Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-133/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-04-11
Bylos Nr.: 2A-133/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. R., A. J., S. A., L. A., G. P., A. G., G. G., T. R., G. R., P. R.
Ieškovas: Vilniaus apygardos vyriausiojo
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-133/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1.; 30.4.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. R. (A. R.) ir A. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3935-262/2011 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, S. A., L. A., G. P., A. R. (A. R.), A. J., A. G., G. G., T. R., G. R. ir P. R. (P. R.) dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų, paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus 1-ojo notarų biuro notarė L. Š., akcinė bendrovė DnB NORD bankas (dabartinis pavadinimas DNB bankas).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausias prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. vasario 10 d. sprendimus 2.4-01-2928 ir Nr. 2.4-01-2929 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei V. D.“ ir „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei G. R.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,22 ha žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui; 2) panaikinti 2005 m. kovo 25 d. Vilniaus raj. 1-ojo notarų biuro notarės išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. 1-2098, kuriuo patvirtinta, jog mirusiosios V. D. turtą, tarp kurio yra ir ginčijamu sprendimu V. D. suteiktas žemės sklypas, kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl šio sklypo dalies, kurią sudaro 0,2200 ha ploto, priskiriamo valstybinės reikšmės miškui, paveldėjimo; 3) panaikinti 2005 m. birželio 2 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria G. R. ginčo žemės sklypą pardavė bendrosios dalinės nuosavybės teise S. A., G. P., A. R., A. J. ir A. G. dalyje dėl 0,2200 ha ploto, priskiriamo valstybės miškui, esančią Vilniaus m. savivaldybėje, Kriaučiūnų k.; 4) panaikinti 2005 m. liepos 15 d. povedybinės sutarties, sudarytos tarp S. A. ir L. A., 2.2.5 punktą, pagal kurį 1/5 dalis 19280 kv. m. ploto žemės sklypo (kadastrinis adresas Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav. tapo S. A. asmenine nuosavybe; 5) panaikinti 2005 m. rugpjūčio 12 d. ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp S. A., G. P., A. R., A. J., G. G., A. G. ir T. R., dalį dėl sklypo dalies, kurią sudaro 0,2200 ha ploto, priskiriamo valstybinės reikšmės miškui; 6) taikyti restituciją natūra – įpareigoti T. R. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurią sudaro 0,2200 ha plotas, priskiriamas valstybės miškui, esančią Vilniaus m. savivaldybėje, Kriaučiūnų k.; įpareigoti A. R. grąžinti T. R. 24 531,96 Lt, S. A., G. P., A. J., A. G. (kartu su G. G.) grąžinti T. R. po 11 409,89 Lt; įpareigoti G. R. ir P. R. grąžinti A. R. 24 531,96 Lt, S. A., G. P., A. J. ir A. G. (kartu su G. G.) po 11 409,89 Lt; 7) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą.

