Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr.1A-626 - 383/2007 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 2.3.7.1.; 2.3.7.2.; Pranešėjas V. Vitunskas

2007 m. gruodžio 05 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, išteisintajam L. V., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Ritos Čivinskaitės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. išteisintas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas L. V. atžvilgiu nutrauktas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2007-07-06 apie 2 val.20 min. Baltijos g. namo Nr. 92 kieme, Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atsisakydamas vykdyti teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus, aktyviais veiksmais priešinosi sulaikymui, muistėsi, mosikavo rankomis, bei panaudojo fizinį smurtą, t.y. tyčia bandė suduoti rankos kumščiu Viešosios patrulių rinktinės 2-ojo būrio patruliui G. P. į veidą, taip pasipriešino valstybės tarnautojams – savo pareigas einantiems Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos patrulių rinktinės 2-ojo būrio pareigūnams - patruliui G. P. ir A. B..

Apeliaciniu skundu Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Rita Čivinskaitė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir L. V. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo L. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir jam paskirti 6 MGL (780 lt.) baudą. Skunde nurodoma, jog L. V. yra išteisintas nepagrįstai, todėl apylinkės teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas. Be to, skunde nurodoma, jog nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka LR BPK 305 str. 3 d. reikalavimų, kadangi teismas išdėstęs kaltinimo, dėl kurio byla perduota nagrinėti teisme esmę, netiksliai išdėstė nuosprendyje teismo metu nustatytas byloje aplinkybes, motyvuotai neįvertino kai kurių byloje surinktų įrodymų ir juos atmetė. Taipogi, skunde nurodoma, jog teismo metu buvo netinkamai įvertinti liudytojų parodymai. Taip pat, teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kurios buvo nustatytos teisminio tyrimo metu ir užfiksuotos teismo posėdžių protokoluose. Be to, teismas kaip prielaidą laikė, jog išteisintasis aktyviais veiksmais priešinosi sulaikymui, muistėsi, mosikavosi rankomis, todėl tai negali būti laikoma fizinio smurto veiksmais, kadangi tokia prielaida yra paneigta liudytojų A. B. ir G. P. nuosekliais ir nedviprasmiškais parodymais.

Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorės Ritos Čivinskaitės apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir pagrįstai L. V. pagal Lietuvos Respublikos Bk 286 str. išteisino, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas pagrįstai vadovavosi prieštaringais liudytojų A. B., T. T. ir liudytojų A. B., G. P. parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu tvirtino skirtingas įvykio aplinkybes, o būtent, tiek liudytojas A. B., tiek T. T. patvirtino, jog matė kad atvykus policijos darbuotojams L. V. mosikavo rankomis, muistėsi sulaikomas, tačiau nematė, kad L. V. būtų sudavęs smūgį policijos darbuotojui ar būtų bandęs tai padaryti, tuo tarpu, liudytojai A. B. ir G. P. tvirtino, jog L. V. bandė suduoti smūgį ranka policininkui G. P., tačiau šis smūgio išvengė, tokias pat aplinkybes patvirtino ir pats liudytojas G. P.. Tačiau, nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad L. V. būtų grasinęs tuoj panaudoti fizinį smurtą prieš pareigūnus.

L. V. buvo pagrįstai išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. - dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, o būtent, L. V. apylinkės teismas išteisino dėl LR BK 286 str., nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kadangi remiantis Baudžiamosios teisės Specialiosios dalies teorija bei praktika, pagal LR BK 286 str., t.y. pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, būtinas objektyviosios pusės požymis yra aktyvūs veiksmai, o būtent, pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas pavartojant smurtą arba 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Pasipriešinimas smurtu reiškia, kad kaltininkas panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali ir nereikalauja kokių nors pasekmių atsiradimo, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamas valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijai atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. L. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2007-07-06 apie 2 val.20 min. Baltijos g. namo Nr. 92 kieme, Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atsisakydamas vykdyti teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus, aktyviais veiksmais priešinosi sulaikymui, muistėsi, mosikavo rankomis, bei panaudojo fizinį smurtą, t.y. tyčia bandė suduoti rankos kumščiu Viešosios patrulių rinktinės 2-ojo būrio patruliui G. P. į veidą, taip pasipriešino valstybės tarnautojams – savo pareigas einantiems Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos patrulių rinktinės 2-ojo būrio pareigūnams - patruliui G. P. ir A. B.. Apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog šie kaltinimai nebuvo pagrįsti byloje surinktais įrodymais, kaip jau buvo minėta, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu juos paneigė liudytojai A. B. ir T. T., tvirtindami, jog jie nematė aktyvių veiksmų panaudojimo prieš policijos pareigūnus. Be to, pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė liudytojų A. B. ir G. P. parodymus kaip įrodymus, jog neva L. V. panaudojo fizinį smurtą valstybės tarnautojo atžvilgiu.

