- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-01-31
- Bylos Nr.
- 2K-96/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Josifas Tomaševičius, Jonas Prapiestis (pran.)
- Kaltinamasis
- G. R.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Alvydo Pikelio, teisėjo Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo G. R., panaikinus Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį dėl G. R. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį, išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, nurodytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. R. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2003 m. gegužės 31 d., apie 2 – 4 val., (duomenys neskelbtini), netoli pastato Nr. 7, kuriame vyko diskoteka, tyčia nužudė M. V., t. y. po to, kai nukentėjusiojo M. V. (M. V.) ir E. L. konflikto metu E. L. nukentėjusiajam sudavė apie šešis smūgius ranka į veidą ir M. V. parkrito ant žemės, G. R. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo sudavė kojomis maždaug po du smūgius M. V. į pilvą, taip padarydami kraujosruvą pilvo minkštuosiuose audiniuose ir plonosios žarnos pasaito plyšimą šaknų srityje, dėl ko nukentėjusysis tą pačią dieną mirė.
Apeliacinės instancijos teismas, 2005 m. gegužės 13 d. nuosprendyje konstatavęs, kad neįrodyta, jog G. R. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, G. R. išteisino. Nuosprendyje nurodyta, kad išankstinis susitarimas nužudyti M. V. tarp G. R. ir nenustatyto asmens neįrodytas, o galimybė, jog M. V. mirė nuo vieno smūgio, kurį galėjo suduoti ir nenustatytas asmuo, nepaneigta, todėl G. R. negali būti atsakingas už nužudymą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tvirtina, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių tai, jog G. R. apskritai naudojo smurtą prieš M. V. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. R. vartojo smurtą prieš M. V., iš esmės grindžiama tik kito kaltinamojo – E. L. parodymais bei iš jo parodymų išvestais kitų asmenų parodymais. Be E. L. nei vienas kitas asmuo nepatvirtino pats matęs, jog G. R. būtų naudojęs smurtą prieš M. V. Tai nepatvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „vien kaltinamojo prisipažinimu (parodymais) negali būti pagrįsta ne tik jo paties, bet juo labiau kito kaltinamojo kaltė. Pripažindamas savo kaltę kaltinamasis suvokia, kad tuo padidina tikimybę būti nuteistas, t. y. sulaukti sau nepalankių pasekmių, todėl tuo atveju jo parodymai laikytini labiau patikimais negu tada, kai šis asmuo duoda parodymus apie kito asmens kaltumą, nes šitokie parodymai juos duodančio asmens padėties nesunkina“.
Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2005 m. vasario 14 d. nuosprendyje išdėstytu E. L. parodymų vertinimu, pabrėžė, kad jo parodymai nėra nuoseklūs bei patikimi. Apie tai, kad M. V. mušė ir G. R., E. L. pirmą kartą parodė tik 2003 m. lapkričio 11 d. jo, kaip įtariamojo, papildomos apklausos metu. Byloje nėra objektyvių priežasčių, paaiškinančių E. L. parodymų nenuoseklumą ir įtikinančių, kad būtent nuo 2003 m. lapkričio 11 d. pakeisti jo parodymai yra teisingi. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad E. L. ikiteisminio tyrimo metu yra davęs melagingus parodymus, todėl E. L. pasakojimo apie įvykį liudytojui A. L. nepripažino G. R. kaltės įrodymu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad G. R. parodymai nėra nuoseklūs, teigia, jog tai nėra jo kaltės įrodymas, „juo labiau, kad E. L. parodymai, kuriais iš esmės buvo pagrįstas G. R. kaltumas, yra kur kas labiau nenuoseklūs ir, kaip nustatyta, melagingi“.
Apeliacinės instancijos teismas suabejojo ir liudytojos A. M. parodymais, kuriais pirmosios instancijos teismas taip pat grindė kaltinimą G. R. Teismas nurodė, kad ši liudytoja ne kartą keitė parodymus ir pati tvirtino, jog įvykio metu bei po jo buvo neblaivi, o jos atmintis neretai šlubuoja. Apeliacinės instancijos teismas G. R. kaltės įrodymais nelaikė ir specialisto R. S. bei teismo medicinos ekspertės N. J. išvadų ir jų paaiškinimų pirmosios instancijos teisme, nes, teismo nuomone, juose nėra jokių duomenų apie sužalojimus M. V. padariusį subjektą.
