Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-11-24 · Civilinė byla Nr. 2A-957-115/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-24
Bylos Nr.
2A-957-115/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algirdas Auruškevičius (pran.), Danutė Kutrienė, Virginija Volskienė
Suinteresuotas asmuo
Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Pareiškėjas
Z. M. O.
Advokatai
Almantas Paškauskas
Kategorijos
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-957-115/2008

Teisėja Nijolė Tankevičienė Procesinio sprendimo kategorijos 121.21; 128.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. lapkričio 24d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičius,

teisėjų Danutės Kutrienės, Virginijos Volskienės,sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Almantui Paškauskui,suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovui L. G. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Z. M. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-984-141/2008 pagal pareiškėjo Z. M. O. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas Z. M. O. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas M. O. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1326,70 kv. metrų ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) , bei atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nuosavybės teises ir pareiškėjo giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas nurodė, kad šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas, siekiant atkurti nuosavybės teises į tėvui M. O. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą. Pažymėjo, jog apie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) , pirkimą ir pirkimo akto pasirašymą jam yra žinoma iš tėvų pasakojimų. Prašė pripažinti pareiškime nurodytas termino praleidimo priežastis svarbiomis ir atnaujinti praleistą terminą. Nurodė, kad terminas praleistas ne dėl pareiškėjo kaltės, nes Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius apie paduotų dokumentų trūkumus pareiškėją informavo tik 2007-06-11, t.y. jau suėjus įstatymo nustatytam terminui.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu prašė netenkinti pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nurodė, kad žemės sklypas buvo nuomojamas ir nėra dokumentų ir įrodymų, patvirtinančių žemės sklypo įsigijimą ir valdymą nuosavybės teise iki 1940 metų, t.y. iki nacionalizacijos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008-05-29 sprendimu netenkino pareiškėjo Z. M. O. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jo tėvas M. O. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1326,70 kv. metrų ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) , nustatymo ir prašymo atnaujinti praleistą terminą pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad M. O. , kuris yra pareiškėjo tėvas, mirė 1981-05-27. Iš Lietuvos valstybinio archyvo pažymos matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės 1939-1940 metų archyviniame fonde esančiuose valdinių sklypų sąrašuose yra nurodytas sklypas Nr. 21 b, (duomenys neskelbtini). Šio žemės sklypo nuomininkas buvo M. O. , nuomojęs 1326,70 kv. metrų ploto žemės sklypą (išnuomotas 1903 metais). M. O. 1939-04-20 buvo leista išpirkti nuomojamą sklypą už 564 zlotus. Esant leidimui pirkti žemės sklypą, turėjo būti pasirašyti pirkimo-pardavimo ir perdavimo pirkėjui aktai, o žemės sklypas išbrauktas iš valstybinio nekilnojamojo turto inventorinio sąrašo. Tą aplinkybę, kad už nuomojamą sklypą nebuvo atsiskaityta, patvirtina 1939-08-10 Vidaus reikalų ministerijos raštas, adresuotas vaivadai dėl valstybinio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) , išpirkimo nuomininko M. O. , iš kurio turinio seka, kad 564 zlotų sumos mokėjimas nuomininko M. O. prašymu turėjo būti atidėtas ar išdėstytas, o palūkanų dydis, mokėtinos sumos ir terminai turėjo būti nustatyti vaivados nuožiūra. Pareiškėjas Z. M. O. nepateikė teismui įrodymų apie tai, ar buvo atsiskaityta, ar buvo mokami mokesčiai už įsigytą nekilnojamąjį turtą, t.y. įrodymų apie žemės sklypo įsigijimą ir jo valdymą nuosavybės teise iki 1940 metų nacionalizacijos. Visuose Lietuvos valstybinio archyvo išduotuose dokumentuose M. O. (pareiškėjo tėvas) įvardijamas žemės sklypo nuomininku laikotarpyje 1939-1940 metais ir nėra jokių duomenų, patvirtinančių jo nuosavybės teises. Nors liudytojai nurodė, kad už sklypą buvo atsiskaityta dar iki 1939 m. rugsėjo mėn., tačiau teismas pažymėjo, kad tai neatitinka Vidaus reikalų ministerijos rašte išdėstytų aplinkybių. Todėl teismas nevertino liudytojų parodymų, patvirtinančių žemės sklypo įsigijimo ir valdymo nuosavybės teise faktą. Teismas konstatavo, kad liudytojų S. Z. ir R. M. parodymuose nėra bylai reikšmingų duomenų, todėl remiantis vien jų parodymais nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Netenkinus pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas netenkino ir papildomo pareiškėjo reikalavimo dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo žemėtvarkos skyriui. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad žemėtvarkos skyriui prašymas ir dokumentai buvo pateikti laiku, tačiau 1997-10-19 pareiškėjas Z. M. O. buvo informuotas, jog nepakanka pateiktų dokumentų – nėra pareiškėjo tėvo nuosavybės teises į žemės sklypą patvirtinančių dokumentų.

