto bylą teismas neturėjo teisinio pagrindo ją stabdyti ir perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, nes ieškinys bankrutuojančiai įmonei nebuvo pareikštas.
Vienas esminių civilinių proceso principų – dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) reiškia, kad, šalys vykstant procesui, laisvai naudojasi savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, taip veikdamos proceso eigą. Šis principas yra analogiško principo egzistavimo materialiojoje teisėje egzistavimo padarinys. Pagal civilinio proceso teisės doktriną dispozityvumas reiškia, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu (materialusis dispozityvumo principo aspektas), ir procesinėmis priemonėmis (procesinis dispozityvumo principo aspektas), taigi šalys procese turi plačią autonomiją, tačiau, atsižvelgiant į procesines teisės normas, dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškovo teisė pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu, tačiau visais atvejais tiek ieškovas, tiek atsakovas gali būti pakeičiami tik esant ieškovo sutikimui, o teismas, nustatęs, kad bylos procese dalyvauja netinkama šalis, turi teisę pasiūlyti tai padaryti ieškovui (CPK 45 straipsnio 2, 3 dalys). Tokiu atveju šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas ir taip pasireiškia dispozityvumo principo procesinis aspektas. Toks proceso teisės normos aiškinimas atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką, kad bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. VšĮ „Vilniaus butai“, Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-161/2009).
Panašios procesinės priemonės nustatytos ir procesinio bendrininkavimo atveju, t. y. kai nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, tokiu atveju teismas ieškovo prašymu gali patraukti juos dalyvauti byloje atsakovais (CPK 43 straipsnio 2 dalis), taigi ir šiuo atveju šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas. Teismo šalių procesinių veiksmų kontrolė pasireiškia tik tuo, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir nustatęs, jog byloje atsakovu gali būti patrauktas kitas asmuo, turi išaiškinti ieškovui teises prašant tokį asmenį patraukti dalyvauti byloje atsakovu (CPK 43 straipsnis) ar jį pakeisti tinkamu atsakovu (CPK 45 straipsnis). Žinoma, ši teisė nėra absoliuti, proceso teisės normoje gali būti suteikta galimybė teismui savo iniciatyva išspręsti viešojo intereso bylos šalių klausimą, pvz., CPK 414 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė darbo bylose įtraukti byloje dalyvauti antrąjį atsakovą. Apelianto argumentai, kad jis ir atsakovas reiškė prašymus patraukti trečiąjį asmenį atsakovu, o teismas šio klausimo nesprendė, nesudaro pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos CPK 43-44 straipsnių nuostatos. Teismas nustatė, kad pagal banko pareikštą skolos priteisimo iš laiduotojo ieškinį laiduotojas yra tinkamas atsakovas byloje. Šiuo atveju pasireiškė materialusis dispozityvumo principo aspektas, nes, kaip minėta, pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, esant skolininkų solidariai pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai, o įvykdęs prievolę laiduotojas turi regreso teisę į pagrindinį skolininką (CK 6.9 straipsnio 1 dalis, 6. 83 straipsnis). Procesinis dispozityvumo principo aspektas pasireiškė tuo, kad ieškovas, disponuodamas ginčo objektu, pasinaudodamas procesinėmis priemonėmis, įgyvendino savo teisę reikalauti skolos grąžinimo ir pareiškė materialųjį teisinį reikalavimą vienam iš solidariųjų skolininkų - laiduotojui, taip disponuodamas jam priklausiančia procesine teise, todėl negalima teigti, kad, pagal pareikštą reikalavimą skolą priteisus tik iš vieno solidaraus skolininko, buvo iš esmės pažeistos CPK 43 ir 44 straipsnių nuostatos, lėmusios neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.