- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-17
- Bylos Nr.
- e2A-727-275/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- L. Š., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- E. J.
- Kategorijos
- 2.6.29Paskola
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Virginijaus Kairevičiaus, Ritos Kisielienės ir Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės L. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams L. Š. ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo E. J., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovų L. Š. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos solidariai 20 273,40 Eur skolą, 13 451,09 Eur palūkanas, 15,69 proc. dydžio metines palu?kanas už negražinta? paskolos suma? (20 273,40 Eur) nuo bylos iške?limo iki teismo sprendimo visiško i?vykdymo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.
2. Nurodė, kad 2013 m. vasario 25 d. sudaryta paskolos sutartis, kuria L. Š. ir V. B. išrašė paskolos pakvitavimą, kuriuo patvirtino, kad pasiskolino ir gavo iš E. S. (dabartinė pavardė – J.) 20 273,40 Eur dydžio sumą, kurią įsipareigojo grąžinti iki 2013 m. balandžio 25 d.
3. 2013 m. balandžio 26 d. E. J. ir ieškovas sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria E. J. perleido visas savo teises reikalauti, kad L. Š. ir V. B. grąžintų skolą. 2016 m. vasario 13 d. mirus atsakovui V. B., jo palikimas, o taip pat ir įsipareigojimai perėjo Lietuvos valstybei, atstovaujamai VMI prie LR FM, kadangi nei vienas iš atsakovo V. B. įpėdinių nepriėmė jo palikimo. Ieškovui sužinojus, kad atsakovo V. B. palikimo niekas nepriėmė, ieškovas kreipėsi į Šiaulių miesto ir rajono notarų biurus su pareiškimais dėl reikalavimų įvykdymo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.63 straipsnį. 2016 m. rugsėjo 14 d. pranešimu apie reikalavimo teisių perleidimą ir reikalavimo įvykdymą, ieškovas informavo atsakovę L. Š., kad visas savo pareigas E. S., t. y. pareigą grąžinti 20 273,40 Eur skolą bei palūkanas, kurių dydis yra apskaičiuotinos piniginių sumų mokėjimo dieną, turi įvykdyti ieškovui, tačiau atsakovė L. Š. šio pranešimo geranoriškai neatsiėmė, todėl ieškovas atsakovę L. Š. apie reikalavimo perleidimą informavo išsiųsdamas pranešimą internetu. Ieškovui informavus atsakovus apie reikalavimo teisių perleidimą ir reikalavimo įvykdymą bei pateikus pareiškimus dėl reikalavimų įvykdymo, atsakovės L. Š. ir atsakovo V. B. prievolės geranoriškai nebuvo įvykdytos.
Atsiliepimas
4. Atsakovė L. Š. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Atsakovė negavo jokios paskolos nei iš pradinio, nei iš naujojo kreditoriaus. Pažymėjo, kad paskolos sutartis 2013 m. vasario 25 d. nebuvo sudaryta. 2013 m. vasario 25 d. pinigai niekam nebuvo perduoti, todėl paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Atsakovė su E. S. pažįstamos nuo jaunystės. Atsakovė nuo 2009 m. spalio mėnesio iki 2013 m. liepos 19 d. palaikė gerus santykius su V. B., tačiau bendro ūkio niekada nevedė. 2013 m. vasario 25 dieną visi trys buvo susitikę, V. B. išsakė norą pasiskolinti pinigų jo asmeniniam verslui vykdyti. E. S. iškėlė klausimą, o kaip atrodytų paskolos sutartis arba raštelis. Atsakovė neturėdama tikslų skolintis, paėmė popieriaus lapą ir parašė paskolos pakvitavimo raštelio tekstą, kuriame nurodė, jog tariamai abu su V. B. skolinasi iš E. S. 70 000 Lt dviem mėnesiams. Tai buvo tik raštelio projektas, nes niekas pinigų nesiskolino. Tokį raštelio projektą atsakovė pasirašė ir jį mums bekalbant pasiėmė arba V. B., arba E. S.. Nuo tos dienos raštelio atsakovė nematė iki šio ieškinio gavimo. Rašydama raštelį atsakovė neturėjo valios laiduoti ar garantuoti už V. B., nes su juo neturėjo bendro verslo ir neturėjo naudos iš jo verslo, nevedė bendro ūkio su juo ir skolintis pinigų nereikėjo. Atsakovė nurodė, kad negavo E. S. pinigų, nematė, kad kokius nors pinigus gautų V. B., tik prisimena, kad po kelių dienų V. B. jos klausė kur yra rašytas raštelis. Kai ji pasakė, kad jo neturi, tai jis nusprendė susisiekti su E. S. dėl raštelio panaikinimo, jeigu jis yra pas ją. V. B. atsakovei padavė E. S. raštišką paliudijimą, kad pinigų niekas niekam neskolino. Minėtą patvirtinimo kopiją atsakovė galimai rastų, o originalą turėjo V. B..
