- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-01-12
- Bylos Nr.
- 1A-2-417-2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Savinijus Katauskas, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- R. M.
- Civilinis atsakovas
- Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Nukentėjusysis
- T. K.
- Advokatai
- Vytautas Sirvydis
Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-2-417/2015
Teisėjas Edmundas Žukauskas Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.4.; 1.2.19.6.; 1.2.4.4.; 1.1.5.2.;
1.1.5.3.; 1.1.5.4.; 2.1.7.4.; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.4.
2015 m. sausio 12 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį teisės 2 metus dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimu, pagal BK 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalimi, nustatyta tvarka bausmes subendrinus apėmimo būdu, nubaustas galutine 1 metų laisvės atėmimu bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo T. K. civilinis ieškinys ir iš Policijos departamento T. K. priteista 1510 Lt turtinės ir 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kita civilinio ieškinio dalis atmesta. Nuosprendžiu patenkintas Tauragės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro civilinis ieškinys ir iš Policijos departamento Valstybinei ligonių kasai priteista 4027 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugsėjo 14 d., apie 23.40 val., vykdydamas (duomenys neskelbtini) pareigas, patruliuodamas nustatytu maršrutu, (duomenys neskelbtini) gatvėje stabdė automobilį „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įtardamas, kad šį automobilį vairuoja neblaivus asmuo. Automobiliui nestojus, (duomenys neskelbtini) k. ribose, pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 straipsnyje ir 25 straipsnyje nustatytas šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygas bei tvarką ir viršydamas įstatymo jam suteiktus įgaliojimus (nesant būtinojo reikalingumo panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį ir transporto priemonę, tinkamai neįvertinęs situacijos ir neatsižvelgęs į nesustojusio automobilio vairuotojo padaryto administracinio teisės pažeidimo, nekėlusio tiesioginės grėsmės eismo saugumui ar žmonėms, pobūdį, neturėdamas tikslios informacijos apie galimą keleivių buvimą automobilyje), norėdamas sustabdyti automobilį, iš savo tarnybinio ginklo pistoleto ČZ-75 C Nr. (duomenys neskelbtini) iššovė 4 perspėjamuosius šūvius į viršų, o automobiliui nestojus, nesilaikydamas atsargumo taisyklių ir nusikalstamai pasitikėdamas savo šaudymo taiklumu, iš tolimo apie 10 m atstumo tamsiu paros metu iššovė 5 šūvius, taikydamas į dideliu greičiu važiavusio automobilio, kuriame buvo V. D., I. D., N. P., P. K., A. B., T. K., galinius ratus, tačiau šūviu pataikęs į automobilio galą dėl neatsargumo sužalojo automobilyje važiavusį T. K., padarydamas juosmens kairės pusės šautinę žaizdą ir daugybinius plonžarnių ir storžarnių pažeidimus, šautinę žaizdą riestinėje žarnoje, ūmų difuzinį pilvaplėvės uždegimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlusį realų pavojų T. K. gyvybei, dėl to nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo R. M. gynėjas prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendį kaip nepagrįstą ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai R. M. veiksmus, atliktus vykdant tarnybines pareigas, įvertino kaip nusikalstamus, teismo išvados, jog nebuvo būtinumo panaudoti šaunamąjį ginklą ir kad nuteistasis šaunamąjį ginklą panaudojo neadekvačiai buvusiai situacijai, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. R. M., vykdydamas tarnybinę užduotį, esant pagrindui įtarti, kad yra daromas administracinis teisės pažeidimas, ėmėsi teisėtų priemonių stabdyti pažeidėją. Pažeidėjui piktybiškai nestojant ir atsisakant vykdyti teisėtą reikalavimą sustoti, keliant tiesioginį pavojų sau, pažeidėjo automobilyje esantiems asmenims bei kitiems eismo dalyviams (mieste važiuojant apie 120 km/val. greičiu, priešpriešine juosta, ties posūkiu automobiliui tampant nevaldomam) po to, kai buvo išnaudotos kitos prievartos priemonės (įspėta apie šaunamojo ginklo panaudojimą), atsižvelgęs į susidariusią situaciją ir siekdamas išvengti didesnės galimos grėsmės, R. M. panaudojo šaunamąjį ginklą. Į nestojusio automobilio ratus šauta buvo esant geroms oro sąlygoms, už miesto, tiesiame asfaltuotame kelyje, nesant duobių, kaip galima iš artesnio atstumo, esant kampui tarp automobilių, tai patvirtino ir liudytojas Š. S., tačiau rikošetu atšokusi kulka sužalojo nukentėjusįjį. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad automobilį „Renault Espace“ vairavusio V. D. veiksmai kėlė realų pavojų aplinkiniams ir automobilyje buvusiems asmenims, V. D. buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, jis neturėjo teisės vairuoti automobilio, automobiliu važiavę neblaivūs asmenys ketino ir toliau vartoti alkoholį. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. M. veiksmai atitiko konkrečią situaciją bei teisės aktų, nustatančių šaunamojo ginklo panaudojimą, reikalavimus. Todėl vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 7 punktu, R. M., kaip policijos pareigūnas, panaudojęs prievartą, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų ir padaręs žalą įstatymų saugomoms vertybėms, negali būti traukiamas atsakomybėn.
Apeliaciniu skundu Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendį panaikinti ir dėl R. M. priimti išteisinamąjį nuosprendį, o nukentėjusiojo T. K. ir Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti. Skunde nurodo, kad teismo sprendimas iš dalies patenkinti nukentėjusiojo T. K. civilinį ieškinį, taip pat patenkinti Tauragės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro civilinį ieškinį yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) R. M. tarnybos metu, uniformuotas, vykdydamas tarnybinės pareigas, kartu su policijos pareigūnu Š. S. priėmė teisėtą sprendimą patikrinti automobilio „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir vairuotojo dokumentus. Kaip vėliau paaiškėjo, šį automobilį vairavo neturintis vairuotojo pažymėjimo ir neblaivus V. D., taigi pareigūnų veiksmai atitiko Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 8 punktą, tarnybinius įgaliojimus ir ATPK 6 straipsnio reikalavimus. Kadangi V. D. nepakluso policijos pareigūno reikalavimams sustoti, persekiojamas „Renault Espace“ važiavo dideliu greičiu, posūkiuose išvažiuodavo į priešingos krypties eismo juostą, akivaizdūs Kelių eismo taisyklių bei ATPK pažeidimai suteikė policijos pareigūnui R. M. teisę reikalauti, kad automobilio „Renault Espace“ vairuotojas V. D. vykdytų jo teisėtus nurodymus sustoti, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju pavartoti prievartą. Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnis įpareigoja policijos pareigūnus imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią teisės pažeidimams ir sulaikyti bei pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad būtinumo policijos pareigūno R. M. veiksmuose nebuvo. Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnis nustato, jog policijos pareigūnas numatytais atvejais ir tvarka turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Šis įstatymas numato, kad prievartos panaudojimas gali sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, todėl nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl prievartos panaudojimo teisėtumo, reikėjo atsižvelgti į nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad automobilio „Renault Espace“ vairuotojas V. D. pažeidė Kelių eismo taisykles ir ATPK normų reikalavimus, kėlė grėsmę eismo saugumui, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų nurodymų sustoti, todėl policijos pareigūnai turėjo teisinį pagrindą pavartoti psichinę ar fizinę prievartą bei šaunamąjį ginklą. Visos Policijos veiklos įstatyme nustatytos sąlygos dėl šaunamojo ginklo panaudojimo – įspėjimas apie ginklo panaudojimą, šaudymas į orą – buvo įvykdytos prieš tai, kai R. M., turėdamas tikslą sustabdyti automobilį, panaudojo šaunamąjį ginklą ir šovė į padangą. Skunde pažymima ir tai, kad R. M. nepažeidė Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų draudimų.
Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad kvalifikuojant pareiginių įgaliojimų viršijimą pagal BK 228 straipsnį, reikėjo tiksliau nustatyti pareigūno teises, įgaliojimus, jų pobūdį, o tai galima buvo padaryti tik vadovaujantis konkrečiais įstatymais, nuostatais, pareigybių aprašymais ir kitais teisės aktais. Bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo analizuojami teisės aktai, kurie nustato R. M. pareigas, teises, uždavinius, įgaliojimus ir atsakomybę, jei R. M. netinkamai atliks savo pareigas. Todėl teismo išvada, kad policijos pareigūnas R. M., nesant būtinumui, viršydamas įstatymo jam suteiktus įgaliojimus, neadekvačiai panaudojo šaunamąjį ginklą ir pažeidė Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio ir 25 straipsnio reikalavimus, yra nepagrįsta. Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą pagal BK 228 straipsnį kyla, jei veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. jei kaltininkas suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame straipsnyje numatyti padariniai, ir jų norėjo. R. M. tikslas buvo sustabdyti automobilio „Renault Espace“ vairuotoją, be to, pareigūnas paprašė kito policijos ekipažo padėti sustabdyti automobilį, bet ši pagalba buvo neefektyvi. Kitų priemonių, kuriomis būtų buvę galima sustabdyti pažeidėją, R. M. neturėjo. Kadangi Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis suteikia policijos pareigūnui teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę, tai šaunamojo ginklo panaudojimas prieš transporto priemonę nepriskiriamas prie pavojingos nusikalstamos veikos, ir todėl R. M. negalėjo suvokti savo veiksmų neteisėtumo ir manyti, kad vykdant tarnybinės pareigas jo atlikti veiksmai gali būti įvertinti kaip įgaliojimų viršijimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Be to, numatyti, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 228 straipsnyje nurodyti padariniai ir jų siekti, nuteistasis negalėjo ir nenorėjo. Veikos kvalifikavimui nepakanka vien objektyvaus padarytos žalos ir jos dydžio konstatavimo – būtina nustatyti netinkamu pareigų atlikimu sukeltų padarinių kokybinį atspindį kaltininko sąmonėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-512/2004), tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu to nebuvo nustatyta. BK 228 straipsnio dispozicijoje numatyta, kad jei asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, turi būti padaroma didelė žala ir pažeidžiami turtiniai valstybės ar asmenų interesai. Tie atvejai, kai turtiniai nuostoliai viršija 250 MGL dydžio sumą, teismų praktikoje paprastai pripažįstami didele žala. Kartu su fizine, turtine žala padaroma ir neturtinio pobūdžio žala – tai pareigūno vardo, institucijos prestižo diskreditavimas, organizacinės veiklos sutrikdymas ir panašiai. Tačiau minėtais atvejais kvalifikavimui turi reikšmės tik vienos rūšies žala, ir skirtingo pobūdžio padariniai nėra sumuojami. Civilinio ieškovo T. K. turtinė žala sudarė 1510 Lt ir pagal teismų praktiką negali būti pripažinta kaip didelė žala. Neturtinę žalą civilinis ieškovas įvertino 50000 Lt. T. K. gydymas VšĮ Tauragės apskrities ligoninėje kainavo 4027 Lt, o šią sumą apmokėjo Klaipėdos teritorinė ligonių kasa. Pareigūno vardo, institucijos prestižo diskreditavimas, organizacinės veiklos sutrikdymas ir kitokio pobūdžio padariniai, kurie galėjo būti priskirti prie neturtinio pobūdžio žalos, kurios dydis turi reikšmės nusikalstamos veikos (piktnaudžiavimo) kvalifikavimui, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatyti ir įvertinti nebuvo. Todėl R. M. tarnybinė veika negali būti kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas pagal BK 228 straipsnį.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad BK 137 straipsnio l dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už sunkų žmogaus kūno sužalojimą dėl neatsargumo. Pagal BK 16 straipsnį nusikaltimas yra neatsargus, jei jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Nusikalstamą pasitikėjimą apibūdina intelektinis ir valinis momentai. Pirmąjį apibūdina pavojingų pasekmių dėl savo veikos numatymas, o antrąjį – lengvabūdiškas tikėjimasis jų išvengti. R. M., kaip (duomenys neskelbtini), pagal savo tarnybinę patirtį objektyviai įvertino esamą situaciją ir veikė laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų. R. M. šūvis, kuriuo buvo sužalotas T. K., turėjo tikslą pataikyti į automobilio užpakalinę padangą, bet kulka nepriklausomai nuo R. M. valios pakeitė savo trajektoriją ir sužalojo T. K., apie kurio buvimą automobilio salone policijos pareigūnai nežinojo, todėl sužalojimas negali būti laikomas padarytu dėl nusikalstamo pasitikėjimo. R. M. veiksmuose neįžvelgiama ir kaltės, pasireiškiančios nusikalstamu nerūpestingumu. Ši neatsargios kaltės rūšis apibūdinama šiais požymiais: pavojingų pasekmių nenumatymu ir galėjimu bei turėjimu jas numatyti. Nusikalstamo nerūpestingumo intelektinio elemento turinys yra susijęs su tam tikrų norminių aktų nustatytų pareigų ar atsargumo taisyklių nesilaikymu. Įvykio aplinkybės rodo, jog R. M. susiklosčiusioje situacijoje ginklą panaudojo laikydamasis nustatytų reikalavimų, jo veiksmuose nebuvo rizikingo lengvabūdiškumo ar nerūpestingumo, jis negalėjo numatyti ir pavojingų pasekmių galimybės, nes kulka savo trajektoriją pakeitė ir rikošetu pataikė į T. K. kūną. Apie keleivių buvimą nuteistasis nežinojo, nes jų nematė, o keleiviai nedarė jokių ženklų, kad policijos pareigūnai galėtų pastebėti ir suprasti, kad automobilio salone yra žmonės. Todėl darytina išvada, kad T. K. sužalojimas buvo atsitiktinis veiksmas, turintis išorinius nusikaltimo požymius, tačiau neturintis kaltės elemento, todėl policijos pareigūnas R. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnyje.
Vertinant faktines aplinkybes, policijos pareigūnų ir vairuotojo veiksmus, reikėjo atkreipti dėmesį ir į keleivių, taip pat ir paties nukentėjusiojo T. K. veiksmus. Byloje nustatyta, kad automobilio „Renault Espace“ keleiviai žinojo ir suprato, kad jų automobilį stabdo iš paskos važiuojantis policijos ekipažas, kad jų vairuotojas neturi vairuotojo pažymėjimo ir yra neblaivus, kad jų automobilio vairavimas ir važiavimas apie 120 km/val. greičiu kelia pavojų patiems keleiviams ir kitiems eismo dalyviams, jie girdėjo, kad policininkai šaudo, tačiau vis tiek nestojo. Todėl darytina išvada, kad automobilio vairuotojas V. D., vairuodamas automobilį pavojingu būdu, pažeidė Kelių eismo taisyklių 64 punkto reikalavimus, neužtikrino keleivių saugumo, o keleiviai, suvokdami galimo savo elgesio pavojingumą ir neteisėtumą, patys pasirinko rizikingą elgesio būdą ir tuo prisiėmė žalos atsiradimo riziką. Galima teigti, kad vairuotojas ir keleiviai pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo reikalavimus dėl eismo saugumo ir nesiekė išvengti nuostolingų padarinių. Nukentėjusysis T. K. įvykio metu buvo neblaivus, nesugebėjo adekvačiai kaip blaivus žmogus vertinti situacijos, pasirinko tokį elgesio variantą, kuris bet kuriam protingai besielgiančiam asmeniui keltų pagrįstą savisaugos jausmą dėl galimų pasekmių. Todėl spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo teismas turėjo atsižvelgti į CK 6.282 straipsnio l dalies nuostatas, kad jeigu paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Be to, kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, nė vienas įvykyje dalyvavęs asmuo nepareikalavo, kad vairuotojas sumažintų greitį ir įvykdytų teisėtus policijos pareigūno reikalavimus sustoti. Policijos pareigūnai tinkamai įvertino susidariusią pavojingą eismo saugumui situaciją ir pasirinko tinkamą būdą sustabdyti automobilį, o tarnybinis ginklas buvo panaudotas tik prieš automobilį, kaip numato įstatymas. Todėl valstybė šioje byloje neturi teisinio pagrindo atlyginti T. K. neturtinę žalą pagal CK 6.250 straipsnį. Bylos nagrinėjimo metu teisme nebuvo nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.271 straipsnį, o nenustačius ir neįvertinus visų reikšmingų žalai nustatyti aplinkybių, negalima spręsti klausimo dėl veikos kvalifikavimo pagal BK normas ir žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka, todėl nuosprendyje nurodytas žalos dydis nėra atitinkamai pagrįstas ir nepatvirtintas įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžiu nuteistojo R. M. gynėjo ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus tenkino iš dalies ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendį pakeitė: nuteistojo R. M. veiką perkvalifikavo iš BK 228 straipsnio 1 dalies į BK 229 straipsnį ir pagal BK 229 straipsnį R. M. nubaudė teisės dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrino su bausme, paskirta pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, ir nuteistajam R. M. nustatė galutinę subendrintą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėjo 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Klaipėdos apygardos teismas taip pat nukentėjusiojo T. K. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo dalį sumažino iki 20000 litų, kitą civilinio ieškinio dalį atmetė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2014 m. sausio 30 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teismo posėdyje nuteistasis R. M. ir jo gynėjas advokatas V. Sirvydis prašė apeliacinį skundą tenkinti ir nuteistąjį R. M. išteisinti.
Prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti iš dalies ir R. M. veiką iš BK 228 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 229 straipsnį ir pagal šį straipsnį paskirti jam bausmę, taip pat prašė sumažinti iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nukentėjusiajam T. K. priteistos neturtinės žalos dydį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai išspręsto neturtinės žalos atlyginimo klausimo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 4 punktai).
Pirmosios instancijos teisme R. M. buvo pareikštas kaltinimas ir jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 137 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. rugsėjo 14 d., apie 23.40 val., vykdydamas (duomenys neskelbtini) pareigas, patruliuodamas nustatytu maršrutu, (duomenys neskelbtini) gatvėje stabdė automobilį „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įtardamas, kad šį automobilį vairuoja neblaivus asmuo. Automobiliui nestojus, (duomenys neskelbtini) k. ribose, pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 straipsnyje ir 25 straipsnyje nustatytas šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygas bei tvarką ir viršydamas įstatymo jam suteiktus įgaliojimus (nesant būtinojo reikalingumo panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį ir transporto priemonę, tinkamai neįvertinęs situacijos ir neatsižvelgęs į nesustojusio automobilio vairuotojo padaryto administracinio teisės pažeidimo, nekėlusio tiesioginės grėsmės eismo saugumui ar žmonėms, pobūdį, neturėdamas tikslios informacijos apie galimą keleivių buvimą automobilyje), norėdamas sustabdyti automobilį, iš savo tarnybinio ginklo pistoleto ČZ-75 C Nr. (duomenys neskelbtini) iššovė 4 perspėjamuosius šūvius į viršų, o automobiliui nestojus, nesilaikydamas atsargumo taisyklių ir nusikalstamai pasitikėdamas savo šaudymo taiklumu, iš tolimo apie 10 m atstumo tamsiu paros metu iššovė 5 šūvius, taikydamas į dideliu greičiu važiavusio automobilio, kuriame buvo V. D., I. D., N. P., P. K., A. B., T. K., galinius ratus, tačiau šūviu pataikęs į automobilio galą, dėl neatsargumo sužalojo automobilyje važiavusį T. K., padarydamas juosmens kairės pusės šautinę žaizdą ir daugybinius plonžarnių ir storžarnių pažeidimus, šautinę žaizdą riestinėje žarnoje, ūmų difuzinį pilvaplėvės uždegimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlusį realų pavojų T. K. gyvybei, dėl to nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala.
