- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-18
- Bylos Nr.
- N-575-2382-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-19-3-00351-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarimo A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą A. K. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 6 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, kuriame nurodė, kad A. K. 2010 m. balandžio 19 d., apie 10.20 val., Jurbarke, Vydūno gatvėje, vairavo transporto priemonę ir stabdomas policijos pareigūnų nestojo, nepateikė transporto priemonės registracijos liudijimo, techninės apžiūros talono, draudimo poliso bei vairuotojo pažymėjimo. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 16 ir 17 punktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 15 d. nutarimu A. K. pripažino kaltu padarius ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus ir skyrė jam 3 500 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams. Teismas nurodė, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė įrodyta liudytojų parodymais ir kita bylos medžiaga. Konstatavo, jog A. K. stabdomas policijos pareigūnų nesustojo tyčia. Skirdamas nuobaudą, teismas atsižvelgė į pažeidėjo asmenybę, į tai, kad nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
II.
A. K. apeliaciniu skundu prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarimo dalį, kuria jis pripažintas kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą bei jam paskirta bauda, panaikinti ir bylą toje dalyje nutraukti. Nurodo, kad byloje nėra surinkta pakankamai jo kaltės įrodymų, jog tyčia, sąmoningai nepakluso policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Teigia, jog jokios atsakomybės vengti jam nereikėjo, nes eismo įvykio nebuvo, apeliantas buvo blaivus. Pažymi, kad liudytojai V. A., R. K. ir A. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog nematė, kad policijos pareigūnai stabdytų apelianto vairuojamą automobilį su šviesą atspindinčiu skrituliu, todėl mano, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo minėtų liudytojų parodymais, kadangi jie su apeliantu nėra susiję nei giminystės ryšiais, nei yra jo draugai, netgi ne visi darbuotojai, be to, buvo supažindinti su melagingų parodymų davimo pasekmėmis. Nurodo, kad matė atvažiuojantį policijos automobilį su įjungtais švyturėliais, pakluso policijos pareigūnų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę ir atsiradus galimybei sustojo. Teigia, jog teismas netyrė policijos pareigūnų elgesio stabdant apeliantą. Pažymi, kad turi mažametę dukrą, kurią reikia vežti pas gydytojus, savo įmonę, kuri yra vienintelis jo šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl nubaudus jį už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, nukentėtų visa jo šeima.
Atsiliepimas
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas netikėti policijos pareigūnais, nustačiusiais pažeidimą, neturėjo pagrindo, kadangi pareigūnų parodymai buvo nuoseklūs, pažeidimą pareigūnai užfiksavo šviesiu paros metu ir vietoje, kur vairuotojas, vairuodamas transporto priemonę, turėjo būti itin atidus, kadangi toje vietoje įrengta pėsčiųjų perėja, ir nepastebėti policijos pareigūnų bei jų atliekamų veiksmų negalėjo. Mano, kad apelianto padarytas KET pažeidimas ir jam paskirta nuobauda visiškai atitinka ATPK 1 ir 21 straipsniuose numatytus tikslus ir uždavinius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu A. K. buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą.
Ginčo dėl ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nėra ir teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl A. K. kaltės padarius minėtą pažeidimą. Tačiau A. K. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nubaudimu už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Tai pamatiniai administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo principai. Nagrinėjamoje byloje apelianto versiją palaiko V. A., R. K. ir A. A. liudijimai, tuo tarpu apeliantą kaltinančią versiją patvirtina policijos pareigūnų S. T. ir M. T. parodymai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojų V. A., R. K. ir A. A. ryšį su apeliantu – A. K. yra R. K. darbdavys, o kiti asmenys – apelianto pažįstami, daro išvadą, kad šie liudytojai yra suinteresuoti duoti tokius parodymus, kurie padėtų apeliantui išvengti administracinės atsakomybės. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad minėtų liudytojų parodymai vertintini kritiškai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius apeliantą kaltinančius įrodymus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pareigūnų S. T. ir M. T., kurie tiesiogiai matė daromą pažeidimą, parodymais. Iš minėtų pareigūnų tarnybinių pranešimų (b. l. 4-5, 6-7), bei jų parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 41), nustatyta, jog pastebėję be artimųjų žibintų šviesų važiuojantį automobilį stabdė jį aiškiu rankos mostu skersai automobilio judėjimo krypties su šviesą atspindinčiu skrituliu, tačiau automobilio vairuotojas nepakluso teisėtam reikalavimui sustoti ir važiavo tolyn, pasivijus jį tarnybiniu automobiliu su įjungtais garso ir šviesos signalais, vairuotojas iš karto nesustojo, įsukęs į V. Grybo gatvę pavažiavo dar kelis šimtus metrų ir tada sustojo. Sustabdytas paaiškino, jog neprivalėjo sustoti gatvėje, kurioje jo automobilis trukdytų kitoms transporto priemonėms. Teismo posėdžio metu pareigūnai patikslino, jog stovėjo su uniforma, automobilį stabdė skrituliu, A. K. į juos pažiūrėjo, todėl tikrai matė pareigūnus, o persekiojamai transporto priemonei kliūčių sustoti Vydūno gatvėje nebuvo. Liudytojų policijos pareigūnų teisme duoti parodymai atitinka pirminiuose paaiškinimuose (tarnybiniuose pranešimuose) užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog policijos pareigūnai gali būti šališki, tokių aplinkybių, kurios objektyviai pagrįstų pareigūnų šališkumą, apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn traukiamas A. K., kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, teikia versiją, kuri prieštarauja nesuinteresuotais pripažintų liudytojų parodymams ir kitai bylos medžiagai.
Teisėjų kolegija pažymi, jog, sprendžiant patraukimo už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą administracinėn atsakomybėn klausimą, būtina nustatyti asmens kaltę. Viena iš aplinkybių, leidžiančių spręsti apie asmens kaltę, yra reali, akivaizdi galimybė asmeniui suvokti, kad jis yra stabdomas policijos pareigūnų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N1-412/2007, 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-1483-11). Anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas aiškiai suprato policijos pareigūnų išreikštą reikalavimą sustabdyti transporto priemonę, tiek stabdant šviesą atspindinčiu skrituliu ir rankos mostu skersai automobilio judėjimo krypties, tiek ir persekiojant su įjungtais garso ir šviesos signalais, tačiau sąmoningai jam nepakluso, todėl apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.