- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-21
- Bylos Nr.
- 2-446/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- P. M., J. V., V. V., K. J., A. M., M. U., A. V. R., V, R., V. M., A. J., O. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų P. M. , J. V. ir V. V. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nutarčių, kuriomis atsisakyta priimti atsakovų atskiruosius skundus, civilinėje byloje Nr. 2-329-343/2009.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Atsakovų K. J., A. M. , M. U., J. V., A. V. R., V, R., P. M. , V. M., V. M., A. J. , V. V. , O. B., V. B. atstovas 2008 m. gruodžio 1 d. pareiškimu prašė paskirti teisminę turto vertės nustatymo ekspertizę.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsakovų prašymą dėl ekspertizės paskyrimo tenkino - paskyrė žemės sklypų ir juose esančių sodinių, priklausančių atsakovams, rinkos vertės nustatymo ekspertizę. Teismas taip pat nustatė terminą visiems atsakovams įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą po 5 000 Lt užstatą ekspertizės atlikimui.
Šalies argumentai
Atsakovė J. V. 2008 m. gruodžio 29 d. pareiškimu prašė atleisti ją nuo 4 500 Lt apmokėjimo už eksperto darbą. Pareiškime nurodyta, kad jos turtinės padėtis šiuo metu yra sunki, todėl ji gali įmokėti tik 500 Lt, o nuo likusios dalies užstato mokėjimo prašo ją atleisti.
Atsakovas V. V. 2008 m. gruodžio 29 d. pareiškimu prašė atleisti jį nuo 4 500 Lt apmokėjimo už eksperto darbą. Pareiškime nurodyta, kad jo turtinė padėtis yra sunki, todėl jis gali įmokėti tik 500 Lt, o nuo likusios dalies užstato mokėjimo prašo atleisti.
Atsakovas P. M. 2009 m. sausio 5 d. pareiškimu prašė atleisti jį nuo 4 800 Lt užstato eksperto darbo apmokėjimui, o 200 Lt sumą eksperto darbo apmokėjimui atidėti trijų mėnesių laikotarpiui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2009 m. sausio 7 d. nutartimi atsakovės J. V. prašymą atleisti ją nuo 4 500 Lt apmokėjimo už eksperto darbą atmetė. Teismas nustatė 3 dienų terminą nuo nutarties nuorašo gavimo užstatui už ekspertizę sumokėti ir nurodė, kad nutartis neskundžiama.
Teismas 2009 m. sausio 7 d. nutartimi atsakovo V. V. prašymą atleisti jį nuo 4 500 Lt apmokėjimo už eksperto darbą atmetė. Teismas nustatė 3 dienų terminą nuo nutarties nuorašo gavimo užstatui už ekspertizę sumokėti ir nurodė, kad nutartis neskundžiama.
Teismas 2009 m. sausio 8 d. nutartimi atsakovo P. M. prašymą atleisti jį nuo 4 800 Lt apmokėjimo už eksperto darbą bei atidėti 200 Lt mokėjimą už ekspertizę atmetė. Teismas nustatė 3 dienų terminą nuo nutarties nuorašo gavimo užstatui už ekspertizę sumokėti ir nurodė, kad nutartis neskundžiama.
Šalies argumentai
Atsakovas P. M. pateikė atskirąjį skundą dėl teismo 2009 m. sausio 8 d. nutarties.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2009 m. vasario 13 d. nutartimi (skundžiama nutartis) atsakovo P. M. atskirąjį skundą atsisakė priimti.
Nutartyje rašoma, kad CPK normos nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria atmestas prašymas atleisti nuo užstato sumokėjimo. Nesumokėjus užstato, nebus atliekama ekspertizė, o tai neužkerta kelio tolimesnei bylos eigai. Užstatas nėra bylinėjimosi išlaidos, nes jis nėra iš karto sumokamas ekspertams, o įmokamas į teismo depozitinę sąskaitą. Tik atlikus ekspertizę, už ją yra apmokama ir tik po to šalis gali teikti prašymą išlaidas, panaudotas ekspertams už darbą apmokėti, priskirti bylinėjimosi išlaidoms. Klausimai, susiję su bylinėjimosi išlaidomis, reglamentuojami CPK VIII skyriuje, o su užstatu – IX skyriuje. CPK 102 straipsnis numato, kad gali būti skundžiamos nutartys paskirti užstatą, tačiau tokia nutartis nebuvo skundžiama.
