Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo Lukiškių TI-K.

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. ir nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 5 d., tačiau Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.127 str. 1 d. įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 str. 5 d., tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

CK 1.125 str. 8 d. nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo priteisti žalą už laikotarpius nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. ir nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 5 d., o į teismą kreipėsi tik 2017 m. kovo 13 d. (b. l. 1), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2014 m. kovo 12 d. Byloje taip pat nustatyta, kad Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovę Lietuvos valstybę, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2014 m. kovo 12 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Taigi konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2014 m. kovo 12 d. paduoti, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpių nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. ir nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 5 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais.

Ginčui aktualiu laikotarpiu kamerų higienos reikalavimai buvo reglamentuojami Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015).

HN 76:2010) 21 p. buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 p. nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pažymėtina, kad HN 134:2015 reikalavimų sanitariniam mazgui nenustato, todėl nuo šios higienos normos įsigaliojimo taikytinas minėtos Taisyklių 14.5 p. nuostatos.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Teismo vertinimu, tam tikros izoliacijos (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) įrengimas nereikalauja pastato rekonstrukcijos darbų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose, Lukiškių TI-K duomenimis, yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai, o duomenų, kad užuolaidos sanitariniuose mazguose buvo įrengtos būtent pareiškėjo buvimo laikotarpiu, byloje taip pat nėra, todėl Lukiškių TI-K teiginiai dėl tinkamo privatumo užtikrinimo vertintini kritiškai.

Tačiau teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeidinėjama visą ginčo laikotarpį. Nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. ir nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 5 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K realiai praleido 646 paras, tačiau iš šio laikotarpio 29 paras pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, todėl tualete negalėjo būti stebimas kitų suimtųjų / nuteistųjų. Pareiškėjo teiginiai, kad jis galėjo būti stebimas pareigūnų, vertintini kritiškai, kadangi iš pareiškėjo pateiktos kameros nuotraukos matyti, jog kameros sienos yra gana storos, todėl atsižvelgiant į sanitarinio mazgo įrengimo vietą (palei sieną už kampo), per duryse įrengtą langelį sanitariniame mazge esantis asmuo būtų sunkiai matomas. Taigi darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista 617 parų.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo nusiskundimų privatumo neužtikrinimu dušuose, todėl pripažintina, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus jo privatumo apribojimus naudodamasis dušu nagrinėjamu atveju, ir į šią aplinkybę atsižvelgtina vertinant pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumą.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi tualeto reikmenų spintelės neįrengimu, bei nepakankamo kiekio tualetinio popieriau išdavimu.

Pagal Aprūpinimo normas (redakcija galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) vyrams per mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus. Nuo 2017 m. sausio 1 d. pagal Aprūpinimo normas vyrams per mėnesį gali būti išduodami 3 rulonai tualetinio popieriaus pagal rašytinį asmens prašymą. Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus rašto (b. l. 103) matyti, kad Lukiškių TI-K laikomai asmenys higienos reikmenimis aprūpinami pagal Aprūpinimo normas, taigi tai, kad pareiškėjui išduodamų higienos priemonių nepakanka, negali būti traktuojama kaip Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai.

Dėl tualetinių reikmenų spintelės pažymėtina, kad tokios spintelės įrengimas buvo įtvirtintas tik iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusioje HN 76:2010. Šiuo metu tokios spintelės įrengimas kameroje nėra privalomas. Suprantama, kad asmenims gali kilti tam tikrų nepatogumų dėl baldų trūkumo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kamerų plotas yra gana mažas, tokios spintelės neįrengimas iki 2015 m. lapkričio 1 d. negalėjo suketi pareiškėjui tokio pobūdžio neigiamų pasekmių, kurios būtų pagrindas neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 str. nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors laikymo kamerose su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 1 800 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas tik iš dalies, atsakovas turi teisę į dalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju Lukiškių TI-K prašo iš pareiškėjo priteisti 4,26 Eur išlaidų už medžiagos, susijusios su bylos nagrinėjimu, parengimą. Teismas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroniniu būdu, todėl realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė, todėl nėra pagrindo priteisti jam iš pareiškėjo šias išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1, 5 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. G. (J. G.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.