- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-08
- Bylos Nr.
- eI-772-643/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Paysera LT“
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Paysera LT“ skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB ,,Paysera LT“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu prašydama:
1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – atsakovė, VSDFV) 2017 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (1.11)I-6145 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovę pašalinti informaciją apie Bendrovės mokamą vidutinį darbo užmokestį;
2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 4, 5 punktų (2017 m. rugpjūčio 1 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22, 46 straipsniuose įtvirtintai sąžiningos konkurencijos laisvei, teisinės valstybės principui;
3) priteisti pareiškėjai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė (b. l. 1–6), kad kreipėsi į VSDFV prašydama panaikinti informaciją apie Bendrovės mokamą vidutinį darbo užmokestį. 2017 m. spalio 4 d. atsakovė priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti prašymą. Sprendimas iš esmės grindžiamas aplinkybėmis, jog vidutinio darbo užmokesčio viešinimas yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 15 straipsnyje, kuris leidžia viešinti privačiose įmonėse darbuotojams mokamą vidutinį darbo užmokestį. Pareiškėja nesutinka su Sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir nebeskelbti informacijos apie Bendrovės darbuotojams mokamą vidutinį darbo užmokestį.
Pareiškėjos nuomone, VSDĮ įtvirtintas reglamentavimas, nustatantis, kad viešai gali būti skelbiama informacija apie darbdavių mokamą vidutinį darbo užmokestį darbuotojams ir sumokėtą priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų sumą, pažeidžia asmenų teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, todėl yra neteisėtas ir galimai prieštarauja Konstitucijai. Visuotinai pripažįstama, kad darbas ir visa su juo susijusi informacija yra asmens privataus gyvenimo dalis. Asmenys turi prigimtines ir Konstitucijoje įtvirtintas teises ir laisves, kurios užtikrinamos įstatymu ir jų apsauga yra teisiškai privaloma. Asmens atlygis už darbą yra viena sudedamųjų privačios informacijos, susijusios su asmens darbu, dalių, taigi neturėtų būti atskleidžiama kaip ir kitos darbo sutartyje numatytos sąlygos (bendrosios darbo sutarties sąlygos, įsipareigojimai darbdaviui, darbuotojui ir kt.). Taip pat informacija, susijusi su darbuotojo specialiais įgūdžiais, poreikiais, sveikata yra saugomi įstatymo bei laikomi privačia asmens informacija, taigi darbo užmokesčiui neturėtų būti taikomos išimtys, suteikiant galimybę viešinti šią informaciją. Kiekvieną mėnesį yra atnaujinami ir viešai paskelbiami duomenys apie įmonėje mokamą darbo užmokesčio vidurkį, todėl matematiškai nesunku apskaičiuoti, kokį atlyginimą gauna naujai priimtas arba atleistas darbuotojas, o tai suteikia galimybę tiksliai sužinoti konkretaus darbuotojo gaunamo atlyginimo sumą. Todėl ši informacija turi būti saugoma Konstitucijos kaip asmens privataus gyvenimo dalis.
Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatų gyvenimą. Ši teisė apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą. Privatus asmuo turi teisėtus lūkesčius, kad informacija apie darbo užmokestį liks neprieinama tretiesiems asmenims, nebus publikuojama viešai ir lengvai pasiekiama. Dėl šių aplinkybių teigia, kad VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktai pažeidžia Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintą žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo laisvę, kadangi įstatymas leidžia viešinti duomenis apie asmens darbovietėje mokamą vidutinį darbo užmokestį.