5. Atsakovei nėra žinoma, kad E. S. būtų galėjusi disponuoti piniginėmis santaupomis ar kaip nors kitaip turėjusi 70 000 Lt. E. S. turėjo daug skolų, todėl atsakovė abejoja ar E. S. būtų galėjusi paskolinti tokią sumą. Atsakovė teigia, kad keista, jog A. K. tariamą skolą perėmęs 2013 m. balandžio 26 d. į atsakovę kreipėsi tik dabar su ieškiniu ir tai ieškovas padarė po V. B. mirties. Visa tai leidžia manyti, kad prieš atsakovę yra vykdomi gerai apgalvoti apgaulingi veiksmai, tikslu pasipelnyti iš jos. Nurodė, kad ieškovas perimdamas tariamą skolą nepateikia duomenų už kiek jis išpirko reikalavimą ir kad jis sumokėjo pirmajam kreditoriui. Atsakovė teigia, kad ieškovas yra nesąžiningas reikalaudamas tokių didelių palūkanų. Neegzistuoja susitarimas dėl palūkanų, ieškovas neperėmė daugiau teisių nei galėtų perimti.
Atsiliepimas
6. Atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujanti VMI prie LR FM atsiliepime į ieškinį su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. VMI prie LR FM taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad ieškovas praleido įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti. Be to, ieškovas kaip sudarytos paskolos sutarties įrodymą pateikė paskolos pakvitavimą, tačiau jame neatsispindi pinigų perdavimo paskolos gavėjams faktas. Abejonių VMI prie LR FM kelia tai, kad ieškovas, reikalavimo perleidimo sutartį pasirašė 2013 m. balandžio 26 d., t. y. jau po paskolos pakvitavime nurodyto pinigų grąžinimo termino, o atsakovę L. Š. apie reikalavimo teisių perleidimą nusprendė informuoti tik 2016 m. rugsėjo 14 d., praėjus daugiau nei dvejiems metams po reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad skolos išieškojimo veiksmų buvo imtasi iki 2016 m. rugsėjo 14 d. VMI prie FM nuomone, A. K., iš kurio antstolis išieško 17 057,17 Eur, neveikimas iki 2016 m. rugsėjo 14 d., kai jis nesiėmė jokių priemonių galimai paskolintai pinigų sumai atgauti, tik patvirtina faktą, kad reikalaujama grąžinti 70 000 Lt nebuvo perduota E. J., o vėliau atsakovams L. Š. bei V. B..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui A. K. iš atsakovės L. Š. 20 273,40 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 608,20 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
8. Priimdamas sprendimą, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei proceso dalyvių paaiškinimus, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, jog E. J. (anksčiau – S.) 2013 m. vasario 25 d. paskolino atsakovei L. Š. ir V. B. 70 tūkst. Lt, tai teismo vertinimu patvirtina ir nuoseklus faktinių aplinkybių dėstymas bei paskolos pakvitavimo raštelis, kurio autentiškumo nė viena iš šalių neginčijo, todėl sprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovo nurodomas sumas.
9. Visgi teismas sprendė, kad atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI prie LR FM atžvilgiu ieškinys atmestinas. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgiant į tai, jog ieškovas praleido įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti, neprašė termino atnaujinti bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Apeliantė L. Š. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimo ir prašo pakeisti skundžiamą sprendimą - ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 20 273,40 Eur dydžio skolą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas, atmesti. Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą; skirti žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą, kurio metu atsakovė tiesiogiai paaiškintų aplinkybes, kurios pirmosios instancijos teismas taikė ne atsakovės naudai.