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžiu V. M. nuteistojo R. M. gynėjo ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus tenkino iš dalies ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendį pakeitė: nuteistojo R. M. veiką perkvalifikavo iš BK 228 straipsnio 1 dalies į BK 229 straipsnį ir pagal BK 229 straipsnį R. M. nubaudė teisės dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, nukentėjusiojo T. K. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo dalį sumažino iki 20000 litų, kitą civilinio ieškinio dalį atmetė.
Pagal nuteistojo R. M. gynėjo advokato V. Sirvydžio ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kasacinius skundus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 30 d. plenarinės sesijos nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimu R. M. inkriminuojama nusikalstama veika (BK 228 straipsnis) perkvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą (BK 229 straipsnis), ir tai atlikta iš anksto nepranešus kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo dalyviams apie tokią galimybę. Kasacinio teismo plenarinė sesija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neužtikrino (BPK 4 straipsnio 3 dalis, 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 320 straipsnio 6 dalis) kaltinamojo teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir teisingą teismą, įtvirtintų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnyje ir taip padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), kuris gali ir turi būti ištaisytas nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė A. Petkevičiūtė pateikė prašymą dėl kaltinime R. M. nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo ir prašė pakeisti R. M. kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, t. y. jo veiką, kvalifikuotą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, kvalifikuoti pagal BK 229 straipsnį ir nustatyti, kad R. M. kaltinamas dėl to, kad 2006 m. rugsėjo 14 d., apie 23.40 val., vykdydamas (duomenys neskelbtini) pareigas, patruliuodamas nustatytu maršrutu, (duomenys neskelbtini) gatvėje stabdė automobilį „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nes įtarė, kad automobilį vairuoja neblaivus asmuo. Šiam automobiliui nestojus, (duomenys neskelbtini) k. ribose, R. M. netinkamai atliko savo tarnybos pareigas, t. y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 ir 25 str. nustatytas šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygas bei tvarką, nesant būtinojo reikalingumo panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį ir transporto priemonę, netinkamai įvertinęs situaciją ir neatsižvelgęs į nesustojusio automobilio vairuotojo padaryto administracinio teisės pažeidimo, nekėlusio tiesioginės grėsmės eismo saugumui ir žmonėms, pobūdį, neturėdamas tikslios informacijos apie galimą keleivių buvimą automobilyje, elgėsi nusikalstamai nerūpestingai – norėdamas sustabdyti automobilį iš savo tarnybinio ginklo pistoleto ČZ-75 C Nr. (duomenys neskelbtini) iššovė keturis perspėjamuosius šūvius į viršų, o automobiliui „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nestojant, nesilaikydamas atsargumo taisyklių ir nusikalstamai pasitikėdamas savo šaudymo tikslumu, iš tolimo, apie 10 metrų atstumo, tamsiu paros metu, iššovė penkis šūvius pataikyti sudėtingomis sąlygomis, taikydamas į dideliu greičiu važiavusio automobilio, kuriuo važiavo V. D., I. D., N. P., P. K., A. B., T. K. galinius ratus, tačiau šūviu pataikęs į automobilio galą dėl neatsargumo sužalojo automobilyje važiavusį T. K., padarydamas jam juosmens kairės pusės šautinę žaizdą ir daugybinius plonžarnių ir storžarnių pažeidimus, šautinę žaizdą riestinėje žarnoje, ūmų difuzinį pilvaplėvės uždegimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlusį realų pavojų T. K. gyvybei, dėl to nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala. Tokiais savo veiksmais R. M. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 229 straipsnyje ir 137 straipsnio 1 dalyje (t. 3, b. l. 151–152).
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo R. M. gynėjas advokatas V. Sirvydis apeliacinės instancijos teisme teigė, kad baudžiamoji byla pagal BK 229 straipsnį turėtų būti nutraukta, nes R. M. niekada nebuvo kaltinamas ar nuteistas pagal BK 229 straipsnį, todėl šiuo metu yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia gynėjo pozicija ir pažymi, kad BK 95 straipsnyje numatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, todėl ar yra suėję senaties terminai, ar ne, reikia skaičiuoti iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Šiuo atveju Tauragės rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 10 d. R. M. priėmė būtent apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 137 straipsnio 1 dalį, šio nuosprendžio priėmimo dieną nebuvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas nei pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, pagal kurią jis buvo kaltinamas, nei pagal BK 229 straipsnį, pagal kurį jis yra kaltinamas šiuo metu. Be to, BK 95 straipsnyje numatytas senaties terminas nebuvo suėjęs ir 2009 m. kovo 20 d. Klaipėdos apygardos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį bei R. M. pripažinus kaltu pagal BK 229 straipsnį ir 137 straipsnio 1 dalį, ir nors šis nuosprendis 2014 m. sausio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartimi buvo panaikintas, tačiau šis nuosprendis buvo įsiteisėjęs ir R. M. pagal šį nuosprendį jau yra atlikęs paskirtą bausmę, todėl šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo manymu, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo neriboja BK 95 straipsnyje įtvirtinti senaties terminai.
Pagal BK 228 straipsnį, dėl kurio R. M. pripažintas kaltu, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-243/2007, 2K-283/2013).
Pagal BK 229 straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas patyrė didelės žalos. Nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas nustačius, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; kad dėl to atsirado padarinių – šiame straipsnyje nurodytas subjektas patyrė didelę žalą, kad tarp veikos ir padarinių yra priežastinis ryšys. Netinkamas savo pareigų atlikimas – pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-228/2008).
Taigi iš esmės minėtuose straipsniuose įtvirtintas nusikalstamas veikas skiria kaltės forma. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje numatytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia), o BK 229 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo). Atitinkamai šios nuostatos taikytinos ir sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės už tarnybinių įgaliojimų viršijimą (BK 228 straipsnio 1 dalis). Kaltininkas tyčia viršija įgaliojimus tuomet, kai suvokia, kad jo veiksmai pavojingi ir peržengia kompetencijos ribas, numato, kad dėl tokio elgesio neišvengiamai atsiras arba realiai gali atsirasti didelė žala, nori tokių padarinių arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia arba netrukdo jiems atsirasti. Tuo tarpu traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį turi būti nustatyta kaltės forma – neatsargumas. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo supranta, kad jo pasirinktas tarnybos pareigų vykdymo būdas yra neteisėtas ir gali sukelti pavojingų padarinių, tačiau savo rizikingo elgesio nekeičia ir lengvabūdiškai tikisi, kad yra aplinkybių, kurios neleis kilti žalingiems padariniams. Tuo tarpu nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų padarinių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektinis kaltės elementas. Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 30 d. plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-1/2014, aiškindamas skirtumus tarp šių dviejų nusikalstamų veikų, padarė išvadas, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pareigų vykdymas nesilaikant šių pareigų atlikimui nustatytų įstatymų reikalavimų (sąlygų, tvarkos) pripažįstamas tarnybinių įgaliojimų viršijimu (BK 228 straipsnio 1 dalis) arba netinkamu pareigų atlikimu (BK 229 straipsnis) priklausomai nuo kaltininko psichinio santykio su tokios veikos padariniais, turinčiais šiuose straipsniuose nurodytą didelės žalos požymį. Dėl to pagrindžiant kaltininko atsakomybę pagal vieną iš šių straipsnių nepakanka apibūdinti tokį santykį su atliekamais veiksmais. Jeigu kaltininkas sąmoningai pažeidžia pareigų vykdymui nustatytus įstatymų reikalavimus, tačiau minėti padariniai kyla dėl kaltininko neatsargumo, nusikalstama veika laikoma padaryta šia kaltės forma ir kvalifikuojama pagal BK 229 straipsnį. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo vykdo pareigas nesilaikydamas šių pareigų atlikimui nustatytų įstatymų reikalavimų, apie tai, ar jis nesilaikė savo kompetencijos (ją viršijo), negali būti sprendžiama vien pagal jo kompetenciją apskritai ir kaltės formą. Pavyzdžiui, kai kaltininkui įstatymas suteikia įgaliojimus atlikti konkrečius veiksmus įstatymo numatytais atvejais (sąlygomis), tačiau šis pareigūnas minėtus veiksmus atlieka tokiais atvejais, kai būtent šių veiksmų įstatymas nesuteikia įgaliojimų atlikti, toks pareigūno veikimas laikytinas kompetencijos nesilaikymu (įgaliojimų viršijimu), t. y. neteisėtu veikimu, ir tuomet, kai pavojingi padariniai kyla dėl neatsargumo (BK 229 straipsnis).
Taigi norint nustatyti, ar R. M. padarė nusikalstamą veiką ir jeigu padarė, ar jo padaryta veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 288 straipsnio 1 dalį ar pagal BK 229 straipsnį, būtina išanalizuoti ginklo panaudojimo teisėtumo sąlygas.
Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis policijos pareigūnų veiklą, yra Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas. Šis įstatymas nustato Lietuvos policijos paskirtį, veiklos principus ir teisinius pagrindus, policijos uždavinius, policijos pareigūnų įgaliojimus, teises, pareigas, atsakomybę ir prievartos panaudojimo teisėtumo sąlygas. Pagal šį įstatymą policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę 1) pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti; 2) įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti; 3) persekiodamas asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones; 4) šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą (Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies atitinkami punktai). Policijos pareigūnas taip pat turi teisę tikrinti transporto priemonę vairuojantį asmenį, įtardamas, jog jis yra apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų ar paveiktas vaistų, neleisti tokiam asmeniui, taip pat asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, transporto priemonės vairuoti (Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Policijos pareigūnas privalo: 1) gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves; 2) gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai (Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
Byloje nagrinėjamo įvykio metu galiojusios Policijos patrulių veiklos instrukcijos (patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660) nustatyta, kad patrulio pareigūnai, sulaikydami ir pristatydami į policijos įstaigą asmenis, įtariamus teisės pažeidimo padarymu, šaunamąjį ginklą, fizinę ir kitą prievartą naudoja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgdami į pažeidimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją (123 punktas). Ši nuostata ne paneigia, bet patvirtina policijos pareigūno pareigą naudoti šaunamąjį ginklą tik laikantis Policijos veiklos įstatymo.
Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Pagal šio įstatymo 23 straipsnio 7 dalį policijos pareigūnas, panaudojęs prievartą nepažeisdamas šio įstatymo reikalavimų ir padaręs žalą įstatymų saugomoms vertybėms, atsakomybėn netraukiamas.
Pagrindinės būtent šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygos ir tvarka apibrėžiamos Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnyje, kuriame numatyta, kad policijos pareigūnas, kai kitos prievartos priemonės yra neveiksmingos, kaip išimtinę priemonę turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą (25 straipsnio 1 dalis). Pagal šio straipsnio 2 dalį, policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį tokiais atvejais:
1) gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo gyvybei ar sveikatai nusikalstamo kėsinimosi;
2) sulaikydamas nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo, jeigu kitaip jo neįmanoma sulaikyti, taip pat tais atvejais, kai asmuo atsisako įvykdyti teisėtą reikalavimą padėti ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima sužaloti žmogų, jeigu kyla pavojus policijos pareigūno ar kito žmogaus gyvybei ar sveikatai ir kitaip jo neįmanoma nuginkluoti;
Žemesnės instancijos teismas
3) atremdamas saugomų objektų užpuolimą;
4) kai būtina išlaisvinti įkaitus arba užkirsti kelią teroro aktui;
5) pabėgimo iš įkalinimo vietų ar riaušių jose atvejais.
Policijos veikos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę ir gyvūnus. Šiame straipsnyje taip pat įtvirtintas draudimas panaudoti šaunamąjį ginklą žmonių susibūrimo vietose, jeigu nuo to gali nukentėti pašaliniai asmenys, prieš moteris, kai akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, jei akivaizdu, kad jie invalidai, prieš nepilnamečius, jei jų amžius žinomas pareigūnui arba išvaizda atitinka amžių, išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu žmogaus gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai.
Taigi pagal Policijos veiklos įstatymą policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį ir transporto priemonę, tačiau kai tai gali sukelti asmens kūno sužalojimą ar mirtį – tik tiek, kiek tai būtina vykdant profesines pareigas, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo priemonės ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Šaunamasis ginklas naudojamas, jei tai būtina atsižvelgiant į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudojant ginklą turi būti stengiamasi išvengti dėl to galinčių kilti sunkių padarinių.
P. P. veiklos įstatymą šaunamasis ginklas negali būti naudojamas stabdyti automobilį vykdant profesines pareigas, kai tai padaryti įmanoma ir veiksminga pasitelkiant policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemones, pavyzdžiui, automobilių priverstinio stabdymo priemones (specialūs gerai matomi įrenginiai su įmontuotais tuščiaviduriais dygliais, pasiliekančiais automobilio padangoje, pažymėti raudonais ir baltais dryžiais, su įspėjamuoju užrašu „STOP“), sulaikymo tinklus (specialūs ištempiami ir iššaunami tinklai bei jų sistemos, skirti automobiliui priverstinai sustabdyti), specialiai pažymėtas transporto priemones, skirtas stabdyti nestojantiems automobiliams (Policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių sąrašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2005 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1V-67, 5, 15, 17 punktai). Tačiau šios priemonės taip pat turi būti pasirenkamos ir naudojamos tik atsižvelgiant į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Minėtos priemonės gali būti naudojamos tik jeigu tai įmanoma ir jų panaudojimas būtų veiksmingas.
Bylos medžiaga yra nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 14 d., apie 23 val. 40 min., į automobilį „Renauls Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį N. P., buvusį prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), įsėdo neblaivus asmuo, t. y. V. D., kuris pradėjo šiuo automobiliu važiuoti. Netoliese buvę policininkai R. M. ir Š. S. įtarė, kad automobilio vairuotojas yra neblaivus, ir ėmėsi priemonių sustabdyti galbūt administracinį teisės pažeidimą dariusį vairuotoją.
Nukentėjusysis T. K. parodė, kad 2006 m. rugsėjo 14 d. jis važinėjosi su draugais, automobilį vairavo V. D.. Jie nuvažiavo prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) nusipirkti degtinės, kai nusipirko degtinę ir išvažiavo iš parduotuvės pastebėjo, kad iš paskos važiuoja policijos automobilis su įjungtais švyturėliais ir juos stabdo, tačiau V. D. nesustojo ir jie toliau važiavo. Vieni automobilyje šaukė, kad šis stotų, kiti – kad nestotų. V. D. važiavo greitai. Mieste, prie (duomenys neskelbtini) degalinės, pasigirdo pirmieji šūviai, tačiau V. D. nestojo ir toliau važiavo. Toliau, už D(duomenys neskelbtini) kaimo, vėl pasigirdo du šūviai, o kai V. D. pasuko už (duomenys neskelbtini) tilto į žvyrkelį, tai dar pasigirdo du šūviai ir tada jis pajuto, kad yra pašautas, tai pasakė garsiai ir V. D. sustojo. Jis sėdėjo automobilio antroje eilėje, dešinėje pusėje (t. 1, b. l. 81–82, t. 2, b. l. 44–45).
Pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja I. D. parodė, kad įvykio vakarą ji buvo persekiojamame automobilyje „Renault Espace“, girdėjo sireną, šaudymus, keleiviai sakė vairuotojui V. D., kad šis sustotų, bet šis, nors ir buvo neblaivus, važiavo greitai (t. 2, b. l. 119). Liudytojas P. K., taip pat važiavęs automobilyje „Renault Espace“, parodė, kad pareigūnai juos stabdė, buvo švyturėliai ir sirenos, tačiau vairuotojas padidino greitį ir nesustojo. Kartu važiavusieji liepė vairuotojui stoti, tačiau jis neklausė. Policijos pareigūnai šaudyti pradėjo po to, kai automobilis „Renault Espace“ nesustojo (t. 2, b. l. 120–121). Liudytojas N. P. taip pat patvirtino, kad pareigūnai automobilį vijosi įjungę švyturėlius, buvo garsiniai signalai, iš galo girdėjo kažkokius šūkius, bet netikėjo, kad gali šaudyti (t. 2, b. l. 136–137).
Siekiant motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus ir įvertinti minėtas šaunamojo ginklo panaudojimo teisėtumo sąlygas nagrinėjamoje byloje, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausti liudytojai Š. S., R. Z. bei nuteistasis R. M..
