- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-18
- Bylos Nr.
- 2A-1432-230/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Galina Blaževič
- Atsakovas
- R. P., L. P.
- Ieškovas
- E. Š.
- Trečiasis asmuo
- V. Š.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. P. ir L. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-203-454/2012 pagal ieškovo E. Š. ieškinį atsakovams R. P., L. P., trečiajam asmeniui V. Š. dėl nuostolių, atsiradusių dėl nepagrįsto praturtėjimo, priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė solidariai priteisti iš atsakovų 93 478,24 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas laikotarpiu 2006-12-11 - 2008-07-25 mokėjimo nurodymais į atsakovės R. P. banko sąskaitą iš viso pervedė 16 190 Lt. Ieškovas šias pinigų sumas į atsakovės sąskaitą pervedė be pagrindo, atsakovė šių sumų neprašė pervesti, dėl šios sumos paskolos sutartis su atsakove nesudaryta. Tarp ieškovo ir atsakovės buvo žodinis susitarimas, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio teisinė registracija atlikta atsakovės vardu, yra ieškovo šeimos turtas, todėl ieškovo pervestos lėšos buvo skirtos buto kredito padengimui. Bute buvo daromas kapitalinis remontas, kuriam ieškovas pirko medžiagas, samdė meistrus, remontui išleido 93 478,24 Lt, tačiau iš atsakovės, kaip buto savininkės, už atliktą remontą kompensacijos nėra gavęs. Ieškovas nurodė, jog nors paskolos sutartis ir nuosavybės teisė įregistruota vienos atsakovės vardu, tačiau prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto yra ir tokios prievolės, kurios atsirado iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio vardu, kai yra kito sutuoktinio sutikimas arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Atsakovas L. P. žinojo apie pinigų pervedimus atsakovei, taip pat jam buvo žinoma apie bute daromus pagerinimus, todėl atsakovų prievolė dėl nepagrįsto praturtėjimo yra solidari.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui E. Š. solidariai iš atsakovų R. P. ir L. P. 75 729,30 Lt nuostolių, atsiradusių dėl nepagrįsto praturtėjimo, 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011-07-05 iki visiško sprendimo įvykdymo, 162 Lt žyminio mokesčio, 1 754,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – 2 109,24 Lt žyminio mokesčio ir 19,80 Lt. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, nustatė, kad ieškovas iš savo sąskaitos į atsakovės R. P. banko sąskaitą mokėjimo pavedimais pervedė 16 190 Lt bei panaudojo pinigines lėšas atsakovės buto remontui be konkretaus įstatymo ar sandorio, tai yra be pagrindo. Panaudojus ieškovo šeimos lėšas, atsakovai ne tik nepagrįstai gavo turtą, bet ir nepagrįstai praturtėjo sutaupius. Teismas sprendė, kad reikalavimas dėl 16 190 Lt priteisimo pilnai įrodytas, todėl jį tenkino. Reikalavimą dėl pinigų priteisimo už statybines medžiagas teismas tenkino iš dalies, atėmęs pinigų sumas už virdulį, viryklę, televizorių bei kitus daiktus, įgytus ieškovo šeimos poreikiams tenkinti. Viso ieškovui priteisė 75 729,30 Lt nuostolių, atsiradusių dėl nepagrįsto praturtėjimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovui L. P. buvo žinoma apie atsakovės paimtą paskolą buto pirkimui, sprendė, jog atsakovų atsakomybė yra solidari.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą, išsamiai neįvertino visų bylos aplinkybių ir neištyrė visų byloje esančių rašytinių įrodymų. Skundą grindžią šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo
Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ieškovą ir apeliantus sieja svainystės santykiai, šalys buvo sudariusios žodinį susitarimą, jog apeliantai leis ieškovui su šeima kurtis apeliantams priklausančiame bute, tvarkytis buitį, o ieškovas pagal finansines išgales, gera valia padės apeliantams apmokėti buto komunalines išlaidas, perves pinigus skolai už buto įsigijimą padengti. Tačiau šio žodinio susitarimo aplinkybių teismas neįvertino, o tik formaliai sprendė, kad nebuvo jokių susitarimų ar įsipareigojimų dėl pinigų mokėjimo ar buto remonto byloje. Tiek ieškovo atlikti pinigų pervedimai skolai padengti, tiek buto remonto darbai buvo atlikti ne be pagrindo, o žodinio susitarimo pagrindu, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad yra nustatytos visos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos.