VSDFV viešina vidutinį įmonėje mokamą atlyginimą, todėl bet kuris asmuo gali sužinoti, kiek uždirba kolega ar kaimynas. Nors konkretus atlyginimas ir nėra skelbiamas, tačiau skelbiami vidurkiai formuoja asmenų požiūrį, kad darbuotojas uždirba tiek, kiek nurodoma skelbiant darbo užmokesčio vidurkį. Nurodyta suma tampa pagrindu vertinti kito asmens socialinę padėtį, nors dažniausiai toks vertinimas gali būti klaidinantis ir neteisingas, kadangi VSDFV nurodomą vidutinio darbo užmokesčio įmonėje skaičių formuoja ir tokie rodikliai: išmokėtos vienkartinės premijos, išmokos už motinystės atostogas, ir svarbiausia – užmokestis už skirtingas einamas pareigas, kuris bet kurioje įmonėje gali skirtis net iki kelių kartų. Šie duomenys yra skelbiami neatsižvelgiant nei į privačių fizinių, nei į juridinių asmenų interesus, todėl VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 4, 5 punktuose įtvirtintas reglamentavimas, kuriuo leidžiama atskleisti šiuos duomenis, galimai pažeidžia fizinių asmenų garbę, orumą, o juridinių asmenų – reputaciją. Vidutinę įmonėje mokamo atlyginimo sumą sudaro darbuotojų visumos atlyginimų vidurkis, nepriklausomai nuo jų užimamų pareigų ir išdirbtų valandų skaičiaus, todėl galutinė suma pateikiama neatvaizduojant realaus įmonėje mokamo užmokesčio. Dėl to įmonės reputacija ir patrauklumas potencialių darbuotojų atžvilgiu mažėja, nes darbuotojai gali manyti, kad įmonėje mokami maži atlyginimai (nors, pvz., toje įmonėje daug žmonių dirba ne visu etatu). Pareiškėjos teigimu, kiekvienas asmuo privalo turėti teisę rinktis, ar duomenys apie jo gaunamą darbo užmokestį yra vieši, ar turi būti laikomi konfidencialiais.
Šioje situacijoje įstatymu yra apribota žmogaus teisė į privatumą. Tačiau šis ribojimas turi atitikti ir kitus Konstitucijoje įtvirtintus žmogaus teisių ribojimo pagrindus, t. y. įstatymo, kuriuo grindžiamas asmens privatumo ribojimas, tikslai turi būti aiškūs, pagrįsti aktualiais visuomenei ir valstybei faktoriais, o svarbiausia – tikslai turi pateisinti priemones, kurių yra imtasi. Vienas VSDĮ tikslų yra siekis atskleisti įmones, kurios atlyginimus moka neoficialiai. Priemonės, kurių imtasi norint pasiekti minėtą tikslą yra nepateisinamos, o daroma žala apčiuopiama (darbdavių ir darbuotojų atžvilgiu).
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutinka, kad vienas iš Sprendime nurodytų tikslų, t. y. skatinti kitus darbdavius didinti darbuotojams mokamą darbo užmokestį, taip didinant darbdavių patrauklumą potencialiems darbuotojams, yra iškeltas atsižvelgus į visų įmonių galimybes. Neseniai veiklą pradėjusioms vykdyti įmonėms arba įmonėms, kurios šiuo metu neturi galimybės pasiūlyti darbuotojams didesnio atlyginimo, šis tikslas yra nepasiekiamas. Taigi šiuo atveju įstatymu keliamas tikslas nėra ir negali būti pasiekiamas, todėl negali būti pripažintinas teisėtu tikslu, pateisinančiu asmens privataus gyvenimo ribojimą. Nėra aišku, kokios kitos žmogaus teisės ir laisvės yra apsaugojamos ir ar nėra kitų priemonių, kurios mažiau ribotų asmens teisę į privatumą. Dėl šių aplinkybių mano, kad VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktai prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Informacija (darbo užmokesčio dydis) yra viena iš pagrindinių faktorių, darančių svarbią įtaką asmenims renkantis darbovietę. VSDĮ suteikia galimybę patikrinti, koks yra konkrečioje įmonėje mokamas vidutinis darbo užmokestis ir taip asmenims padeda pasirinkti potencialų darbdavį. Akivaizdu, kad ieškantis darbo asmuo susidomės įmone, kurioje darbo užmokestis yra didesnis, o mažesnį atlygį siūlančios įmonės susidomėjimo nebekels. Kadangi galutinė suma pateikiama neatvaizduojant realaus įmonėje mokamo užmokesčio, todėl darbuotojas iš anksto atmes potencialų darbdavį dėl tariamai mažo atlyginimo, nors realiai jo pareigybei siūlomas atlyginimas gal net viršytų potencialaus darbuotojo lūkesčius. Tokiu būdu darbdaviams yra apribojama galimybė sulaukti pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, besikreipiančių dėl darbo pas darbdavį, o esami darbuotojai gali pradėti ieškoti naujos darbo vietos. VSDĮ įtvirtina teisę skelbti vidutinį įmonėje mokamą atlyginimą, tačiau nesuteikia teisės atsisakyti skelbti šiuos duomenis, kaip ir nedraudžia neskelbti šios informacijos. Pareiškėjos manymu, šiuo reguliavimu yra ribojama sąžininga konkurencija tarp darbdavių.