Šalies argumentai

Pareiškėjas Z. M. O. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo prašymą patenkinti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. O. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1326,70 kvadratinių metrų ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ; atnaujinti pareiškėjui Z. M. O. praleistą terminą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su M. O. patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. O. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 1326,70 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) . Pareiškėjas nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai pritarė suinteresuoto asmens nuostatai, jog nesant tiesioginių rašytinių įrodymų apie žemės išpirkimą ir jo valdymą nuosavybės teise, pareiškėjo prašymas neturi būti tenkinamas. Teismas įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito, nepagrįstai nesiejo jų į nuoseklią įrodymų eilę, todėl padarė klaidingą išvadą. Kadangi pareiškėjas neturi jokių išlikusių rašytinių įrodymų apie žemės sklypo išpirkimo faktą, todėl pasinaudojo įstatymo suteiktomis teisėmis ir kreipėsi į teismą. Priešingu atveju, jei būtų visi aptariami įrodymai, tai kreiptis į teismą jam nebūtų jokio reikalo. Mano, kad teismo sprendimas prieštarauja LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 III skirsnio ir LR Vyriausybės 1993-06-10 nutarimo Nr. 407 nuostatoms, kurios ne tik teismui, bet ir Žemėtvarkos skyriui Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka suteikia teisę nagrinėti piliečių pateiktus dokumentus bei Žemėtvarkos skyriui suteikia teisę siūlyti institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti piliečiams nuosavybės teises pagal esamus (nepilnai išlikusius) dokumentus arba pripažinti, kad pateiktų dokumentų nepakanka, siūlant piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje surinktus įrodymus, turėjo pagrindą padaryti teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog M. O. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1326,70 kv.m. ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) . Liudytojai R. M. ir S. Z. teisme paliudijo jiems tiksliai žinomas aplinkybes, kad M. O. sklypą prie savo namo išpirko 1939 metų rugsėjo mėnesio pradžioje. Teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje nepagrįstai nurodė, jog aptariamas M. O. žemės sklypas 1939-1940 buvo nuomojamas, kadangi pirmos instancijos teismas rėmėsi Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1991-07-02 pažymėjime Nr. 17-0 nurodytais duomenimis, neatsižvelgęs į tai, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998-02-05 pažymėjime Nr. T-3865-O nurodyta, jog 1991-07-02 archyvo pažymėjimą Nr.17-0 prašo laikyti negaliojančiu dėl netiksliai iš dokumento išrašytų žinių. Pareiškėjas nurodo, kad duomenų apie žemės nuomos mokesčio mokėjimą nuo 1939 metų spalio mėnesio iki 1940 metų nacionalizacijos taip pat nėra nepilnai išlikusiuose Vilniaus miesto LDT vykdomojo komiteto dokumentuose, ką patvirtina byloje esama Vilniaus apskrities archyvo pateikta 2008-05-06 pažyma Nr.(8.12)-V5-1908. Tai, kad šiame archyve nėra duomenų, jog sklypas (duomenys neskelbtini) , nuo 1939 metų spalio mėnesio iki 1940 metų nacionalizacijos būtų nuomojamas, tik patvirtina pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą ir liudytojų parodymų teisingumą, kad sklypas jau nuo 1939 metų rudenio iki 1940 metų nacionalizacijos priklausė nuosavybės teise M. O. . Pareiškėjas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neįvardijo jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių negalima būtų atnaujinti praleisto termino.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo, ištyrė ir tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus įvertino, atsižvelgdamas į visų byloje nustatytų aplinkybių visumą bei šalių paaiškinimus teisme. Iš teismui pateiktų archyvo dokumentų matyti, kad 1326,70 kv. metrų ploto valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini) , M. O. nuomojosi, o Vidaus reikalų ministerija 1939-08-10 raštu sutiko, jog nuomininkas M. O. išsipirktų valstybinės žemės sklypą už 564,52 zlotų. Tačiau sklypo pirkimo – pardavimo aktas nebuvo sudarytas, o pareiškėjas nepagrįstai leidimo išpirkti žemę gavimą tapatina su žemės įsigijimu nuosavybėn ir atsiskaitymo faktu. Kadangi pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jo tėvas įsigijo minėtą sklypą, teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo tėvas iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teisių į nuomotą valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini) neįgijo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).

Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu netenkino patenkino pareiškėjo Z. M. O. pareiškimo dėl nustatymo juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jo tėvas M. O. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1326,70 kv. metrų ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) , bei atnaujino praleisto įstatymu nustatyto termino pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nuosavybės teises ir pareiškėjo giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Apeliantas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują, kuriuo pareiškimą patenkinti.

Kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

Kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingais laikotarpiais reguliavo skirtingi teisės aktai: 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojęs 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojęs iki 1997 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo“, ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Abu įstatymai apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tvarkai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku paduoti, kurie nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. (1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojimo“) buvo pratęsiami kelis kartus. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis: prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nustatydamas galutinį terminą, įstatymas nustatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis (Lietuvos Respublikos 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 10 str., įsigaliojusio nuo 2004 m. spalio 26 d., redakcija). Po šio įstatymo pakeitimo terminai prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams paduoti išliko tie patys – 2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d.

Pažymėtina, kad asmenys, siekdama atkurti nuosavybės teises į žemę, pirmiausia turėjo išreikšti savo valią ir paduoti prašymą ne teismui, bet atitinkamai institucijai (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 17 straipsnis). Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punkte detalizuotos institucijos, kurioms pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, asmuo, turintis teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, turėjo kreiptis su prašymu atkurti nuosavybės teises į atitinkamą valstybės instituciją iki 2001 m. gruodžio 31 d., o giminystę ir nuosavybę įrodančius dokumentus pateikti iki 2003-12-31.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo žemę padavė 1991-10-01(b.l.8), tačiau 1997-10-16 Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus žemėtvarkos skyrius pranešė, jog pagal pateiktą archyvo pažymėjimą nuosavybė į 1326,70kv.m. žemės atkurta nebus, nes pagal šį dokumentą pareiškėjo tėvas nebuvo žemės savininkas, kadangi žemę nuomojo(b.l 14). Analogiškas atsakymas pareiškėjui yra duotas ir 2007-06-11, nurodant kartu ir trūkumus dėl giminystę patvirtinančių dokumentų (b.l. 26). Šių dokumentų pagrindu pareiškėjas 2007-09-24 kreipėsi į teismą dėl tėvo nuosavybės į žemę fakto nustatymo ir termino dokumentams pateikti atnaujinimo (b.l. 1-6).