Liudytojas Š. S. parodė, kad apie 2006 m. įvykį, kurio metu R. M. panaudojo šaunamąjį ginklą, atsimena tiek, kad buvo naktis, vijosi „Renault Espace“ automobilį, įtarė, kad vairuotojas girtas. Jie važiavo iš paskos, įjungė švyturius, bandė stabdyti, tačiau automobilio vairuotojas nekreipė dėmesio į policijos pareigūnus, padidino greitį ir lėkė toliau. Jie pranešė per raciją apie nestojusį automobilį, dėl to kitoje gatvėje minėtą automobilį stabdė kitas ekipažas, tačiau tas automobilis kažkaip labai sumanevravo, kad kito ekipažo patrulio vos nenunešė nuo kelio, spėjo jis pasitraukti nuo mašinos. Taip „Renault Espace“ automobilis ir manevravo po visą miestą, buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, ant posūkio vos neapsivertė, važiavo ant dviejų ratų miesto teritorijoje, automobiliui išvažiavus į priešpriešinę juostą vos kita mašina į griovį neįvažiavo, o jie vijosi iš paskos su sirenomis. Išvažiavus iš miesto per garsiakalbį pasakė, kad stotų, nes bus naudojamas šaunamasis ginklas, tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Tada R. M. išsitraukė ginklą, pro langą į orą iššovė gal tris ar penkis kartus, tačiau į tai vis tiek nekreipė dėmesio, toliau važiavo. Tada R. M. pradėjo šaudyti į automobilio padangas, taikėsi į padangas, paleido porą šūvių, tuo metu atstumas iki automobilio buvo nedidelis, po to automobilis įsuko į žvyrkelį, o žvyrkelyje jie nebegalėjo naudoti ginklo, nes paprasčiausiai nebuvo matomumo, iš automobilio ėjo dulkės. Pavažiavus pamatė, kad ta mašina sustojo, tuomet jie privažiavo, įvyko grumtynės, išsikvietė pastiprinimą, R. M. pasakė, kad mašinoje yra peršautas žmogus, todėl iškvietė greitąją pagalbą, o kitus asmenis pristatė į policijos komisariatą. Liudytojas Š. S. paaiškino, kad Tauragės policijos komisariatas tuo metu tokios priemonės kaip ežys ar kitokias priemones sustabdyti nestojant transporto priemonei nesuteikė, nieko jie neturėjo, net krivulės neduodavo, jokių ežių neturėjo, kai dirbo policijos komisariate patruliu, atvejis, kai transporto priemonės sustabdymui panaudojama sunkiasvorė transporto priemonė, jam nežinomas. Nagrinėjamo įvykio dieną jų patrulių ekipažai buvo du, t. y. jie ir kiti pareigūnai, kurie taip pat bandė stabdyti nestojusį automobilį, visada dar būna operatyvinė grupė, gal ji tokia kažkur ir buvo, tačiau dėl to nėra tikras. Kitame ekipaže, jų įrangoje taip pat nebuvo ežio, tokių dalykų iš viso nebūdavo, niekas neišduodavo nei ežių, nei jokių kitokių stabdymo priemonių, tokių priemonių tiesiog nebuvo. Kiek jis pamena, to nestojusio automobilio buvo tamsinti langai, tikrai nieko nesimatė, kas vyksta mašinoje. Stabdymo pradžioje ar iki stabdymo nepastebėjo jokių požymių, kad automobilyje gali būti kitų žmonių. Liudytojas Š. S. neatsimena, kas buvo ekipažo vyresnysis, tačiau patikino, kad R. M. sprendimui panaudoti šaunamąjį ginklą pritarė, nes atvejis buvo toks, kad kėlė didelį pavojų eismui, toks vairavimas kėlė pavojų visiems – ne tik vairuotojams, bet ir aplinkiniams. Nurodė, kad ekipaže jie tardavosi dėl priimamo sprendimo kiekvienoje situacijoje, nebuvo taip, kad vyresnysis tik priima sprendimą, prieš priimant sprendimą visada tardavosi. Su norminiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą, ir su Policijos veiklos įstatymu, patrulių instrukcija tuo laiku buvo susipažinęs, nes vykdavo mokymai, atestacijos. Liudytojo teigimu, tokioje situacijoje pagal norminius aktus buvo galima naudoti šaunamąjį ginklą, nes automobilis kėlė grėsmę ne tik sau, bet ir aplinkiniams žmonėms. Kai išvažiavo iš (duomenys neskelbtini), nepamena, ar priešingoje eismo juostoje buvo automobilių, tačiau kai važiavo pramoniniu rajonu, kelios mašinos pravažiavo iš priekio, viena vos į griovį neįvažiavo, kita susikraipė, o išvažiavus iš miesto turbūt nebuvo priešais atvažiuojančių mašinų, nes paprasčiausiai tokiu atveju nebūtų šaudę. Buvo tamsus paros metas, Tauragėje tuo metu buvo šiek tiek žmonių mieste, tuo metu judėjimas vyko iki dvyliktos valandos, dabar jau žmonės išvažiavę, Tauragėje nieko nebėra. Liudytojas tiksliai nepamena, bet gal ir buvo tokia mintis, kad reikia pasitelkti kito rajono policiją, tačiau tiksliau pasakyti negali, iki kito rajono ribos atstumas buvo apie 20 kilometrų. Pamena, kad įtarė, jog automobilio vairuotojas girtas, nes išėjo iš naktinės parduotuvės (duomenys neskelbtini), svirduliavo, buvo įkaitęs, šviesiais marškinėliais, į automobilį niekas kitas neįlipo, nematė, kad automobilyje yra dar žmonių, tai suprato tik tada, kai automobilis sustojo, o kai vijosi, kai R. M. šaudė, nežinojo, kad automobilyje yra dar žmonių, galvojo, kad vairuotojas yra vienas. Šaunamasis ginklas buvo panaudotas tik pravažiavus miesto ribų ženklą, po to automobilis nusuko į vieškelį, iki to pasukimo nuo vietos, kur baigėsi miesto ribos, galėjo būti du–trys kilometrai, tame tarpe kažkur ir buvo panaudotas ginklas. Šaunamasis ginklas panaudotas kelyje, kur asfaltuota kelio danga, buvo pasirinkta panaudoti ginklą tokioje vietoje, nes ten buvo geras matomumas. Mieste ginklo nenaudojo, nes pavojinga, o toje vietoje matomumas jau buvo geras, todėl taip nuspręsta. Kai važiavo žvyrkeliu, ginklo nenaudojo, nes nebuvo galima matyti, automobilio nesimatė, po to automobilis sustojo žvyrkelyje (t. 4, b. l. 3–4).
Liudytojas R. Z. parodė, kad šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini), 2006 metais dirbo (duomenys neskelbtini). Apie nagrinėjamą įvykį pamena tiek, kad buvo gautas kito ekipažo pranešimas per raciją automobilyje, kad vejasi automobilį „Renault Espace“, kuris nestoja. Jie, bandydami užkirsti kelią, bandydami sustabdyti užvažiuojant už priekio (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, sustojo, įjungė švyturėlius, apsirengęs šviesą atspindinčia liemene, su skrituliu, tikrai matomas, jis išėjo į važiuojamą kelio dalį stabdyti, nes pastebėjo, kad (duomenys neskelbtini) gatve atvažiuoja minėtas automobilis, važiavo dideliu greičiu. Iš galo toliau, už 100–150 metrų maždaug, važiavo pareigūnų automobilis su švyturėliais ir įsijungę garsinį signalą. Tuomet jis išėjo stabdyti, kolega D. B. buvo įjungęs švyturėlius ir garsinį signalą, o jis išėjo į kelio važiuojamąją dalį, šiek tiek daugiau į juostą, kuria važiavo minėtas automobilis, kad arba žmogui garantuotai reikėtų stoti, nes kitos išeities nėra, arba apvažiuoti kažkokiu būdu. Tai automobilis vietoj to, kad būtų sumažinęs greitį ar būtų bandęs išvengti kliūties apvažiuodamas, pavažiavo link jo, todėl jis staigiai atsitraukė link tarnybinio automobilio grįždamas į priešingos krypties eismo juostą. Iškart po to pralėkė tarnybinis automobilis paskui tą nestojusį automobilį. Jis dar pastebėjo, kad tas automobilis prie šviesoforo priekyje sukdamas į (duomenys neskelbtini) gatvę link (duomenys neskelbtini) gatvės pervažiavo per raudoną šviesoforo signalą, keldamas pavojų kitiems, net nežiūrėdamas, ar mašinos atvažiuoja ar ne, net nestabdė. Tuo metu Tauragėje mašinos dar važinėjo, žmonių nepastebėjo, bet mašinos tai matėsi, todėl automobilis iš tiesų kėlė pavojų tiems vairuotojams. Tuomet jis įšoko į tarnybinį automobilį kartu su kolega, kuris vairavo, ir taip pat vijosi juos, bet gerokai atsiliko, tik pagal radijo ryšį suprato, kur važiuoti, nes kolegos pranešinėjo. Kai privažiavo, nepamena kiek ten buvo asmenų, vieni buvo surakinti, kiti mašinoje, kiti ant žemės. Kolegos pasakė, kad greitoji iškviesta, nes vienas žmogus sužeistas. Kokiu greičiu važiavo minėtas automobilis – tiksliai nurodyti negali, bet dvigubai nei leistinas, gal netgi daugiau, greitis buvo toks, kad jis vos atsitraukė staigiai, išsigando, nėra gyvenime taip buvę, dėl to ir puolė vytis. Liudytojas R. Z. nurodė, kad tuo metu visada buvo problemų su stabdymo priemonėmis, nebūdavo specialių stabdymo priemonių, tokių kaip ežys, jei būtų turėjęs tokią priemonę, būtų 2006 m. panaudojęs, laiko buvo pakankamai mažai, gali būti, jei ir būtų turėjęs, net nebūtų spėjęs panaudoti, nes automobilio greitis buvo didelis. Be to, didelė rizika, kad pats gali po ratais palįsti. Sunkiasvorės transporto priemonės stabdymui Tauragės policijos komisariate vėliau yra naudotos, bet naudojo tada, kai buvo galimybė panaudoti, šiuo atveju nebuvo jokio sunkvežimio, o savo tarnybinį automobilį neužkišo, o rizikavo savo gyvybėmis. Įvykio metu iš viso buvo du ekipažai, jų ir kolegų, kurie vijosi minėtą automobilį, daugiau patrulių ekipažų nebuvo. Tuo metu buvo tamsu, automobilyje matė tik šviesiai apsirengusį vairuotoją, šis išsiskyrė, kad vienintelis šviesiai buvo apsirengęs, aiškiai matomas, ar kas sėdėjo keleivio vietoje – neatsimena. Liudytojo teigimu, toks automobilio vairavimas buvo chuliganiškas, buvo keliamas pavojus aplinkiniams ir sau pačiam, paeiliui padarė keletą pažeidimų. Kai pasuko link jo, tokie vairuotojo veiksmai buvo tyčiniai, nes nepastebėti jo buvo neįmanoma, norint apvažiuoti buvo galima iš anksčiau pasukti didesniu atstumu, o ne prieš pat kelių metrų atstumu, todėl akivaizdu, kad tai buvo padaryta tyčia. Tuo metu, kai jis stabdė automobilį, kitas ekipažas nešaudė, nes mieste galėjo sukelti pavojų kitiems, juo labiau, kad buvo mašinų, tas automobilis važiavo per raudoną šviesą, kėlė pavojų. Po to, kai jie atvažiavo po laiko į įvykio vietą, ta vieta gerokai už miesto, žvyrkelis jau, nebuvo nei žmonių, nei automobilių. Pagal taisykles, tokiu atveju ginklo panaudojimas buvo galimas. Ši situacija buvo tokia, kad buvo daromas pažeidimas, ne vienas, o keli vienas po kito, keliantys grėsmę aplinkinių saugumui, eismo dalyviams, turint omenyje, kad tai miestas. Mieste nebuvo galima naudoti ginklo, todėl ir nebuvo naudota, už miesto ribų naudojimas buvo galimas, net reikia jį panaudoti. Tuo metu nebuvo įmanoma naudoti kitų sustabdymo priemonių nerizikuojant kitų gyvybėmis, buvo įmanoma užkišti tarnybinį automobilį, bet būtų buvę baisu, nes tas automobilis jį taranavo, tai ką būtų padaręs iš tos mašinos, tai tik svarstymas. Stabdė automobilį bet kokiomis priemonėmis, nes jis kėlė pavojų ir grėsmę eismo saugumui (t. 4, b. l. 4).