Motyvuojamoji dalis
Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Šiuo atveju valstybinės valdžios institucijos priėmė įstatymą, kuris ne saugo konkurencijos laisvę, o atvirkščiai – ją pažeidžia. VSDĮ reguliavimas užkerta kelia neseniai susikūrusioms įmonėms konkuruoti su įmonėmis, kurios yra įsitvirtinusios darbo rinkoje. Tai daroma veiksmais, kurie apima potencialių darbuotojų abejingumą tokioms įmonėms, kadangi susidomėjimo nekeliantis atlygis už darbą nustumia į šalį kitas darbovietėje siūlomas sąlygas, kurios gali pateisinti keliomis dešimtimis eurų mažesnį siūlomą atlyginimą nei įmonėje konkurentėje. Tokiu būdu yra pažeidžiama ir Konstitucijoje įtvirtinta sąžiningos konkurencijos laisvė.
Atsakovė pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 17–20), kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. VSDFV nuomone, Sprendimas yra teisingas ir pagrįstas. Nei VSDĮ, nei kituose teisės aktuose neįtvirtinta galimybė duomenų subjektui nesutikti su jo duomenų, kurie pagal įstatymą yra laikomi viešais, teikimu tretiesiems asmenims tiek pagal konkrečias užklausas, pateikiamas įvairiais kanalais, tiek pateikiant viešų duomenų suvestines. VSDFV manymu, Sprendimas yra ne tik formaliai teisėtas, bet socialiai ir ekonomiškai teisingas, o Bendrovės nurodyti argumentai, kuriais ji bando įrodyti, kad teikiant viešus draudėjų duomenis pažeidžiamas asmenų privatumas, ribojama įmonių, kaip darbdavių, konkurencija ir pažeidžiamos konstitucinės teisės ir laisvės, yra nepagrįsti. Pirma, iš viešinamų duomenų negalima neginčijamai spręsti apie apdraustojo, kurio draudėjo duomenys (apdraustiesiems asmenims apskaičiuotų pajamų, nuo kurių turi būti priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, vidurkis) yra viešai paskelbti, darbo užmokesčio ar kitų pajamų dydį, taigi asmenų privatumas (Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas) skelbiant draudėjo apdraustiesiems asmenims apskaičiuotų pajamų vidurkį nėra pažeidžiamas. Antra, draudėjo apdraustiesiems asmenims apskaičiuotų pajamų, nuo kurių turi būti priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, vidurkis negali būti laikomas sąžiningą konkurenciją ribojančiu faktoriumi, nes visų draudėjų duomenys apskaičiuojami pagal tą pačią metodiką ir skelbiami tomis pačiomis sąlygomis. Trečia, potencialiam darbuotojui tiesiogiai aktualus yra tik už tą darbą, kurį jis ketina dirbti, mokamas atlygis, o ne visiems įmonės darbuotojams apskaičiuotų draudžiamųjų pajamų vidurkis, kuris neleidžia nustatyti konkrečių kitų lygiavertes pareigas einančių asmenų draudžiamųjų pajamų dydžio. Visgi, nėra nieko neteisingo tame, kad draudėjai, kurių apdraustiesiems asmenims apskaičiuotų pajamų, nuo kurių turi būti priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, vidurkis yra didesnis, yra patrauklesni darbdaviai. Tai skatina ir kitus darbdavius didinti darbuotojams mokamą darbo užmokestį (taip didinant apdraustiesiems asmenims apskaičiuotų pajamų, nuo kurių turi būti priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos ir pagal kurias skaičiuojamos išmokos, vidurkį).