Pažymėtina, kad pagal CPK 444 str. 1 d. teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga ir šių faktų negalima patvirtinti esamais dokumentais(CPK 445str.). Toks įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę neturi juridinės reikšmės. Šioje byloje prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, nes jo pagrindu pareiškėjas įgytų teisę atkurti nuosavybės teises į savo tėvo iki nacionalizacijos turėtą žemę (LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 ir 10str.).

Pareiškėjas teigia, kad pirmos instancijos teismas įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito, nepagrįstai nesiejo jų į nuoseklią įrodymų eilę, todėl padarė klaidingą išvadą dėl prašomo nustatyti fakto. Tačiau kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir sprendžia, kad teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo prašymą, tinkamai vertino pateiktus byloje įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuosavybę patvirtinančio fakto nustatymo atmetimo.

Kolegija pažymi, kad pagal CPK 176 str.1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, kad išvada apie fakto buvimą yra galima, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Faktiškai bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, kadangi esant tiesioginiams įrodymams kreiptis į teismą nereikėtų.

Pareiškėjas mano, kad pirmos instancijos teismas pagal byloje surinktus įrodymus, turėjo pagrindą padaryti išvadą, jog M. O. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1326,70 kv.m. ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) , kadangi archyvo pažyma patvirtina jo turėtą teisę nuomotą žemę išsipirkti, o išsipirkimo faktą 1939 metų pradžioje patvirtina liudytojai (R. M. ir S. Z. ) ir nebuvimas duomenų, kad toliau žemė būtų nuomojama. Tačiau aplinkybę, kad už nuomojamą sklypą nebuvo atsiskaityta patvirtina 1939-08-10 Vidaus reikalų ministerijos raštas, adresuotas vaivadai dėl valstybinio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) , išpirkimo nuomininko M. O. (b.l.22). Iš šio rašto turinio matyti, kad 564 zlotų sumos mokėjimas nuomininko M. O. prašymu turėjo būti atidėtas ar išdėstytas, o palūkanų dydis, mokėtinos sumos ir terminai turėjo būti nustatyti vaivados nuožiūra. Pareiškėjo tėvas kaip žemės nuomininkas yra nurodytas ir 1939-1940 metų valdinių sklypų sąrašuose (b.l. 19). Pažymėtina, kad byloje faktiškai nėra jokių šalutinių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo tėvas būtų sumokėjęs nors dalį iš nustatytos už žemę 564zl. 52gr. kainos, ar būtų mokėjęs žemės savininko mokestį, ar su juo būtų pasirašyta žemės sklypo pirkimo- pardavimo, perdavimo aktas. Todėl kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas teisingai vertino liudytojų parodymus ir pagrįstai netekino pareiškėjo prašymo dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo.

Kolegija taip pat sprendžia, kad nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino ir pareiškėjo prašymo dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo. Teismas iš esmės teisingai nurodė, kad vien šio reikalavimo patenkinimas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui dar 1997-10-16 buvo pranešta, jog pagal pateiktą archyvo pažymėjimą nuosavybė į 1326,70kv.m. žemės atkurta nebus, pasiūlant kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės fakto nustatymo arba pateikti papildomus dokumentus (b.l 14). Pareiškėjas faktiškai nuosavybę patvirtinančių naujų dokumentų nepateikė, o 2007-06-11 iš žemėtvarkos skyriaus gavo analogišką atsakymą, kad nuosavybė atkurta nebus (b.l. 26). Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2007-09-24, t.y. praėjus 10 metų po pirmo atsakymo gavimo ir byloje nėra rašytinių įrodymų, kad jis buvo suklaidintas institucijų, kurios turi teisę vertinti pateiktus dokumentus ir spręsti nuosavybės atkūrimo klausimus. Tai rodo, kad pareiškėjo pareiškime nurodytos priežastys dėl įstatymu nustatyto termino praleidimo negali būti pripažintos svarbiomis.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 326str.1d.1p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-984-141/2008 palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Algirdas AuruškevičiusKolegijos teisėjos Danutė KutrienėVirginija Volskienė