Dėl įrodymų vertinimo
Ieškovas sąmoningai atliko pinigų mokėjimo pavedimus į atsakovės sąskaitą, jų atliko net 12, ieškovas žinojo, jog atsakovės atsiskaitomoji sąskaita yra skirta paskolai už butą padengti. Tai rodo, jog tarp ieškovo ir atsakovės buvo žodinis susitarimas, ir ieškovas žinojo, kam tie pinigai bus panaudoti, todėl vien aplinkybė, jog tarp šalių nėra rašytinio susitarimo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jie pervesti be teisinio pagrindo. Be to, ieškovas finansines pretenzijas pradėjo reikšti tik tada, kai pašlijo šalių santykiai. Teismas neištyrė ir neįvertino aplinkybių, susijusių su išlaidomis buto remontui, nepagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktose sąskaitose faktūrose nurodytomis sumomis, taip pat netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą. Ieškovo pareiga buvo įrodyti, kad sąskaitos faktūros yra pagrįstos, kad visi jose nurodyti prietaisai ir medžiagos buvo panaudotos buto reikmėms, tačiau ši našta buvo nepagrįstai perkelta apeliantams. Į ieškovo pateiktas sąskaitas faktūras yra įtraukti daiktai, kurie niekaip nesusiję su buto pagerinimu, o buvo naudojami ieškovo šeimos ar kitiems asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl apeliantai dėl jų niekaip negalėjo nepagrįstai praturtėti, taip pat įtraukti daiktai, kurių paprasčiausiai nėra ir niekada nebuvo, jose nurodytos įvairios statybinės medžiagos, kurios nurodytais jų kiekiais niekaip negalėjo būti panaudotos 44 kv. m dydžio bute.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nesutinka su skundo argumentais, jog teismas neištyrė ir neįvertino visų byloje aplinkybių ir įrodymų, o formaliai konstatavo, jog tarp šalių nebuvo jokio rašytinio susitarimo dėl pinigų mokėjimo ar buto remonto. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad iš ieškovo gautos lėšos nebuvo panaudotos paskolos dengimui, kad statybinės medžiagos bei įvairūs kiti įrengimai nebuvo panaudoti būsto remontui. Skundo argumentai dėl neteisingai tarp šalių paskirstytos įrodinėjimo naštos nepagrįsti, kadangi ieškovas ieškinio reikalavimams pagrįsti pateikė sąskaitas faktūras ir pinigų priėmimo kvitą. Todėl teismo sprendimas yra pagrįstas, atitinkantis kasacinio teismo praktiką.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl ieškovo pareikšto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, kad tai būtina daryti atsižvelgus į bylos sudėtingumą ir į tai, kad šalys galėtų teismui atsakyti į iškilusius klausimus. CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma (CPK 322 str.). Ieškovas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodė, kad tai yra būtina dėl bylos sudėtingumo bei užtikrinant galimybę teismui atsakyti į iškilusius klausimus, tačiau konkrečiai nenurodė, kokias bylos aplinkybes reiktų aiškintis žodinio nagrinėjimo metu, kurios nebuvo išsiaiškintos pirmosios instancijos teisme, ir kas kolegijai trukdo visapusiškai ir objektyviai patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą skundą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra išdėstytos faktinės bylos aplinkybės, visi įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus, buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (nauji įrodymai apeliacinės instancijos teismui nėra teikiami), šalys, trečiasis asmuo ir jų atstovai yra davę paaiškinimus ir atsakę į pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus, kas užfiksuota pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose. Todėl kolegija nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).
Dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą, taikymo
Byloje nustatyta, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2006-12-11 iki 2008-07-25 mokėjimo nurodymais (viso 12 mokėjimo nurodymų) į atsakovės R. P. banko sąskaitą pervedė iš viso 16 190 Lt (t.2, b.l. 6-17). Ieškovo teigimu, tarp šalių nebuvo jokių susitarimų dėl pinigų mokėjimo, todėl atsakovai šias lėšas įgijo be teisėto pagrindo.
Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas - tai savarankiška prievolės rūšis. Šis turto išreikalavimo institutas taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t.y. pažeistos teisės ginamos šiuo būdu, kai jų negalima apginti kitais būdais. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga ,,Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009; kt.).
Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovų ieškovo sumokėtas lėšas, netinkamai taikė CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi esminė sąlyga, pagrindžianti nepagrįstą praturtėjimą yra turto (naudos) įgijimas be teisinio pagrindo, o šiuo atveju tarp šalių buvo žodinis susitarimas, kad apeliantai leis ieškovui ir trečiajam asmeniui (ieškovo sutuoktinei) gyventi atsakovams priklausančiame bute, leis jiems ten kurtis savo buitį ir tvarkytis, o ieškovas su sutuoktine - trečiuoju asmeniu pagal savo išgales padės atsakovams, t.y. mokės komunalinius mokesčius, perves pinigus paskolai už butą dengti ir pan. Iš byloje užfiksuotų šalių, trečiojo asmens ir jų atstovų paaiškinimų darytina išvada, jog šalis siejo šiek tiek kitoks tarpusavio žodinis susitarimas. Jo esmę sudaro tai, kad ieškovas ir trečiasis asmuo siekė savo vardu įgyti butą, tačiau dėl tos priežasties, kad jų pajamos nesudarė galimybių gauti banko kredito butui pirkti, paskolą paėmė atsakovė R. P. ir butą įformino jos vardu. Šias aplinkybes savo paaiškinimais iš esmės pripažino ir patys atsakovai, jie taip pat patvirtino, kad buvo susitarimas su ieškovu, jog jis dengs paskolą, ir net neneigė, kad turėjo minčių butą perrašyti Šapalų vardu. Tokie šalių ir trečiojo asmens paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių buvo tam tikras žodinis susitarimas, kuriuo ieškovas įsipareigojo mokėti kreditą, o atsakovai – leisti ieškovo šeimai gyventi atsakovams priklausančiame bute ir ten kurtis savo nuožiūra, vėliau buto nuosavybės santykius įforminant ieškovo šeimos vardu. Būtent šio žodinio susitarimo pagrindu ieškovas ir yra atlikęs mokėjimus į atsakovės banko sąskaitą. Atsakovų teiginių, kad ieškovas mokėjo banko paskolą už tai, kad jam su šeima buvo leidžiama gyventi atsakovų bute, nepatvirtina jokie įrodymai. Atvirkščiai, įrodymų visuma, šalių ir trečiojo asmens paaiškinimai, kurie sutampa dėl buto įsigijimo ir kredito paėmimo aplinkybių, kredito sutartis, mokėjimo nurodymai, patvirtinantys mokėjimus į atsakovės sąskaitą, remonto atlikimas ieškovo šeimos lėšomis, ką iš dalies pripažįsta ir atsakovai, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad tarp šalių buvo susitarimas ne dėl leidimo gyventi bute, bet dėl vėlesnio nuosavybės santykių įforminimo ieškovo šeimos vardu. Atsižvelgiant į tai, jog tarp šalių buvo tam tikras žodinis susitarimas, apeliantai pagrįstai tvirtina, kad negalima teigti, jog ieškovas pervedinėjo pinigų sumas į atsakovės R. P. sąskaitą be jokio teisinio pagrindo. Nors toks susitarimas nebuvo sudarytas rašytine forma (CK 1.73 str. 1 d. 1 p.), tačiau pačios šalys savo paaiškinimais pripažįsta buvus tokį susitarimą, todėl susitarimo faktas ir jo turinys laikytinas nustatytu, remiantis CPK 187 straipsniu (faktų pripažinimas), ir toks susitarimas negali būti pripažintinas niekiniu dėl rašytinės formos nesilaikymo CK 1.93 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tačiau šiam susitarimui nutrūkus ir ieškovui nebegyvenant bute ir jam nebevykdant prisiimtų įsipareigojimų bei neišsprendus nuosavybės klausimų žodiniame susitarime nurodytu būdu, darytina išvada, kad pagrindas, kuriuo atsakovė R. P. įgijo nurodytas pinigines lėšas, nebesilaikant žodinio susitarimo išnyko, todėl atsakovams atsiranda pareiga šias lėšas grąžinti CK 6.237 straipsnio 2 dalies pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai taikė CK 6.237 straipsnio nuostatas, tik nevisiškai tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl kurių buvimo ši norma taikytina.