Šalies argumentai
Atsakovė J. V. pateikė atskirąjį skundą dėl teismo 2009 m. sausio 7 d. nutarties.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2009 m. vasario 13 d. nutartimi (skundžiama nutartis) atsakovės J. V. atskirąjį skundą atsisakė priimti. Teismas nurodė tokius pačius motyvus, kaip ir aukščiau minėtoje kitoje 2009 m. vasario 13 d. nutartyje.
Šalies argumentai
Atsakovas V. V. pateikė atskirąjį skundą dėl teismo 2009 m. sausio 7 d. nutarties.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2009 m. vasario 13 d. nutartimi (skundžiama nutartis) atsakovo V. V. atskirąjį skundą atsisakė priimti. Teismas nurodė tokius pačius motyvus, kaip ir aukščiau minėtoje kitoje 2009 m. vasario 13 d. nutartyje.
Šalies argumentai
Atsakovo P. M. atstovas atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti atsakovo P. M. atskirąjį skundą, bei išspręsti klausimą iš esmės – priimti atsakovo P. M. skundą dėl teismo 2009 m. sausio 8 d. nutarties. Skunde rašoma:
1. Teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartis yra neteisėta ir turi būti panaikinta. Teismo argumentai, kad nutartis dėl užstato mokėjimo nėra susijusi su bylinėjimosi išlaidomis, prieštarauja nutarties faktiniams ir teisiniams pagrindams. Pats teismas, priimdamas 2009 m. sausio 8 d. nutartį, vadovavosi bylinėjimosi išlaidų teisės normomis – CPK 90 straipsnio 1 dalimi, 91 straipsnio 2 dalimi. Kadangi pagal CPK 100 straipsnio nuostatas visos teismo nutartys, priimtos dėl bylinėjimosi išlaidų, gali būti skundžiamos atskiruoju skundu, apeliantas, nesutikdamas su teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartimi, ją apskundė.
2. Užstatas yra neatsiejamai susijęs su bylinėjimosi išlaidomis. Ekspertizės išlaidos, kurių apmokėjimui nustatytas užstatas, priskirtinos prie bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas, sužinojęs apie teismo nutartį dėl užstato, prašė iš dalies jį atleisti nuo išlaidų už ekspertizės atlikimą. Pats teismas turėjo galimybę pakeisti nutartį dėl užstato, kurį įpareigotas sumokėti atsakovas. Atsakovas turi teisę ginčyti visus teismo 2009 m. sausio 8 d. nutarties argumentus ir jo skundas turėjo būti priimtas.
Atsakovės J. V. atstovas atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti atsakovės J. V. atskirąjį skundą, bei išspręsti klausimą iš esmės – priimti atsakovės J. V. skundą dėl teismo 2009 m. sausio 7 d. nutarties. Skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo P. M. skundas.
Atsakovo V. V. atstovas atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti atsakovo V. V. atskirąjį skundą, bei išspręsti klausimą iš esmės – priimti atsakovo V. V. skundą dėl teismo 2009 m. sausio 7 d. nutarties. Skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo P. M. skundas.
Atsiliepimas
Ieškovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į atsakovės J. V. atskirąjį skundą prašo atsakovės skundą atmesti ir teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime rašoma, kad įstatymas nenumato apeliantės skundžiamos teismo nutarties apskundimo galimybės, o pati nutartis neužkerta kelio tolimesnei bylos eigai. Ši nutartis negali būti apeliacijos objektu, todėl teismas, teisingai aiškindamas ir taikydamas procesinės teisės normas, pagrįstai atsisakė priimti atskirąjį skundą.
Ieškovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į atsakovo V. V. atskirąjį skundą prašo atsakovo skundą atmesti ir teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ieškovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į atsakovo P. M. atskirąjį skundą prašo atsakovo skundą atmesti ir teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimuose nurodyti iš esmės tie patys argumentai, kaip ir atsiliepime į J. V. skundą.
Trečiojo asmens Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB atstovas atsiliepimu į atsakovų P. M. , J. V. ir V. V. atskiruosius skundus prašo atsakovų skundus atmesti. Atsiliepime rašoma, kad teismas nenustatė įstatyme numatytų sąlygų apskųsti apeliantų nurodytas nutartis, todėl pagrįstai atsisakė priimti atskiruosius skundus. Apeliantai be pagrindo vadovaujasi teisės normomis, reglamentuojančiomis nutarčių dėl bylinėjimosi išlaidų apskundimą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirieji skundai atmestini.
Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis buvo atsisakyta priimti atskiruosius skundus dėl teismo nutarčių netenkinti prašymų atleidimo nuo dalies užstato mokėjimo klausimais, laikytinos pagrįstomis ir teisėtomis. Šis procesinis dalykas nagrinėjamas vadovaujantis apeliantų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamų teismo nutarčių negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Kadangi apeliantų skundai yra grindžiami iš esmės tais pačiais faktiniais ir teisiniais argumentais, teisėjų kolegija dėl jų pasisako bendrai. Be to, kadangi šios apeliacijos objektas yra tik teismo nutarčių, kuriomis atsisakyta priimti atskiruosius skundus dėl teismo atsisakymo atleisti nuo dalies užstato mokėjimo ir atidėti dalies užstato mokėjimą, teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimas, teisėjų kolegija analizuoja bei vertina tik su šiuo apeliacijos objektu susijusius skundų argumentus, o dėl kitų skundų motyvų nepasisako.
CPK numatytais atvejais teismas, siekdamas užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą arba galimų nuostolių padengimą, motyvuota nutartimi dalyvaujantį byloje asmenį ar kitą asmenį, prašantį atlikti tam tikrą procesinį veiksmą, gali įpareigoti teismui įmokėti nustatyto dydžio piniginį užstatą (CPK 101 str. 1 d.). Ekspertizės skyrimas yra procesinis veiksmas, kuris gali būti užtikrinamas užstatu (CPK 101 str. 1 d., 212 str. 1 d.). Tokiu atveju užstato tikslas – užtikrinti ekspertų bei valstybės galimų nuostolių padengimą bei įsitikinti, kad šalies ketinimai atlikti ekspertizę yra rimti. Užstato dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į asmens, kuris įpareigojamas užstatą įmokėti, turtinę padėtį. Užstato dydis turi atitikti atliekamo procesinio veiksmo pobūdį ir negali viršyti vieno šimto tūkstančių litų. Nutartis paskirti užstatą gali būti skundžiama atskiruoju skundu (CPK 102 str. 2-4 d.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas 2008 m. gruodžio 9 d. nutartimi tenkino atsakovų prašymą dėl ekspertizės paskyrimo bei įpareigojo juos į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti užstatą po 5 000 Lt ekspertizės atlikimui užtikrinti (b. l. 11-15). Atsakovai įstatymo sureguliuota tvarka (CPK 102 str. 4 d. nuostatos) neskundė teismo nutarties dėl užstato paskyrimo, jo dydžio bei įpareigojimų dėl užstato mokėjimo nustatymo. Teismas netenkino atsakovų J. V. ir V. V. prašymų atleisti juos nuo dalies užstato mokėjimo už ekspertizės atlikimą (b. l. 56-57, 60-61), taip pat netenkino atsakovo P. M. prašymo atleisti jį nuo dalies užstato mokėjimo už eksperto darbą bei atidėti dalies užstato mokėjimą (b. l. 62-63). Teismas nurodė, kad šiuo klausimu priimtos nutartys nėra skundžiamos. Dėl nutarčių, kuriomis išspręsti prašymai atleisti nuo dalies užstato mokėjimo arba atidėti mokėjimą, minėti atsakovai teikė atskiruosius skundus. Pirmosios instancijos teismas 2009 m. vasario 13 d. nutartimis, kurių teisėtumas vertinamas šios apeliacijos procese, atsakovų atskiruosius skundus atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad nutartys dėl prašymų atleisti nuo dalies užstato mokėjimo arba atidėti mokėjimą negali būti apeliacijos objektas (b. l. 71-75).
