- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-13
- Bylos Nr.
- e2A-1122-253/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Raimonda Andrulienė, Albina Pupeikienė
- Pareiškėjas
- I. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, sodininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“, A. K., S. K.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Mariaus Dobrovolskio, Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, sodininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“, A. K. (A. K.) ir S. K..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja I. S. pareiškimu prašė teismo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, nurodant, kad pareiškėja įgijo daiktą – sodo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – sodo sklypas).
2. Reikalavimo pagrindu pareiškėja nurodė aplinkybes, kad 1981 metais ji pradėjo valdyti jos broliui A. K. suteiktą sodo sklypą, esantį SB „(duomenys neskelbtini)“. Sodo sklypas pagal tuo metu galiojusią tvarką buvo suteiktas pareiškėjos broliui, šis visas savo teises perleido pareiškėjai, tačiau perleidimas nebuvo tinkamai įformintas tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjos brolis nuo 1990 metų išvyko gyventi į Rusiją. Pareiškėja sodo sklypu naudojasi ir juo rūpinasi nuo 1981 metų iki dabar (daugiau nei 36 metus), t. y. moka visas įmokas, kurias priklauso mokėti kaip sodininkų bendrijos nariui. Sklypas nėra buvęs ir šiuo metu nėra įregistruotas kito asmens vardu. Pareiškėja sodo sklypu naudojasi ir jį valdo atvirai, kaip jo savininkė, nuo nieko neslėpdama, jokių pretenzijų jai nebuvo pareikšta, sklypas naudojamas pareiškėjos reikmėms tenkinti. Sodo sklypas pareiškėjos iniciatyva ir jos lėšomis inventorizuotas, parengta kadastrinių matavimų byla.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimu nuspręsta pareiškimo netenkinti ir priteisti iš pareiškėjos I. S. 7,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
4. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (1964 m. liepos 7 d.) 95 straipsnis, galiojęs iki 1994 m. gegužės 17 d., numatė tik vieną viešosios nuosavybės formą – valstybės nuosavybę. Nustatęs, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog valstybė ginčijamą sodo sklypą perdavė kitiems asmenims, teismas pripažino, kad ginčo sklypas išliko valstybės nuosavybė. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus argumentu, kad byloje nepateikta įrodymų, paneigiančių nustatytas aplinkybes, jog ginčo sklypas priklauso valstybei. Kadangi įgyjamosios senaties institutas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai yra visų įgyjamosios senaties sąlygų visuma, padaryta išvada, jog pareiškėjai neįrodžius vienos iš sąlygų – daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
5. Apeliaciniu skundu pareiškėja I. S. prašo panaikinti 2018 m. kovo 29 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują procesinį sprendimą – tenkinti pareiškėjos pareiškimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais motyvais:
5.1. Apeliantė teigia, kad sodo sklypas nepriklauso valstybei, ir remiasi 2017 m. kovo 6 d. VĮ Registrų cento Klaipėdos filialo raštu, jog, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio SB „(duomenys neskelbtini)“, nuosavybės teisės niekam neįregistruotos. Be to, Klaipėdos rajono savivaldybė nurodė, kad sodo sklypas neįtrauktas į Klaipėdos rajono savivaldybės buhalterinę apskaitą.
5.2. Sodo sklypas negali būti valstybės nuosavybė, nes, mokėjimo pranešimo Nr. 10-21/69-012B ir pranešimo apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos duomenimis, už sodo sklypą pareiškėjos brolis buvo sumokėjęs 302 čekius, tad pinigai už sodo sklypą buvo sumokėti Gargždų žemėtvarkos skyriui.
5.3. Apeliantės įsitikinimu, pareiškėja teisėtai ir pagristai perėmė brolio iš valstybės išpirktą sodo sklypą ir juo rūpinosi ilgiau nei 10 metų (nuo 1981 metų). Pareiškėja moka visas sodo bendrijos nustatytas įmokas, taip pat dalyvauja sodo bendrijos nustatytuose darbadieniuose. Pareiškėja nuo nieko neslėpdama sodo sklypą valdo, jai valstybė niekada nebuvo pareiškusi pretenzijų.
5.4. Sodo sklypo perleidimas dovanojimo pagrindu, kuris neužfiksuotas įstatymo nustatyta tvarka, nėra kliūtis savo interesus ginti įgyjamosios senaties pagrindu. Daikto valdymas buvo prasidėjęs atvirai ir sąžiningai. Už iš valstybės išpirktą sklypą pareiškėjos brolis buvo sumokėjęs, todėl sodo sklypas nuo jo pardavimo pareiškėjos broliui nebėra valstybės nuosavybė.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašo palikti nepakeistą 2018 m. kovo 29 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodoma, kad aplinkybė, jog sklypo nuosavybės teisės neįregistruotos, negali būti laikoma įrodymu, jog sklypas nėra valstybės nuosavybė. Pareiškėjos argumentas, kad jos brolis privatizavo sklypą, nepagristas, kadangi sklypo privatizacija nebaigta, nes nesudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Be to, pareiškėjos brolis negalėjo būti privatizavimo sandorio šalis; pareiškėja neįrodė, kad jos brolis buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjos brolis, kuris negalėjo būti privatizavimo sandorio šalimi, negalėjo perleisti turto, tad pareiškėja taip pat neįrodė ir kitos būtinosios sąlygos – teisėto sklypo valdymo.