Nurodė, kad 2005 m. vasario 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimais Nr. 2.4-01-2928 ir Nr. 2.4-01-2929 V. D. ir G. R. atkurtos nuosavybės teisės į 2,50 ha žemės sklypą, esantį Kriaučiūnų km., kurio teritorija priskirta Vilniaus miestui. 2006 m. balandžio 4 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau –VAVA) sprendimo Nr. 2.4-01-3798 pagrindu Vilniaus miesto savivaldybėje Kriaučiūnų kaime k. V. D., mirusios 1996 m. kovo 10 d., ir G. R. vardu suformuotas 1,9280 ha ploto žemės sklypas, kuriame yra 0,2200 ha miško žemės. Vilniaus apskrities viršininko sprendimai priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas ir naikintini, nes miestų teritorijoje esantys miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams ir yra išimtinė valstybės nuosavybė. 2005 m. kovo 25 d. Vilniaus raj. 1-ojo notarų biuro notarė išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, kuriuo patvirtino, jog mirusiosios V. D. turtą, tarpe kurio yra ir ginčijamu sprendimu V. D. suteiktas žemės sklypas, paveldi jos dukra G. R.. 2005 m. birželio 2 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi G. R. visą ginčo žemės sklypą pardavė bendrosios dalinės nuosavybės teise S. A., G. P., A. R., A. J. ir A. G. už 615 000 Lt. 2005 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi S. A., G. P., A. R., A. J., G. G. ir A. G. ginčo sklypą pardavė T. R.. Ginčo žemės sklypo pirkėjai, sudarydami ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, nebuvo sąžiningi, nes jie žinojo, kad jų perkamame žemės sklype yra miškas. Todėl skundžiami sprendimai ir sandoriai dalyje dėl sklypo ploto, priskiriamo valstybinės reikšmės miškui, naikintini ir taikytina restitucija. Taikant restituciją, pirkimo-pardavimo sutarčių šalys įpareigotinos grąžinti sklypo kainos, gautos parduodant ginčo žemę, dalį proporcingą byloje dalyvaujančių asmenų sumokėtai sumai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį tenkino: panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. vasario 10 d. sprendimus Nr. 2.4-01-2928 ir Nr. 2.4-01-2929 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei V. D.“ ir „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei G. R.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,22 ha žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui; 2005 m. kovo 25 d. Vilniaus raj. 1-ojo notarų biuro notarės išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. 1-2098, kuriuo patvirtinta, jog mirusiosios V. D. turtą, tarp kurio yra ir ginčijamu sprendimu V. D. suteiktas žemės sklypas, kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl pastarojo sklypo dalies, kurią sudaro 0,2200 ha ploto, priskiriamo valstybinės reikšmės miškui, paveldėjimo; 2005 m. birželio 2 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria G. R. ginčo žemės sklypą pardavė bendrosios dalinės nuosavybės teise S. A., G. P., A. R., A. J. ir A. G. dalyje dėl 0,2200 ha ploto, priskiriamo valstybės miškui, esančią Vilniaus m. savivaldybėje, Kriaučiūnų k.; 2005 m. liepos 15 d. povedybinės sutarties, sudarytos tarp S. A. ir L. A., 2.2.5 punktą, pagal kurį 1/5 dalis 19280 kv. m. ploto žemės sklypo (kadastrinis adresas Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav. tapo S. A. asmenine nuosavybe; 2005 m. rugpjūčio 12 d. ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp S. A., G. P., A. R., A. J., G. G., A. G. ir T. R., dalį dėl šio sklypo dalies, kurią sudaro 0,2200 ha ploto, priskiriamo valstybinės reikšmės miškui. Taikė restituciją natūra: įpareigojo T. R. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurią sudaro 0,2200 ha plotas, priskiriamas valstybės miškui, esančią Vilniaus m. savivaldybėje, Kriaučiūnų k.; įpareigojo A. R. grąžinti T. R. 24 531,96 Lt, S. A., G. P., A. J., A. G. (kartu su G. G.) grąžinti T. R. po 11 409,89 Lt; įareigojo G. R. ir P. R. grąžinti A. R. 24 531,96 Lt, S. A., G. P., A. J. ir A. G. (kartu su G. G.) po 11 409,89 Lt. Priteisė iš Nacionalinės žemės tarnybos Generalinei prokuratūrai 505,36 Lt skelbimų spaudoje išlaidų, o į valstybės biudžetą 3 885 Lt žyminio mokesčio ir 233,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad ieškovo ieškinys pareikštas dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių valstybinės reikšmės miškų perdavimo privačion nuosavybėn teisėtumo, todėl sprendė, jog yra pagrindas pripažinti, kad byloje ginamas viešas interesas. Aplinkos ministerijos 2008 m. birželio 17 d. pareiškimą Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl viešojo intereso gynimo teismas vertino kaip prokuratūros sužinojimo apie pažeistas teises momentą; nustatė, kad į teismą buvo kreiptasi 2008 m. lapkričio 14 d., todėl ieškinio senaties terminą, kaip praleistą nežymiai, atnaujino. Spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių, 4 straipsnio nuostatomis, kuriomis reglamentuota, kad miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, išimtinės nuosavybės teise priklausančiais Lietuvos Respublikai, kuriuos įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn draudžiama. Teismas taip pat pažymėjo, kad specialus įstatymas, reglamentuojantis nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, taip pat nesuteikia teisės atkurti nuosavybės teises į miesto miško žemę, kuri yra priskirta valstybinės reikšmės miškui (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. 2 d., 13 str. 1 d. 1 ir 3 p.). Atsižvelgdamas į šį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą, privalėjo įsitikinti, ar nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemės sklypą Vilniaus miesto teritorijoje yra galimas pagal įstatymus, ar jis nepriskirtas valstybės išperkamam. LR Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr.750 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” dalinio pakeitimo“ buvo pavesta Aplinkos ministerijai per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo pateikti valstybinės reikšmės miškų schemas suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams. Teismas nurodė, kad S. A., G. P., A. R., A. J., G. G. ir A. G., būdami rūpestingi ir atidūs žemės teisinių santykių dalyviai, privalėjo žinoti, kad nuosavybės teisės į miestų teritorijose esančius miško plotus jiems negali būti atkurtos, nes tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Lygiai taip pat vėlesnis šio žemės sklypo įgijėjas T. R., būdamas rūpestingas ir atidus žemės teisinių santykių dalyvis, privalėjo žinoti, kad žemės sklype, kurį jis įgijo privačion nuosavybėn, yra valstybinės reikšmės miško plotas, todėl šis žemės sklypas negalėjo būti perleistas privačion nuosavybėn. Apie tai, kad įgyjamame sklype yra miško plotas, atsakovai privalėjo žinoti ir iš Nekilnojamojo turto registro duomenų, kur aiškiai nurodyta, kad žemės sklype yra miško plotas. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais pagrindais, teismas sprendė, kad yra pagrindas ginčijamus 2005 m. vasario 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimus Nr. 2.4-01-2928 ir Nr. 2.4-01-2929, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, naikinti ir atkurti padėtis, buvusi iki jų priėmimo. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl naikintinos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija (CK 1.80 str.).

Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, kad byloje pareikšti reikalavimai, už kuriuos mokėtinas 3 885 Lt žyminis mokestis. Įvertinęs, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, privalanti ginti viešąjį interesą, nesiėmė priemonių padarytiems pažeidimams dėl valstybės institucijos priimto imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio akto pašalinti, kad ieškinys buvo pareikštas ginant viešąjį interesą dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų, kuriais ji pažeidė įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principu, teismas priteisė iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjos Nacionalinės žemės tarnybos į valstybės biudžetą 3 885 Lt žyminį mokestį ir 233,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 4 118,45 Lt.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria iš Nacionalinės žemės tarnybos į valstybės biudžetą priteistas 3 885 Lt žyminis mokestis. Nurodo, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą tarnyba yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kadangi iki 2010 m. birželio 30 d. Vilniaus apskrities viršininkas (administracija), kaip valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas bei piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėjanti bei sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimanti institucija, įstatymų pavestas funkcijas atliko gindama valstybės interesus.

Atsakovai A. R. ir A. J. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė Konstitucijos 6 straipsnį, kuriame nurodyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

2. Nepagrįsta teismo išvada, kad A. R. ir A. J. yra nesąžiningi įgijėjai. Apeliantai valdė, naudojosi ir disponavo žeme nepažeisdami įstatymų. Jie nežinojo ir neturėjo žinoti, kad žemės sklypas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Žemės sklypą apeliantai įsigijo iš G. R., kuri šios žemės įsigijimo momentu buvo sąžininga ir rūpestinga viešajame registre įregistruota savo turto savininkė bei valdytoja. Pirkimo-pardavimo sandoriai buvo tvirtinami notaro, todėl restitucija negali būti taikoma.

