Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-04-27 · Administracinė byla Nr. A-438-542-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-27
Bylos Nr.
A-438-542-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
Pareiškėjas
R.J.V.
Atsakovas
Kauno apygardos administraciniam teismui
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-438-542/2009Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 27 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuotojo asmens Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R.J.V. skundą atsakovui Kauno apygardos administraciniam teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl išeitinės pašalpos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R.J.V. su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Kauno apygardos administracinio teismo neišmokėtą 3941,28 Lt išeitinės pašalpos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2008-02-07 dekretu buvo atleistas iš Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui. Atsakovas išmokėjo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą, iš kurios buvo išskaičiuotas 24 procentų gyventojų pajamų mokestis, t. y. 3941,28 Lt suma. Pareiškėjo manymu, Lietuvos Respublikos Prezidentas, atleisdamas jį iš teisėjo pareigų pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucijos) 84 straipsnio 11 punkto, 112 straipsnio 4 dalies ir 5 dalies, 115 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsiradus aukščiau nurodytam pagrindui negalėjo pasielgti kitaip nei numato šis teisės aktas ir Teismų įstatymas. Todėl, pareiškėjo manymu, atsakovas iš išeitinės pašalpos atskaičiuodamas gyventojų pajamų mokestį pažeidė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau tekste - GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, kurių pagrindu išeitinė pašalpa išmokėta darbuotojui atleidus jį iš pareigų nuo darbdavio ar pačio atleidžiamo asmens valios nepriklausančių aplinkybių priskiriama prie neapmokestinamų pajamų.

Atsiliepimas

Atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog su šiuo skundu nesutinka ir prašė R.J.V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2008-02-12 įsakymu Nr. P-14, R.J.V. buvo išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa, kurią išmokant buvo išskaičiuota 24 procentai pajamų mokesčių 3941,28 Lt ir 3 procentai į valstybinio socialinio draudimo biudžetą, t. y. 492,66 Lt. Atsakovo manymu, išskaičiuoti mokesčiai iš išeitinės pašalpos apskaičiuoti teisingai, vadovaujantis teisės aktais.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į R.J.V. skundą nurodė, kad su šiuo skundu nesutinka.

Tretysis suinteresuotasis asmuo paaiškino, kad pareiškėjui R.J.V. išmokėta išeitinė pašalpa yra priskiriama prie teisėjų socialinių garantijų, kurių paskirtis užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojui netekus darbo ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių. Kadangi išeitinės pašalpos dydis nustatomas pagal teisėjo vidutinį darbo užmokesčio dydį, tai R.J.V. išmokėta išeitinė pašalpa privalo būti apmokestinama apmokestinimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu, netaikant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 p. nuostatų.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 06 09 sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė R.J.V. iš Kauno apygardos administracinio teismo 3941,28 Lt dydžio neišmokėtos išeitinės pašalpos dalį.

Teismas pabrėžė, jog bylos medžiaga nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2008-02-07 dekretu Nr. 1K-1253 R.J.V. buvo atleistas iš Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 115 straipsnio 2 punktu. Kauno apygardos administracinio teismo pirmininko 2008 02 12 įsakymu Nr.P-14, vadovaujantis aukščiau minėtu Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 101 straipsnio 1 dalimi, jam buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotų kasmetinių atostogų 44 kalendorines dienas ir dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpa- 16 422 litai. Iš šios išeitinės pašalpos išskaičiuota 24 procentai gyventojų pajamų mokesčio, t. y. 3941, 28 Lt.

Teismo nuomone, Atleidimas iš teisėjo pareigų Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nuo darbdavio, nagrinėjamu atveju - nuo asmens, paskyrusio į pareigas, valios- nepriklauso. To paties straipsnio 6 punktas numato, kad apygardos teismo, apygardos administracinio teismo ir apylinkės teismo teisėją iš pareigų atleidžia Lietuvos Respublikos Prezidentas. Esant šiam pagrindui, teisės normos imperatyviai įpareigoja Lietuvos Respublikos Prezidentą atleisti asmenį iš teisėjo pareigų, priimant dekretą. Tokiu būdu teisėjas, iš pareigų atleidžiamas Prezidento priimto dekreto įsigaliojimo dieną. Atleidimas iš teisėjo pareigų Įstatymo 90 straipsnio l dalies 2 punkto pagrindu negali būti siejamas su atleidžiamo teisėjo kalte, atleidimą šiuo pagrindu, kaip taisyklė, sąlygoja objektyvios priežastys, kurios nei nuo Prezidento, paskyrusio teisėją į pareigas, nei nuo atleidžiamo teisėjo valios nepriklauso. Asmuo negali eiti teisėjo pareigų pasibaigus jo įgaliojimo laikotarpiui, o Prezidentas privalo tokį asmenį atleisti iš pareigų, nes tai padaryti jį įpareigoja teisės normos. Toks teisės normų aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 11 14 nutartyje administracinėje byloje Nr.A10-1831/2006.

Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo laikyti, kad R.J.V. iš Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų atleistas darbdavio valia, dėl ko Teismų įstatymo 101 straipsnyje numatyto dydžio jam išmokėta išeitinė pašalpa yra laikytina neapmokestinamosiomis pajamomis. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad Kauno apygardos administracinis teismas, atsiskaitydamas su atleidžiamu iš teisėjo pareigų R.J.V., nepagrįstai iš jam išmokamos išeitinės pašalpos atskaitė 3941,28 Lt dydžio gyventojų pajamų mokestį, todėl ši suma priteistina pareiškėjui.

III.

Apeliaciniu skundu tretysis suinteresuotasis asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 06 09 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjas buvo atleistas iš Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. sulaukus įstatymo nustatyto dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio, jam išmokėta 16422 Lt išeitinė pašalpa, iš kurios buvo išskaičiuota 24 proc. pajamų mokesčio, kas sudaro 3941,28 Lt, ir 3 proc. į valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą, kas sudaro 492,66 Lt. Tačiau teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, į ją trečiuoju suinteresuotu asmeniu, t.y. asmeniu kurio teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos, neįtraukė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, į kurios fondą iš išmokėtos pašalpos buvo išskaičiuota ir pervesta 492,66 Lt. Dėl šios sumos teismas nepasisakė skundžiamame sprendime ir nusprendė priteisti R.V. tik 3941,28 Lt. Tokiu būdu teismas pažeidė procesines teisės normas - Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį, 68 straipsnio 1 dalį, 86 straipsnio 3 dalį.

2. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, išeitinė pašalpa, išmokėta pareiškėjui, yra priskiriama prie teisėjų socialinių garantijų (Teismų įstatymo 101 straipsnis). Jos paskirtis yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojui, netekusiam darbo ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių. Tikėtina, kad ji buvo išmokėta iš darbo užmokesčiui skirtų lėšų. Išeitinės pašalpos dydis nustatomas pagal teisėjo vidutinį darbo užmokesčio dydį. Tretysis suinteresuotasis asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad visos išmokos, kurios darbuotojui apskaičiuojamos atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį, pavyzdžiui, atostoginiai, ligos pašalpos ir kitos išmokos, apmokestinamos norminių aktų nustatyta tvarka. Tuo tarpu kompensacija pagal GPMĮ 17 straipsnio prasmę suprantama kaip atlyginimas, kuriuo siekiama kompensuoti nuolatinių Lietuvos gyventojų patirtas išlaidas, susijusias su darbu, paremti gyventojus bei atlyginti už tai, kas prarasta (pvz. komandiruotės išlaidos). Jos mokamos atsižvelgiant į darbuotojų patirtas išlaidas. Įvertinus tai, kad išeitinėms pašalpoms GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikytinas, jos turi būti apmokestinamos apmokestinimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu, todėl pirmosios instancijos teismo motyvas, jog išeitinė pašalpa laikytina neapmokestinamomis pajamomis neteisėtas ir nepagrįstas.

3. Teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1831/2006, nes paminėtos bylos faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių: policijos pareigūnų ir teisėjų tarnybos santykius reglamentuoja skirtingi norminiai aktai (Vidaus tarnybos statutas ir Teismų įstatymas); Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 ir 5 dalys numato, kad apygardos administracinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus jį paskyrusi institucija gali pratęsti tol kol jam sukaks 70 metų. Jeigu bylos nagrinėjimo metu pasibaigia teisėjų įgaliojimų laikas, jo įgaliojimai pratęsiami tol, kol byla bus baigta nagrinėti arba jos nagrinėjimas bus atidėtas. Tokiu būdu teisėją į pareigas skirianti institucija turi pasirinkimo laisvę dėl tolimesnio teisėjo darbo sulaukus pensinio amžiaus, o policijos pareigūnui, gavus Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadas dėl negalimumo toliau tęsti tarnybą dėl sveikatos būklės, jo darbdavys privalo pareigūną atleisti iš darbo pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės). Todėl darytina išvada, kad teisėjo atleidimas iš pareigų jam sulaukus pensinio amžiaus, priklauso nuo jį į pareigas paskyrusio darbdavio valios ir jam netaikytina GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta apmokestinimo lengvata.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas ir pareiškėjas prašo jį atmesti, nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl gyventojų pajamų mokesčio išskaičiavimo, atleidžiant teisėją iš pareigų, pasibaigus jo įgaliojimų laikui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 115 straipsnio 2 punktu. Iš paminėtų teisės normų, teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnis, kurio 2 punkte numatyta, kad teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, pasibaigus įgaliojimui laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus.

Šis Konstitucijoje nustatytas teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindas yra atkartotas ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 101 straipsnio 1 dalį „Teisėjui, kuris atleidžiamas iš pareigų: dėl sveikatos būklės arba kai sulaukia įstatymo nustatyto pensinio amžiaus, arba kai pasibaigia jo įgaliojimų laikas, išmokama dviejų mėnesių jo vidutinio atlyginimo dydžio išeitinė išmoka. Asmeniui, kuris yra atleistas ar pašalintas iš teisėjo pareigų dėl jo kaltų veiksmų, išeitinė išmoka nemokama“.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui minėtos teisės normos pagrindu buvo išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpa, iš kurios buvo išskaičiuotas 24 procentų gyventojų pajamų mokestis, t. y. 3941,28 Lt suma.

Gyventojų pajamų mokesčio klausimus reguliuoja Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, kurio 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte, ginčo atsiradimo metu buvo numatyta, kad neapmokestinamos pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios teisės nuostatas, yra nurodęs, kad sąlyga, jog neapmokestinamų pajamų kategorijai nepriskiriamos kompensacijos, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia, reiškia, kad asmeniui priklausanti išeitinė kompensacija galėtų būti apmokestintina gyventojų pajamų mokesčiu tik konstatavus tarnybos santykių nutraukimo pagrindą susijusį su darbdavio valia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A10 – 1831/2006; Nr. A556-346/2008; Nr. A556- 610/2008; Nr. A438-414/2009).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Analizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnis 2 punkte ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 2 punkte (teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, pasibaigus įgaliojimui laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus) išdėstytą teisės normą, matyti, kad teisėjo atleidimą iš pareigų sąlygoja objektyvios priežastys, kurios nei nuo teisėją atleidžiančios institucijos, nei nuo atleidžiamo teisėjo valios nepriklauso. Teisėjas šiuo atveju negali eiti pareigų, arba dėl pensinio amžiaus, arba dėl įgaliojimų pasibaigimo, suėjus atitinkamam laikui, o turinti teisę atleisti teisėją iš pareigų institucija, privalo tokį teisėją atleisti iš pareigų, atsiradus šiems juridiniams faktams.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad teisėjo atleidimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnis 2 punkto ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, yra tas teisiškai reikšmingas juridinis faktas, kuris išmokamą kompensaciją dėl šio atleidimo, leidžia priskirti neapmokestinamoms pajamoms, numatytoms Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, kurio 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

Byloje esminių procesinio įstatymo pažeidimų nenustatyta. Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo pažeistos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teisės, nes iš pareiškėjui išmokėtos išeitinės pašalpos buvo išskaičiuotas 492,66 Lt socialinio draudimo mokestis. Iš bylos matyti, kad pareiškėjas pateikdamas skundą teismui prašė jo naudai išieškoti ir paminėtą mokestį, tačiau vėliau šio reikalavimo atsisakė (b. l. 2-3, 22 -24). Tokia pareiškėjo teisė yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnyje, o reikalavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai nebuvimas sąlygoja, kad ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teisės nėra pažeistos (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.).

Dėl paminėtų priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuotojo asmens - Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys Gagys Romanas Klišauskas