Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pateiktame atsiliepime atsakovė VSAT prie VRM Specialiųjų užduočių rinktinė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Specialiųjų užduočių rinktinė šiuo atveju tik apskaičiuoja ir išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Specialiųjų užduočių rinktinė, kaip valstybės institucija, privalo laikytis valstybėje nustatytos finansinės drausmės ir gali disponuoti tik tuo atlyginimų fondu, kurį jai suteikė valstybė. Specialiųjų užduočių rinktinė neturėjo teisės savo nuožiūra valstybės tarnautojams apskaičiuoti ir mokėti didesnio atlyginimo, nei konkrečiu laikotarpiu numatė atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai. Mano, kad Specialiųjų užduočių rinktinė atsakovu šioje byloje yra pripažinta nepagrįstai. Taip pat nesutinka su pareiškėjo reikalavimu priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už periodą nuo 2007-03-01 iki 2007-12-31, nes mano, kad turėtų būti taikomas DK 298 str. numatytas senaties terminas. Kaip numatyta DK 298 str. darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ar kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Mano, kad piniginių reikalavimų 3 metų terminas turėtų būti skaičiuojamas atgal nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2007-05-04 iki 2007-12-31, dėl to keistųsi reikalaujamos sumos. Įvertinusi, jog teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, ir atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2009-03-09 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 bei LVAT 2009-03-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-432/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, kuriose visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo - Lietuvos valstybės - turtinę padėtį pagrindu teismai nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui, prašo sprendimo vykdymą šioje byloje atidėti vieneriems metams (b. l. 14-15).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui R. R. apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, dėl ko jam buvo neišmokėta: už 2007 m. kovo mėn. – 590.47 Lt, už 2007 m. liepos mėn. – 252.18 Lt, už 2007 m. rugsėjo mėn. – 165.68 Lt ir už 2007 m. gruodžio mėn. – 27.03 Lt, iš viso laikotarpiu nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. pareiškėjui nebuvo sumokėta 1035.36 Lt (b. l. 4).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos.

Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Įstatymus arba jais remiantis išteistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.127 str. 1 d. numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas R. R., kurio prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. į teismą su skundu kreipėsi 2010-05-04. Atsižvelgiant į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, pareiškėjui R. R. iš atsakovo VSAT prie VRM Specialiųjų užduočių rinktinės priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn.: už 2007 m. liepos mėn. - 252.18 Lt, 2007 m. rugsėjo mėn. – 165.68 Lt, 2007 m. gruodžio mėn. – 27.03 Lt, iš viso – 444.89 Lt, t. y. už 3 metus nuo prašymo pareiškimo teisme dienos. Pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2007 m. kovo mėn. nėra: LR CK 1.131 str. 2 d. numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Be to, pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neprašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisti, o aplinkybė, kad darbo užmokesčio dalis nebuvo išmokėta dėl teisės normos, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nustatyto ribojimo, savaime nėra priežastis, sudaranti pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą: tai nebuvo jokia kliūtis kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo ir suinteresuoti asmenys, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ tai padarė dar 2007-2008 m.

Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Atsakovė Lietuvos valstybė atsiliepime į skundą nurodė, kad ji nėra tinkama atsakovė šioje byloje. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su VSAT prie VRM Specialiųjų užduočių rinktine, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu šiuo atveju yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys – VSAT prie VRM Specialiųjų užduočių rinktinė. Tokios praktikos nuosekliai laikosi ir LVAT (2010-06-07 nutartis adm. byloje Nr. A662-1735/2010, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011 ir kt.).

Atsakovių prašymas dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo vieneriems metams netenkinamas: priteisiama neišmokėto darbo užmokesčio suma yra nedidelė, įrodymai, kad tokio dydžio reikalavimo atsakovė negali įvykdyti arba tai reikšmingai paveiks atsakovės turtinę padėtį, nepateikti, o motyvuoti tokio pobūdžio prašymo sunkia valstybės ekonomine padėtimi atsakovė, kuri turi jį įvykdyti iš jai skirtų lėšų, neturi pagrindo. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (2011-09-15 nutartis adm. byloje Nr. A-261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis adm. byloje Nr. AS-146-236/2011, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011). Pažymėtina ir tai, kad atsakovė atsiliepime, kurį pateikė teismui 2010-05-24, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, šis terminas jau yra pasibaigęs, o įrodymų apie finansinę padėtį 2012 m. atsakovė nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. R. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės 444.89 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt keturis litus 89 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.