Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-04-28 · Civilinė byla Nr. 2-1265/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-28
Bylos Nr.
2-1265/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1265/2011Procesinio sprendimo kategorija 126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ketuva“ administratoriaus atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 11 d. nutarties, kuria netenkintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ketuva“ administratoriaus prašymas patikslinti administravimo išlaidų sąmatą civilinėje byloje Nr. B2-1395-395/2011.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 17 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „Ketuva“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė S. S., 2010-12-22 nutartimi patvirtino 5 450 Lt administravimo išlaidų sąmatą mėnesiui iki pirmojo kreditorių susirinkimo.

BUAB „Ketuva“ administratorius 2011 m. vasario 4 d. pateikė teismui prašymą padidinti šią sąmatą 3000 Lt advokato paslaugoms apmokėti. Nurodė, kad tikrindamas iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytus sandorius nustatė, jog įmonė sudarė 5 laidavimo sutartis su AB „Ūkio bankas“ (toliau Bankas), užtikrindama kitų juridinių asmenų prievolių įvykdymą, o tokios sutartys prieštarauja įmonės veiklos tikslams. Be to, įmonės susitarimo dėl paskolos grąžinimo Bankui sąlygos yra itin nenaudingos įmonei. Šios aplinkybės patvirtina būtinybę ginčyti tokius sandorius, inicijuoti prašymą dėl tyčinio bankroto nustatymo, o tam yra būtina kvalifikuoto teisininko pagalba. Dėl to buvo sudaryta preliminari teisinės pagalbos sutartis su advokatu, pagal kurią numatyta mokėti už faktiškai atliktą darbą ne daugiau kaip 3000 Lt per mėnesį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 11 d. nutartimi netenkino šio BUAB „Ketuva“ administratoriaus prašymo. Teismas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 7 punktu, 36 straipsnio 2, 3 dalimis, konstatavo, kad administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, keitimas ir disponavimo jomis tvarkos nustatymas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai, o teismas nustato laikiną administravimo sąmatą, kuria užtikrinama bankroto proceso eiga iki kreditorių susirinkimo, į teismo tvirtinamą sąmatą patenka tik tos esminės išlaidos, be kurių administravimo veiksmų atlikimas yra neįmanomas. Atsižvelgdamas į tai bei į tai, kad teismo nutartimi administravimo išlaidų suma buvo patvirtinta teismo 2010-12-22 nutartimi, bylos, kuriose bankrutuojančiai įmonei reiškiami turtiniai reikalavimai turi būti sustabdytos, o teisminiai ginčai dėl debitorinių reikalavimų tenkinimo paprastai inicijuojami po pirmojo kreditorių susirinkimo, nes iškėlus bankroto bylą administratorius privalo atlikti ĮBĮ numatytus įpareigojimus, teismas pripažino nepagrįstu administratoriaus prašymą.

III. Atskirojo skundo argumentai

BUAB „Ketuva“ administratorius atskiruoju skundu prašo panaikinti šią teismo nutartį, priimti naują nutartį, kuria jo reikalavimas būtų tenkintas. Skundas grindžiamas tokiomis aplinkybėmis:

1. Teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi ĮBĮ 11, 31 straipsniai numato jo pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį ir pareikšti ieškinius bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Kadangi kreditorius Bankas pareiškė 14 491 110,37 Lt kreditorinį reikalavimą, jis patikrino šio kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą bei nustatė būtinybę dėl šių sandorių kreiptis į teismą. Tačiau tam yra reikalinga kvalifikuota advokato pagalba, o teismas užkirto kelią ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtintos pareigos įgyvendinimą. Jeigu teismas patvirtins visą Banko kreditorinį reikalavimą, bankas įgys didelę balsų persvarą kreditorių susirinkime ir nepritars sąmatai dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

2. Teismas neįvertino, kad būtinų veiksmų atidėjimas bankroto procese iki tol, kol bus sušauktas kreditorių susirinkimas nepagrįstai pažeistų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo principus, nes ieškinių pareiškimas Bankui yra tiesiogiai susijęs su šio kreditoriaus reikalavimų tvirtinimu ir balsų skaičiumi kreditorių susirinkime. Sisteminis ĮBĮ normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad iki kreditorių susirinkimo sušaukimo jo kompetencijai priskirtus klausimus gali spręsti teismas (ĮBĮ 10 str. 4 d. 7 p.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju sprendžiama, ar nutartis, kuria netenkintas administratoriaus prašymas padidinti teismo nutartimi patvirtintą įmonės administravimo išlaidų sąmatą pradiniame bankroto proceso etape advokato paslaugoms apmokėti, yra teisėta ir pagrįsta.

Kaip yra žinoma, teismas, iškėlęs bankroto bylą pagal administratoriaus pateiktą sąmatą patvirtina lėšų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą (ĮBĮ 10 str. 4 d. 7 p.). Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, taip pat ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką, nustatyti administratoriui atlyginimą yra priskirta kreditorių susirinkimo kompetencijai (ĮBĮ 23 str. 5, 9 p., 36 str.). Pagal ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalį pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi pareigą nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).

Apeliantas teisingai nurodo, kad teismas turi pareigą ne tik patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą pradiniame bankroto proceso etape (iki pirmojo kreditorių susirinkimo), tačiau ir teisę šias išlaidas padidinti. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką minėtos išlaidos teismo gali būti padidintos tik išimtinais atvejais ir esant objektyvioms priežastims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Tokios objektyvios priežastys turi būti susiję ne su apskritai bankroto proceso tikslais ir paskirtimi, bet su konkrečia situacija, teisiškai reikšmingais kriterijais, lemiančiais tokių išlaidų atsiradimą. Dėl to administratorius, teikęs prašymą padidinti patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą iki pirmojo kreditorių susirinkimo, turėjo pareigą motyvuotai pagrįsti ir nurodyti objektyvias priežastis, kodėl iki pirmojo kreditorių susirinkimo teisinių paslaugų išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą pradiniame etape.

Tačiau iš administratoriaus nurodytų aplinkybių, susijusių su bankrutuojančios įmonės ir Banko sudarytomis laidavimo ir paskolos sutartimis, nėra galimybės spręsti dėl išlaidų advokato pagalbai šioje bankroto proceso stadijoje reikalingumo, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismo skundžiama nutartimi, kaip nurodo apeliantas, yra pažeisti bankroto proceso tikslai ir paskirtis (CPK 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą skundo argumentą, jog teismas užkirto kelią administratoriui įgyvendinti ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtintą pareigą patikrinti įmonės sudarytus sandorius, jog buvo pažeisti ĮBĮ 31 straipsnio reikalavimai, nes jame numatytos administratoriaus teisės ir pareigos likviduojant įmonę.

Nors atskirasis skundas taip pat yra grindžiamas tuo, kad patvirtinus reikalavimą Bankas kreditorių susirinkime įgys balsų persvarą, tačiau, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašas buvo patvirtintas teismo 2011-04-11 nutartimi, tačiau administratoriaus ginčijamas Banko finansinis reikalavimas nebuvo patvirtintas, o tuo klausimu 2011-05-25 paskirtas teismo posėdis. Dėl to teisėjų kolegija atmeta šį apelianto argumentą.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl nutartis paliktina galioti nepakeista (CPK 263 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėKonstantinas Gurinas