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja 2017 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 907/2017 (b. l. 7–8) kreipėsi į VSDFV prašydama nebeskelbti informacijos apie Bendrovės mokamą vidutinį darbo užmokestį.
VSDFV 2017 m. spalio 4 d. raštu Nr. (1.11)I-6145 (ginčijamas sprendimas) (b. l. 10–11) atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą nebeskelbti informacijos apie Bendrovėje apdraustiesiems apskaičiuotų pajamų, nuo kurių turi būti priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, vidurkį.
Nesutikdama su VSDFV priimtu sprendimu, pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu.
Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro VSDFV 2017 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. (1.11)I-6145, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą nebeskelbti informacijos apie Bendrovės mokamą vidutinį darbo užmokestį, teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies). Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti ginčijamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad informacija apie draudėją, apdraustąjį asmenį, socialinio draudimo išmokos arba kitos išmokos, kurios mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, gavėją gali būti pateikta kitiems asmenims tik esant rašytiniam ar jam prilyginamam draudėjo, apdraustojo asmens arba išmokos gavėjo sutikimui arba jo prašymui, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir kituose įstatymuose nustatytus atvejus, kai draudėjo, apdraustojo asmens arba išmokų gavėjo sutikimo nereikia. Informacijos pateikimo tvarką nustato Fondo valdybos direktorius. Pagal VSDĮ 15 straipsnio 3 dalį, vieši yra šie draudėjo duomenys: draudėjo kodas, jo suteikimo ir pabaigos datos; draudėjo apdraustųjų asmenų skaičius; draudėjo socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių, palūkanų skola; draudėjo, kurio apdraustųjų asmenų skaičius yra didesnis negu 3, apdraustiesiems asmenims apskaičiuotų pajamų, nuo kurių turi būti priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, vidurkis; draudėjo, kurio apdraustųjų asmenų skaičius yra didesnis negu 3, priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų suma (VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 1–5 punktai). VSDFV direktoriaus 2011 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-50 (2016 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. V-724 redakcija) patvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenų, kurie pagal įstatymą laikomi viešais, teikimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 7 punkte nurodyta, kad viešais duomenimis laikomi ir pagal šį Tvarkos aprašą teikiami tokie draudėjo duomenys: draudėjo kodas, jo suteikimo ir pabaigos datos; draudėjo apdraustųjų skaičius; viešinama draudėjo skola ir informacija apie tai, ar draudėjas yra įvykdęs įsipareigojimus; draudėjo draudžiamųjų pajamų vidurkis (1), jei to draudėjo apdraustųjų asmenų, nurodytų Tvarkos aprašo 3.1.2 papunktyje, skaičius atitinkamą kalendorinį mėnesį yra didesnis negu 3, ir (arba) draudėjo draudžiamųjų pajamų vidurkis (2), jei to draudėjo apdraustųjų asmenų, nurodytų Tvarkos aprašo 3.1.3 papunktyje, skaičius atitinkamą kalendorinį mėnesį yra didesnis negu 3; viešinama draudėjo įmokų suma (7.1–7.5 papunkčiai). Teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad draudėjas negali nesutikti su jo duomenų, kurie pagal įstatymą yra laikomi viešais, teikimu tretiesiems asmenims tiek pagal konkrečias užklausas, pateikiamas įvairiais kanalais, tiek pateikiant viešų duomenų suvestines.
