Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Mefodijos Povilaitienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas 2014 m. balandžio mėnesį kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių ir prašė leisti paštu iš mamos J. U., gyvenančios (duomenys neskelbtini), gauti MP3 grotuvą. Paaiškino, kad mama neturi galimybės atvykti į Vilnių. Vilniaus pataisos namų administracija 2014-05-05 raštu Nr. 42-537(1) atsisakė duoti tokį leidimą. Šį atsisakymą M. N. apskundė Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriui, kuris 20l4-05-30 raštu Nr. 2S-2874 Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmus pripažino teisėtais ir pareiškėjo skundą atmetė.

Tvirtina, kad draudimu gauti paštu MP3 grotuvą iš mamos J. U., gyvenančios (duomenys neskelbtini), Vilniaus pataisos namų administracija ir Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, savaip interpretuodami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkto nuostatas bei vadovaudamiesi ydinga Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalies nuostata, diskriminavo pareiškėją kitų nuteistųjų, kurie turi sutuoktinius, sugyventinius arba artimus giminaičius, atžvilgiu ir taip pažeidė jo teises, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje bei Konvencijos 14 straipsnyje. Mano, kad nuteistiesiems, turintiems sutuoktinius, sugyventinius ar artimus giminaičius, yra suteiktos privilegijos (pozityvioji diskriminacija) jo atžvilgiu, o toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Pažymėjo, kad analogiška konfliktinė situacija yra išspręsta Vilniaus apygardos teismo 2013-12-03 nutartyje administracinėje byloje Nr. I-5081-815/2013, kurioje teismas išaiškino nuo 2010-04-30 galiojusios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių redakcijos 173 punkto nuostatas, kurios suteikia teisę nuteistiesiems gauti šiame straipsnyje išvardintus daiktus iš visų asmenų ir visais teisėtais gavimo būdais. Apie šį teismo precedentą M. N. buvo informavęs atsakovą bei trečiąjį suinteresuotą asmenį, tačiau institucijos galiojantį teismo sprendimą ignoravo. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus pataisos namų administracija pažeidė Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisę gyventi teisinėje valstybėje, o tai yra pakankamas pagrindas pripažinti neturtinę žalą pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 ir 6.250 straipsnius. Atsisakydamas tenkinti M. N. skundą dėl diskriminacijos, Kalėjimų departamentas pažeidė Konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo teisę į efektyvią teisinės gynybos priemonę, nepriklausomai nuo to, ar pažeidimą padarė oficialias pareigas einantys asmenys. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti neturtinę žalą ir pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nuostatas.

Kadangi buvo pažeistos fundamentalios žmogaus teisės – Konstitucijoje įtvirtintos teisės nebūti diskriminuojam ir teisė gyventi teisinėje valstybėje, pažeisti fundamentalūs teisinės valstybės principai – diskriminacijos draudimo ir teismo sprendimo privalomumo, neturtinės žalos dydis negali būti tik simbolinis. Atsakingas asmuo yra valstybė, valstybės finansinės galimybės atlyginti žalą yra praktiškai neribotos, todėl nėra pagrindo mažinti civilinės atsakomybės dydį. Dėl laisvės atėmimo yra ženkliai apribotos M. N. galimybės ginti pažeistas teises, o valstybės pareigūnai, privalantys jas ginti, laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens teises ciniškai ignoruoja. Tvirtina, kad valstybės pareigūno raštu išsakytas sprendimas diskriminuoti pareiškėją ir teismo sprendimo ignoravimas yra jo konstitucinės teisės gyventi teisinėje valstybėje pažeidimas, todėl nėra galimybių padarytą žalą atlyginti vien tik suteikiant moralinę satisfakciją. Teismo sprendimu turi būti ne tik teisingai atlyginta neturtinė žala, bet jis privalo turėti ir atgrasomąjį poveikį nuo žmogaus teisių pažeidinėjimo ateityje. Kaltiesiems asmenims privalo būti taikoma asmeninė deliktinė atsakomybė už neteisėtus veiksmus, t. y. atgręžtinio reikalavimo teisė, nustatyta Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, įstatyme.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad Kalėjimų departamentas neatsižvelgė į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pasikeitimą.

Pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos dydžio, nepateikė dokumentų ar teisės aktų, kuriais būtų galima pagrįsti neturtinės žalos sumą. Tai rodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas pasipelnyti iš valstybės. M. N. nepateikė įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės padarė įtaką jo psichinei sveikatai. Nei Vilniaus pataisos namų Psichologinė tarnyba, nei Sveikatos priežiūros tarnyba nėra nustačiusi su skunde nurodytomis pretenzijomis susijusių psichologinių ar sveikatos pablogėjimų. Tvirtina, kad Vilniaus pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.

