Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laima Garnelienė,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo V. J. (V. J.) gynėjos advokatės Rasos Aurelijos Kučinskaitės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalies, kuria kaltinamajam pratęstas procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2014 m. spalio 12 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje 1-75/2014 V. J. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 1 dalyje, BK 260 straipsnio 1 dalyje (trys veikos), BK 260 straipsnio 2 dalyje (penkios veikos), BK 260 straipsnio 3 dalyje (dvi veikos), BK 265 straipsnio 1 dalyje, BK 259 straipsnio 2 dalyje, BK 262 straipsnyje, t. y. kaltinamas tuo, kad dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, tame tarpe ir dideliu bei labai dideliu jų kiekiu, jas platino, neteisėtai disponavo įrenginiu, skirtu psichotropinei medžiagai gaminti, neteisėtai augino didelį kiekį kanapių.

Be to, šioje baudžiamojoje byloje kaltinimai pareikšti ir kitiems kaltinamiesiems, tačiau nagrinėjamas laikino nuosavybės teisės apribojimo klausimas su jais nėra susijęs.

Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Aivaro Alimo 2011 m. spalio 18 d. nutarimu buvo laikinai (šešių mėnesių terminui) apribota V. J. nuosavybės teisė į 21245 litus ir 30 eurų, nustatant visišką nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant disponuoti turtu. Šios procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas. Perdavus bylą su kaltinamuoju aktu nagrinėti Vilniaus apygardos teisme V. J. laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas vėlesnėmis teismo nutartimis.

Skunde nurodoma, kad procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas V. J. taikomas nepagrįstai. Pažymima, kad kaltinamojo asmens kratos metu rastos ir paimtos piniginės lėšos – 2045 litai yra jo legaliai gautos pajamos, sutaupytos nuo 2009 m. liepos 7 d. dirbant UAB „E“. Tuo tarpu piniginės lėšos – 19200 litų, rastos kratos metu V. J. gyvenamojoje vietoje, yra lėšos, kurias UAB „E“ išmokėjo kaltinamojo tėvui atsiskaitymui su bendrovės klientais, ką patvirtina 2011 m. spalio 3 d. kasos išlaidų orderis. Gynėjos teigimu, negali būti apribotos nuosavybės teisės į šias lėšas, kadangi jos V. J. nuosavybės teise nepriklauso, o baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių tai paneigiančių objektyvių duomenų. Tokiu būdu, laikinas nuosavybės teisės apribojimas nepagrįstai pritaikytas bendrovei, kuri nėra kaltinama nusikalstamos veikos padarymu ir nėra materialiai atsakinga už kaltinamojo veiksmus. Teismas netikrino šių piniginių lėšų priklausymo bendrovei aplinkybių.

Gynėjos teigimu, skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė nei vieno įstatyme numatyto laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindo bei jį pagrindžiančių faktinių duomenų. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad piniginės lėšos, į kurias laikinai apribota nuosavybės teisė, yra kokios nors nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

Teismo posėdyje kaltinamasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo V. J. gynėjos skundas atmetamas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) numatytų procesinės prievartos priemonių. BPK 151 straipsnio 1 dalis numato, jog civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam arba pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinosios nuosavybės teisės apribojimas. BK 72³ straipsnyje numatytas išplėstinis turto konfiskavimas, kuris gali būti taikomas ir kaltininko šeimos nariams.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš dviejų pagrindų: civilinio ieškinio užtikrinimas baudžiamajame procese arba galimas turto konfiskavimas. Priešingai negu teigiama gynėjos skunde, skundžiamoje nutartyje konstatuotas neišnykęs BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatytas laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindas – galimas turto konfiskavimas. Byloje surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad V. J. gali būti taikomas turto konfiskavimas. Kaip matyti iš pateiktos baudžiamosios bylos, V. J. kaltinamas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, susijusių su narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu, padarymu. Aukštesnysis teismas šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje nevertina faktinių bylos aplinkybių, nesprendžia kaltinamojo kaltės klausimo, visi šie klausimai bus išspręsti bylą išnagrinėjus teisme ir priėmus nuosprendį. Nepagrįsti skundo argumentai, kad kratos metu rasti ir paimti pinigai V. J. nepriklauso, kadangi, bylos duomenimis, krata buvo atlikta, pinigai rasti ir paimti būtent V. J. gyvenamojoje vietoje. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės bus galima daryti išvadą dėl V. J. asmens kratos metu ir jo gyvenamojoje vietoje rastų ir paimtų grynųjų pinigų gavimo ir priklausomumo aplinkybių. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į kaltinamojo turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas V. J. turtui – pinigams, galimai gautiems iš nusikalstamos veikos, taikomas teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų bei atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinės teisės jurisprudenciją.

BPK 151 straipsnio nuostatų prasme, teismo proceso metu dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo sprendžia teismas, turintis bylą savo žinioje. Teisminėje stadijoje laikino nuosavybės apribojimo trukmė neribojama, tačiau teismas privalo užtikrinti, kad taikant šią priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Šioje baudžiamojoje byloje pratęsiant laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą proporcingumo principas nepažeidžiamas. Tokiu asmens teisių suvaržymu siekiama užtikrinti galimą turto konfiskavimą byloje. Šis tikslas nebūtų pasiektas švelnesnėmis procesinėmis priemonėmis. Atsižvelgiant į kaltinamojo V. J. galimai padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir sunkumą, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į pinigines lėšas negali būti vertinama kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, jos taikymo sąlygos ir pagrindai neišnyko. Naikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį kaltinamojo gynėjos skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo V. J. (V. J.) gynėjos advokatės Rasos Aurelijos Kučinskaitės skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kuria kaltinamajam V. J. pratęstas procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.