Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Valentino Janonio ir Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal BK 227 str. 3 d. 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, taip pat konfiskuoti pinigai 50 litų sumoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 6 d. apie 17.30 val. policijos tarnybiniame automobilyje „VW Tiguan“, v/n. (duomenys neskelbtini), stovėjusiame nuo Kairių k. link Perkėlos g. Klaipėdoje, valstybės tarnautojui – Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro magistralinių kelių priežiūros būrio vyresniajam patruliui Jonui Dičiui – tiesiogiai davė 50 Lt kyšį, padėdamas pinigus ant galinės keleivio sėdynės po dokumentų segtuvu, prašydamas nefiksuoti jo padaryto administracinio teisės pažeidimo ir taip siekdamas neteisėtos valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus bei išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą be transporto priemonės registracijos liudijimo ir techninės apžiūros talono.

Teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad nuo pat sulaikymo momento policijos darbuotojų veiksmai buvo provokuojantys, siekiantys paskatinti jį padaryti nusikalstamą veiką. Nustačius, kad jis vairavo transporto priemonę neturėdamas transporto priemonės registracijos liudijimo ir techninės apžiūros talono, vyr. patrulis J. Dičius užuominomis davė suprasti, kad jis gali susimokėti baudą vietoje ir jis sutiko, kad patrulis rašytų administracinio teisės pažeidimo protokolą, norėdamas baudą sumokėti vietoje paklausė, ar 50 Lt. Jis J. Dičiaus žodžius „Ką darom“ suprato taip, kad gali mokėti baudą vietoje. Pokalbis su J. Dičiumi vyko policijos automobilyje, kai pastarojo nurodymu jis privalėjo atsisėsti automobilyje ant galinės sėdynės. Dėl to, kad automobilyje yra įrengta vaizdo ir garso aparatūra, jis nebuvo įspėtas. Kai jis nesiėmė jokių veiksmų išvengti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui, protokolas buvo surašytas, jis pasiėmęs protokolą išlipo iš policijos automobilio ir ėjo link savo automobilio, kai buvo staiga įsakmiai pakviestas J. Dičiaus sėsti į policijos automobilio keleivio priekinę sėdynę. Kol jis išlipo iš policijos automobilio ir ėjo savo automobilio link, J. Dičius buvo likęs vienas policijos automobilyje. Ką J. Dičius ten darė, jis tuo metu negalėjo matyti ir nematė. Jis, nesuprasdamas kas vyksta, atėjo J. Dičiaus nurodymu ir atsisėdo į policijos automobilį, priekinę keleivio sėdynę. J. Dičius pasikvietė savo kolegą, kuriam liepė patikrinti, kas paslėpta po segtuvu, o pastarasis patikrinęs pasakė, kad po segtuvu 50 Lt. Tik tuomet suprato, kad yra apkaltintas kyšio davimu. Policija savo tikslą pasiekė. Kur buvo segtuvas, koks jis, ar tikrai po juo rasti 50 Lt, jis nematė ir jam niekas neparodė. O jeigu ir buvo, tai neaišku kas, kada ir kokiu tikslu juos padėjo. Policijos pareigūnai, sulaikę jį, veikė pažeisdami Lietuvos generalinio policijos komisaro 2003 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. V-721 „Dėl Lietuvos generalinio policijos komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 660 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ pakeitimo ir papildymo“ reikalavimus. Šios instrukcijos 74 punkte pasakyta, jog „Jeigu eismo dalyvis padarė teisės pažeidimą, jo esmė paaiškinama atitinkamais Kelių eismo taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais. Be to, jis įspėjamas, kad jo veiksmai gali būti įrašyti techninėmis priemonėmis ir panaudoti nagrinėjant bylą“. Jam nebuvo net užsiminta apie tai, jog yra filmuojama ar daromas vaizdo ir garso įrašas, taip grubiai pažeidžiant jo teises ir teisės aktų reikalavimus. Patrulių automobiliuose neturi būti pašalinių daiktų, dokumentų, segtuvų ar kitokių papkių. Visi reikalingi darbui dokumentai privalo būti šalia policijos pareigūno. Tos pačios instrukcijos 75 punkte pasakyta, kad į patrulinį automobilį pažeidėją ir kitus su kelių eismo taisyklių pažeidimu susijusius asmenis kviesti galima tik tada, kai juos reikia nuvežti į sveikatos priežiūros įstaigą, policijos įstaigos patalpas, reikia įforminti eismo įvykio dokumentus, asmenį reikia supažindinti su stacionaraus, automobilyje įmontuoto prietaiso parodymais, asmenį reikia nušalinti nuo vairavimo. Jo į policijos tarnybinį automobilį kviesti nebuvo būtinumo. Jis įsitikinęs, jog policijos pareigūnai veikė provokuojančiai, netinkamai vykdydami savo pareigas, tačiau į tai teismas nekreipė dėmesio.