10.1. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju apeliantė aiškiai nurodė, jog skolos raštelio surašymo dieną pinigai jai nebuvo perduoti, todėl šiuo atveju ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui. Iš CK 6.871 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir jo turiniui. 2013-02-25 skolos raštelyje, kurį atsakovė surašė savo ranka, nurodyta, kad „Mes: L. Š. ir V. B.. Pasiskolinome: iš E. S.. 70 tūkstančių litų vasario 25 d. 2013 m. iki balandžio 25 d. 2013 m.“ Taigi, šiuo atveju pinigų perdavimo momentas skolos raštelyje nebuvo tiksliai ir nedviprasmiškai užfiksuotas, pavartojus būtąjį laiką bei specialiai neaptarus paskolos dalyko perdavimo.
10.2. Pažymi, kad jokio nuoseklaus faktinių aplinkybių atskleidimo, kuris leistų patikėti ieškovo ir trečiojo asmens pozicija nebuvo. Faktiškai nustatytos aplinkybės įrodo priešingai nei nurodė teismas. Byloje nėra nei vieno įrodymo apie pinigų paskolinimą, išskyrus jau minėtą raštelį. Visi kiti byloje surinkti įrodymas nepatvirtina paskolos buvimą, o atvirkščiai – įrodo paskolos nebuvimą. Trečiasis asmuo E. S. 2013 m. vasario 25 dieną 70 tūkstančių litų neturėjo. Tą pati pripažino. Be to, E. S. jokios paskolos iš A. K. negavo, nes priešingus teiginius patvirtinančių įrodymų byloje nėra. E. S. ir A. K. jokio tarpusavio sandorio nesudarė. Nei E. S., nei A. K. nėra deklaravę nei turėtų pinigų, nei paskolintų pinigų, nei pasiskolintų pinigų.
10.3. A. K., kaip tariamą įrodymą apie turėtus pinigus, pateikė 2013-02-22 paskolos sutartį, sudarytą su savo motina N. K.. Nei N. K., nei A. K. nėra deklaravę nei turėtų pinigų, nei paskolintų pinigų, nei pasiskolintų pinigų. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad minėta galimai paskolinta suma nebuvo perduota grynaisiais pinigais. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių galimai paskolintos sumos perdavimą ir gavimą, tame tarpe, ir tokių pinigų turėjimą.
10.4. Be to, 2013-02-22 paskolos sutarties tekstas atskleidžia, jog šalys tik susitarė dėl paskolos suteikimo, tačiau nėra jokių duomenų apie pinigų perdavimą. Ieškovas aiškino, jog 2013-02-22 pasiskolinti iš mamos pinigai buvo litai ir būtent tuos pačius pinigus E. S. paėmė ir perdavė L. Š. ir V. B., tačiau paklausus E. S. kokius ji pinigus perdavė L. Š. ir V. B., ji pasakė, jog buvo perduoti eurai. Vadinasi, tai ne tie patys pinigai, kuriuos tariamai A. K. skolinosi iš N. K.. Be to, iš paskolos sutarties matyti, kad N. K. ir A. K. abu gyveno kartu (duomenys neskelbtini), o E. S. gyveno – (duomenys neskelbtini). A. K. aiškino, kad mamos pinigai buvo padėti namie (nei vienas nesakė, jog pinigai buvo pervežti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini)), todėl ieškovo ir trečiojo asmens parodymai yra nenuoseklūs ir neįtikinami.
10.5. Apeliantės vertinimu 2013-04-26 reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta dėl akių ir galimai prieš pat kreipimąsi į teismą. Be to, nagrinėjamu atveju paskolos r?štelis nebuvo išreikalautas į bylą, jo taip pat niekada nebuvo pas ieškovą.
10.6. Ieškovas kaip sudarytos paskolos sutarties įrodymą pateikė paskolos pakvitavimą, tačiau jame neatsispindi paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjams faktas. Papildomų įrodymų, kad pinigai tikrai buvo perduoti, ieškovas nepateikė.