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nuteistasis R. M. parodė, kad tik išvažiavus iš miesto, kai turimos priemonės, t. y. naudojant garsinį signalą, švyturėlį, garsiakalbiu pranešant, buvo išnaudotos, tačiau vairuotojas vis tiek nekreipė dėmesio, todėl išvažiavus iš miesto ribos buvo priimtas sprendimas panaudoti šaunamąjį ginklą, kadangi automobilis kėlė visiems pavojų, tiek sau, tiek grėsmę kito ekipažo pareigūnui, kitiems eismo dalyviams. Nuteistojo manymu, buvo išnaudotos visos galimybės. Teismo posėdyje buvo kalbama apie galimybę susisiekti su kito rajono pareigūnais, tačiau toje situacijoje dar leisti važiuoti į kitą rajoną ir kad automobilis dar ir ten keltų pavojų, nuteistojo manymu, nebuvo galima leisti, todėl ir buvo priimtas toks sprendimas. Nebuvo galima leisti jam važiuoti toliau, nes buvo išnaudotos visos priemonės, nebuvo galima leisti, kad kažkas nukentėtų. Kai automobilis išvažiavo į žvyrkelį, tuo metu jis nešaudė, įspėjamieji šūviai buvo tik asfaltuotame kelyje paleisti į automobilio padangas, ne žvyrkelyje. Nuteistasis patikino, kad šaudyti tokiomis sąlygomis, tamsiu paros metu iš važiuojančios transporto priemonės į važiuojančią transporto priemonę tokių bandymų Lietuvoje net nevyksta, tokių mokymų nėra, o jis pats dėl šaudymo yra tobulinęsis dalyvaudamas ir varžybose, ir mokymuose, visus kursus yra išlaikęs, yra dalyvavęs varžybose, rajoninėse ir pirmą vietą yra pelnęs, o (duomenys neskelbtini) varžybose antrą ir trečią vietas yra pelnęs, tose varžybose būdavo ir šaudymo rungtys. Paaiškino, kad nebuvo taip, kad pasitikėdamas ir lengvabūdiškai panaudojo šaunamąjį ginklą, iš pradžių buvo paleisti trys–keturi šūviai į orą, po to panašiai tiek ir į automobilio padangas. Tai, kad jis nė karto nepataikė į padangas, galima paaiškinti tuo, kad automobilis visą laiką judėjo, pataikymas buvo, kiek vėliau paaiškėjo, rikošetu, to jis negalėjo numatyti, kad kulka galėjo rikošetuoti, nes jokių kursų ar mokymų apie kulkų savybes, jų galimybes rikošetuoti nebuvo. Dabar policijoje naudojamos kulkos, kurios nerikošetuoja, galai tokie, kad nerikošetuoja, o prieš tai naudojamos kulkos buvo užapvalintais galais. Tuo metu nebuvo galimybės panaudoti specialias priemones, nes jie neturėjo ežio ir negalėjo į priekį užmesti, kadangi vijosi automobilį, o kitas ekipažas taip pat neturėjo, be to, ir nebūtų spėję patiesti, nes greitis buvo didelis, o atstumas nedidelis, nebūtų spėję užmesti, jei ir būtų turėję. Kai panaudojo šaunamąjį ginklą, matomumas buvo geras, nors ir buvo tamsus paros metas, tačiau netrukdė nei rūkas, nei niekas kitas. Nuteistasis taip pat paaiškino, kad niekas negalėjo numanyti, kad automobilyje yra daugiau žmonių, nes nebuvo jokių požymių, kad jie ar tai mojuotų, ar kokius kitus ženklus rodytų. Jeigu būtų žinojęs, kad automobilyje yra daugiau asmenų nei vienas, būtų ginklo nenaudojęs (t. 4, b. l. 4–5).
Taigi iš aptartų nukentėjusiojo, liudytojų ir nuteistojo parodymų matyti, kad R. M., panaudojo šaunamąjį ginklą vykdydamas savo tarnybines pareigas, turėdamas tikslą sustabdyti administracinį pažeidimą darantį asmenį ir taikėsi į automobilio ratus, tačiau iššovus kulka rikošetu sužeidė automobilyje esantį keleivį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 30 d. plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-1/2014 padarė išvadas, kad sprendžiant klausimą dėl žalos padarymo policijos pareigūnui panaudojant šaunamąjį ginklą stabdant transporto priemonę, teisėtumo, turi būti vadovaujamasi Policijos veiklos įstatymu, aiškinant jo nuostatas atsižvelgtina į Konvencijos reikalavimus ir įvertintina:
asmens ir jo elgesio, dėl kurio stabdoma transporto priemonė, pavojingumas. Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę, turi būti aiškinama kartu su kitomis šio įstatymo (pirmiausia to paties 25 straipsnio) nuostatomis. Panaudojant šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę, negalima pažeisti imperatyviųjų šaunamojo ginklo panaudojimo prieš asmenį sąlygų. Pareiga naudoti šaunamąjį ginklą kyla tik būtinais atvejais, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, pažeidėjo ir pažeidimo pobūdį, individualias pažeidėjo savybes, šaunamasis ginklas, kaip pavojų žmogaus gyvybei sukelianti priemonė, gali būti panaudojamas tik ginant panašios svarbos vertybes. Nusikalstamos veikos ir ją padariusio (darančio) asmens pavojingumas pagal pareigūno turimus duomenis turi būti pakankamas, kad, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, pateisintų šaunamojo ginklo panaudojimą. Siekiamo sulaikyti asmens keliamas pavojus turi būti vertinamas pagal visas šiuo aspektu svarbias aplinkybes (turimus duomenis apie anksčiau padarytus nusikaltimus, elgesį sulaikymo metu, galimą ginklo (ne)turėjimą, būdo bruožus, ketinimus ir kt.). Šis pavojus turi būti pakankamai realus, o dėl esamos grėsmės transporto priemonę būtina nedelsiant sustabdyti. Vertinant tai, reikšmingi duomenys apie įvykio metu nukentėjusius asmenis ir tuos, kurie galėjo nukentėti, situaciją įvykio vietoje (eismo sąlygas ir intensyvumą ir kt.). Šaunamasis ginklas gali būti panaudojamas tik tais atvejais, jeigu sulaikomas asmuo kelia pavojų gyvybei ar sveikatai arba yra pagrindas įtarti, kad šis asmuo padarė smurtinę nusikalstamą veiką. Toks ginklas negali būti naudojamas kitais atvejais, net jeigu jo nepanaudojus bus prarasta galimybė asmenį sulaikyti. Pavyzdžiui, jeigu asmuo automobilį vairuoja neblaivus, nevykdo pareigūno reikalavimo sustoti, tai savaime nereiškia, jog gali būti naudojamas šaunamasis ginklas siekiant sustabdyti tokį automobilį, net jei nepanaudojus tokio ginklo jį vairavęs asmuo nebūtų sulaikytas;alternatyvių priemonių, kurios gali būti panaudojamos vietoje šaunamojo ginklo, buvimas, veiksmingumas, panaudojimo galimybės ir pan. Tokių priemonių panaudojimo galimybės turi būti vertinamos ne abstrakčiai, o vadovaujantis konkrečiais duomenimis apie tokių priemonių veiksmingumą nagrinėjamoje situacijoje, į tai, ar jos galėjo būti panaudotos atsižvelgiant į jų prieinamumą, atremiant pavojų turimą laiką ir kt.;panaudotos prievartos rūšis ir laipsnis (pavojingumas). Tai turi būti proporcinga siekiamam tikslui ir visoms situacijos aplinkybėms. Turi būti atsižvelgiama į panaudoto ginklo rūšį, galingumą, šaudymo sąlygas (atstumą, matomumą, galimybės nusitaikyti ir kt.), šūvių skaičių; kur buvo taikomasi; tikimybės, kad dėl ginklo panaudojimo gali nukentėti pašaliniai ar itin pažeidžiami asmenys, laipsnį, taip pat ginklo panaudojimo padarinius ir kt.;
4) galimybės pasirengti asmens sulaikymui ir tokių galimybių panaudojimas, siekiant sumažinti būtinybę naudoti ginklą ar žalą dėl jo panaudojimo. Turi būti atsižvelgiama į tai, ar buvo galimybė pasiruošti sulaikymui; ar tinkamai pasiruošta; į situacijos netikėtumo elementą; į tai, kiek laiko sprendimams priimti ginklą panaudojęs pareigūnas turėjo operacijos metu; į tiesiogiai persekiojimą vykdžiusių pareigūnų galimybes kreiptis pagalbos į kitus pareigūnus ir šių galimybių panaudojimą ir kt.