Pirmosios instancijos teismo surašytas nuosprendis neatitinka BPK 305 str. reikalavimų. Be to, teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nepaisė reikalavimo, kuriuo draudžiama apkaltinamąjį teismo nuosprendį grįsti prielaidomis. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas rėmėsi suinteresuotų asmenų - policijos pareigūnų - parodymais, kurie visiškai nepagrįsti kitais baudžiamosios bylos įrodymais, kurių šiuo konkrečiu atveju nėra, nes policijos pareigūnų veiksmai buvo provokuojantys. To, kad jis po kokiu tai segtuvu, kurio net nepastebėjo, pakišo 50 Lt, vaizdo ir garso aparatūros nėra užfiksuota. Ant 50 Lt kupiūros, kurią policijos pareigūnų teigimu pakišo jis, jo pirštų pėdsakų net neieškota, o tai buvo būtina padaryti, nes jis savo kaltės nepripažino, vaizdo kameros to neužfiksavo, jokio pokalbio apie tai, jog kur tai neva jis padėjo 50 Lt kupiūrą, nėra. Tik ant 50 Lt kupiūros radus jo pirštų pėdsakus, policijos pareigūnai būtų pateikę teismui neginčijamą įrodymą, kad jis padarė inkriminuotą veiką, dėl kurios šiuo metu jis yra nepagrįstai nuteistas. Teismo nuosprendis akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punkto reikalavimams, nes apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas tik tada, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Iš tikrųjų teismas nuosprendyje išdėstė policijos pareigūnų J. Dičiaus, E. Ivanausko parodymus ir jų parodymus vertino kaip patikimus parodymus. Vertindamas policijos darbuotojų parodymus, teismas visiškai nesiaiškino, kodėl jie veikė pažeisdami minėtos Policijos patrulių veiklos instrukcijos reikalavimus. Teismas nuosprendyje nurodo, kad policijos pareigūnų parodymus patvirtino „2010-02-19 vaizdo ir garso medžiagos apžiūra, kurios metu nustatyta, kad kamera fiksuoja automobilio saloną. Automobilyje, vairuotojo pusėje sėdi policijos pareigūnas. Ant galinės sėdynės. Dešinėje pusėje sėdi vyriškis. Pokalbio metu pilietis siūlo policijos pareigūnui pinigus, kaip kyšį“. Nors vaizdo kameroje, jis kaip sėdintis ant galinės sėdynės pilietis užfiksuotas, tačiau momentas, kad jis būtų po kokiu tai segtuvu padėjęs 50 Lt neužfiksuota. Šis veiksmas ir negalėjo būti užfiksuotas vaizdo kamera, nes jis pinigų nepadėjo. To, kad jis siūlytų kokį tai kyšį ar imtų pinigus iš piniginės, vaizdo kameros taip pat nėra užfiksuota. Be to, iš vaizdo kameros įrašų visiškai neaišku, ką darė J. Dičius laikotarpiu nuo jo išlipimo iš policijos automobilio iki pakartotino įsodinimo į policijos automobilį, bet jau ant priekinės sėdynės. Vaizdo kameroje visiškai nefiksuoti policijos