Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjo A. P. atstovei Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos atstovei Simonai Risovaitei,

dalyvaujant atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM atstovei Vilijai Plotnikovienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie LR VRM dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad „valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku, ši asmens teisė garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė, pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus“. Pareiškėjas skundą grindžia ir Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Skunde pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį negali būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjo teigimu, sprendimas, taikant VTĮ numatytus priemokų ir priedų ribojimus, nesumokėti jam darbo užmokesčio dalies, nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, nes jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme, o teismo sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. Al2-219/2004).

Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamame ginče galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas atsižvelgiant į suformuotą LVAT praktiką 2010 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1505/2010. Pareiškėjas teigia, kad dėl teisinio reguliavimo valdžios įstaigos neteisėtai neišmokėtas atlyginimas yra priežastiniame ryšyje su patirta pareiškėjo 2806,07 Lt žala - negautomis pajamomis ir yra visos būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytos teisinės sąlygos.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuota praktika ir teigia, kad valstybei, kaip darbdaviui, pirmiausia teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą pagal kurį būtų teisingai atlyginama už pareiškėjo, kaip pareigūno, darbą tais atvejais, kai išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos valstybė turi pareigą pareiškėjui atlyginti neteisėtai negautas pajamas, kadangi jų neišmokėjo, tad jai tenka atsakomybė būtinas lėšas paskirti, o Vilniaus rinktinei – jas išmokėti.

Pažymėjo, kad atsakovu byloje solidariai turi būti ne tik darbdavys, bet ir Lietuvos valstybė, nes jiems kyla solidarioji atsakomybė teisingai atlyginti pareiškėjui negautą darbo užmokestį už atliktą darbą pagal Civilinio kodekso 6.273 straipsnį, taikant analogiją.

Pareiškėjas pasinaudodamas jam suteikta teise, pakeitė skundo dalyką, todėl trejų metų terminas priteistinoms sumoms skaičiuotinas nuo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas prašo priteisti nepriemoką susidariusią nuo 2005 metų dėl jo atžvilgiu tariamai netinkamų įstatymų taikymo nuo 2002 metų, tačiau pagal DK 298 straipsnio nuostatas, šis terminas yra praleistas, todėl skundą turėtų būti atsisakyta priimti.

CK 6.273 straipsnio 1 dalyje įvirtinta, jog bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė, pasinaudodama jai įstatymo suteikta diskrecijos teise 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo įgaliojo valstybės institucijas, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, todėl šioje byloje Lietuvos valstybę turi atstovauti VSAT prie LR VRM.

Nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, priežastinio ryšio ir žalą sukėlusių VSAT pareigūnų elgesio neteisėtumo faktus. Valstybė gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams.

Pažymėjo, kad teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Atsakovas remdamasis teismų praktika pabrėžė, kad teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b.l. 33).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Byloje nustatyta, kad A. P. dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės specialistu (b.l.1-5, 8-9). Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie LR VRM, vadovaudamasi VTĮ 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nuostatomis, pareiškėjui A. P. neišmokėjo 2005 m. – 603,01 Lt, 2006 m. 620,96 Lt, 2007 m. – 911,62 Lt, 2008 m. – 670,48 Lt, iš viso – 2806,07 Lt (Dviejų tūkstančių aštuonių šimtų šešių litų septynių centų) darbo užmokesčio nepriemokos (b.l.7-12).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

VTĮ 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė VTĮ 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto) 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą VTĮ dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame VTĮ, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos.

VTĮ nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse. DK 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010 m. gegužės 7 d. ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį laikotarpiu nuo 2005 m. birželio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio, atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimų daliai dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2007 m. gegužės mėnesio taikyti ieškinio senatį ir šiuos reikalavimus atmesti, kaip nepagrįstus.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.

Nustatyta, kad skundas teismui paduotas 2010 m. gegužės 7 d. (b.l.1-5), o ginčas keliamas dėl išmokų, mokėtų už laikotarpį nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. P. priedų, priemokų ribojimas už 2005 metų gegužės mėnesį buvo pritaikytas 2005 metų birželio mėnesį, tad apie patį pažeidimą pareiškėjui tapo žinoma 2007 metų liepos mėnesį, kai gavo darbo užmokestį už birželio mėnesį, todėl reikalavimo daliai nuo 2005 m. birželio mėnesio iki 2007 m. kovo mėnesio praleido ieškinio senaties terminą (b.l.7). Pažymėtina, jog priedų, priemokų ribojimas už 2007 metų balandžio mėnesį buvo pritaikytas 2007 metų gegužės mėnesį, tad apie patį pažeidimą pareiškėjui tapo žinoma 2007 metų gegužės mėnesį, kai gavo darbo užmokestį už balandžio mėnesį, todėl laikytina, kad senaties termino reikalavimų daliai už 2007 m. balandžio mėnesį pareiškėjas A. P. nepraleido.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 nurodė, kad administraciniai teismai, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3–4 dalys, 2002 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037/2009).

Pareiškėjo reikalavimo daliai laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2007 m. kovo 31 d. teismas taiko ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, kadangi to prašė atsakovas, o aplinkybių, kurių pagrindu jis būtų atnaujintinas, teismas nenustatė, todėl teismo vertinimu pagrįsti ir teisėti pareiškėjo reikalavimai laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., t.y. už 2007 metus: balandžio mėnesį - 113,00 Lt, gegužės mėnesį – 215,12 Lt, birželio mėnesį - 145,71 Lt, liepos mėnesį – 138,29 Lt, rugpjūčio mėnesį – 16,49 Lt, rugsėjo mėnesį – 114,77 Lt, už 2008 metus: kovo mėnesį – 27,91 Lt, birželio mėnesį – 15,80 Lt, rugpjūčio mėnesį – 157,86 Lt, lapkričio mėnesį – 188,11 Lt, gruodžio mėnesį – 280,80 Lt, iš viso 1413,86 Lt (Vienas tūkstantis keturi šimtai trylika litų aštuoniasdešimt šeši centai).

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ taip pat pažymėjo, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Vilniaus rinktinė.

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-638/2005), nes darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, o už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, todėl reikalavimas Lietuvos valstybei atmestinas, kaip nepagrįstas.

Taip pat pažymėtina, jog sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti VTĮ nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (nepriemokos) priteisimo yra taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos. Todėl laikotarpis, už kurį pareiškėjui turi būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (2009 m. sausio 23 d. nutartis byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis byloje Nr. A756-859/2009; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis byloje Nr. A756-1285/2009). Pagal šią įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, DK 298 straipsnis imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo A. P. skundas tenkinamas iš dalies: A. P. naudai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės priteistina 1413,86 Lt (Vieno tūkstančio keturių šimtų trylikos litų aštuoniasdešimt šešių centų) darbo užmokesčio nepriemoka laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Atsakovo atstovė prašė atidėti sprendimo vykdymą metams, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės finansinę padėtį. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Atsakovo prašymas netenkinamas, kadangi teismui nebuvo pateikta įrodymų kodėl sprendimas negali būti vykdomas. Bendra Lietuvos valstybės finansinė padėtis nėra pagrindas atidėti sprendimo vykdymą, kai neišmokėto darbo užmokesčio sumos priteisiamos iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės, t.y. sprendimo vykdymas siejamas su šios institucijos turtine padėtimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. P., a.k(duomenys neskelbtini) iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės 1413,86 Lt (Vieno tūkstančio keturių šimtų trylikos litų aštuoniasdešimt šešių centų) darbo užmokesčio nepriemoką.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.