10.7. Nagrinėjamu atveju pastebėtina ir tai, jog VMI atstovas teisme nurodė, jog antstolė A. S. nuo 2014 m. gegužės 5 d. iš skolininko A. K., susijęs asmuo S. K., išieškotojo A. K. naudai išieško 17.057,17 Eur. Antstolės išieškoma suma yra beveik tapati byloje pateiktame pakvitavime nurodytai skolos sumai. Atsižvelgiant į tai, kad antstoliui vykdant išieškojimą iš skolininko, skaičiuojamos ne tik palūkanos, bet ir vykdymo išlaidos, galima teigti, kad kiekvienas rūpestingas, sąžiningas, atidus, apdairus, racionalus ir protingas asmuo, esantis tokioje pačioje situacijoje ir turintis galimybę padengti įsiskolinimą kuo mažesnėmis sąnaudomis, imsis visų priemonių skolai atgauti ir padengti paties turimą įsiskolinimą antstoliui. Ieškovas nesiėmė jokių veiksmų galimai paskolintai pinigų sumai atgauti iki šio ieškinio pateikimo, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl ieškovo ir trečiojo asmens sąžiningumo. Be to, E. S. pati teisme patvirtino, jog 2013-02-25 raštelis nebuvo surašytas tariamo pinigų perdavimo momentu. Vadinasi, jeigu pinigai buvo duodami, tai jų perdavimas nėra užfiksuotas jokiais įrodymais, tame tarpe, ir rašteliu.
10.8. Apeliantė taip pat nurodo, jog teismas privalėjo įvertinti kas yra skolininkas ir kokia teisinė atsakomybė sieja L. Š. ir V. B.. Raštelyje nieko nepasakyta kiek ir kuris tariamai skolinosi, kiek ir kuris turi pinigus grąžinti, kiek ir kuris pinigus gavo. L. Š. ir V. B. niekada nebuvo sutuoktiniai, todėl tarp jų negalėjo atsirasti jungtinė nuosavybė. Jie niekada nebuvo sudarę jungtinės veiklos sutarties, todėl tarp jų niekada nebuvo atsiradusi jungtinė veikla. L. Š. ir V. B. neturėjo jokio bendro turto. 2013-02-25 raštelis taip pat nesukuria jokios solidarios atsakomybės.
10.9. Be to, teismas neteisingai paskaičiavo priteistiną ieškovui bylinėjimosi išlaidų sumą, kadangi teismas tik nuo patenkintos dalies galėjo skaičiuoti žyminį mokestį.
Atsiliepimas
2. Atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujanti Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.
3. Ieškovas A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
12.1. Nurodo, kad atsakovė neginčija, jog paskolos raštelio tekstą ji surašė ir pasirašė pati, ir V. B. bei perdavė (atidavė) E. J., tačiau remdamasi tuo, kad šiame raštelyje nėra aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuotas pinigų perdavimo (gavimo) momentas, teigia, jog tokiu rašteliu buvęs išreikštas tik ketinimo ateityje skolintis iš E. J. patvirtinimas.
12.2. Ieškovas pastebi, kad paskolos raštelio teksto interpretavimas yra visiškai nelogiškas ir akivaizdžiai interpretuojamas tokiu būdu tik tam, kad būtų išvengta piniginių sumų mokėjimo ieškovui.
12.3. Pačios atsakovės cituojamame tekste yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma kada buvo pasiskolinti pinigai, o paskolos pakvitavimo apačioje tų pačių šalių yra nurodoma, kada jis buvo surašytas. Akivaizdu, kad šios dvi paskolos pakvitavime nurodomos datos aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, kad atsakovė kartu su V. B. pinigines sumas iš trečiojo asmens, t. y. E. J., pasiskolino 2013 m. vasario 25 d. ir būtent šią dieną nurodomas pinigines sumas ir gavo.
Šalies argumentai
12.4. Ieškovo įsitikinimu atsakovės nurodomas teiginys, kad pinigų perdavimo momentas skolos raštelyje nebuvo tiksliai ir nedviprasmiškai užfiksuotas taip pat yra nepagrįstas, kadangi paskolos pakvitavime nurodytas žodis „pasiskolinome“ nurodant konkrečią datą kada buvo pasiskolinta konkreti pinigų suma bei nurodant konkrečią datą kada paskolos pakvitavimas buvo surašytas, patvirtina patį faktą, kad atsakovė kartu su V. B. pinigines sumas pasiskolino 2013 m. vasario 25 d.
12.5. Be to, ieškovas papildomai pastebi, kad kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, paskolos pakvitavimas niekada nebuvo ginčijamas, nebuvo neigiamas jo egzistavimas, todėl tai taip pat patvirtina atsakovės ir V. B. skolos egzistavimo faktą.