pareigūno E. Ivanausko veiksmai pinigų po segtuvu radimo metu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje sakoma, kad „2010-02-17 daiktų apžiūros protokole nurodyta, apžiūrėta 50 litų kupiūra, kurią R. P. policijos tarnybiniame automobilyje padėjo ant galinės keleivio sėdynės po dokumentų segtuvu“. Nesuprantama, kaip teismas galėjo vertinti ir remtis tokiu tyrėjo surašytu daiktų apžiūros protokolu, kai ir ikiteisminio tyrimo metu J. Dičius parodė, jog momento, kad jis būtų po kokiu tai segtuvu padėjęs pinigus nematė ir šis momentas neužfiksuotas vaizdo kamera. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokių neginčijamų objektyvių įrodymų, jog jis po kokiu tai segtuvu padėjo 50 Lt kupiūrą, ir remtis daiktų apžiūros protokole padarytais tyrėjo niekuo nepagrįstais įrašais negalėjo. Tačiau teismas nuosprendyje visas minimas aplinkybes tiesiogiai „pritaiko“ policijos pareigūnų nurodytoms aplinkybėms. Akivaizdu, kad tai ne tik prieštarauja baudžiamosios bylos duomenims, bet ir yra teismo neobjektyvumo įrodymas. Teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, išsamių nenuginčijamų įrodymų bei motyvų nuosprendyje nenurodė, tokiu būdu akivaizdžiai nepaisė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, dėl ko savo esme nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Įgyvendinant BPK 44 str. 5 d. įtvirtintą kiekvieno asmens teisę į teisingą baudžiamosios bylos išnagrinėjimą, o taip pat garantuojant asmens teisių apsaugą, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atžvilgiu būtina paisyti pamatinių teisinės valstybės principų, kurie reikalauja, kad teismai, kurie vieninteliai Lietuvoje vykdo teisingumą, būtų nešališki ir nepriklausomi, siektų nustatyti tik objektyvią tiesą ir sprendimą priimtų tik teisėtu pagrindu. Tai įmanoma padaryti, tik jei baudžiamasis procesas vyksta baudžiamojo proceso įstatymų nustatytuose rėmuose ir nei trupučio nenukrypsta į žmoniškąjį subjektyvumą, ypač tų proceso dalyvių, kuriems įstatymų leidėjas patikėjo išimtinę teisingumo vykdymo pareigą. Išdėstyti motyvai įgalina teigti, kad jo kaltė nėra įrodyta.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nurodydamas, jog jam nebuvo net užsiminta apie tai, jog yra filmuojama ar daromas vaizdo ir garso įrašas, taip grubiai pažeidžiant jo teises ir teisės aktų reikalavimus, nuteistasis R. P. apeliuoja į tai, kad byloje esantis vaizdo įrašas yra neteisėtas ir juo, nustatydamas įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas kaip leistinu įrodymu negalėjo remtis. Su tokiais argumentais kolegija negali sutikti.

