- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-05
- Bylos Nr.
- A-502-844-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Trečiasis asmuo
- S. K., V. K.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Pareiškėjas
- I. Š.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys – S. K. (S. K.) ir V. K. (V. K.), dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-844/2008 pareiškėjos I. Š. (toliau – ir pareiškėja) apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą pakeitė: pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir VAVA, atsakovas) R. G. V. vardu atkurti nuosavybės teises į V. T. (V. T.) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (5 917,6 m² žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje) atstatymo R. G. V. kreipėsi 1996 m. gruodžio 5 d. Pažymėjo, jog, nors pačiame prašyme nenurodomas buvęs žemės savininkas, tačiau jame pažymima, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pagrindas – „archyvinė pažyma 1996 11 29 Nr. 312-K“.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 29 d. pažymėjime Nr. 312-K nurodyta, kad Vilniaus miesto magistrato 1920–1939 m. archyviniame fonde esančiame nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų sąraše (be datos, ne ankstesnis kaip 1925 m.) nurodoma, jog V. T. buvo medinio namo (duomenys neskelbtini) (vėliau – (duomenys neskelbtini)) savininkas ir valdė 5 335,04 m² ploto žemės sklypą, kurio savininkas buvo Vilniaus miesto magistratas. Ten pat teigiama, kad tame pačiame archyviniame fonde Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gyventojų registracijos 1927 m. vasario 4 d. – 1931 m. kovo 30 d. knygoje įrašytas namo savininkas T. V. bei gyventojas T. V., B. Nurodoma, jog Vilniaus miesto savivaldybės 1939–1940 m. archyviniame fonde Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąraše įrašytas T. Vl., (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), turėjęs 0,58 ha žemės. Minėtame pažymėjime taip pat teigiama, kad, 1940 m. duomenimis, namų (duomenys neskelbtini) savininkas T. V. J. (T. V.) ten taip pat turėjęs 4 500 m² žemės sklypą. T. V. namo (duomenys neskelbtini) savininku įrašytas ir namų knygoje 1940 m. kovo 12 d. – 1943 m. liepos 8 d.
Pažymėjo, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. birželio 14 d. pažymėjime Nr. 81-T, be jau minėtos informacijos, nurodoma, kad Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde Centrinio statistikos biuro 1932 m. rugsėjo 23 d. anketoje apie nekilnojamąjį turtą įrašytas savininkas T. V., (duomenys neskelbtini), turėjęs 1 300 sieksnių žemės (bendro ploto), 30 sieksnių po trobesiais, o Centrinio statistikos biuro 1930 m. gegužės 2 d. anketoje nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) po trobesiais buvo 68,04 m² žemės.
Vertino, kad, nors prašyme dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo R. G. V. nenurodė buvusio žemės savininko, iš prie prašymo pateiktų archyvinių dokumentų matyti, jog buvo prašoma atkurti nuosavybės teises į V. T. nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Padarė išvadą, kad V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 0,58 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)), Vilniuje. Pabrėžė, jog ypatingai reikšmingi 1939 m. duomenys, patvirtinantys, kad V. T. turėjo 0,58 ha žemės, bei duomenys, fiksuoti po nacionalizacijos ir patvirtinantys, kad V. T. tebebuvo namo (duomenys neskelbtini) savininkas ir turėjo žemės sklypą. Konstatavo, kad pateikti archyvo pažymėjimai atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Laikėsi pozicjos, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nusprendė, kad archyviniame pažymėjime nurodytuose dokumentuose duomenų, patvirtinančių, kad V. T. minėtą žemės sklypą valdė nuosavybės teisėmis, nėra bei kad pareiškėjos reikalavimų patenkinimui trukdo pateiktas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2⁶-1103/96, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog iki žemės nacionalizacijos 0,58 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teisėmis valdė V. K. Pažymėjo, kad šioje civilinėje byloje nustatytas faktas turi juridinę reikšmę pareiškėjams civilinėje byloje (pretendentams į V. K. žemę), o ne asmeniui, kuris procese nedalyvavo ir tokio fakto nustatyti neprašė. Taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovui, sprendžiančiam klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo žinoma apie tai, jog R. G. V. ir tretieji suinteresuoti asmenys skirtingais pagrindais pretenduoja į skirtingų savininkų nuosavybę, tačiau tokia padėtis buvo toleruojama, nuosavybės teisės nebuvo atkuriamos, o pretendentai apie padėtį nebuvo informuojami.
Nurodė, jog, konstatavus, kad V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 0,58 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, bei nustačius, kad R. G. V. laiku kreipėsi prašydama atkurti nuosavybės teises bei pateikė tam reikalingus dokumentus, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pagrindu nuosavybės teisės į valdytą žemę turi būti atkuriamos mirusiosios vardu ir perduodamos įpėdiniui.
Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti keičiamas, patenkinant reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemę įstatymų nustatyta tvarka. Vertino, jog kitas pareiškėjos reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo nutraukti nuosavybės teisių atkūrimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims negali būti tenkinamas, nes nebuvo nustatyta, kad šis procesas vyksta pažeidžiant įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus.
II.
Atsakovas pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-844/2008 išaiškinimo.
Prašyme remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalimi. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis nebuvo įvykdyta, ir pažymi, jog nėra galimybės R. G. V. vardu atkurti nuosavybės teises į V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nepažeidžiant pretendentų į V. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemę teisėtų interesų.
Nukreipia į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnį ir pažymi, jog, vykdant minėtą nutartį, susidarė situacija, kai nuosavybės teisės turėtų būti atkuriamos į tą patį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, du kartus, ką patvirtina Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2⁶-1103/96, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 0,58 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurią jai padovanojo jos tėvas V. T..
Pažymi, jog per teisės aktuose nustatytus terminus prašymus atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra pateikę buvusios savininkės duktė R. G. V., mirusi 2004 m. birželio 30 d. (paveldėtojai – duktė I. Š. ir sūnus Z. V. (Z. V.)), ir buvusios savininkės anūkai S. K. ir V. K..
Teigia, kad tą aplinkybę, jog nuosavybės teisės į tą patį žemės sklypą turėtų būti atkurtos du kartus, patvirtina ir tas faktas, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius) specialistai 2009 m. vasario 2 d. vietoje atliko kartografavimo darbus, idant būtų nustatytos V. T. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribos, o pakviesti liudininkai parodė, jog buvusio savininko V. T. turėtas žemės sklypas yra toje vietoje, kurioje Žemėtvarkos skyriaus specialistai 2003 m. liepos 24 d. yra kartografavę buvusios savininkės V. K. turėtos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ribas.
Mano, kad, atsižvelgęs į pirmiau išdėstytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų išaiškinti, kaip vykdyti 2008 m. gegužės 29 d. nutartį, idant nebūtų pažeisti pretendentų atkurti nuosavybės teises į V. K. turėtą žemę teisės ir teisėti interesai bei įvykdytas įsiteisėjęs Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2⁶-1103/96.
Atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierė V. P., išnagrinėjusi I. Š. skundą bei Žemėtvarkos skyriaus tuo klausimu pateiktą informaciją, 2009 m. rugsėjo 15 d. pažymoje Nr. 4DF-2009/3-639 pažymėjo, kad, įvykdžius vieną iš įsiteisėjusių teismo sprendimų, būtų paneigtas kitas įsiteisėjęs teismo sprendimas ir tai padarytų tiesioginę įtaką asmenų, kurių naudai šis teismo sprendimas buvo priimtas, interesams, nes jiems būtų užkirstas kelias atkurti nuosavybes teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teigia, kad minėtoje pažymoje Seimo kontrolierė, esant tokiai situacijai, pasiūlė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl 2008 m. gegužės 9 d. nutarties išaiškinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atsakovo prašymas dėl nutarties išaiškinimo atmestinas.
Pagal ABTĮ 94 straipsnio 3 dalį kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali bylos šalių prašymu išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeičiant jo turinio. Teismo sprendimo išaiškinimas yra vienas procesinių institutų taikomų teismo sprendimo trūkumams šalinti. Jis aktualus tiek pirmosios instancijos teismo tiek apeliacinės instancijos teismo procesiniams sprendimams (ABTĮ 133 straipsnis).
Kaip prašyme nurodo atsakovas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-844/2008 nėra įvykdyta, todėl procesinės kliūties nutarties išaiškinimui nėra.
Būtinybė išaiškinti procesnį teismo sprendimą iškyla tuomet, kai jis nėra aiškus, suprantamas, vienreikšmiškas ir dėl to jį sunku ar neimanoma vykdyti. Nagrinėjamu atveju nei atsakovas, nei kiti proceso dalyviai nenurodė, kuo vykdytina teismo nutartis neaiški. Teismo posėdyje dalyvavęs tretysis suinteresuotas asmuo teigė, jog jam teismo procesinis sprendimas aiškus.
Kaip matyti iš atsakovo prašymo, siekiama konsultacijos dėl situacijos, susidariusios atsakovo veiklos srityje ir rezultate, o ne teismo nutarties išaiškinimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-844/2008 pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą pakeitė: pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją R. G. V. vardu atkurti nuosavybės teises į V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Taigi, teismo nustatytas įpareigojimas viešojo administravimo subjektui yra aiškus ir suprantamas. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas reglamentuotas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, kitų teisės aktų, kurie atsakovui turi būti žinomi.
Pripažinus, kad teismo procesinis dokumentas aiškus ir suprantamas, nėra pagrindo prašymo dėl aptartos teismo nutarties išaiškinimo tenkinimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-844/2008 išaiškinimo atmesti.
Nutartis neskundžiama.