12.6. Ginčo atveju atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo lingvistiniam ir semantiniam šio paskolos pakvitavimo teksto vertinimui, atliktam, be kita ko, remiantis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei išaiškinimais ir laikosi nuostatos, jog yra labiau tikėtina, kad raštelio turinys liudija apie tarp šalių egzistavusius realius paskolos teisinius santykius, bet ne ketinimą juos sukurti (skolintis) ateityje. Be to, jeigu laikytis atsakovės įrodinėjamos pozicijos, kad raštelyje buvo užfiksuotas tik ketinimų skolintis ateityje faktas, aktualus būtų ne atsakovės ir V. B., bet priešingos šalies – E. J. (kaip paskolos davėjos) įsipareigojimas (pasirašytinai) suteikti paskolą konkrečiu terminu, o ne grąžinti ją konkrečią dieną. Tokiu atveju ieškovo vertinimu yra akivaizdu, kad, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl paskolos teisinių santykių, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pagrindo nuspręsti, jog paskolos sutartyje (paskolos pakvitavime) nesant expressis verbis užfiksuoto pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui fakto, tokie santykiai tarp E. J. ir atsakovo bei V. B. esą nesusiklostė (CPK 185 straipsnis). Šiuo atveju ginčo šalių pavartota sąvoka „pasiskolinome“ byloje buvo aiškinama vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei atsižvelgiant į konkrečius bylos duomenis, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino paskolos teisinių santykių egzistavimą.
12.7. Ieškovas pažymi, kad atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai bei nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja, kad būtų priteistos piniginės sumos jo naudai ir (ar) kad ieškovas ar trečiasis asmuo negalėjo paskolinti piniginių sumų, be to nurodant tokius teiginius nėra pateikiami jokie įrodymai ir (ar) kiti dokumentai, kurie galėtų patvirtinti nurodomas aplinkybes, todėl nesant konkretaus ir aiškaus pagrindimo laikytina, kad tokie atsakovės teiginiai tėra paremti tik atsakovės samprotavimais.
12.8. Ieškovas papildomai pažymi ir tai, kad atsakovė savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose jokiais dokumentais nepagrindė savo teiginio, kad jiems nebuvo paskolintos piniginės sumos ir kad paskolos pakvitavimas buvo sudarytas tik siekiant ateityje sukurti prievolę.
12.9. Ginčo atveju pastebėtinas atsakovės pozicijos nenuoseklumas, kai vienu atveju atsakovė teigia, kad paskolos pakvitavimas buvo pasirašytas tik kaip pavyzdinis dokumentas, o kitu atveju jau teigia, kad ieškovas ar trečiasis asmuo negalėjo suteikti paskolos. Būtent toks atsakovės pozicijos nenuoseklumas tik patvirtina faktą, kad atsakovė naudodama deklaratyvius teiginius siekia išvengti piniginių sumų mokėjimo ieškovui.
12.10. Vertinant byloje nurodomas faktines aplinkybes būtina pastebėti ir tai, kad atsakovė ir V. B. buvo verslininkai, kasdienėje savo veikloje nuolat susiduriantys su sandoriais, todėl jiems keliami aukštesni atidumo reikalavimai atliekant teisinius veiksmus. Šio ginčo atveju būtų neįtikėtina tai, jog atsakovė ir V. B. pasirašydami paskolos pakvitavimą jį surašė kaip pavyzdį, nors ir suprato jo pasekmes.
Žemesnės instancijos teismas
12.11. Ginčo atveju yra akivaizdu, jog atsakovė teigdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tiesiog stengiasi paneigti ieškovo nurodomas aplinkybes ir jokiais įrodymais jų nepagrindžia, todėl nėra pagrindo teikti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Atsakovės prašymas skirti žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą atmestinas, nes atsakovė nenurodė, jog negalėjo raštu paaiškinti apeliaciniame skunde aplinkybių, kurias ji norėtų paaiškinti teismui žodžiu.