Įrodymų sąvoka pateikta BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 1-4 dalyse nurodyti požymiai, pagal kuriuos sprendžiama, ar tam tikra informacija gali būti laikoma įrodymais. Tik po teisme atlikto informacijos (duomenų) patikrinimo informacija gali tapti įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse neformuluojamas baigtinis tikslus šaltinių sąrašas, iš kurių gauti duomenys galėtų būti laikomi įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies sampratą, įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Teisėtais būdais gautais duomenimis laikomi duomenys, surinkti atliekant BPK ar kituose teisės aktuose atliekamus veiksmus ir nepažeidžiant esminių šių veiksmų atlikimo principų bei laikantis tam veiksmui atlikti nustatytos tvarkos ir tinkamai užfiksuojant gautus rezultatus.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos „Policijos patrulių veiklos instrukcijos“ 7.8 punkte nurodyta, jog patrulių priemones sudaro taip pat ir techninės priemonės - kompiuteriai, garso ir vaizdo įrašymo ir atkūrimo bei kitos priemonės, naudojamos nustatant ir fiksuojant padarytus teisės pažeidimus, eismo įvykių ir kitų įvykių vietas, pėdsakus, liudytojų parodymus ir kitus faktinius duomenis, turinčius reikšmės administracinei ar baudžiamajai bylai teisingai išnagrinėti, ir kitais atvejais. Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuras 2010 m. liepos 20 d. raštu Nr. 30-12-S-9498, adresuotu Klaipėdos apygardos teismui, patvirtino, kad tarnybiniame automobilyje VW Tiguan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (šiuo automobiliu įvykio metu patruliavo policijos pareigūnai J. Dičius ir E. Ivanauskis), yra sumontuota garso ir vaizdo įrašymo sistema, kuri automatiškai įsijungia užvedus tarnybinio automobilio variklį ir išsijungia, kai automobilio variklis yra išjungiamas. Taigi policijos pareigūnas J. Dičius, eidamas patrulio pareigas, visiškai teisėtai tarnybiniame policijos automobilyje darė pokalbio su traukiamu administracinėn atsakomybėn R. P. vaizdo įrašą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos (Teismų praktika Nr. 27) 3.6.-3.6.2.2. punktuose pažymėta, jog spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo (BPK 98 straipsnis), teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Duomenys, gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, įrodymais nepripažįstami. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.

Nors policijos pareigūnas J. Dičius neįspėjo traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens R. P., jog rašant ATP protokolą yra daromas vaizdo įrašas, taip nesilaikydamas Lietuvos generalinio policijos komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 74 punkto reikalavimų, tačiau kolegija konstatuoja, jog šis duomenų rinkimo tvarkos pažeidimas neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir dėl šių pažeidimų nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos R. P. teisės. Byloje nėra duomenų, jog R. P. ginčytų tą faktą, jog padarė administracinį teisės pažeidimą - vairavo automobilį su savimi neturėdamas transporto priemonės registracijos liudijimo ir techninės apžiūros talono, todėl „slapto“ vaizdo įrašo darymas jokios įtakos nei administracinio teisės pažeidimo aplinkybių nustatymui, nei R. P., kaip šį pažeidimą padariusio asmens, teisių suvaržymui įtakos negalėjo turėti. Kita vertus, vaizdo įrašo turinys rodo, kad policijos pareigūnas jokių provokacinių klausimų R. P. neuždavė (tokie klausimai įgalintų teigti, jog „slaptas“ įrašas daromas siekiant išprovokuoti teisės pažeidėją nusikalsti, t. y. duoti kyšį), netgi priešingai, R. P. užsiminus apie 50 Lt kyšio davimą, policijos pareigūnas jį perspėjo, jog tokie R. P. veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, t. y. užtikrinant jo paties teises R. P. buvo suteikta galimybė nutraukti pradedamą daryti nusikalstamą veiką, tačiau pastarasis jos nenutraukė. Esant išdėstytoms aplinkybėms, akivaizdu, jog jokios įstatymų garantuotos R. P. teisės, be perspėjimo įrašant jo pokalbį su policijos pareigūnu J. Dičiumi, esmingai suvaržytos nebuvo.

Pirmosios instancijos teisme buvo ištirtas į DVD plokštelę įrašytos vaizdo ir garso medžiagos apžiūros protokolas, pastabų dėl jame išdėstytos informacijos turinio ir patikimumo proceso dalyviai nepareiškė, nuteistasis taip pat neginčija, jog šis įrašas buvo padarytas įvykio metu ir jame užfiksuotas tarp jo ir policijos pareigūno vykęs pokalbis. Apeliacinės instancijos teisme, išsiaiškinus, jog didesnės apimties vaizdo ir garso įrašas įvykio metu nebuvo daromas, taip pat buvo peržiūrėtas byloje esantis vaizdo ir garso įrašas, dėl jo jokių pastabų taip pat nebuvo pateikta. Tuo būdu kolegijai, patikrinus garso įrašo patikimumą BPK nustatytomis priemonėmis, nekyla jokių abejonių dėl aptariamo įrašo darymo teisėtumo, autentiškumo ir įrodomosios reikšmės, todėl darytina išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai minėtą garso įrašą pripažino įrodymu ir BPK 20 str. 4 d. nuostatų nepažeidė.

