Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-440-290-2014

Teisėjas Kęstutis Lukošiūnas Proceso Nr. 1-55-1-00024-2013-4

2014 m. birželio 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Renatai Staniulienei, nuteistajam G. V., jo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-02-20 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 294 str. 2 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 215 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d. ir 4 d. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. V. nukentėjusiajam M. K. priteista 785,29 Lt (septyni šimtai aštuoniasdešimt penki litai dvidešimt devyni centai) turtinei žalai atlyginti ir 500 (penki šimtai) litų neturtinės (moralinės) žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

kad G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-02-20 nuosprendžiu nuteistas pagal BK 294 str. 2 d., 214 str.1 d. už tai, kad savavaldžiavo ir neteisėtai disponavo svetima elektronine mokėjimo priemone, o būtent: už tai, kad 2013 m. sausio 27 d. nuo 16.00 val. iki 22.00 val., (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo teisę atgauti iš M. K. 200 Lt skolą, už pastarojo skolos su V. B. išsprendimą, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą M. K. atžvilgiu, laikydamas jį namo Nr. (duomenys neskelbtini) rūsyje, ir reikalaudamas, kad M. K. jam pasakytų banko kortelės PIN kodą, rankomis sudavė nemažiau keturių smūgių į galvą, rankas, dėl to M. K. buvo praradęs sąmonę, G. V., išgavęs iš M. K. banko kortelės PIN kodą ir banko kortelę, dar kelis kartus rankomis sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, tuo M. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kraujosruvos odoje ir poodyje dešinės akies vokuose, abiejuose žastuose ir dešinėje alkūnėje bei odos nubrozdinimų pakaušio kairėje pusėje ir kaktoje bei užvaldė M. K. mobilųjį telefoną ,,Nokia 500“ - 200 litų vertės ir neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę - M. K. vardu išduotą banko „Swedbank“ AB kortelę ,,Visa Electron Urban“ Nr. (duomenys neskelbtini).

Be to G. V. nuteistas pagal BK 215 str. 1 d., 182 str.1 d. už tai, kad neteisėtai

atliko devynias finansines operacijas, panaudodamas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis bei apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2013 m. sausio 27 d. nuo 17.54 val. iki 18.01 val. AB „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas užvaldyti svetimą turtą, neteisėtai panaudodamas svetimą elektroninę mokėjimo priemonę - M. K. vardu išduotą banko „Swedbank“ AB mokėjimo kortelę ,,Visa Electron Urban“ Nr. (duomenys neskelbtini), taip nuėmė per du kartus po 200 litų bei pasikėsino per keturis kartus nuimti 1520 litų, tačiau šios savo veikos neužbaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes sąskaitoje tuo metu nebuvo tiek pinigų, ir tokiu būdu sukčiaudamas užvaldė svetimą turtą - 400 Lt, tuo padarydamas nukentėjusiajam M. K. 400 litų turtinę žalą.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo prašymą apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti, bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis ginčija kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos numatytos BK 294 str. 2 d. (dalyje dėl mobilaus ryšio telefono) padarymo, nurodydamas, kad mobilaus ryšio telefono nepaėmė, skunde taip pat nesutinka su nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu, prašoma neturtinės žalos nepriteisti arba jos dydį mažinti.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, apelianto teiginius, kuriais jis neigia kaltę dėl mobilaus ryšio telefono paėmimo, laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad nuteistojo G. V. apeliaciniame skunde deklaruojamą nekaltumą paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo M. K. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu. Nukentėjusysis nuo pat pirmosios apklausos tvirtino, kad kai pakliuvo ten, jo rankinėje buvo piniginė ir telefonas, kad jį mušė tik nuteistasis G. V.. Byloje nustatyta, kad G. V. pasinaudojo M. K. piniginėje buvusia banko kortele. Be to ir pats nuteistasis G. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kai įdėjo kortelę į M. K. rankinę, matė joje mobilųjį telefoną (t. 1, b.l. 153-154). Liudytoja M. P. teismo posėdžio metu parodė, kad gavusi iškvietimą, nuvyko į vietą, rado sumuštą nukentėjusįjį, kuris sakė, kad neteko telefono. Liudytojas D. M. parodė, kad dirba gėrimų parduotuvėje, kad tą kartą nukentėjusysis sakė neturi iš ko paskambinti, kad jo galva buvo kruvina, todėl iškvietė jam taksi. Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo M. K. parodymais, kurie yra visiškai nuoseklūs, atitinka liudytojų parodymus, kurie papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro bendrą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo G. V. kaltę dėl mobilaus ryšio telefono paėmimo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo jais nesiremti, o tikėti jiems prieštaraujančiais nuteistojo G. V. teiginiais. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teismui manyti, kad nukentėjusysis M. K. dėl asmeninių, subjektyvių aplinkybių siekia apkalbėti nuteistąjį, norėdamas jam pakenkti.

Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl G. V. kaltės paėmus M. K. mobilaus ryšio telefoną. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokių įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl savavaldžiavimo panaudojant fizinį smurtą kaltu pripažintas nuteistasis G. V., todėl jis privalo nukentėjusiajam M. K. atlyginti šia nusikalstama veika padarytą žalą.

Vertinant nuteistojo argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo, pažymėtina, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atkreipiamas dėmesys, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Varėnos rajono apylinkės teismas nukentėjusiajam iš nuteistojo priteisė 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš skundžiamojo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nukentėjusiajam tyčiniais kaltinamojo veiksmais padaryto sužalojimo sunkumą ir pobūdį, bei aplinkybę, kad pats nukentėjusysis elgėsi nederamai. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutrikdant asmeniui sveikatą paprastai tam asmeniui padaroma neturtinė žala, nes taip yra sukeliamos pasekmės (fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai ir kt.), kurios pagal CK 6.250 straipsnį, kuriuo vadovaujamasi ir baudžiamosiose bylose, laikomos neturtine žala. Aptariamoje byloje neturtinė žala nukentėjusiajam priteista motyvuotai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pusiausvyra tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą bei teisėtą jos prioritetą yra išlaikyta. Be to, pats nuteistasis nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, 2014-05-28 teismo posėdžio metu sutiko su priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Apibendrinant visus išdėstytus motyvus, teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir nustatydamas neturtinės žalos dydį, BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų (CK 6.250, 6.282 straipsnių), reglamentuojančių žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, nuostatų bei sąžiningumo, teisingumo, protingumo principų nepažeidė, todėl šios teismo nuosprendžio dalies keisti ar ją naikinti nėra jokio pagrindo.

Kolegija įvertino visas šias aplinkybes ir padarė išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti.