Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

1. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2014-06-18 iki 2015-04-16 Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

2. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

3. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad: 2014-06-18 pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 118, kurios plotas 7,38 m², kameroje buvo 1 asmuo; 2014-06-19 perkeltas į kamerą Nr. 139, kurios plotas 7,82 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-08-11, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-3 asmenys; 2014-08-12 perkeltas į kamerą Nr. 153, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-10-19, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-4 asmenys; 2014-10-20 perkeltas į kamerą Nr. 162, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-10-21, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-3 asmenys; 2014-10-22 perkeltas į kamerą Nr. 198, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-11-17, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-3 asmenys; 2014-11-18 perkeltas į kamerą Nr. 148, kurios plotas 8,02 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2015-02-18, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-3 asmenys; 2015-02-19 perkeltas į kamerą Nr. 174, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2015-03-15, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-3 asmenys; 2015-03-16 perkeltas į kamerą Nr. 257, kurios plotas 34,57 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2015-04-20, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 6-9 asmenys; 2015-04-21 išvyko į Alytaus pataisos namus.

Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2014-06-18 iki 2015-04-20) Lukiškių TI-K buvo laikomas 307 dienas.

4. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 67 dienas. Vadinasi, 240 dienų Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 240 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Įvertinus byloje esančią medžiagą, matyti, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.

6. Pareiškėjas nurodo, kad tualetai kamerose buvo atviri, neturėjo atskiros ventiliacijos sistemos, gamtinius reikalus pareiškėjas turėjo atlikti stebint kitiems kamerose esantiems asmenims.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema.

Byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimu, įvertinus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatomis, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas). Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Šiltuoju metų laiku gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų santykinė drėgmė turi būti 35-65 proc., oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, o šaltuoju metų laiku – 35-60 proc., 0,05-0,15 m/s (26 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) (60 punktas).

Pareiškėjas teismui nepateikė jokių jo teiginius dėl netinkamos kamerų būklės patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, esą jo skundai Lukiškių TI-K nebuvo registruojami ir nepasiekdavo adresatų, taip pat vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada, dėl kokių aplinkybių (pažeidimų) ir kokioms konkrečiai institucijoms jis tokius skundus rašė. Be to, byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-06-10 raštas Nr. 13-(15.10)-2-7065 (b. l. 13), kuriame nurodyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra gavęs A. B. skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinės kamerų būklės – apšvietimo, drėgmės, ventiliacijos reikalavimų pažeidimų yra abstraktaus pobūdžio, o duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu sąlygos neatitiktų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, byloje nėra.

Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Pagrįsdamas savo teiginius, Lukiškių TI-K pateikė su UAB „Dezinfa“ 2013-12-30 sudarytą sutartį Nr. VLN-P-2013/255 (b. l. 62–63¹). Šios sutarties pagrindu UAB „Dezinfa“, be kita ko, įsipareigojo du kartus per mėnesį atlikti tarakonų, skruzdėlių, blusų, utėlių kontrolę ir naikinimą. Byloje taip pat pateikta Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2015-01-02 sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 575/18-2 (b. l. 65–67), pagal kurią UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ įsipareigojo 2015 metais atlikti Lukiškių TI-K patalpų priežiūrą, išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus. Atsakovės atstovas taip pat pateikė atliktų darbų aktus (b. l. 49–61), iš kurių matyti, kad 2014 m. gegužės, rugpjūčio ir lapkričio mėnesiais bei 2015 m. vasario ir gegužės mėnesiais Lukiškių TI-K kamerose (įskaitant visas kameras, kuriose ginčo laikotarpiu periodiškai buvo laikomas pareiškėjas) bei kitose patalpose buvo atliekama graužikų ir vabzdžių kontrolė. Visi šie oficialūs dokumentai paneigia pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų buvimo kamerose.

Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo argumentai, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl naudojimosi dušu tvarkos, jo buvimo Lukiškių TI-K metu, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir ar kitas institucijas.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės kartą per savaitę nusiprausti po dušu, šioje byloje nėra. Pareiškėjo argumentai, kad duše ne visada būdavo karšto vandens vertintini, kaip abstraktūs. Pareiškėjas skunde nenurodo, kada ir kiek kartų jam prausiantis duše nebuvo karšto vandens.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ar pareiškėjo teisės naudotis dušu pažeidimus.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore, nėra, šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

Šie pareiškėjo argumentai taip pat nėra pagrįsti jokiais įrodymais bei laikytini abstraktaus pobūdžio nusiskundimais, iš kurių nėra aišku, kokios pareiškėjo teisės buvo neteisėtai apribotos ir kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo, todėl jie neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio. Be to, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Taigi, matyti, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemai pagal teisės aktų reikalavimus yra laistomi specialiai, siekiant išvengti dulkių, todėl vandens (balų) buvimas kiemuose nelaikytinas pažeidimu.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės atmestini kaip nepagrįsti.

11. Skunde pareiškėjas nurodo, kad dėl įstatymų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pablogėjo jo regėjimas ir psichologinė sveikata.

Šių savo teiginių įrodymais (medicininiais dokumentais) pareiškėjas nepagrindė, taip pat nedetalizavo, kaip konkrečiai pasireiškė jo sveikatos pablogėjimas. Byloje nėra duomenų apie kokius nors pareiškėjo sveikatos sutrikimus, kuriems galėjo turėti įtakos jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos. Laisvės atėmimo vietų ligoninė 2015-06-08 raštu Nr. S-2980 (b. l. 12) teismą informavo, kad A. B. su skundais dėl pablogėjusios sveikatos į šią įstaigą nesikreipė. Šiuos duomenis įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių kontekste, teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K nulėmė kokių nors negrįžtamų pareiškėjo sveikatos sutrikimų atsiradimą.

12. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 700 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 1 700 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo A. B. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.