7. Atsiliepimu suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime, remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nurodoma, kad sodo sklypas kitais įstatymų numatytais pagrindais yra savivaldybių ir privačion nuosavybėn neįgyta žemė, todėl ji nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
9. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).
10. Byloje keliamas klausimas, ar yra visos sąlygos, sudarančios teisinį pagrindą nustatyti, jog pareiškėja I. S. įgijo nuosavybės teisę į sodo sklypą pagal įgyjamąją senatį.
11. Pareiškėja I. S. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji asmeninės nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį įgijo nekilnojamąjį daiktą – sodo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja byloje nurodė aplinkybes, kad sodo sklypas buvo suteiktas jos broliui A. K., šis visas savo teises perleido pareiškėjai, tačiau tai nebuvo tinkamai įforminta tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėja byloje nurodė, kad ji nuo 1981 metų valdo A. K. suteiktą sodo sklypą.
12. Daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 11 punktas). Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, galimas įvykdžius įstatyme įtvirtintus reikalavimus. CK 4.68 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Atsižvelgiant įstatyme numatytą reglamentavimą išskiriamos tokios nuosavybės teisei įgyti įgyjamąja senatimi būtinos sąlygos: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑7‑67/2011). Taigi nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas gali būti konstatuojamas tik nustačius nurodytų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumos egzistavimą.
13. Apeliaciniame skunde pareiškėja I. S. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turtas, kurio įgijimo įgyjamąja senatimi faktą prašoma nustatyti, priklauso valstybei. Apeliaciniame skunde pareiškėja remiasi aplinkybe, kad nuosavybės teisės į į sodo sklypą niekam neįregistruotos.
14. Byloje iš VĮ Registrų centro 2017 m. kovo 6 d. pažymos nustatyta, kad sodo sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) neįregistruotas SB „(duomenys neskelbtini)“ ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos nuosavybės teisės į šį sodo sklypą. Suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą nurodė, kad pareiškime nurodytas sodo sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) neįtrauktas į Klaipėdos rajono savivaldybės buhalterinę apskaitą.
15. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Taigi valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Reikšminga tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad minėtas CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Taigi vien aplinkybė, kad teisės į daiktą (šiuo atveju sodo sklypą) neįregistruotos valstybės vardu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad daiktas nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.
16. Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat teigia, kad jos brolis už iš valstybės išpirktą sklypą buvo sumokėjęs pinigus valstybei, todėl šis sodo sklypas nuo jo pardavimo pareiškėjos broliui nebėra valstybės nuosavybė. Taigi apeliantė iš esmės įrodinėjo aplinkybę, kad jos brolis A. K. buvo išsipirkęs žemės sklypą.
17. Byloje esančios sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ nario knygelės duomenimis, A. K. į sodininkų bendrijos narius buvo priimtas 1981 m. gegužės 19 d., nurodytas kolektyvinio sodo numeris – 21. Rašytiniais įrodymais byloje nustatyta, kad A. L. K. (A. K. L.) 1992 m. gegužės 14 d. pateikė pareiškimą Klaipėdos rajono valdybos Žemėtvarkos tarnybai ir prašė leisti jam įsigyti privačios nuosavybės teise žemės sklypą kol. „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje esančiame žemės sklypo įkainojimo akte nurodyta, kad pirkėjas A. K. (A. K.) perka, o Klaipėdos rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos viršininkas parduoda 0,0600 ha žemės sklypą SB „(duomenys neskelbtini)“, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta bendra žemės sklypo pirkimo kaina, mokant investiciniais čekiais – 302 čekiai (mokant talonais – 605 talonai); valstybinis mokestis – 300 talonų; mokestis už dokumentų parengimą – 100 talonų. A. K. 1992 m. lapkričio 6 d. mokėjimo pranešime nurodyta, kad perkamo sodo sklypo pardavimo kaina pagal įkainojimo aktą yra 302 investiciniai čekiai. Minėtame pranešime taip pat nurodyta, kad A. K. turi sumokėti valstybinį mokestį – 300 talonų; sklypo kaina, mokant grynaisiais pinigais – 605 talonai; sklypo kaina, mokant investiciniais čekiais – 302 čekiai; mokestis už dokumentų paruošimą ir įforminimą – 100 talonų. Iš 1992 m. lapkričio 6 d. mokėjimo pranešimo nustatyta, kad A. K. (A. K.) sumokėjo 302 čekius (investicinių čekių sumą). Iš Taupomojo banko pranešimo apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos nustatyta, kad 1992 m. lapkričio 6 d. iš L. A. K. (L. K. A.) Gargždų žemėtvarkos tarnybai nurašyti 302 čekiai už žemės sklypo išsipirkimą. Taip pat nustatyta, kad Klaipėdos miesto valdybos Žemės tarnybai A. L. K. (A. K. L.) sumokėjo 100 (valiuta nenurodyta) už žemės sklypo dokumentų įforminimą.
