Panevėžio apygardos teismo nutarimas

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininko Virginijaus Mačėno (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu 2014-10-20 nutarimu Panevėžio miesto apylinkės teismas D. G. pripažino kalta padariusią teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., ir jai paskyrė administracinę nuobaudą – 100 Lt (28 Eur) baudą, o teiseną, pradėtą pagal ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d., nutraukė, nesant jos veiksmuose šių administracinių teisės pažeidimų sudėties.

Motyvuojamoji dalis

Institucijos skundas tenkinamas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu D. G. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymą, tačiau administracinėn atsakomybėn ji buvo traukiamas ir dėl ATPK 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d. numatytų pažeidimų padarymo.

Ginčo dėl administracinėn atsakomybėn patrauktai D. G. inkriminuoto ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymo nėra ir, patikrinęs byloje esančius įrodymus, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti dėl D. G. kaltės padarius minėtą teisės pažeidimą. Tačiau Institucija nesutinka su teismo sprendimu nutraukti administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d., teiseną D. G. atžvilgiu, teigdama, kad teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, konstatavęs, jog D. G. veikoje nėra šių jai inkriminuotų teisės pažeidimų sudėties.

Vadovaujantis ATPK 257 str., administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Patikrinęs byloje esančius įrodymu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d. D. G. atžvilgiu nutraukė nepagrįstai. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir skundžiamo nutarimo, apylinkės teismas, nagrinėdamas D. G. administracinio teisės pažeidimo bylą, daug dėmesio skyrė aplinkybių, susijusių su pažeidėjos neblaivumu eismo įvykio metu, nagrinėjimu ir vertinimu, nors toks kaltinimas D. G. net nebuvo pareikštas, t. y. pažeidėja nebuvo kaltinama eismo įvykio metu automobilį vairavusi būdama neblaivi. D. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad ji sukėlė eismo įvykį, iš eismo įvykio vietos pasišalino ir po eismo įvykio vartojo alkoholį, kol nebuvo patikrintas jos blaivumas, už ką yra numatyta atsakomybė ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d. Aukštesniojo teismo nuomone, apylinkės teismo išvados, jog D. G. kaltė padarius ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą, neįrodyta, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje esantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir nutraukdamas D. G. atžvilgiu teiseną dėl pažeidimų, numatytų ATPK 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d., padarymo iš esmės rėmėsi tik administracinėn atsakomybėn traukiamos D. G. parodymais, jog ji iš eismo įvykio vietos išvažiavo nesuprasdama, kad automobiliu kliudė šulinį ir jį apgadino, nevertindamas kitų jos kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog D. G. veiksmuose nebuvo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, o kartu jai nekilo ir pareiga nevartoti alkoholio po eismo įvykio iki bus nustatytos eismo įvykio aplinkybės. Konstatuotina, jog nepaisant to, kad D. G. neigė savo kaltę, byloje surinkti duomenys leidžia daryti priešingą išvadą, t. y. kad ji, pasišalino iš eismo įvykio vietos tyčia ir suprasdama, kad elgiasi neteisėtai, ir po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagal ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę, kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Todėl baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-10-2012, 2AT-11-2012).

Aukštesniojo teismo nuomone, apylinkės teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo K. G., kuris tiesiogiai matė eismo įvykio ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos aplinkybes, rašytinį paaiškinimą ir jo teisme duotus parodymus, kuriuos jis davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, konstatavęs, kad jie nebuvo nuoseklūs. Apylinkės teismas, nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą grindė vien tik tuo, kad jis teisme nepatvirtino, jog įvykio metu (ar iš karto po įvykio) būtų jautęs nuo D. G. alkoholio kvapą, jis nurodė, jog tik iš D. G. važiavimo automobiliu sprendė, kad ji gali būti neblaivi, t. y. nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas buvo grindžiamas vien tik aplinkybe dėl D. G. galimo neblaivumo eismo įvykio metu vairuojant automobilį, kuri šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, nes, kaip minėta, D. G. nebuvo kaltinama eismo įvykio metu automobilį vairavusi būdama neblaivi. Be to, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė Institucija, nukentėjusysis teisme neatsisakė savo nuomonės, kad D. G. eismo įvykio metu galėjo būti neblaivi. Todėl jo parodymus vertinti kaip prieštaringus ir jais nesivadovauti šiuo atveju apylinkės teismui nebuvo pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad kitą nukentėjusiojo K. G. parodymų dalį apylinkės teismas nelaikė prieštaringa. Apylinkės teismas nukentėjusiojo parodymais suabejojo ir dėl to, nes nustatė, jog jis pats eismo įvykio vietoje buvo neblaivus. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, vien ši aplinkybė neturėtų lemti sprendimo nukentėjusiojo paaiškinimus pripažinti iš esmės visiškai nepatikimais, juolab kad pats nukentėjusysis nurodė, jog jis įvykio metu buvo blaivus, o su kaimynu išgėrė tuo metu, kai ilgai laukė į eismo įvykio vietą atvykstančių policijos pareigūnų. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų byloje nėra. Be to, nenustatyta, kad nukentėjusysis įvykio aplinkybes būtų išsigalvojęs, priešingai, jo policijai nurodyta informacija dėl kieme eismo įvykio metu apgadinto šulinio ir iš eismo įvykio vietos pasišalinusio automobilio visiškai pasitvirtino.

Kaip minėta, D. G. neigė savo kaltę dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymo, tvirtindama, kad ji iš įvykio vietos išvažiavo, nesuprasdama, jog automobiliu kliudė šulinį ir jį apgadino, tačiau ši jos versija vertintina kritiškai, kaip gynybos priemonė, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Šią jos versiją visiškai paneigia tiesiogiai įvykį mačiusio nukentėjusiojo K. G. rašytinis paaiškinimas ir jo teisme duoti parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad matė, kaip D. G., norėdama automobiliu išvažiuoti iš kiemo, jo šonu kliudė jam priklausančio šulinio stogelį, jo skardą, po ko, atsuko vairą, todėl mano, kad ji negalėjo nejusti ir nesuprasti, jog sukėlė eismo įvykį, juolab kad liko žymės ir ant jos vairuotos transporto priemonės durelių. Be to, pasak nukentėjusiojo, jis tai pamatęs, eismo įvykio vietoje kalbėjo su D. G., sakė jai apie jam priklausančio šulinio apgadinimą, nurodė kviesiantis į įvykio vietą policiją, tačiau ji ignoravo jo pasakymus ir apsisukusi iš kiemo išvažiavo. Taigi nukentėjusysis K. G. viso proceso metu aiškiai ir nuosekliai nurodė ne tik D. G. eismo įvykio padarymo aplinkybes, bet ir tai, kad įvykio vietoje jis bendravo su pažeidėja, jai sakė apie jam padarytą turtinę žalą, kuri, kaip matyti iš bylos duomenų, nebuvo atlyginta ir nebuvo tartasi apie patirtų nuostolių dengimą, taip pat minėjo apie tai, jog į įvykio vietą kvies policijos pareigūnus, ką ir padarė - D. G. iš eismo įvykio vietos išvažiavus, jis paskambino į policiją ir pranešė apie eismo įvykio metu kieme jo apgadintą šulinį ir iš eismo įvykio vietos pasišalinusį automobilį. Netikėti šiais nukentėjusiojo K. G. parodymais aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių K. G. būtų suinteresuotas tyčia duoti neteisingus paaiškinimus apie eismo įvykio aplinkybes. Pasak nukentėjusiojo, jie su D. G. susipykę nebuvo. Ji bendrauja su jo sūnumi, marčia. D. G. taip pat nenurodė, kad jos ir K. G. santykiai būtų buvę nedraugiški. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga. Kaip matyti iš policijos pareigūnų J. M. ir D. D. tarnybinių pranešimų ir jų duotų parodymų teisme, jie pagal nukentėjusiojo pranešimą atvykę į įvykio vietą konstatavo šulinio skardinio stogo pažeidimus ir dėl įvykio pradėjo tyrimą, t. y. sudarė eismo įvykio vietos schemą, surašė tarnybinius pranešimus, suradę iš įvykio vietos pasišalinusį automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė jo apgadinimus ir juos užfiksavo papildomų duomenų apie eismo įvykį pažymoje, nurodydami, jog eismo įvykio metu buvo apgadintos automobilio priekinės dešinės pusės durys (skardos kraštu padarytas įbrėžimas per dureles), šuliniui ir automobiliui padarytus pažeidimus užfiksavo fotonuotraukose, patikrino D. G. blaivumą, surašė pranešimą dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo, paėmė paaiškinimus iš nukentėjusiojo K. G. ir D. G.. Taigi, nors D. G. ir neigia tyčia pasišalinusi iš įvykio vietos, tačiau, vertinant nukentėjusiojo K. G. pirmiau aptartus parodymus ir kitus bylos įrodymus, laikyti, kad D. G. nesuprato sukėlusi eismo įvykį ir nesuvokė pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje, o kaip skundžiame nutarime nurodė apylinkės teismas, sąžiningai klydo dėl savo veiksmų teisėtumo, nėra pagrindo. Aukštesniojo teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje visiškai pakanka įrodymų pripažinti, kad D. G. žinojo, jog sukėlė eismo įvykį ir jo metu kitam asmeniui padarė turtinę žalą (apie tai jai dar įvykio vietoje pasakė pats nukentėjusysis), todėl turėjo, privalėjo suprasti ir suprato savo pareigą pasilikti įvykio vietoje ir apie eismo įvykį pranešti policijai, tačiau to nepadarė ir pasitraukė iš eismo įvykio vietos, nepranešusi apie eismo įvykį policijos pareigūnams, suprasdama, kad taip elgiasi neteisėtai. Toks pažeidėjos elgesys, ignoravimas teisės aktuose vairuotojo elgesiui po eismo įvykio nustatytų reikalavimų, vertinamas kaip sąmoningas (tyčinis) pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles. Apylinkės teismas skundžiamame nutarime nurodė, kad D. G. neturėjo akivaizdžių priežasčių tyčia, piktybiškai šalintis iš eismo įvykio vietos, nes ji turėjo vairuotojo pažymėjimą, jos vairuota transporto priemonė buvo drausta, nėra duomenų, kad ji įvykio metu buvo neblaivi, be to, ji po įvykio neginčijo to, jog kliudė ir apgadino šulinį, nebandė maskuoti ar panaikinti automobilio apgadinimų, nesislapstė nuo tyrimą atlikusių policijos pareigūnų. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje administracinių teisės pažeidimų bylose laikomasi nuostatos, kad vienos iš aplinkybių, padedančių atskleisti tyčios turinį, yra eismo įvykį sukėlusio asmens tikslai, motyvai, dėl kurių jis pasitraukia iš įvykio vietos (paprastai taip elgdamasis asmuo siekia išvengti atsakomybės). Tačiau šios aplinkybės nustatymas nėra būtinas ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje 2AT-33-2013), todėl kvalifikuojant D. G. veiksmus, teisinės reikšmės neturi tai, kokių tikslų siekdama ji pasišalino iš eismo įvykio vietos. Taigi atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje yra visiškai įrodyta, jog D. G. padarė jai inkriminuojamą pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., t. y. žinodama apie eismo įvykio metu apgadintą svetimą turtą ir suprasdama savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, sąmoningai, tyčia, pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo ji buvo susijusi, vietos, pažeisdama KET taisykles, todėl ji už minėto pažeidimo padarymą baustina.