Dėl išlaidų buto remontui
Pirmosios instancijos teismas pripažino be pagrindo atsakovų įgytu turtu ir ieškovo išlaidas buto remontui bei jo įrengimui. Šiuo atveju iš esmės kalbama apie atsakovams priklausančio turto – buto pagerinimą. Atsakovams leidus ieškovo šeimai gyventi ir tvarkytis jiems priklausančiame bute bei jai perkėlus buto išlaikymo ir kredito mokėjimo naštą, darytina išvada, jog ieškovas ir jo šeima tuo laikotarpiu faktiškai buvo tapę sąžiningais šio buto valdytojais. Todėl ieškovo atžvilgiu remiantis CK 1.8 straipsnio 1 dalimi, taikytina teisės normos analogija, t.y. CK 4.34 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu tai nepadarys žalos daiktui. Jeigu šių dalių atskirti negalima, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas. Kadangi ieškovas bute kūrėsi, jį remontavo ir įrenginėjo savo nuožiūra, todėl pagerinimus atliko savo šeimos poreikių tenkinimui, ir atskiriamus pagerinimus be žalos butui padarymo gali pasiimti, kaip savo nuosavybę. Likusioje pagerinimo išlaidų dalyje ieškinys pripažintinas neįrodytu (CPK 178 str.). Ieškovas atsakovų turto – buto pagerinimo išlaidoms pagrįsti yra pateikęs 2 PVM sąskaitas faktūras ir jų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus (t.2, b.l. 18-27). Tačiau šie įrodymai patvirtina tik prekių pagal šias sąskaitas faktūras įsigijimą, tačiau savaime nepatvirtina, kad jos buvo panaudotos ginčo buto remontui ir įrengimui. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo (išskyrus savo paaiškinimus), patvirtinančio buto remontą ir būtent šių prekių panaudojimą jam. Tai, jog atsakovai pripažino faktą, kad ieškovas kažkokį tai remontą bute darė, neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti pagerinimo išlaidas, dėl kurių pakilo buto vertė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šios aplinkybės įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovams, nurodydamas, kad atsakovai nepateikė įrodymų, kad statybinės medžiagos ir įvairūs įrengimai nebuvo panaudoti buto remontui. Būtent ieškovas, grįsdamas ieškinį, teigia, kad pagal PVM sąskaitas faktūras įgytas prekes, medžiagas, įrenginius panaudojo buto remontui, todėl būtent jis, vykdydamas pareigą pagrįsti savo reikalavimus, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 str.). Be to, vertinant šiuos ieškovo pateiktus įrodymus svarbi ir ta aplinkybė, kad PVM sąskaitas faktūras išrašė UAB „Delka“, kurios direktoriumi tuo metu buvo pats ieškovas, ko jis neneigia. Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima padaryti išvadą, kiek dėl ieškovo atlikto remonto ir buto pagerinimo padidėjo buto vertė. Todėl kolegija daro išvadą, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus (CPK 182 str.), todėl be pagrindo priteisė iš atsakovų dalį ieškovo išlaidų pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Dėl šių procesinės teisės normų pažeidimo sprendimas keistinas, sumažinant iš atsakovų ieškovui priteistą sumą išlaidų dėl buto remonto dalimi (CPK 326 str. 1 d. 3 p. 329 str. 1 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus sprendimą, bylinėjimosi išlaidos perskirstytinos ir priteistinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2-3, 5 d., 98 str.). Ieškinys patenkintas 17,30 %, todėl ieškovui iš atsakovų priteistina šią proporciją atitinkanti