Sprendžiant pareigūno baudžiamosios atsakomybės klausimą, pareigūno veiksmai panaudojant šaunamąjį ginklą turi būti vertinami atsižvelgiant ir į tai, kokią reikšmingą informaciją pareigūnas turėjo įvykio metu ir į jo tuo metu buvusį pagrįstą sąžiningą įsitikinimą dėl būtinybės panaudoti ginklą, tačiau negali būti ignoruojamos Policijos veiklos įstatyme numatytos šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygos. Kaip matyti iš nagrinėjamos situacijos aplinkybių, kai policijos pareigūnai R. M. ir Š. S. nusprendė sustabdyti ir patikrinti V. D. vairuojamą automobilį „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jie neturėjo jokios informacijos apie V. D. ir jo asmenybę, todėl negalėjo įvertinti šio asmens pavojingumo. Tačiau pradėję vytis nestojusį automobilį „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir matydami, kad jis daro administracinį teisės pažeidimą, galėjo įvertinti jo tokio elgesio keliamą pavojų sau ir kitiems eismo dalyviams, ir nors jo keliamas pavojus buvo didelis, tačiau jis neperaugo į nusikalstamą veiką, V. D., nepaklusęs teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams sustabdyti transporto priemonę ir darymas iš eilės kelis Kelių eismo taisyklių pažeidimus, darė tik administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos jam kyla tik administracinė atsakomybė. Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnis nenumato galimybės panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį, darantį administracinį teisės pažeidimą, o šiuo atveju panaudoti šaunamąjį ginklą prieš automobilį nebuvo būtinumo, net jeigu jo nepanaudojus bus prarasta galimybė asmenį sulaikyti. Jeigu asmuo automobilį vairuoja neblaivus, nevykdo pareigūno reikalavimo sustoti, tai savaime nereiškia, jog gali būti naudojamas šaunamasis ginklas siekiant sustabdyti tokį automobilį, net jei nepanaudojus tokio ginklo jį vairavęs asmuo nebūtų sulaikytas. Įvertinus šią keliamą sąlygą, R. M. šioje situacijoje panaudodamas šaunamąjį ginklą viršijo savo įgaliojimus, nes jis žinojo, kad jis naudoja šaunamąjį ginklą prieš automobilį ir asmenį, kuris šiuo automobiliu važiuoja, suprato, kad automobilio vairuotojas, nepaklusdamas reikalavimams sustoti, daro ne nusikaltimą, o tik administracinį teisės pažeidimą, todėl pagal Policijos veiklos įstatyme įtvirtintus imperatyvius reikalavimus R. M. negalėjo naudoti šaunamojo ginklo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nesustojusį automobilį buvo bandoma stabdyti pasitelkus į pagalbą kitą policijos ekipažą, tačiau sustabdyti nepavyko, kitų priverstinio stabdymo priemonių (bandyti stabdyti susisiekiant su kitais to paties rajono policijos patrulinės tarnybos ekipažais, o esant reikalui ir su kito rajono policijos patrulinės tarnybos ekipažo pareigūnais, bei spręsti klausimą dėl ežio panaudojimo) nebuvo imtasi. Tačiau kaip matyti iš apeliacinėje instancijoje įrodymų tyrimo metu gautų duomenų, viena iš priemonių buvo panaudotas kitas to paties rajono patrulių ekipažas, tačiau ši priemonė nebuvo veiksminga, daugiau kitų patrulių ekipažų, kurių pagalbos būtų buvę galima paprašyti, nebuvo, kitų priverstinio stabdymo priemonių, tokių kaip priverstinio stabdymo priemonė ežys, tuo metu Tauragės rajono policijos komisariatas neturėjo, todėl nebuvo galima iš policijos pareigūnų reikalauti naudoti tokias priemones, kuriomis, nors ir numatytomis Policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių sąraše, patvirtintame vidaus reikalų ministro 2005 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1V-67, policijos pareigūnai nagrinėjamoje situacijoje aprūpinti nebuvo. Be to, būtina įvertinti ir nagrinėjamos situacijos aplinkybes, o būtent tai, kad buvo tamsus paros metas, laiko pasirengti transporto priemonės sustabdymui ir sulaikymui nebuvo, todėl nebuvo galimybės ir panaudoti sunkiasvorių transporto priemonių automobilio stabdymui. Jokių kitų priverstinių stabdymo priemonių tuo metu patrulių ekipažas neturėjo, nes Tauragės rajono policijos komisariatas tokių priemonių nebuvo suteikęs. Tačiau kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, nebuvo galvojama apie galimybę į pagalbą pasitelkti kito rajono policijos patrulių pajėgas ir paprašyti jų pagalbos, nors buvo aišku, kad automobilis dideliu greičiu juda link kito rajono ribos. Todėl vertinant šią sąlygą, vis dėlto galima daryti išvadą, kad nebuvo išnaudotos visos įmanomos priemonės, kuriomis buvo galima sustabdyti nestojusį automobilį ir išvengti žalos padarymo.
Vertinant panaudotos prievartos rūšį ir laipsnį (pavojingumas) ir atsižvelgiant į šaudymo sąlygas (atstumą, matomumą, galimybės nusitaikyti ir kt.), šūvių skaičių, daroma išvada, kad R. M., panaudodamas šaunamąjį ginklą prieš automobilį, kuriuo daromi tik administraciniai teisės pažeidimai, pasielgė neatsargiai, netinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, kurioje nebuvo neišvengiamo būtinumo panaudoti šaunamąjį ginklą, ir taip pažeidė Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį (išnaudotos ne visos įmanomos priverstinio stabdymo priemonės) bei 25 straipsnio 4 dalį (neįsitikino, ar automobilyje nėra pašalinių asmenų) nuostatas. Be to, R. M. į dideliu greičiu važiuojantį automobilį šovė tamsiu paros metu, automobiliams važiuojant dideliu greičiu, nežinodamas tikslaus juo važiuojančių keleivių skaičiaus, todėl tokiomis aplinkybėmis jis rizikavo ir turėjo numatyti pavojų, jog gali sužeisti kitą asmenį. Kaip jau minėta anksčiau, prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos, o šaunamojo ginklo panaudojimas galimas tik tuo atveju, kai jis yra neišvengiamai būtinas. Taigi esant išdėstytoms aplinkybėms, netgi įvertinus tai, kad V. D. veiksmai buvo pavojingi, nėra pagrindo teigti, kad dėl iškilusios grėsmės buvo būtina jo vairuojamą automobilį nedelsiant sustabdyti panaudojant šaunamąjį ginklą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog policijos pareigūnas R. M. susidariusioje situacijoje, nesant būtinumo, kaip išimtinę priemonę neadekvačiai panaudojo šaunamąjį ginklą, taip jis elgėsi neatsargiai, ir dėl tokio jo neatsargaus elgesio kilo sunkūs padariniai – viena pareigūno paleista kulka rikošetavusi sunkiai sužalojo keleivio T. K. sveikatą. Taigi, nors R. M. įstatymas ir suteikė įgaliojimus atlikti konkrečius veiksmus įstatymo numatytais atvejais (sąlygomis), o būtent – jis turėjo teisę panaudoti šaunamąjį ginklą esant konkrečioms Policijos veikos įstatymo 25 straipsnyje numatytoms sąlygoms, tačiau R. M. minėtus veiksmus atliko, kai būtent šių veiksmų įstatymas nesuteikė įgaliojimų atlikti (panaudojo šaunamąjį ginklą siekdamas sulaikyti administracinį teisės pažeidimą, o ne nusikalstamą veiką padariusį asmenį), toks R. M. veikimas laikytinas kompetencijos nesilaikymu (įgaliojimų viršijimu), t. y. neteisėtu veikimu, net ir šiuo atveju, kai pavojingi padariniai kilo dėl neatsargumo. Todėl daroma išvada, kad R. M. veikė peržengdamas jam teisės aktų nustatytos kompetencijos ribas, tačiau jo veiksmuose nėra BK 228 straipsnyje numatyto būtinojo požymio – tyčios, todėl jo veika pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.
Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį turi būti nustatyta kaltės forma – neatsargumas. BK 10 straipsnis išskiria dvi neatsargumo rūšis – nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo supranta, kad jo pasirinktas tarnybos pareigų vykdymo būdas yra neteisėtas ir gali sukelti pavojingų padarinių, tačiau savo rizikingo elgesio nekeičia ir lengvabūdiškai tikisi, kad yra aplinkybių, kurios neleis kilti žalingiems padariniams. Tuo tarpu nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų padarinių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektualusis kaltės elementas. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka ,,turėjo“ apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka ,,galėjo” paprastai reiškia subjektyvias asmens savybes, dėl kurių asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius. R. M. nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes jis nenumatydamas pavojingų padarinių, nepakankamai apdairiai vykdė tarnybines ir profesines pareigas, nesilaikė įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų, nors, būdamas policijos pareigūnas bei žinodamas teisės aktų reikalavimus, turėjo ir privalėjo juos numatyti.
Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. M., 2006 m. rugsėjo 14 d., apie 23.40 val., vykdydamas (duomenys neskelbtini) pareigas, patruliuodamas nustatytu maršrutu, (duomenys neskelbtini) gatvėje stabdė automobilį „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nes įtarė, kad automobilį vairuoja neblaivus asmuo. Šiam automobiliui nestojus, (duomenys neskelbtini) k. ribose, R. M. netinkamai atliko savo tarnybos pareigas, t. y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 23 ir 25 straipsniuose nustatytas šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygas bei tvarką, nesant būtinojo reikalingumo panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį ir transporto priemonę, netinkamai įvertinęs situaciją ir neatsižvelgęs į nesustojusio automobilio vairuotojo padaryto administracinio teisės pažeidimo, nekėlusio tiesioginės grėsmės eismo saugumui ir žmonėms, pobūdį, neturėdamas tikslios informacijos apie galimą keleivių buvimą automobilyje, elgėsi nusikalstamai nerūpestingai - norėdamas sustabdyti automobilį iš savo tarnybinio ginklo pistoleto ČZ-75 C Nr. (duomenys neskelbtini) iššovė keturis perspėjamuosius šūvius į viršų, o automobiliui „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nestojant, nesilaikydamas atsargumo taisyklių ir nusikalstamai pasitikėdamas savo šaudymo tikslumu, iš tolimo, apie 10 metrų atstumo, tamsiu paros metu, iššovė penkis šūvius pataikyti sudėtingomis sąlygomis, taikydamas į dideliu greičiu važiavusio automobilio, kuriuo važiavo V. D., I. D., N. P., P. K., A. B., T. K. galinius ratus, tačiau šūviu pataikęs į automobilio galą, dėl neatsargumo sužalojo automobilyje važiavusį T. K., padarydamas jam juosmens kairės pusės šautinę žaizdą su daugybiniais plonžarnių ir storžarnių pažeidimais, šautinę žaizdą riestinėje žarnoje, ūmų difuzinį pilvaplėvės uždegimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlusį realų pavojų T. K. gyvybei, dėl ko nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala. Tokiais veiksmais R. M. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 229 straipsnyje ir 137 straipsnio 1 dalyje.