Šiame sprendime paneigus D. G. gynybinę versiją ir pripažinus, kad ji tyčia pasišalino iš jos sukelto eismo įvykio vietos, nelieka pagrindo pripažinti, kad ji alkoholį po eismo įvykio gėrė nesuprasdama, kad to negalima daryti iki tol, kol bus išaiškintos eismo įvykio aplinkybės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, praėjus daugiau kaip pusantros valandos po eismo įvykio, D. G. buvo nustatytas 1,65 promilės girtumas. Pati D. G. taip pat pripažino, kad po to, kai įvykio vakarą vairavo automobilį, ji vartojo alkoholį. Taigi nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad D. G., suprasdama savo pareigą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo nevartoti alkoholio, jį vartojo ir tokiu būdu padarė ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą, už kurį ji taip pat baustina.

Skiriant administracines nuobaudas už padarytus teisės pažeidimus atsižvelgiama į padarytų teisės pažeidimų pobūdį, jų padarymo aplinkybes, pažeidėjos asmenybę (yra neteista, per 13 vairavimo stažo metų administracine tvarka už KET pažeidimus bausta tik du kartus, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, šiuo metu niekur nedirba, registruota darbo biržoje, gyvenamojoje vietoje charakterizuojama teigiamai, augina du nepilnamečius vaikus). Pažeidėjos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes manytina, kad bausmės tikslai, numatyti ATPK 20 str., bus pasiekti D. G. pagal BK 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d. paskyrus sankcijose numatytas minimalias nuobaudas. Šiuo sprendimu pagal ATPK 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d. ir apylinkės teismo nutarimu pagal ATPK 127 str. 2 d. paskirtos nuobaudos, vadovaujantis ATPK 33 str., subendrintinos. Atsižvelgiant į paskirtos galutinės subendrintos nuobaudos dydį ir į tai, kad D. G. šiuo metu niekur nedirba, augina du nepilnamečius vaikus, nesant byloje duomenų apie pažeidėjos turimas santaupas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, taip pat siekiant užtikrinti ir jos vaikų interesus, D. G. paskirtos baudos mokėjimas išdėstomas dvidešimties mėnesių laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Institucijos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarimo dalį dėl administracinės bylos pagal ATPK 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d. nutraukimo D. G. atžvilgiu.

D. G. pripažinti kalta padariusią administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d., ir paskirti jai šias administracines nuobaudas: už ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą paskirti 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams, už ATPK 126 str. 4 d. numatyto pažeidimo padarymą paskirti 2000 Lt (dviejų tūkstančių litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis ATPK 33 str., šias nuobaudas ir skundžiamu teismo nutarimu D. G. pagal ATPK 127 str. 2 d. paskirtą administracinę nuobaudą – 100 Lt baudą subendrinti ir paskirti jai galutinę subendrintą nuobaudą – 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) (868 Eur) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Paskirtos 3000 Lt (868 Eur) baudos mokėjimą išdėstyti 20 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant D. G. kas mėnesį, iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos, sumokėti po 150 Lt (43,40 Eur).

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutarimas neskundžiamas.