18. Nurodyti duomenys byloje patvirtina A. K. siekį įsigyti sodo sklypą privačios nuosavybės teise. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjos brolis veiksmus dėl žemės sklypo privatizavimo atliko 1992 m. gegužės–lapkričio mėnesiais.
19. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių (toliau – Taisyklės) 1 punkte numatyta, kad šių Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų pardavimą (nuomą) privačių namų valdoms, taip pat taikomos parduodant (nuomojant) žemės sklypus sodininkų bendrijų narių sodininkystės reikmėms nepriklausomai nuo šių bendrijų užimamų teritorijų buvimo vietos. Iš Taisyklių 6 ir 8 punkto nuostatų matyti, kad gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privačios nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį turi surašyti sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo–pardavimo sutarties projektą ir supažindinti su šiais dokumentais pirkėją, po to miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas turi pateikti šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai, kuri leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu. Taisyklių 10 punktas nustatė, kad pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su mokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties; jeigu pirkėjas per nustatytą laiką nesumoka pranešime nurodytos sumos ar be pateisinamų priežasčių neatvyksta pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, ši sutartis nesudaroma. Minėtame Taisyklių 10 punkte taip pat buvo nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje; šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančią.
20. Iš anksčiau nurodytų duomenų nustatyta, kad gavęs 1992 m. lapkričio 6 d. mokėjimo pranešimą A. K. sumokėjo 302 čekius už žemės sklypo išsipirkimą ir už žemės sklypo dokumentų įforminimą. Tačiau nėra rašytinių įrodymų apie 1992 m. lapkričio 6 d. mokėjimo pranešime nurodyto 300 talonų valstybinio mokesčio sumokėjimą. Byloje taip pat nepateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad sodo sklypo privatizavimo procedūra buvo baigta teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. kad buvo sudaryta šio valstybei nuosavybės teise priklausiusio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis.
21. Nurodytų veiksmų atlikimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies redakcija (galiojusi nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1995 m. birželio 28 d.) numatė, kad teisę į privatinę žemės nuosavybę turi tie asmenys, kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai, turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Anksčiau minėtų Taisyklių 1.1.1 punkte buvo nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus ne žemės ūkio veiklai gali įsigyti veiksnūs Lietuvos Respublikos piliečiai, sulaukę 18 metų, turintys šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvenantys Lietuvoje. Pareiškėja pareiškime dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nurodė, kad pareiškėjos brolis 1990 m. išvyko nuolat gyventi į Rusiją. Iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos į bylą pateiktų raštų dėl duomenų pateikimo nustatyta, kad Migracijos departamentas neturi informacijos apie A. K., gimusio (duomenys neskelbtini), ir S. K., gimusios (duomenys neskelbtini), iki 2000 metų turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad sodo sklypo privatizavimo procedūros metu pareiškėjos brolis A. K. buvo Lietuvos pilietis ir galėjo būti privatizavimo sandorio šalis.
22. Esant nurodytoms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, jog A. K. buvo iki galo užbaigęs sodo sklypo privatizavimo procesą teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėja I. S. teigė, kad sodo sklypą brolis jai perleido dovanojimo sandorio pagrindu, kuris neužfiksuotas teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjos brolis, kaip sodo sklypą perleidžiantis asmuo, buvo išsipirkęs šį sodo sklypą ir buvo šio turto savininkas. Nesant nurodytas aplinkybes patvirtinančių duomenų, yra pagrindas pripažinti, kad sodo sklypas išliko valstybės nuosavybė. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta viena sąlygų, būtinų taikyti įgyjamosios senaties institutą, t. y. jog konkretus sodo sklypas nėra valstybės nuosavybė.
23. Apeliantė pabrėžia, kad daiktą valdo daugiau nei 10 metų, moka sodo bendrijos nustatytas įmokas ir valstybė niekada nereiškė pareiškėjai pretenzijų. Akcentuotina, kad nuosavybės teisei įgyti įgyjamąja senatimi būtina CK 4.68–4.71 straipsniuose numatytų sąlygų visuma. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas užkerta kelią įgyti valstybei priklausantį daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra visų sąlygų, būtinų konstatuoti pareiškėjos nuosavybės teisės į sodo sklypą įgijimo įgyjamąja senatimi faktą.
24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų ir pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Apeliantės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis už apeliacinį skundą) neatlygintinos (CPK 443 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.