3. Teismo sprendimas dėl 0,22 ha miško žemės grąžinimo valstybei pažeidžia teisės principus. Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad pagal Vyriausybės 2002 m. gruodžio 2 d. nutarimą Nr. 2013, ginčijamo miško žemė, kuri pažymėta dokumente Nr. 15, yra priskirta valstybės reikšmės miškų plotui, bet teismui buvo pridėti dokumentai bei 2008 m. gegužės 28 d. planas, kuriame pažymėtas miško plotas Nr. 15 nėra priskirtas valstybės reikšmės miškui. Taigi ginčijama miško žemė pardavimo metu nebuvo priskirta prie valstybės reikšmės miško plotų.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011, nurodyta, kad ieškovui pareiškus reikalavimą grąžinti žemės sklypus ir teismams nustačius, kad valstybės ir kasatoriaus nesiejo prievoliniai santykiai ir žemės savininkas (valstybė, kurios interesus gina prokuroras) nuosavybės ir valdymo teisę prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, toks reikalavimas tenkintinas pagal vindikacijos taisykles (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Todėl ginčo atveju restitucija negali būti taikoma, nes nebuvo padarytas pažeidimas, dėl kurio galėtų atsirasti civilinė atsakomybės prievolė.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo LR Aplinkos ministerija su apeliaciniais skundais nesutinka, prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą pakeisti, panaikinant 0,22 ha valstybinės reikšmės miško hipoteką. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad nors teismas iš esmės nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose, tačiau pagal šią praktiką ginčo valstybinės reikšmės miško hipoteka turėjo būti panaikinta.

Atsakovas T. R. prašo apeliantų A. R. bei A. J. apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą ir prokuroro ieškinį atmesti, o Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo:

1. Asmenys, atgavę nuosavybę iš valstybės, ir asmenys, kurie tuos sklypus 2005 metais pirko, negalėjo ir neturėjo žinoti, jog tuose žemės sklypuose yra valstybinės reikšmės miško plotai. Šią aplinkybę valstybė pati sužinojo tik 2008 metais, o tokius miestų miškus „valstybinės reikšmės“ miškams Konstitucinis Teismas priskyrė tik 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, kuris atgal negalioja. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovai buvo nesąžiningi įgijėjai, todėl jie nepagrįstai teismo yra laikomi pažeidę imperatyvius teismo sprendime nurodytus įstatymų reikalavimus. 483 kvartalo 15-tame taksaciniame sklype apskritai jokio miško nėra, jis visas, jeigu toks buvo, yra iškirstas, bent jau didžioji jo dalis, o per „valstybinio miško“ tariamą buvimo vietą yra tiesiog pravesta elektros linija.

2. Nesant atsakovų nesąžiningumo įgyjant žemės sklypus neįmanoma taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatų ir išreikalauti nekilnojamuosius daiktus (žemės sklypus) iš sąžiningų įgijėjų bei taikyti restituciją.

Ieškovas su atsakovų A. R. ir A. J. apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo:

1. Apeliantų argumentai, kad ginčo miškas nėra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, kad apeliantai, sudarydami ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, buvo sąžiningi įgijėjai, ir kad negalima išreikalauti nekilnojamojo daikto iš sąžiningo įgijėjo, yra nepagrįsti. Ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Žemės įstatymo 6 straipsnis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio, 13 straipsnio nuostatos imperatyviai nustatė, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai, ir jų įsigijimas privačion nuosavybėn negalimas, net ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdu.

2. Ginčo miškas ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu turėjo neprivatizuotino valstybinės reikšmės miško statusą, nes miestų miškai valstybinės reikšmės miškais laikomi nuo Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (1994-11-22 redakcija) įsigaliojimo, o ginčo miškas miesto miško statusą pagal šį įstatymą įgijo nuo ginčo vietovės priskyrimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė šį mišką formaliai jau buvo priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Nuostata, kad miestų miškai negrąžinami piliečiams natūra, o yra valstybės išperkami, buvo įtvirtinta jau nuo 1991 m. birželio 18 d., kai Seimas priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

3. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai apie apeliantų sąžiningumą jiems sudarant ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, negalimumą išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamąjį daiktą. CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos šioje byloje netaikytinos, nes būtinybė grąžinti valstybei valstybinės reikšmės mišką tiesiogiai kyla iš Konstitucijos 47 straipsnio, pagal kurį valstybinės reikšmės miško, išimtine nuosavybės teise priklausančio tik valstybei ir esančio išimtu iš apyvartos daiktu (CK 1.97 str., 4.7 str.), buvimas privačioje nuosavybėje apskritai negalimas.