Nepagrįstas ir apelianto argumentas, neva pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis davė kyšį pareigūnams, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir paremta tik prielaidomis. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam R. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jo veiką kaip papirkimą. Nustatydamas įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais liudytojų policijos pareigūnų J. Dičiaus ir E. Ivanauskio parodymais. Liudytojas policijos pareigūnas J. Dičius parodė, kad 2010 m. vasario 6 d. patruliuojant kartu su patruliu E. Ivanauskiu, apie 17.30 val. jis sustabdė nuo Kairių k. link Perkėlos g. judančią transporto priemonę „Nissan Patrol“, v/n. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo R. P.. Tikrinant jo dokumentus paaiškėjo, kad vairuotojas neturi transporto priemonės registracijos liudijimo ir techninės apžiūros talono, o lipdukas ant valstybinio numerio ženklo rodė, kad techninės apžiūros talono galiojimo laikas yra pasibaigęs 2009 m. gruodžio mėnesį. Jis R. P. pakvietė į tarnybinį automobilį, šis atsisėdo ant galinės keleivio sėdynės, o jis pats atsisėdo į vairuotojo vietą. Tarnybiniame automobilyje buvo jis ir R. P.. Prieš surašant ATPK protokolą, R. P. pasiūlė susitarti ir nerašyti protokolo, kadangi, kaip pastarasis minėjo, jis yra „savas ir visada susitaria“. Jis įspėjo R. P. apie baudžiamąją atsakomybę, tačiau pastarasis paaiškino, kad pinigus padėjo po dokumentų segtuvu. Jis dar kartą įspėjo R. P. apie baudžiamąją atsakomybę, tačiau vairuotojas pinigų nepasiėmė. Pasiūlė kaltinamajam atsisėsti automobilyje į keleivio vietą, esančią šalia vairuotojo vietos, pakvietė patrulį E. Ivanauskį, kad pastarasis pažiūrėtų, ar tarnybiniame automobilyje, ant galinės sėdynės po dokumentų segtuvu yra palikti pinigai. E. Ivanauskis patikrino minėtą vietą ir aptiko, jog po dokumentų segtuvu yra padėta 50 Lt kupiūra. Tokiu būdu minėtas pilietis siekė jį, kaip policijos pareigūną, papirkti. Dokumentų segtuvas, po kuriuo R. P. padėjo 50 Lt kupiūrą, gulėjo automobilyje, kairėje pusėje, ant galinės keleivio automobilio sėdynės. Apie minėtą įvykį buvo informuoti Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos m. 2 PK policijos pareigūnai, kurie atvyko į įvykio vietą. R. P. jis surašė ATP protokolą, ir iškvietė jį atvykti į Klaipėdos apskrities VPK kelių policijos biurą 2010 m. vasario 12 d.