bylinėjimosi išlaidų dalis, o atsakovams – 82,70 % bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas už byloje pateiktus yra sumokėjęs iš viso (už abu ieškinius) 3 004 Lt žyminio mokesčio (t.1 b.l. 11- 200 Lt, t.2 b.l. 5 – 701 Lt ir t.2, b.l. 50 - 2103 Lt), taip pat 500 Lt žyminio mokesčio už I-mą apeliacinį skundą (t.2, b.l. 91 – 200 Lt, b.l. 114 – 300 Lt. Ieškovui, paduodant I-mą apeliacinį skundą ir pareiškiant antrą ieškinį, likusi žyminio mokesčio dalis buvo atidėta iki teismo sprendimo priėmimo (t.1, b.l. 56, t.2, b.l. 112. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tiek I-masis ieškinys, tiek II – rasis ieškinys buvo pareikštas dėl tos pačios sumos priteisimo tik kitu pagrindu, o išlaidų dydis ženkliai išaugo, dėl to, kad byla buvo perduota nagrinėti iš naujo, darytina išvada, kad ieškovo sumokėta bendra 3 504 Lt žyminio mokesčio suma yra pakankama, todėl iš ieškovo valstybei nebe priteistinas papildomas žyminis mokestis CPK 96 straipsnio 5 dalies pagrindu. Ieškinį patenkinus dėl 16 190 Lt priteisimo iš atsakovų ieškovui priteistina 485,70 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir tiek pat žyminio mokesčio už jo I-mą apeliacinį skundą, viso 971,40 Lt. Be to, ieškovas iš viso turėjo 1 754,50 Lt atstovavimo išlaidų (t.1, b.l. 50-51 – 847 Lt, t.3, b.l. 7-9 – 302,50 Lt x 3), todėl iš atsakovų ieškovui priteistina 303,52 Lt atstovavimo išlaidų (1 754,50 x 17,30 %)
Atsakovai sumokėjo 2 272 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (t.3, b.l. 40), todėl iš ieškovo atsakovams priteistina 1 878,94 Lt žyminio mokesčio (2 272 Lt x 82,70 %) ir turėjo 1 210 Lt atstovavimo išlaidų (t.1 b.l. 105-106 – 484 Lt, t.2, b.l. 126 – 726 Lt ), todėl iš ieškovo atsakovams priteistina 1 000,67 Lt atstovavimo išlaidų (1 210 x 82,70 %).
Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai atlygintinos ir valstybės turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi šios išlaidos sudaro 19,80 Lt, tai iš ieškovo priteistina 16,37 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (19,80 Lt x 82,70 %), o iš atsakovų likusi šių išlaidų dalis nepriteistina dėl per mažos jos sumos (CPK 96 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:
Ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti ieškovui E. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovų R. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).) ir L. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) solidariai 16 190 Lt nepagrįstai įgyto turto, taip pat 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-07-05) iki visiško sprendimo įvykdymo, 971,40 Lt žyminio mokesčio išlaidų, 303,52 bylinėjimosi išlaidų apmokant advokatui už teisinę pagalbą.
Priteisti ieškovo E. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) atsakovams R. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).) ir L. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) solidariai 1 878,94 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 1 000,67 Lt atstovavimo išlaidų, o valstybei - 16,37 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pinigus sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie FM (įmokos kodas 5660) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke Swedbank).
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.