4. Apeliantų argumentai apie jų sąžiningumą yra neapgrįsti ir dėl to, kad jie net ir formaliai neatitinka sąžiningų įgijėjų požymių, nes pagal įstatymą ir teismų praktiką sąžiningu įgijėju laikomas tik asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Šiuo atveju, kai ginčo miškas valstybinės reikšmės miško statusą turi pagal įstatymą kaip miesto miškas, taip pat žinant, kad valstybėje įstatymai yra skelbiami ir kiekvienas turi žinoti ir vykdyti juos, apeliantai, sudarydami pirkimo-pardavimo sandorį dėl miesto miško, turėjo ir galėjo žinoti, kad ginčo miškas pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, tuo pačiu išimtas iš apyvartos daiktas, kurio nei jie patys, nei niekas kitas negali nei įsigyti privačion nuosavybėn, nei kam nors perleisti. Dėl to apeliantai nelaikytini sąžiningais įgijėjais.

Šalies argumentai

5. Sutinka su atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliaciniu skundu, kuriuo prašoma panaikinti skundžiamo sprendimo dalį dėl 3 885 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad 2005 m. vasario 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-2928 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei V. D.“ ir 2005 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2929 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei G. R.“ atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 2,50 ha žemės sklypą, esantį Kriaučiūnų kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr.I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui (1 t., 49, 51 b. l.). Nuosavybės teisės V. D. ir G. R. atkurtos natūra grąžinant bendrosios nuosavybės teise: V. D. 2,50 ha su G. R. 2,103 ha, bendrą 4,6030 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai (1 t., 49, 51 b. l.). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3798 pagrindu Vilniaus miesto savivaldybėje Kriaučiūnų kaime V. D. ir G. R. vardu suformuotas 1,9280 ha ploto žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)Vilniaus m.k.v., kuriame yra 0,2200 ha miško žemės. Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 28 d. pažymoje Nr. 16061 nurodyta, jog 1,928 ha ploto žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini)Vilniaus m. yra 0,22 ha valstybinės reikšmės miško (1 t., 23, 24-25 b. l.). 1996 m. kovo 10 d. mirus V. D., jos turtą, tarpe kurio yra ir ginčijamu sprendimu V. D. suteiktas žemės sklypas, kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjo jos dukra G. R. (1 t., 50 b. l). 2005 m. birželio 2 d. nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartimi G. R. visą ginčo žemės sklypą pardavė bendrosios dalinės nuosavybės teise S. A., G. P., A. R., A. J. ir A. G. už 615 000 Lt (1 t., 45-48 b. l.). 2005 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo - pardavimo sutartimi S. A., G. P., A. R., A. J., G. G. ir A. G. ginčo sklypą pardavė T. R. (1 t., 33-41 b. l.).

Dėl atsakovų A. R. ir A. J. apeliacinio skundo

Apeliantų manymu, ginčijama miško žemė pardavimo metu nebuvo priskirta prie valstybės reikšmės miško plotų. Su šiais atsakovų argumentais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi jie paneigti tiek byloje esančiais įrodymais, tiek įstatyminiu reglamentavimu.

Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės miškai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje tarp kitų valstybinės reikšmės miškų, išimtinės nuosavybės teise priklausančių Lietuvos Respublikai, įtvirtinti miestų miškai. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Šie miškai yra valstybinės reikšmės ex lege.

Byloje nustatyta, kad ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu ginčo žemės sklype buvo valstybinės reikšmės miško. Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis, Lietuvos valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miškų urėdijos 483 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 15, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo (Žin. 199, Nr. 97-2451;2002, Nr. 123-5571) yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir dalis jo patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. gegužės 28 d. pažyma Nr. 16061 (1 t., 24 b. l.), Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės schemos fragmentas 2008 m. gegužės 28 d. Nr. P0805-0022 (1 t., 23 b. l.) ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. gegužės 28 d. aktas Nr. 186 (1 t., 25-27 b. l.) patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)patenka 0.22 ha valstybinės reikšmės miško. Ginčo žemės sklypo nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 10 d. sprendimais Nr. 2.4-01-1928 ir Nr. 2.4-01-2928, t.y. po Nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėta teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Taigi ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu grąžintuose žemės sklypuose buvo valstybinės reikšmės miško, kuris išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei ir negali būti perduotas privačion nuosavybėn, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko sprendimais buvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos. Dėl šios priežasties atmestini apeliantų argumentai, kad ginčijama miško žemė pardavimo metu nebuvo priskirta prie valstybės reikšmės miško plotų.

Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Tai reiškia, kad atsakovų sudaryti sandoriai dėl žemės sklypų, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško, perleidimo yra niekiniai ir negalioja. Sandorį pripažinus negaliojančiu, sprendžiamas restitucijos klausimas (CK 1.80 str. 2 d.). Apeliantai nurodo, kad jie yra sąžiningi įgijėjai, todėl restitucija negali būti taikoma ir jų teisės turi būti ginamos taikant vindikacijos taisykles (CK 4.96 str. 2 d.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems argumentams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, yra išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens, reikalaudamas pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas – restitucija, kurią reglamentuoja CK 6.145–6.153 straipsniai. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija) yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas, kurį reglamentuoja CK 4.95–4.97 straipsniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Byloje sprendžiamas sandorių pripažinimo negaliojančiais klausimas, todėl taikoma restitucija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Taigi apeliantai nepagrįstai reikalauja ginčo teisiniams santykiams taikyti daiktinę teisę reglamentuojančias normas ir vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2011; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011), kuriose ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjimo ginčo. Atsakovų cituojamose nutartyse buvo sprendžiamas ginčas, kai valstybė žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, todėl nurodytose bylose pateikti išaiškinimai ginčo situacijai neturi precedentinės galios. Nagrinėjamos bylos atveju valstybė neteko nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, jos įgaliotam pareigūnui – Vilniaus apskrities viršininkui – priėmus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šie aktai pripažinti neteisėtais ir panaikinti, todėl spręstinas restitucijos klausimas. Tokios pozicijos analogiškose bylose laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011).

Byloje teismas, taikydamas restituciją, įpareigojo T. R. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dalį; įpareigojo A. R. grąžinti T. R. 24 531,96 Lt, S. A., G. P., A. J., A. G. (kartu su G. G.) grąžinti T. R. po 11 409,89 Lt; įpareigojo G. R. ir P. R. grąžinti A. R. 24 531,96 Lt, S. A., G. P., A. J. ir A. G. (kartu su G. G.) po 11 409,89 Lt. Apeliantai, remdamiesi savo sąžiningu bei tuo, kad valdė, naudojosi ir disponavo žeme nepažeisdami įstatymų, nežinojo ir neturėjo žinoti, kad žemės sklypas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, prašo netaikyti restitucijos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Šiuo atveju aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, kuria siekta suvienodinti iki šiol formuojamą teismų praktiką bylose, kuriose sprendžiamas restitucijos klausimas pripažinus administracinį aktą, kurio pagrindu perleistas valstybinės reikšmės miškas, negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje pasisakė, kad, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą.

Valstybinės reikšmės miško perdavimą atsakovės G. R. nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, atsakovė pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija nustatyti konkrečius grąžintinos žemės plotus. Nuosavybės teisių atkūrimo procese atsakovė G. R. neturėjo kompetencijos priimti sprendimų dėl grąžintinos žemės plotų nustatymo, byloje nėra duomenų, kad ji būtų įtakojusi valstybės institucijų sprendimus. Apeliantai, kurie iš G. R. įsigijo ginčo žemės sklypą, pagrįstai teigia, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu jie buvo sąžiningi įgijėjai, o vėliau – sąžiningi valdytojai, kurie nežinojo ir neturėjo žinoti, kad žemės sklypas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Vien tai, kad apeliantai privalėjo žinoti, jog nuosavybės teisės į miestų teritorijose esančius miško plotus negali būti atkurtos, nėra pagrindas pripažinti juos nesąžiningais. Pagal Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, ir šiems turtą pirkimo-pardavimo sandoriais perleidus kitiems asmenims, restitucija netaikytina – jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jiems procesas pripažintinas baigtu; priešingu atveju šių asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Tokiu atveju valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Atsižvelgdama į šią aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teisėjų kolegija mano, jog yra būtina keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos ir panaikinti sprendimo dalį dėl restitucijos tarp pripažintų negaliojančiais sandorių šalių taikymo ir pakeisti restitucijos būdą, nurodant, kad restitucija taikytina tarp valstybės ir paskutiniojo valstybei grąžintino turto įgijėjo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Iš byloje esančios pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad atsakovas T. R. žemės sklypą, kuriame yra dalis ginčijamo valstybinės reikšmės miško, įsigijo už 615 000 Lt (1 t., 33-41 b. l.), tačiau pagal byloje esančius duomenis šio sklypo vidutinė rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo mažesnė – 274 408 Lt (1 t., 21-31, 37 b. l.), todėl vadovaujantis paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, T. R. iš valstybės priteistina suma skaičiuojama nuo įsigyto sklypo sandorio sudarymo metu apskaičiuotos vidutinės rinkos vertės, t. y. 11,41 procentų (valstybei grąžintina žemės sklypo dalis) nuo bendros vidutinės žemės sklypo vertės (274 408 Lt) – 31 310 Lt.

Dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos į valstybės biudžetą 3 885 Lt žyminį mokestį. Atsakovas prašo šią sprendimo dalį panaikinti. CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nepriklausomai nuo to, jog ieškinį byloje, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras, o Nacionalinė žemės tarnyba įvardyta atsakovu, ši procesinė situacija nepaneigia fakto, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo tokiu atveju nepriteistinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Dėl šios priežasties naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš Nacionalinės žemės tarnybos į valstybės biudžetą priteistas 3 885 Lt žyminis mokestis (CPK 83 str. 1 d. 5 p., 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl trečiojo asmens LR Aplinkos ministerijos prašymo

Atsiliepimu į apeliacinius skundus trečiasis asmuo LR Aplinkos ministerija prašo apeliacinės instancijos teismo ex officio išspręsti ginčo miško sklypo įkeitimo bankui panaikinimo klausimą, hipotekos galiojimą grįsdamas byloje esančio 2008 m. birželio 30 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis.

Bylos duomenys (1 t., 28-31, 164-169, 195-197 b. l.) liudija, kad 121 640,41 EUR prievolės įvykdymui užtikrinti atsakovas T. R. 2005 m. rugpjūčio 24 d. hipotekos lakštu, identifikavimo kodas 01120050016428, įkeitė trečiajam asmeniui AB DnB NORD bankui (dabar – AB DNB bankas) nuosavybės teise valdomą 1,9280 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus miesto savivaldybėje, Kriaučiūnų km., kurio dalis - 0,2200 ha ploto miškas, priskirtas išimtinei valstybės nuosavybei ir teisėtai bei pagrįstai skundžiamu teismo sprendimu grąžintas valstybei.

Nagrinėjamoje byloje AB DNB bankas įtrauktas dalyvauti trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje teisėmis (t. 1, b. l. 162-163 b. l.). Byloje pareikštu ieškiniu valstybės interesą gynęs prokuroras nereiškė materialinio teisinio reikalavimo dėl hipotekos išimtinei valstybės nuosavybei priklausančiam ginčo miško sklypui panaikinimo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, konstatavęs administracinių aktų, kuriais piliečiams atkurtos nuosavybės teisės į valstybei priskirtą miško plotą, ir ginčo sklypo perleidimo sandorių neteisėtumą bei valstybinį mišką grąžinęs teisėtai jos savininkei – valstybei, netyrė, nevertino ir skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ginčo miško įkeitimo sandorio neteisėtumo ir jo negaliojimo teisinių padarinių, nors aktyvaus teismo vaidmens reikalaujantis viešojo intereso gynimo bylos pobūdis ir CK 1.78 straipsnio 5 dalis suteikė teismui teisę ex officio spręsti šį klausimą. Dėl to susiklostė situacija, kai valstybės interesais pareikštas ieškinys yra visiškai patenkintas, tačiau šis viešasis interesas tapo apgintas tik iš dalies, nes valstybei išimtinės nuosavybės teise priklausantis, iš civilinės apyvartos išimtas miškas teisėtai savininkei grąžintas apsunkintas hipoteka kito asmens prievolėms užtikrinti (CK 4.171 str. 9 d.), nors pagal CK 4.171 straipsnio 1 dalį šis turtas negali būti hipotekos objektu.