Teismo posėdyje atsakovo ir atsakovo atstovo atstovas nedalyvavo, teismo šaukimas įteiktas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus veiksmų, neduodant sutikimo gauti pareiškėjo artimo giminaičio jam siunčiamo MP3 grotuvo, pagrįstumo.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad M. N. su 2014-04-07 prašymu kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių ir prašė leisti perduoti jam MP3, MP4 grotuvą, kurį iš (duomenys neskelbtini) atsiųs mama J. U. (b. l. 24). Vilniaus pataisos namai 2014-05-05 sprendime Nr. 42-537(1) nurodė, kad daiktai, kuriais nuteistiesiems leidžiama naudotis, yra išvardyti Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalyje ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte, tačiau bausmių vykdymo teisės aktuose nenustatyta galimybė nuteistiesiems minėtus daiktus siųsti paštu (b. l. 23). Nesutikdamas su Vilniaus pataisos namų 2014-05-05 sprendimu Nr. 42-537(1), M. N. su 2014-05-06 skundu kreipėsi į Kalėjimų departamento direktorių ir prašė minėtą atsakovo sprendimą panaikinti (b. l. 12). Trečiasis suinteresuotas asmuo, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2014-05-30 priėmė sprendimą Nr. 2S-2874, kuriame konstatavo, kad Vilniaus pataisos namų administracijos 2014-05-05 sprendimas Nr. 42-537(1) yra pagrįstas, jis buvo pateiktas nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, o Vilniaus pataisos namų administracija, neleisdama pareiškėjui paštu gauti MP3 grotuvo, elgiasi teisėtai (b. l. 15–16).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Bausmių vykdymo kodekso 95 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų teisę gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus su spauda, 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių, avalynės siuntinį. Pašto ir perduodamų drabužių, avalynės siuntinių, smulkiųjų paketų su spauda priėmimo ir įteikimo nuteistiesiems, labdaros siuntų priėmimo ir paskirstymo nuteistiesiems tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Bausmių vykdymo kodekso 95 straipsnio 4 dalis). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 84 punkto 3 pastraipoje nustatyta, kad pašto siuntinys ar smulkusis paketas su spauda, išskyrus šiame punkte numatytą atvejį, atidaromas ir patikrinamas, ar jame nėra kitų daiktų, išskyrus spaudą, drabužius ir avalynę. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 97 straipsnį nuteistiesiems leidžiama turėti laikrodžius, pagamintus ne iš brangiųjų metalų, dėvėti savo drabužius ir avėti savo avalynę. Šiuos daiktus nuteistieji gauna pašto arba perduodamame siuntinyje, pasimatymų metu arba perka pataisos įstaigos parduotuvėje. Aptartos teisės akto nuostatos suponuoja išvadą, kad paštu gali būti perduodama tik spauda, drabužiai ir avalynė ir laikrodžiai, kitų daiktų perdavimo paštu teisės aktai nenustato.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Išsamus daiktų, kuriais nuteistiesiems leidžiama naudotis, sąrašas yra pateiktas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte. MP3 grotuvas yra įrenginys, skirtas atkurti MP3 formatu suglaudintas bylas. MP3 yra srautinis formatas, skirtas skaitmeninėje formoje saugoti bei perduoti audio signalą. Taigi, MP3 grotuvas gali būti prilyginamas muzikos grotuvui, todėl, juo pareiškėjas gali naudotis, tačiau aptartos Bausmių vykdymo kodekso ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatos neleidžia daryti išvados, kad šis daiktas gali būti siunčiamas nuteistajam paštu. Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalyje bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte įtvirtinta sąvoka „perduotais“ turi būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į kitas šių teisės aktų nuostatas, kurios, kaip jau minėta, nustato konkrečias daiktų rūšis, kurios gali būti perduodamos paštu. Nei MP3 grotuvai, nei garso grotuvai tokiems daiktams nepriskiriami. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus pataisos namai, neleisdami pareiškėjui paštu gauti MP3 grotuvo, elgiasi teisėtai, todėl nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą priimti M. N. siunčiamus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte nurodytus daiktus paštu.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus pataisos namų – neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Kadangi nustatyta, jog Vilniaus pataisos namų pareigūnai nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. M. N. skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui. M. N. nuomone, Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalis jį diskriminuoja kitų nuteistųjų, kurie turi sutuoktinius, sugyventinius arba artimus giminaičius, atžvilgiu ir taip pažeidžia jo teises.

Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina jo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). M. N. pateikti samprotavimai apie galimą teisės akto nuostatų neatitikimą Konstitucijos 29 straipsniui nėra ir negali būti pakankamas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti Bausmių vykdymo kodekso normos konstitucingumo nekyla. Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nustatytas reglamentavimas negali būti laikomas diskriminaciniu, kadangi jis taikomas ne tik pareiškėjui, bet ir kitiems asmenims, kurie neturi sutuoktinio, sugyventinio arba artimo giminaičio, gyvenančio vietovėse, esančiose toli nuo įkalinimo vietų. Teismas daro išvadą, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, todėl šis M. N. prašymas taip pat atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas,

nusprendė:

Skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.