5. Nustatyta, kad Paskolos pakvitavime, kurio pagrindu pareiškė ieškinį paskolos davėjos E. S. reikalavimo teises perėmęs ieškovas, nurodyta, kad atsakovė L. Š. ir V. B. pasiskolino 70 tūkstančių litų, nurodyta, kada pasiskolino, ir kuriam terminui - iki 2013 m. balandžio 25 d. Pinigų perdavimo momentas skolos raštelyje nebuvo atskirai nurodytas, tačiau vertinant įrodymus dėl aplinkybės, ar pinigai, nurodyti pakvitavime kaip pasiskolinti, buvo perduoti, atsižvelgtina į atsakovės pateiktus paaiškinimus, kokiomis aplinkybėmis ji patvirtino parašu paskolos pakvitavimo tekstą. Atsakovė nurodė, jog ji parašė paskolos pakvitavimo tekstą, neturėdama tikslų skolintis, paskolos davėjai E. S. iškėlus klausimą, kaip atrodytų paskolos sutartis arba raštelis. Nurodė, kad jos surašytą pakvitavimą pasiėmė arba V. B. arba E. S.. Teismas pagrįstai atmetė šiuos atsakovės paaiškinimus, kaip neįtikinamus, nes vertinant juos, atsižvelgtina į tai, ar vidutiniškai rūpestingas žmogus galėtų patvirtinti pinigų pasiskolinimo faktą parašu, jų negavęs, ir palikti tokį raštelį asmeniui, nurodytam raštelyje paskolos davėju. Tai, kad pakvitavime nurodyti faktai, kuriems surašyti užtenka elementaraus žmogaus išsilavinimo, todėl neįtikėtina, kad tokiam tekstui surašyti reikėjo surašyti jo projektą. Net ir priimant paaiškinimą, kad galėjo būti surašytas projektas, tokio pakvitavimo patvirtinimas parašais, leidžia daryti išvadą, kad jais buvo patvirtintas pinigų gavimo faktas ir priimti ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimus dėl pinigų perdavimo fakto.
6. Atsakovė nurodė, kad ieškovas neįrodė E. S. galimybės turėti nurodytą kaip paskolintą pinigų sumą. Ieškovas aiškino, jog 2013-02-22 pasiskolinti iš mamos pinigai buvo litai ir būtent tuos pačius pinigus E. S. paėmė ir perdavė L. Š. ir V. B.. Tai, kad E. S. paaiškino, jog atsakovams perdavė pinigus eurais, o ne litais, vien ši aplinkybė negali paneigti pinigų perdavimo fakto, nes E. S. apie pinigų perdavimo momentą buvo apklausiama praėjus pakankamai ilgam laikui nuo pakvitavimo surašymo, be to, 2015 m. sausio 1 d. Lietuvoje įvedus eurą ir funkcionuojant šiai valiutai, ji yra tapusi įprastesne, nei litas, todėl toks paaiškinimas galėjo būti susijęs su tuo, kad šiuo metu Lietuvoje funkcionuoja ši valiuta.
7. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas paskolos raštelio tektą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika , darydamas išvadą, kad raštelio turinys liudija apie tarp šalių egzistavusius realius paskolos teisinius santykius, bet ne ketinimą juos sukurti (skolintis) ateityje. Tai, kad raštelyje buvo užfiksuotas – E. J. (kaip paskolos davėjos) įsipareigojimas (pasirašytinai) suteikti paskolą konkrečiu terminu, nurodyta paskolinimo data, bei pareigos grąžinti paskolą data, teismas turėjo pagrindo spręsti, jog paskolos sutartyje (paskolos pakvitavime) nesant užfiksuoto pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui fakto, t.y. teigimo, kad paskolos gavėjai gavo paskolą, pakvitavimo turinys patvirtina paskolos suteikimą. Ginčo šalių pavartota sąvoka „pasiskolinome“ aiškinama vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei atsižvelgiant į konkrečius bylos duomenis, kaip patvirinanti pinigų gavimą sąvoka
8. Ieškovas paaiškino, jog atsakovė ir V. B. buvo verslininkai, kasdienėje savo veikloje nuolat susiduriantys su sandoriais, todėl jiems keliami aukštesni atidumo reikalavimai atliekant teisinius veiksmus. Tai leidžia daryti išvadą, kad neįtikėtina , jog atsakovė ir V. B., pasirašydami paskolos pakvitavimą jį surašė kaip pavyzdį, nors pinigų nebuvo gavę.
9. Teismui buvo pateikti įrodymai apie tai, kad ieškovas 70 000 Lt buvo pasiskolinęs iš motinos N. K., todėl galėjo šiuos pinigus perskolinti atsakovei ir V. B., su kuriais buvo pažįstami. Tai, kad N. K. nebuvo deklaravusi šių pinigų, bei nedeklaravo paskolos sūnui fakto, vien ši aplinkybė neleidžia paneigti kitų įrodymų, jog pinigų N. K. turėjo ir juos galėjo paskolinti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.