Byloje nustatyta, kad L. V., pamatęs atvykusius policijos pareigūnus, pats priėjo prie jų ir pakluso policijos pareigūnų reikalavimui sėsti į jų automobilį ir išsiaiškinti dėl įvykusio konflikto su kaimynu. Policijos pareigūnams pareiškus, kad L. V. tolimesniam konflikto aplinkybių išaiškinimui bus vežamas į policijos komisariatą, jis prašė leisti užrakinti duris. Policijos pareigūnams neleidus, L. V. išlipo iš automobilio, ir policijos pareigūnams neleidžiant jam eiti, tik tada L. V. pradėjo muistytis, norėdamas ištrūkti, kad galėtų užrakinti duris.

Kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įvykio aplinkybes, ir padarė išvadą, kad L. V. pasipriešinimas policijos darbuotojams sudaro tik administracinį teisės pažeidimą.

Tuo pačiu apylinkės teismas padarė tinkamas išvadas, jog L. V. pasipriešino policijos darbuotojams, neperžengdamas ribų, kurios atriboja baudžiamąją atsakomybę nuo atsakomybės, atsirandančios pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 str. Apylinkės teismas teisingai įvertino L. V. veiksmus ir tinkamai atribojo veiksmų pavojingumą, t.y. tinkamai atribojo baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės atsakomybės. Teismas, tinkamai įvertino fizinio smurto panaudojimo faktą ir tinkamai nustatė, jog nebuvo nei panaudotas fizinis smurtas, nebuvo grasinama tuoj pat panaudoti tokį smurtą.

Nors byloje nėra jokių duomenų, kad policijos darbuotojams būtų buvęs padarytas koks nors kūno sužalojimas. L. V. tuo nėra ir kaltinamas lygiai taip pat, kaip nėra kaltinamas ir fizinio smurto panaudojimu. Nors įstatymas ir nereikalauja, kad pasipriešinant policijos pareigūnui būtų padarytas kažkoks sužalojimas, t.y. būtų kilusios kažkokios pasekmės, t.y. jog šio nusikaltimo sudėtis yra formali ir ji nereikalauja pasekmių, tačiau teisminė praktika rodo, jog vis dėlto į pasekmes turi būti atkreiptas dėmesys, kadangi policijos pareigūnas gali ir neatskirti bandymo panaudoti fizinį smurtą nuo eilinio muistymosi ar mosikavimosi rankomis.

Taipogi, reikia paminėti tai, jog nors Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str. yra pavadintas taip: „Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui", todėl reikia atkreipti dėmesį į tai, jog ne bet koks pasipriešinimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Ją gali užtraukti tik toks pasipriešinimas, kuris yra susijęs su smurto panaudojimu ar grasinimu tuoj pat jį panaudoti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog prokuroro pareiškime dėl bylos užbaigimo baudžiamuoju įsakymu (b.l. 47) nurodoma, kad kaltinamasis panaudojo fizinį smurtą, tačiau šiame pareiškime tuoj pat, net tame pačiame pareiškimo sakinyje nurodoma, kad jis tik bandė suduoti rankos kumščiu policijos darbuotojui į veidą. Tokiu būdu, teismas padarė teisingą išvadą, kad liudytojai A. B. ir G. P. galėjo smūgiu palaikyti bet kurį iš kaltinamojo padarytų mosikavimų ranka. Beje, kaltinamasis be bandymo „suduoti rankos kumščiu" yra kaltinamas tuo, kad „aktyviais veiksmais priešinosi sulaikymui, muistėsi, mosikavo rankomis", nors akivaizdu, kad nei muistymasis, nei mosikavimas rankomis negali būti laikomi fizinio smurto veiksmais, kurie sudarytų LR BK 286str. numatytą veikos sudėtį.

Teismas daro išvadą, kad baudžiamoji atsakomybė už smurto panaudojimą prieš valstybės tarnautoją ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti gali atsirasti, kai kaltojo asmens veiksmai sukelia pasekmes, būdingas smurto panaudojimui arba yra nustatoma akivaizdi tyčia tokias pasekmes čia aptariamais veiksmais sukelti. Tik tokiu atveju galima spręsti dėl asmens atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str., o ne pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 str. Tokiu būdu, tinkamai nemotyvavus fizinio smurto panaudojimo fakto, kolegija palaiko pirmos instancijos teismo nuomonę, jog taip liko ir neaišku, kodėl kaltinamojo padaryta veika ikiteisminiam tyrime buvo pripažinta nusikaltimu, o ne administraciniu teisės pažeidimu, numatytu ATPK 187 straipsnio 1 dalyje.

Pabrėžtina ir tai, jog pagrindinis kriterijus, sprendžiant BK 286 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Apylinkės teismas tai nuosprendyje pilnai motyvavo. Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad L. V. savo veiksmais padarė ne nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 286str., o administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187str.

L. V. pagrįstai išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str., nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas išnagrinėjus baudžiamąją bylą yra pagrįstas ir teisėtas, jo keisti ar naikinti jokio įstatyminio pagrindo, nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Ritos Čivinskaitės apeliacinį skundą atmesti.