Įstatymas suteikia teismui teisę ex officio konstatuoti niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą (CK 1.78 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju pagal byloje esančių įrodymų apimtį apeliacinės instancijos teismas negali konstatuoti niekinio hipotekos sandorio teisinių pasekmių, nes nedisponuoja nutarties priėmimo momentui aktualiais duomenimis apie T. R. piniginės prievolės bankui pasibaigimą (pagal bylos duomenis ji turėjo būti įvykdyta iki 2012 m. birželio 26 d. (t. 1, b. l. 197)) ir hipotekos galiojimą. Bylos šalys, kurioms aktualus hipotekos valstybei priklausančiam miškui galiojimas – valstybės interesą ginantis ieškovas, atsakovas T. R., ir trečiasis asmuo AB DNB bankas apeliacinių skundų dėl hipotekos galiojimo neišsprendimo neteikė, nuomonės dėl LR Aplinkos ministerijos prašymo nepareiškė ir neišdėstė pozicijos dėl hipotekos panaikinimo teisinių pasekmių. Kompetencija pakeisti byloje dalyvaujančio asmens procesinę padėtį turi tik pirmosios instancijos teismas, todėl tik jis, išklausęs ieškovo nuomonę, gali nuspręsti dėl įkeitimo teisę turinčio banko dalyvavimo byloje atsakovu ir ginčo miško hipotekos likimo. Išdėstytos aplinkybės bei proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai lemia bylos pirmosios instancijos teismui grąžinimą hipotekos negaliojimo ir niekinio sandorio teisinių pasekmių klausimui išspręsti (CPK 327 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas A. R. už apeliacinį skundą sumokėjo 3 885 Lt žyminį mokestį, teismo nurodymu paskaičiuotą pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo apeliaciniu skundu skundžiamos ieškinio sumos – 144 237 Lt (t. 2, b. l.74-75, 77-77a). Konstatuotina, kad atsakovų apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, nes pakeitus teismo taikytą restitucijos būdą, apeliantams nekyla pareiga grąžinti valstybinio miško pirkėjams atitinkamai 24 531,96 Lt ir 11 409,89 Lt, iš viso 35 941,85 Lt. Kadangi patenkinti 25 procentai apeliantų reikalavimų, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai apeliantui priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Įvertinus ieškovo, kaip valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovo statusą bei vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies nuostatomis, iš valstybės apeliantui priteistini 25 procentai sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 971 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį dėl restitucijos natūra taikymo, kuria T. R. įpareigotas grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurią sudaro 0,2200 ha plotas, priskiriamas valstybės miškui, esančią Vilniaus m. savivaldybėje, Kriaučiūnų k.; A. R. (A. R.) įpareigotas grąžinti T. R. 24 531,96 Lt, S. A., G. P., A. J., A. G. (kartu su G. G.) įpareigoti grąžinti T. R. po 11 409,89 Lt; G. R. ir P. R. įpareigoti grąžinti A. R. (A. R.) 24 531,96 Lt, S. A., G. P., A. J. ir A. G. (kartu su G. G.) po 11 409,89 Lt, pakeisti ir šią sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti valstybei iš atsakovo T. R., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurią sudaro 0,2200 ha plotas, priskiriamas valstybės miškui, esančią Vilniaus miesto savivaldybėje, Kriaučiūnų kaime.

Priteisti iš valstybės atsakovui T. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 31 310 Lt (trisdešimt vieną tūkstantį tris šimtus dešimt litų)“.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos į valstybės biudžetą priteistas 3 885 Lt (trijų tūkstančių aštuonių šimtų aštuoniasdešimt penkių litų) žyminis mokestis.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš valstybės apeliantui A. R. (A. R.), a. k. (duomenys neskelbtini) 971 Lt (devynis šimtus septyniasdešimt vieną litą) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui iš T. R. valstybei priteistos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus miesto savivaldybėje, Kriaučiūnų kaime, dalies - 0,2200 ha valstybei priskirto miško, įkeitimo AB DNB bankui 2005 m. rugpjūčio 24 d. hipotekos lakštu, identifikavimo kodas 01120050016428, negaliojimo ir jo teisinių pasekmių klausimui išspręsti.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKonstantinas GurinasMarytė Mitkuvienė