Pareiškėjos teigimu, paviešinus vidutinį įmonėje gaunamą darbo užmokestį, pažeidžiamas fizinių asmenų privataus gyvenimo neliečiamumas, jo garbė ir orumas, o juridinių asmenų – reputacija. Atsakovė su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka, kadangi iš viešinamų duomenų negalima neginčijamai spręsti apie apdraustojo, kurio draudėjo duomenys yra viešai paskelbti, darbo užmokesčio ar kitų pajamų dydį, todėl skelbiant tokius duomenis nėra pažeidžiamas asmens privataus gyvenimo neliečiamumas. Taip pat nesutinka, kad paviešinti duomenys apie asmenų gaunamo atlyginimo vidurkį yra sąžiningą konkurenciją ribojantis faktorius.
Privatus yra toks asmeninis žmogaus gyvenimas, kuris vyksta ne viešumoje ir į kurį visuomenė neturi teisės kištis. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnis). Nuostata, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas, yra įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Draudžiama skelbti turimą, surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, išskyrus esant to asmens sutikimui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.23 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina, kad VSDĮ redakcija (įsigaliojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d), kurios pagrindu VSDFV pradėjo skelbti naujus viešus duomenis – vidutinius Lietuvos draudėjų priskaičiuotų draudžiamųjų pajamų vidurkius, priimta siekiant užtikrinti skaidrumo ir viešumo principus visuomenėje, mažinti šešėlinės ekonomikos mastus ir kt. Tačiau tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad viešumas nėra absoliutus ir nepaneigia žmogaus teisės į privatų gyvenimą bei asmens duomenų apsaugos.
Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas reglamentuoja privačios informacijos – asmens duomenų tvarkymą ir sąlygas bei kriterijus, kuomet asmens duomenys gali būti teikiami, todėl informacija apie konkretaus asmens darbo užmokestį (pateikiant jo vardą, pavardę, einamas pareigas, konkretų darbo užmokestį tam tikrais laikotarpiais ir pan.), turi būti teikiama pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (toliau – ADTAĮ). ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens duomenų sąvoka – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Tuo pačiu pažymėtina, jog ADTAĮ 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmens duomenys, surinkti kitais tikslais, gali būti tvarkomi statistikos, istoriniais ar mokslinio tyrimo tikslais tik įstatymų nustatytais atvejais, kai įstatymuose nustatytos tinkamos duomenų apsaugos priemonės. Vadovaujantis ADTAĮ nuostatomis, visuomenė turi teisę gauti informaciją (kiek skiriama lėšų atitinkamos pareigybės darbo užmokesčiui, pvz., atitinkamų pareigybių vidutinis darbo užmokestis, darbo užmokesčio struktūra ar kt.), tačiau ji turi būti teikiama apibendrintai.
Nagrinėjamu atveju iš viešinamų duomenų negalima neginčijamai spręsti apie apdraustojo, kurio draudėjo duomenys (apdraustiesiems asmenims apskaičiuotų pajamų, nuo kurių turi būti priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, vidurkis) yra viešai paskelbti, darbo užmokesčio ar kitų pajamų dydį. Viešinami duomenys yra apibendrinti, t. y. visų apdraustųjų draudžiamųjų pajamų vidurkis, o ne asmeniniai duomenys, iš kurių galima identifikuoti konkretų apdraustąjį asmenį. Pareiškėjo teiginys, kad viešinama informacija suteikia galimybę tiksliai sužinoti konkretaus darbuotojo gaunamo atlyginimo sumą, yra pagrįstas prielaidomis (matematiškai nesunku apskaičiuoti, kokį atlyginimą gauna naujai priimtas arba atleistas darbuotojas), todėl teismas neturi pagrindo juo vadovautis. Be to, pažymėtina, kad pati pareiškėja skunde akcentavo, kad galutinė suma pateikiama neatvaizduojant realaus įmonėje mokamo užmokesčio, todėl tai tik patvirtina teismo poziciją, kad negalima nustatyti, koks yra konkretaus darbuotojo gaunamas darbo užmokesčio dydis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad pateikiant viešus Bendrovės duomenis, pažeidžiamas asmenų privatumas, o būtent – jų garbė ir orumas.