Liudytojas policijos pareigūnas E. Ivanauskis parodė, kad 2010 m. vasario 6 d. patruliuojant kartu su vyr. patruliu J. Dičiumi, apie 17.30 val. J. Dičius sustabdė nuo Kairių k. link Perkėlos g. judančią transporto priemonę „Nissan Patrol“, kurią vairavo R. P.. J. Dičiui tikrinant R. P. dokumentus, paaiškėjo, kad vairuotojas neturi transporto priemonės registracijos liudijimo ir techninės apžiūros talono, o lipdukas ant valstybinio numerio ženklo rodė, kad techninės apžiūros talono galiojimo laikas yra pasibaigęs. J. Dičius vairuotoją pakvietė į tarnybinį automobilį. R. P. buvo pasodintas automobilyje ant galinės keleivio sėdynės, o J. Dičius atsisėdo į vairuotojo vietą. Tarnybiniame automobilyje buvo J. Dičius ir R. P., o jis pats išlipo iš automobilio, kadangi vyko reidas. Kiek jis žino iš J. Dičiaus pasakojimo, tarnybiniame automobilyje R. P. surašytas ATP protokolas, o prieš surašant protokolą, R. P. pasiūlė susitarti ir nerašyti protokolo ir paaiškino, kad pinigus padėjo po dokumentų segtuvu. J. Dičius pasiūlė R. P. atsisėsti automobilyje į keleivio vietą, esančią šalia vairuotojo vietos, kur sėdėjo J. Dičius. Po to, J. Dičius pakvietė jį, kad jis pažiūrėtų, ar tarnybiniame automobilyje, ant galinės sėdynės, po dokumentų segtuvu yra palikti pinigai, kadangi R. P. pasakė, kad pinigai yra padėti po dokumentų segtuvu. Jam patikrino ir aptiko, jog tarnybiniame automobilyje, po dokumentų segtuvu padėta 50 Lt kupiūra. Dokumentų segtuvas, po kuriuo R. P. padėjo 50 Lt kupiūrą, gulėjo automobilyje, kairėje pusėje, ant galinės keleivio automobilio sėdynės. Apie minėtą įvykį buvo informuoti Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos m. 2 PK policijos pareigūnai, kurie atvyko į įvykio vietą.

Netikėti šiais liudytojų parodymais nėra pagrindo. Duomenų, jog liudytojai policijos pareigūnai turėtų kokių nors motyvų apkalbėti nuteistąjį, byloje nėra, tokių duomenų nenurodė ir nuteistasis. Iš nuteistojo R. P. teisme duotų parodymų, jog ties išvažiavimu žvyruotu keliu į pagrindinį kelią link Perkėlos žvyruoto kelio šalikelėje pamatė stovintį kelių policijos automobilį, prie kurio stovėjo du uniformuoti pareigūnai, abu jie stabdė automobilius, matyti, kad policijos pareigūnas J. Dičius R. P. vairuojamą automobilį sustabdė atsitiktinai, tokia pat tvarka kaip ir kitus prieš tai važiavusius automobilius. Nepagrįstas ir nuteistojo teiginys, jog policijos pareigūnas, pasikviesdamas jį į patrulių automobilį, pažeidė Lietuvos generalinio policijos komisaro 2003 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. V-721 „Dėl Lietuvos generalinio policijos komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 660 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ pakeitimo ir papildymo“ reikalavimus. Kolegija pažymi, jog nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos minėtu įsakymu patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – Instrukcija) 75 p. nuostatos, jog į patrulinį automobilį pažeidėją ir kitus su kelių eismo taisyklių pažeidimu susijusius asmenis kviesti galima tik tada, kai juos reikia nuvežti į sveikatos priežiūros įstaigą, policijos įstaigos patalpas, reikia įforminti eismo įvykio dokumentus, asmenį reikia supažindinti su stacionaraus, automobilyje įmontuoto prietaiso parodymais, asmenį reikia nušalinti nuo vairavimo, galiojo tik iki 2005 m. kovo 24 d., o nuo sekančios dienos įsigaliojo ir iki šios dienos galioja kitos Instrukcijos 75 p. nuostatos (2005 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. 5-V-201 redakcija), kurios, be kita ko, suteikia teisę policijos pareigūnams į patrulinį automobilį pažeidėją ir kitus asmenis pakviesti ir tada, kai reikia įforminti teisės pažeidimo dokumentus (Instrukcijos 75.4 p). Liudytojų policijos pareigūnų J. Dičiaus ir E. Ivanauskio bei paties nuteistojo R. P. parodymais patikimai nustatyta, jog policijos pareigūnas J. Dičius R. P. į patrulių automobilį pakvietė tada, kai patikrinęs dokumentus bei apžiūrėjęs ant automobilio numerių klijuojamų techninės apžiūros lipdukų duomenis nustatė, jog yra pasibaigęs R. P. vairuojamo automobilio techninės apžiūros galiojimas, kas užtraukia administracinę atsakomybę pagal ATPK 123 str. Taigi laikyti policijos pareigūnų veiksmus provokuojančiais nėra jokio pamatuoto pagrindo.

Vaizdo ir garso medžiagos, užfiksuotos patrulių automobilyje esančios vaizdo kameros, turinys taip pat paneigia nuteistojo teiginį, jog policijos pareigūnas patrulių automobilyje provokavo jį duoti kyšį. Iš pokalbio vaizdo ir garso įrašo bei jį atitinkančios pokalbio išklotinės matyti, jog R. P. pats pasiūlė policijos pareigūnui 50 Lt kyšį. Po šio pasiūlymo policijos pareigūnas J. Dičius perspėjo R. P. apie atsakomybę už pareigūno papirkimą. Sprendžiant iš R. P. pasakymo „Nu gerai, gerai...aš savas. Taks sutariam“, policijos pareigūno perspėjimas jam nepasirodė rimtas ir jis toliau pats provokavo policijos pareigūną paimti kyšį. J. Dičius, matyt pilnai neišgirdęs ar nesupratęs R. P. paskutinės užuominos, paklausė R. P. „Kaip tada?“, į ką R. P. atsakė „50 Lt“. Tada policijos pareigūnas dar kartą perspėjo apie kyšio davimo pasekmes. Po to pašnekovai persimetė keliomis nesuprantamomis frazėmis ir tuo įrašas baigėsi. Nors apeliantas teisingai pastebi, jog įraše nėra užfiksuota, kaip jis po segtuvu padėjo 50 Lt kupiūrą, tačiau kolegija neturi pagrindo abejoti policijos pareigūno J. Dičiaus parodymais, jog R. P. jam nurodęs, kad 50 Lt padeda po segtuvu, gulėjusiu ant užpakalinės sėdynės kairėje pusėje. Šiuos parodymus visiškai patvirtina tolimesni J. Dičiaus veiksmai – jis, pasak jo paties siekdamas išsaugoti galimo nusikaltimo vietą, pirmiausia pakvietė R. P. atsisėsti į priekinę automobilio keleivio sėdynę, o po to pakvietė kitą su juo kartu patruliavusį policijos pareigūną E. Ivanauskį patikrinti, ar iš tiesų R. P. automobilyje po segtuvu padėjo 50 Lt. Policijos pareigūnas E. Ivanauskis patvirtino, jog po segtuvu guli 50 Lt kupiūra. Po šių aplinkybių nustatymo patruliai apie galimą R. P. nusikalstamą veiką nedelsiant pranešė operatyvinei grupei.

Nors apeliantas, naudodamasis aplinkybe, jog vaizdo įraše nesimato, kaip jis padeda 50 Lt kupiūrą po segtuvu, iškėlė įvairias versijas, jog minėta 50 Lt kupiūra po segtuvu buvo padėta arba dar iki jo patekimo į patrulio automobilį, arba ją ten padėjo patrulis J. Dičius, kai jis buvo išlipęs iš patrulių automobilio, nutolęs nuo jo, o po to vėl į ją pakviestas, arba ją ten padėjo kitas patrulis E. Ivanauskis, kai apžiūrinėjo užpakalinę patrulių automobilio sėdynę, kolegija visas šias versijas laiko neįtikimomis. Pagal pirmą versiją išeitų, jog policijos pareigūnai iki sulaikant R. P. pamatę, jog po ant užpakalinės sėdynės esančiu segtuvu yra 50 Lt kupiūra, arba netgi patys ten ją padėję, nutarė sulaukti tokio kelių eismo taisyklių pažeidėjo, kurį jie išprovokuotų, kad šis pasiūlytų jiems už administracinės nuobaudos išvengimą būtent 50 Lt kyšį (šį faktą įrašant vaizdo kamera), ir nors pažeidėjas neduotų kyšio, jį apkaltintų nusikalstamos veikos padarymu. Neįtikima, jog policijos pareigūnai tokias būdais be jokio loginio paaiškinimo patys elgtųsi nusikalstamai. Antrą versiją paneigia policijos pareigūnų nurodyta aplinkybė, kurią ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir pats nuteistasis (b. l. 19), jog R. P. buvo paprašytas persėsti iš galinės automobilio sėdynės į