Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-02-02 · Civilinė byla Nr. 2S-264-569/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2015-02-02Šiaulių apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-06-19Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-02
Bylos Nr.
2S-264-569/2015
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-09229-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Lina Muchtarovienė
Ieškovas
A. F.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Istvestas“
Kategorijos
  • 101.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-264-569/2015Teisminio proceso Nr. 2-70-3-09229-2014-1Procesinio sprendimo kategorija101.1; 122.4 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015m. vasario 2 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjoieškovo A. F. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-10461-841/214pagal ieškovo A. F. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Istvestas“ dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2014-11-04 sprendimo panaikinimo iš dalies, 2014-10-21 įsakymo dėl ieškovo atleidimo iš darbo panaikinimo ir atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, 2014-10-21 įsakymo dėl išskaitos iš ieškovo darbo užmokesčio panaikinimo, 2014-10-21 reikalavimo dėl materialinės žalos atlyginimo panaikinimo, neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo, išeitinių išmokų priteisimo, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas A. F. pateikto ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovės turtą –pinigines lėšas, įskaitant lėšas, esančias kredito įstaigose ir esančias pas trečiuosius asmenis, o nesant turto, ar jo esant nepakankamai, areštuoti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi atsisakė tenkinti ieškovo A. F. prašymą taikyti atsakovei UAB „Istvestas“ laikinąsias apsaugos priemones.Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad galimai ieškovo naudai priimto sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar taptų negalimas, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo turtiniams interesams kiltų grėsmė. Pažymėjo, kad, nors ieškovas nurodė, jog ieškinio suma yra didelė, tačiau atsakovė yra juridinis asmuo, todėl reikalavimo sumos dydis turi būti vertinamas kaip objektyvus veiksnys, priklausantis nuo šalies turtinės padėties, o apie atsakovės turtą ir finansinę padėtį ieškovas duomenų nepateikė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas A. F. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-25 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškovo A. F. prašymą ir atsakovės UAB „Istvestas“ atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nutartis priimta jos tinkamai nemotyvuojant, nesiremiant bylos medžiaga.

Teismas įrodinėjimo pareigą dėl atsakovės finansinės padėties nepagrįstai perkėlė išskirtinai ieškovui, kuris yra silpnesnioji darbo santykių šalis. Priešingai, teismas darbo bylose gali ir turi būti aktyvus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovės turtą ir finansinę padėtį. Apeliantas pažymi, kad jis kaip darbuotojas yra blogesnėje padėtyje nei atsakovė, todėl tokių įrodymų gavimas jam yra apsunkintas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Istvestas“ prašo atmesti ieškovo atskirąjį skundą, o Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-25 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas neįrodė sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui buvimą. Ieškovas prašymą dėl laikinųjų grindė tik teikdamas, kad atsakovės finansinė padėtis tariamai nėra gera ir ieškinio suma yra didelė. Atsakovė nurodo, kad ieškinio suma – 22 995,18 Lt - negali būti vertinama kaip didelė, kadangi atsakovės apyvarta vien per 2013 m. sudarė daugiau nei 7000000 Lt. Ji kiekvienais metais vis auga. Atsakovės turtui nėra registruota jokių areštų. Atsakovė turi 3 transporto priemones, iš jų 2 atsakovei priklauso nuosavybės teise. Atsakovė yra turėjusi įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, tačiau tie įsiskolinimai buvo trumpalaikiai arba mažareikšmiai ir jie galėjo susiklostyti dėl galimai netinkamai atliktų paskaičiavimų. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad atsakovė dalyvauja 7 teismo procesuose. Nurodo, kad šiuo metu yra nagrinėjamos tik 3 bylos, kuriose atsakovė yra byloje dalyvaujantis byloje asmuo, dviejuose iš jų atsakovė yra ieškovė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (LR CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – būsimo teismo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs teisminis ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimas, siekiant išvengti situacijų, kai teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu.

Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nesprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1030/2013). Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1905/2014). Nagrinėjamu atveju iš ieškinio turinio akivaizdu, kad ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, kaip jau minėta, gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimų atsakovės atžvilgiu.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra suformuota pozicija, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; kt.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-256/2012). Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t.y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad spręsti, ar atsakovei ieškinio suma yra didelė, negali, kadangi ieškovas apie atsakovės turtą ir finansinę padėtį duomenų nepateikė. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo pareigą dėl atsakovės finansinės padėties nepagrįstai perkėlė išskirtinai ieškovui. Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK12 straipsnis, 178 straipsnis). Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, negali vien deklaratyviai nurodyti, jog ieškinio suma atsakovui yra didelė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Priešingai, ieškovas turi pareigą argumentuotai pagrįsti, ar ieškinio suma yra didelė konkrečiam atsakovui, ar yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Nagrinėjamu atveju minėtų įrodymų, ieškovas į bylą nėra pateikęs, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog teismas darbo bylose privalo būti aktyvus, siekdamas apsaugoti visų pirma privatų darbuotojo, kartu – viešąjį interesą. LR CPK 414 straipsnyje nustatyta, kad darbo bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas šia teise nesinaudojo, todėl, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti, ar šioje byloje yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei, savo iniciatyva renka įrodymus apie atsakovės turtinę padėtį.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškinio suma yra 22 995,18 Lt. Iš apeliacinės instancijos teismo surinktų įrodymų apie atsakovės turtinę padėtį matyti, jog atsakovė nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto neturi (52-57 b. l.).Valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis, atsakovei nuosavybės teise priklauso dvi transporto priemonės (59 b. l.). Iš 2013 m. balanso matyti, kad atsakovė 2013m. turto turėjo už 5 810 083 Lt (129 783 Lt ilgalaikis turtas, 5 680 345 Lt trumpalaikis turtas), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 4 980 434 Lt (60 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog jai ieškinio suma nėra didelė, tačiau nėra pridėjusi išsamių duomenų apie šiuo metu esamą savo finansinę padėtį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nėra pateikusi išsamių duomenų apie savo esamą finansinę padėti, o 2013 m. atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė gana didelę sumą - 4 980 434 Lt, daroma išvada, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Todėl pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – tenkintinas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Todėl, siekiant užtikrinti ne tik ieškovo, bet ir atsakovės teisių bei turtinių interesų apsaugą, pirmiausia areštuotini atsakovei UAB „Istvestas“ priklausantys nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai ieškinio sumai – 6 659,86 Eur (22 995,18 Lt). Tik jų nepakakus, areštuotinos atsakovei priklausančios piniginės lėšos, esančios pas atsakovę ar trečiuosius asmenis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė, jei jos finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera ir prašoma priteisti suma jai nėra didelė, gali pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 straipsnio 2 dalis) ir tokiu būdu išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be to, įstatymo nustatyta tvarka gali prašyti teismą pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis (CPK 146 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei UAB „Istvestas“ (juridinio asmens kodas 302303579, buveinės adresas Vilnius, Konstitucijos pr. 20) priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus 6 659,86 Eur (šešių tūkstančių šešių šimtų penkiasdešimt devynių eurų 86 ct) sumai, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti, o jų nesant, ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis.

Atsakovės turtą surasti ir aprašyti pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 583 straipsnį ir 2005-10-27 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos sprendimų vykdymo instrukcijos 7 punktą, šį vykdomąjį dokumentą (nutartį) išsiųsti ieškovui, išaiškinant jam teisę pateikti nutartį vykdymui pasirinktam antstoliui, sumokant vykdymo išlaidas.

Šios nutarties nuorašą nedelsiant išsiųsti Centrinei hipotekos įstaigai.

Apie nutarties priėmimą pranešti atsakovei ir išaiškinti, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 8 dalį nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytą apribojimų pažeidimą.

Teisėja Lina Muchtarovienė