Dėl pareiškėjos teiginių, kad paviešinus informaciją apie darbuotojų vidutinį darbo užmokestį yra pažeidžiama juridinių asmenų reputacija, visų pirma pažymėtina, kad juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją apsauga įtvirtinta CK 2.24 straipsnio 8 dalies normoje – pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija ginama laikantis tų pačių taisyklių, kaip ir fizinio asmens garbė ir orumas. Juridinis asmuo turi įstatyme garantuotą teisę į dalykinės reputacijos apsaugą nuo ją žeminančių, neatitinkančių tikrovės duomenų paskleidimo ir į tokiu paskleidimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau juridinio asmens dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti. Reputaciją bloginanti informacija gali būti skleidžiama, jeigu savo pobūdžiu tai nėra tikrovės neatitinkantys duomenys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-633-858/2016).
Šiuo atveju pareiškėjos nuomone, galutinė suma pateikiama neatvaizduojant realaus įmonėje mokamo užmokesčio (kadangi vidutinę įmonėje mokamo atlyginimo sumą sudaro darbuotojų visumos atlyginimų vidurkis, nepriklausomai nuo jų užimamų pareigų ir išdirbtų valandų skaičiaus), dėl to įmonės reputacija ir patrauklumas potencialių darbuotojų atžvilgiu mažėja, nes darbuotojai gali manyti, kad įmonėje maži atlyginimai. Teismo vertinimu, šie pareiškėjos teiginiai yra hipotetinio pobūdžio, todėl nėra pagrindo jais vadovautis. Pirma, pritartina atsakovės atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad potencialiam darbuotojui aktualus yra tik už tą darbą, kurį jis ketina dirbti, mokamas atlygis, o ne visiems įmonės darbuotojams apskaičiuotų draudžiamųjų pajamų vidurkis, kuris iš esmės neleidžia nustatyti konkrečių kitų lygiavertes pareigas einančių asmenų draudžiamųjų pajamų dydžio. Antra, kaip jau minėta, dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti ir reputaciją bloginanti informacija gali būti skleidžiama, jeigu savo pobūdžiu tai nėra tikrovės neatitinkantys duomenys. Šiuo atveju atsakovės paviešinti duomenys, nors teismas ir pripažįsta, kad jie gali sumenkinti Bendrovės reputaciją, tačiau savo pobūdžiu nėra tikrovės neatitinkantys duomenys. Ir trečia, nei prašydama, kad VSDFV nebeskelbtų informacijos apie Bendrovės mokamą vidutinį darbo užmokestį, nei teismui pateiktame skunde pareiškėja nenurodė, kad atsakovė paviešino tikrovės neatitinkančią informaciją ar netikslius duomenis. Atkreiptinas dėmesys, kad VSDFV Sprendime nurodė, kad iš pateiktos informacijos nėra aišku, kokia VSDFV teikiama informacija yra netiksli, tad priimti sprendimą dėl netikslių viešų duomenų apie Bendrovę ištaisymo bus galima, tik jeigu pareiškėja pateiks informaciją apie konkrečius netikslius duomenis. Tačiau, kaip minėta, tokių duomenų pareiškėja nenurodė ir teismui pateiktame skunde. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad pateikiant viešus aptariamus duomenis pažeidžiama Bendrovės dalykinė reputacija (CK 2.24 straipsnio 8 dalies taikymo prasme).