priekinę iškart po to, kai davė kyšį, o ne tada, kaip teigiama apeliaciniame skunde, kai jis ėjo link savo automobilio su surašytu ATP protokolu. Akivaizdu, jog per tą laiko tarpą, kol R. P. persėdo iš galinės automobilio sėdynės į priekinę, laiko požiūriu patrulis J. Dičius neturėjo jokios galimybės padėti 50 Lt kupiūrą ant už jo esančios galinės sėdynės ir dar nematant R. P.. Trečioji R. P. versija taip pat turi akivaizdžią spragą, darančią ir šią versiją niekine, kadangi visiškai neįtikima, jog patrulis E. Ivanauskis vien iš J. Dičiaus žvilgsnio (J. Dičius prašydamas E. Ivanauskio patikrinti, ar po segtuvu yra padėti pinigai, neužsiminė apie pinigų dydį) nustatė, kokio nominalo kupiūrą šiuo konkrečiu atveju reikia padėti. Beje, kaip jau minėta, tokiems policijos pareigūnų nusikalstamiems (pasak nuteistojo) veiksmams nėra jokio loginio paaiškinimo. Tuo būdu nėra jokių abejonių, jog 50 Lt kupiūrą policijos tarnybiniame automobilyje ant galinės keleivio sėdynės po dokumentų segtuvu padėjo nuteistasis R. P..

Taip pat kolegijai nekyla abejonių, jog šią 50 Lt kupiūrą po dokumentų segtuvu R. P. padėjo kaip kyšį, siekdamas neteisėtos valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus bei išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą be transporto priemonės registracijos liudijimo ir techninės apžiūros talono, o ne dėl to, kaip teigiama apeliaciniame skunde, jog norėjo susimokėti baudą vietoje. Pirma, iš vaizdo įrašo matyti, jog R. P. nepasakė policijos pareigūnams, jog nori susimokėti baudą. Antra, ATPK 123 str. 1 d. už transporto priemonių be valstybinės techninės apžiūros vairavimą jo padarymo metu buvo numatyta nuobauda - bauda nuo 100 Lt iki 150 Lt, o policijos pareigūnas, rašydamas ATP protokolą, net neužsiminė R. P., kokio dydžio bauda jam gresia. Trečia, nuteistojo aiškinimas, jog jis nežinojęs, kad už padarytą pažeidimą negalima sumokėti baudos vietoje, yra aiškiai deklaratyvus. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 5-V-161, kuriuo buvo pakeistos Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos 96 p. nuostatos ir uždrausta pažeidimo padarymo vietoje imti baudas (išskyrus užsieniečius), oficialiai buvo paskelbtas 2006 m. kovo 21 d., o įsigaliojo nuo 2006 m. gegužės 1 d., tuo tarpu R. P. jau po to, 2007 m. birželio 12 d., buvo nubaustas 100 Lt bauda už transporto priemonės pastatymą ant žalios vejos, kurią sumokėjo 2009 m. balandžio 8 d., t. y. su baudos mokėjimo tvarka jau buvo susipažinęs ir betarpiškai. Kita vertus, apelianto teiginiai, kad jis nežinojo, jog policijos pareigūnai negali imti baudos pažeidimo vietoje, jo nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi iš aukščiau aptartų aplinkybių akivaizdu, kad R. P., duodamas 50 Lt (vietoj įstatymo numatytų 100-150 Lt) policijos pareigūnui, siekė neteisėtos šio paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus. Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo R. P. kaltę padarius papirkimą. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

n utaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.