Kai dėl tarnybos pareigų neatlikimo kitas asmuo netenka gyvybės, sunkiai ar nesunkiai sutrikdoma jo sveikata, o kaltininkas nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti tokių padarinių, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, veikos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis (pagal BK 229 straipsnį ir 132, 137 arba 139 straipsnio atitinkamas dalis). Kadangi panaudojant šaunamąjį ginklą, buvo sunkiai sužalotas nukentėjusysis T. K., tai R. M. nusikalstama veika dėl padaryto sunkaus kūno sužalojimo teisingai kvalifikuota pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, nes sunkus kūno sužalojimas buvo padarytas dėl neatsargumo, tačiau, priešingai negu nustatė pirmosios instancijos teismas, BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, o ne dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad R. M. nenumatė, kad dėl šaunamojo ginklo panaudojimo tokiomis aplinkybėmis, kuriomis pagal Policijos veiklos įstatymą šaunamojo ginklo naudojimas negalimas, gali atsirasti esamų padarinių (sunkus sveikatos sutrikdymas), nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes, būdamas policijos pareigūnas bei žinodamas teisės aktų reikalavimus, turėjo ir privalėjo juos numatyti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo R. M. gynėjas advokatas V. Sirvydis taip pat akcentavo, kad šioje byloje turi būti įvertinta galimybė taikyti BK 29, 30 ar 31 straipsnį ir šiais pagrindais nutraukti bylą, kadangi šioje situacijoje egzistuoja aplinkybės, šalinančios R. M. baudžiamąją atsakomybę. Pagal BK 29 straipsnio 1 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Šiuo atveju BK 29 straipsnis negali būti taikomas, kadangi jo taikymas siejamas su nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, o anksčiau aptartais argumentais nustatyta, kad V. D., kurio vairuojamą automobilį buvo siekiama sustabdyti, nedarė jokios nusikalstamos veikos, o jo daromi administraciniai teisės pažeidimai nesuteikė teisės naudoti šaunamąjį ginklą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas V. Sirvydis akcentavo, kad tyčiniai V. D. veiksmai, kuriais buvo siekiama užvažiuoti ant jį stabdančio policijos pareigūno R. Z., yra nusikalstama veika, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai yra tik policijos pareigūno R. Z. subjektyvus situacijos vertinimas, kuris nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Dėl šių V. D. veiksmų policijos pareigūnas R. Z. nebuvo sužalotas, nepatyrė jokios žalos, dėl to nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas ar tarnybinis patikrinimas, todėl tai negali būti vertinama kaip nusikalstama veika.
Sprendžiant asmenų, kurie padaro žalą vykdydami profesines pareigas, baudžiamosios atsakomybės klausimą vadovaujamasi BK 30 straipsniu, kuriame nustatyta, kad asmuo pagal šį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Tokia šio įstatymo nuostata reiškia, kad profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte nustatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Taigi BK 30 straipsnyje nurodytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės vienas esminių požymių yra veiksmų, atliekamų vykdant profesines pareigas, teisėtumas. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šioje situacijoje negali būti taikomas ir BK 30 straipsnis, nes analizuojant šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygas nustatyta, kad R. M. šaunamąjį ginklą panaudojo viršydamas įgaliojimus, nes jis šaunamąjį ginklą panaudojo siekdamas sulaikyti administracinį teisės pažeidimą, o ne nusikalstamą veiką padariusį asmenį (Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnis).
Pagal BK 31 straipsnio 1 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Iš šios įstatymo formuluotės matyti, kad baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką pašalinama tik tada, kai nustatomos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos: a) pavojus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms turi būti realus ir akivaizdus, b) šis pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis ir c) padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Būtinojo reikalingumo instituto esmė ir paskirtis suponuoja būtinybę asmeniui įvertinti daromą žalą ir žalą, kurios siekiama išvengti, ir sąmoningai pasirinkti elgesio variantą, leisiantį padaryti mažesnę žalą. Šios baudžiamosios bylos aplinkybės rodo, kad, pasirinkęs savo elgesio variantą – sprendimą panaudoti šaunamąjį ginklą, nors ir siekė išvengti V. D. pavojingo vairavimo keliamo pavojaus kitiems eismo dalyviams, tačiau nenumatė, kad tokiu būdu, būtent panaudojant šaunamąjį ginklą, bus padaryta žala nukentėjusiojo sveikatai, todėl akivaizdu, negalėjo įvertinti žalų santykio ir nustatyti, ar padaryta žala bus mažesnė nei ta, kurios siekiama išvengti, kaip to reikalaujama BK 31 straipsnyje. Kolegija daro išvadą, kad nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti būtinojo reikalingumo sąlygomis, kadangi R. M. galėjo išvengti esamų pasekmių atsiradimo laikydamasis Policijos veiklos įstatyme numatytų šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygų.
Nustačius, kad R. M. padarė BK 229 straipsnyje ir 137 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, sprendžiamas bausmės paskyrimo klausimas. Pagal BK 229 straipsnio redakciją, galiojusią nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Nors šiuo metu galiojančio BK 229 straipsnio redakcijoje nebėra teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės, tačiau atsižvelgus į tai, kad baudžiamoji byla nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir jo padėtis dėl jo paties paduoto apeliacinio skundo negali būti bloginama, todėl R. M. pagal BK 229 straipsnį skiriama švelniausia nusikaltimo padarymo metu galiojusio BK 229 straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Apeliacinės instancijos teismo manymu, yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl R. M. taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos ir bausmės vykdymas atidedamas. Kadangi R. M. pagal 2009 m. kovo 20 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį, kuris buvo įsiteisėjęs, tačiau 2014 m. sausio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartimi Nr. 2K-P-1/2014 buvo panaikintas, bausmę jau yra atlikęs (t. 3, b. l. 46), todėl laikytina, kad R. M. šiuo nuosprendžiu skiriamą bausmę jau yra atlikęs.
Civilinis atsakovas šioje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašo išteisinti R. M. ir tuo pagrindu atmesti nukentėjusiojo T. K. byloje pareikštą 50000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi anksčiau aptartais argumentais nustatyta, kad nėra pagrindo išteisinti R. M., kolegija pasisako tik dėl nukentėjusiajam T. K. priteistos žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas sumažino dėl to, kad nustatė, jog nukentėjusiajam dėl šautinių sužalojimų buvo sužaloti vidaus organai, daryta operacija, tačiau jam nėra nustatytas nedarbingumo netekimas, o įrodymų, kad šiuo metu jo sveikata nuo padarytų šautinių sužalojimų yra bloga, nukentėjusysis nepateikė. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad nukentėjusysis dėl nusikalstama veika padarytų sužalojimų patyrė fizinį ir moralinį skausmą, emocinį stresą, tačiau atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principus, įvertinant esamą nukentėjusiojo sveikatos padėtį neturtinė žala sumažinta iki 30000 Lt.
Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiajam T. K. sukeltas pasekmes ir sumažindamas jam priteistinos neturtinės žalos dydį iki 30000 Lt, neatsižvelgė į dar vieną svarbų kriterijų – paties nukentėjusiojo neatsargų elgesį. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas neturtinės žalos dydį galima sumažinti, atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo kaltės dydį. Policijos departamentas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog automobilio „Renault Espace“ keleiviai, žinodami, jog vairuotojas yra neblaivus, ir suvokdami savo elgesio pavojingumą, sėsdami į neblaivaus V. D. vairuojamą automobilį, patys pasirinko rizikingą elgesio būdą ir tuo prisiėmė žalos atsiradimo riziką. Kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, T. K. su V. D. užsiėmė automobilių remontu, vienas kitą pažinojo, T. K. įvykio metu taip pat buvo neblaivus, be to, nors ir žinojo, kad neblaivus yra ir V. D., sutiko kartu važiuoti, tokiu būdu prisiimdamas dalį rizikos. Įvertinus šias aplinkybes, neabejotinai matyti, kad dėl įvykio dalis kaltės yra ir nukentėjusiojo, taip pat dalis teisėtiems pareigūnų reikalavimams sustoti nepaklususio vairuotojo V. D. kaltės, todėl proporcingai jų kaltės daliai mažintinas ir apylinkės teismo priteistas iš Policijos departamento neturtinės žalos dydis. Atsižvelgęs į anksčiau išdėstytas aplinkybes, taip pat įvertinęs tai, kad šiuo nuosprendžiu nuteistojo R. M. tyčinė nusikalstama veika, dėl kurio nukentėjusiajam ir kilo sunkios pasekmės, yra perkvalifikuota į neatsargią, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas mano, jog 20000 Lt dydžio suma neturtinės žalos atlyginimui T. K. būtų teisinga, protinga ir pakankama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais,
nusprendžia:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendį pakeisti:
Nuteistojo R. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 228 straipsnio 1 dalies į BK 229 straipsnį, ir R. M. pagal BK 229 straipsnį paskirti teisės dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su 2008 m. balandžio 10 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir nustatyti nuteistajam R. M. galutinę subendrintą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2009 m. kovo 20 d. ir pripažinti, kad R. M. bausmę yra atlikęs.
Nukentėjusiajam T. K. priteistos neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 20000 Lt.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.