Įstatymas numato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) CPK numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d.). Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinius skundus (CPK 334 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nutartys, kuriomis išspręsti prašymai atleisti nuo dalies užstato mokėjimo ar atidėti dalies užstato mokėjimą, neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d. 2 p.). Ekspertizė bei jos pagrindu teikiama eksperto išvada, su kuria teismas siejo užstato įmokėjimo pareigą, yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių civiliniame procese, kurią gali pasirinkti šalis vadovaudamasi civilinio proceso dispozityvumo principu (CPK 13 str., 177 str. 2 d., 178 str.). Ekspertizės išvada byloje vertinama kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.), o pagal nustatinėjamas bylos aplinkybes ji nėra privalomas įrodymas (CPK 177 str. 4 d., 218 str. nuostatos). Teismas nutartimis, kuriomis netenkino atsakovų prašymų atleisti nuo dalies užstato mokėjimo ar atidėti dalies užstato mokėjimą, neužkirto kelio tolesnei bylos eigai, o jų turinys reiškia tik atskiro procesinio klausimo, bet ne ginčo esmės išsprendimą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CPK nuostatos tiesiogiai nenumato, jog dėl teismo nutarčių atsisakyti atleisti nuo dalies užstato mokėjimo arba atidėti dalies užstato mokėjimą, gali būti duodamas atskirasis skundas (CPK 334 str. 1 d. 1 p.). CPK numato teisę atskiruoju skundu skųsti teismo nutartį paskirti užstatą (CPK 102 str. 4 d.). Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantų argumentais, kad nutartis, kuriomis atsisakyta atleisti nuo dalies užstato mokėjimo arba atidėti dalies užstato mokėjimą, yra galimybė apskųsti CPK 100 straipsnio, kur numatyta, jog dėl teismo nutarties, priimtos dėl bylinėjimosi išlaidų, gali būti duodamas atskirasis skundas, pagrindu. Įpareigojimas įmokėti į teismo sąskaitą atitinkamo dydžio piniginę įmoką - užstatą reglamentuojamas ne proceso teisės normų dėl bylinėjimosi išlaidų ir jų atlyginimo (CPK VIII skyrius), o proceso teisės normų, reguliuojančių teisinį užstato institutą (CPK IX skyrius). Taigi, su užstato paskyrimu ir mokėjimu susijusius procesinius klausimus reglamentuoja atskiras CPK IX skyrius. Pagal šio skyriaus nuostatas užstato paskirtis yra dvejopa: visų pirma, šiuo institutu siekiama užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą, antra, juo siekiama užtikrinti būsimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (padengimą). Civilinio proceso teisėje užstatu vadinama pinigų suma, kurią teismo nurodymu, siekiant užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą arba būsimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, privalo įmokėti viena iš šalių. Prie bylinėjimosi išlaidų priskirtinos sumos, išmokėtos ekspertams, ekspertinėms įstaigoms (CPK 79, 88 str. 1 d. 1 p.), o ne užstato (pagal pobūdį - avansinio mokėjimo) suma, įmokėtina į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 101-102 str.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, CPK nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo užstatą priskirti bylinėjimosi išlaidoms, o tuo pačiu nėra pagrindo užstato institutui taikyti CPK normų dėl teisės skųsti nutartis, priimtas dėl bylinėjimosi išlaidų (CPK 100 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad užstatas nėra bylinėjimosi išlaidos, nes jis tik įmokamas į teismo depozitinę sąskaitą, bet nėra iš karto sumokamas ekspertui ar ekspertinei įstaigai. Pateiktas teisės normų aiškinimas įgalina teigti, kad nors užstato institutas tam tikra apimtimi (pagal paskiriamo užstato paskirtį) yra susijęs su bylinėjimosi išlaidomis, tačiau jis nėra laikytinas bylinėjimosi išlaidomis, todėl jam netaikytinos CPK 100 straipsnio nuostatos.
Apeliantų argumentai, kad teismas, spręsdamas jų prašymus dėl atleidimo nuo dalies užstato mokėjimo ar mokėjimo atidėjimo, vadovavosi bylinėjimosi išlaidų teisės normomis, nesudaro pagrindo apskųsti dėl tų prašymų priimtas nutartis atskiruoju skundu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad užstato dydį teismas nustato atsižvelgdamas į asmens, kuris įpareigojamas užstatą įmokėti, turtinę padėtį, taip pat į tai, kad užstato dydis turi atitikti atliekamo procesinio veiksmo pobūdį (CPK 101-102 str.). Apeliantai neskundė teismo nutarties, kuria jie buvo įpareigoti įmokėti atitinkamo dydžio užstatą (CPK 102 str. 4 d.). Apeliantai prašymus atidėti dalies užstato mokėjimą bei atleisti nuo dalies užstato mokėjimo grindė savo turtine padėtimi, kurios vertinimas turėjo būti atliekamas priimant nutartį dėl užstato paskyrimo ir jo dydžio nustatymo ir kurią pagal įstatymo suteiktą teisę turėjo galimybę skųsti apeliacine tvarka.
Aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias su užstatu susijusius teisinius santykius, todėl priėmė teisėtas nutartis, kuriomis atsisakyta priimti atsakovų P. M. , J. V. ir V. V. atskiruosius skundus dėl teismo nutarčių atsisakyti atidėti dalies užstato mokėjimą bei atleisti nuo dalies užstato mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad tokios nutartys negali būti skundžiamos apeliacine tvarka (CPK 334 str. nuostatos). Teisėjų kolegija skundžiamų teismo nutarčių absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329, 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis, kuriomis atsisakyta priimti atsakovų P. M. , J. V. ir V. V. atskiruosius skundus dėl nutarčių atsisakyti atidėti dalies užstato mokėjimą bei atleisti nuo dalies užstato mokėjimo, palikti nepakeistas.