Pareiškėjos teigimu, VSDĮ suteikia galimybę patikrinti, koks yra konkrečioje įmonėje mokamas vidutinis darbo užmokestis ir taip asmenims padeda pasirinkti potencialų darbdavį. Tačiau galutinė suma pateikiama neatvaizduojant realaus įmonėje mokamo užmokesčio, todėl darbdaviams yra apribojama galimybė sulaukti pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, o esami darbuotojai gali pradėti ieškoti naujos darbo vietos. Taigi, pareiškėjos manymu, įtvirtintu reguliavimu, be kita ko, yra ribojama sąžininga konkurencija tarp darbdavių.
Pagrindinis įstatymas, saugantis sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje yra Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas (Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus. Konkurencijos ribojimas įstatyme įvardijamas kaip veiksmai, sudarantys kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Ekonomikos terminų žodyne sąžininga konkurencija apibūdinama kaip rinkos dalyvių konkurencija, grindžiama visišku informacijos atskleidimu, konkurencijos pranašumų pripažinimu nesudarant kartelio susitarimų, vadovaujantis vienodomis žaidimo taisyklėmis ir kitomis konkurencijos etikos normomis (Vainienė, Rūta. Ekonomikos terminų žodynas. Vilnius: Tyto alba, 2005). Sąžininga konkurencija visuotinai pripažįstama kaip visuotinė vertybė – ekonomikos veikimo pagrindas, kuris turi būti saugomas. Todėl konkurencijos politikos tikslas yra ne tik siekis apsaugoti konkurencijos laisvę ir sudaryti sąlygas konkuruoti, siekiant užtikrinti veiksmingą, sąžiningą ūkio subjektų konkurenciją, bet ir yra siejamas su platesniu kontekstu – verslo sąlygų gerinimu ir ekonomikos augimo skatinimu (žr. https://ukmin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/verslo-aplinka/konkurencijos-politika). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad VSDĮ 15 straipsnio nuostatos nesudaro kliūčių konkuruoti rinkoje, priešingai, šių nuostatų tikslas – skatinti sąžiningą konkurenciją, pagrįstą visišku informacijos atskleidimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad visų draudėjų duomenys apskaičiuojami pagal tą pačią metodiką ir skelbiami tomis pačiomis sąlygomis, todėl pritartina atsakovės pozicijai, kad draudėjo apdraustiems asmenims apskaičiuotų pajamų, nuo kurių turi būti priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, vidurkis negali būti laikomas sąžiningą konkurenciją ribojančiu faktoriumi.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).
Nagrinėjamu atveju atsakovė Sprendime nurodė konkrečias teisės normas, kurių pagrindu viešinami Bendrovėje mokamo vidutinio darbo užmokesčio dydis, išaiškino, kad nėra teisinio pagrindo nebeskelbti informacijos apie apdraustiesiems apskaičiuotų pajamų, nuo kurių turi būti priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, vidurkį. Įvertinus Sprendime pateiktus argumentus bei teismo nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Sprendimas yra pagrįstas, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Kitų, ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindų, teismas nenustatė.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovė Bendrovės duomenis paviešino nepažeisdama VSDĮ. VSDFV priimtas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Nenustačius priimto Sprendimo panaikinimo pagrindų, nėra pagrindo įpareigoti atsakovę pašalinti informaciją apie Bendrovės mokamą vidutinį darbo užmokestį.
Pareiškėja taip pat prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 4, 5 punktai neprieštarauja Konstitucijos 22 ir 46 straipsniams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas nekyla abejonių dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktų nuostatų neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjos išdėstytų teiginių, todėl pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis). Nors pareiškėja nepateikė bylinėjimo išlaidas pagrindžių įrodymų, tačiau atmetus skundą, ji netenka teisės į išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą, nes išlaidos atlyginamos proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Paysera LT“ skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.