Šalies argumentai
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutartį (turi būti – nuosprendį) ir perduoti G. R. baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito, o ne jų visetą. Todėl teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nulėmusį nepagrįstą išvadą, jog neįrodytas G. R. dalyvavimas tyčia nužudant M. V.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog G. R. negali būti atsakingas už nužudymą, nes „byloje išankstinis susitarimas nužudyti M. V. tarp G. R. ir nenustatyto asmens neįrodytas, o galimybė, kad M. V. mirė nuo vieno smūgio, kurį galėjo suduoti ir nenustatytas asmuo, nepaneigta“, paneigia teismo medicinos ekspertės N. J. išvados bei jos paaiškinimai pirmosios instancijos teisme. Be to, pasak prokuroro, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. R. su nenustatytu asmeniu veikė kaip bendravykdytojai, kurių išankstinis susitarimas nužudyti M. V. buvo išreikštas ne žodžiu ar raštu, o konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“).
Prokuroras tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime, teigdamas, jog E. L. parodymai nenuoseklūs ir motyvuodamas šį teiginį tuo, jog apie tai, kad M. V. mušė ir G. R., E. L. pirmą kartą parodė tik 2003 m. lapkričio 11 d. papildomai apklausiamas kaip įtariamasis, taip pat nepagrįstai preziumavo, kad jis (E. L.) iš pareikšto įtarimo galėjo suprasti, jog jo smūgiai į veidą nebuvo pavojingi. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šiame ikiteisminio tyrimo etape ne tik pačiam E. L., bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei bylą kontroliuojančiam prokurorui negalėjo būti aišku dėl E. L. veikos kvalifikavimo, nes nebuvo nustatyti kiti įtariamieji, sudavę smūgius M. V. Todėl, pasak prokuroro, buvo nežinoma, ar buvo įtariamųjų tarpusavio susitarimas (tyčia) sumušti (nužudyti) M. V., taigi nebuvo žinoma ir jų veikų kvalifikacija. Kasatorius pabrėžia, kad E. L. parodymai neprieštaringi: „nei vienoje apklausoje ir pirminėje, kurioje jis nenurodo, kad prie nusikalstamos veikos padarymo prisidėjo G. R., jis nenurodo, kad G. R. nevartojo smurto prieš M. V.“. Apeliacinės instancijos teismas, kilus abejonėms, ar E. L. suprato jam pateiktą kaltinimą, privalėjo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės (BPK 241 straipsnio 2 dalis), tačiau nepasinaudojo jam BPK suteiktomis galimybėmis šias abejones pašalinti, t. y. atliekant įrodymų tyrimą apklausti E. L.
Šalies argumentai
Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmetė pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nėra pagrindo manyti, kad E. L. suinteresuotas apkalbėti G. R., nes siekia išvengti atsakomybės ar keršija už buvusius tarpusavio nesutarimus, kad E. L. nutylėjimas pirmosios apklausos metu apie G. R. veiksmus turėjo priežasčių. Kartu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nutylėjimo apie G. R. veiksmus priežastys neišnyko ir nepasikeitė, o apkalbėjimo priežastys gali būti kur kas įvairesnės negu pateikta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas šią išvadą, taip pat pažeidė BPK 241 straipsnio nuostatas, nes nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės ir, kilus abejonėms, ar E. L. neturi priežasčių apkalbėti G. R., nepašalino šių abejonių, nors tai padaryti galėjo teismo posėdyje apklausdamas E. L. Kasatorius taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 331 straipsnio nuostatas, nes, atmesdamas pirmosios instancijos teismo motyvus ir konstatuodamas, kad G. R. apkalbėjimo priežastys gali būti kur kas įvairesnės negu pateikta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pats nenurodė galimų G. R. apkalbėjimo priežasčių ir nesiėmė priemonių jas išsiaiškinti.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad E. L. iš keturių parodytų atpažinti asmenų atpažino V. P. kaip asmenį kartu su G. R. mušusį M. V., tačiau vėliau paaiškėjo, jog V. P. įvykio metu negalėjo būti (duomenys neskelbtini), nes tuo metu buvo Baltarusijoje. Prokuroras, sutikdamas su apeliacinės instancijos teiginiu, kad 2004 m. liepos 9 d. akistatos su V. P. metu E. L. iš tikrųjų tvirtino, kad V. P. panašus į asmenį kartu su G. R. mušusį M. V., mano, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tai įvertino kaip E. L. siekį „savo parodymus priderinti prie surinktų objektyvių įrodymų, dėl kurio jo parodymai netampa patikimesniais“, nes byloje jau buvo gauti duomenys iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos ir medžiaga iš Baltarusijos Respublikos, kurie patvirtino, kad V. P. įvykio metu (2003 m. gegužės 31 d.) nebuvo Lietuvoje. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad minėti duomenys tuo metu įtariamajam E. L. nebuvo ir negalėjo būti žinomi, nes E. L. ir V. P. akistata atlikta 2004 m. liepos 9 d., o įtariamieji susipažinti su bylos medžiaga bei sužinoti duomenis, gautus iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Baltarusijos Respublikos, galėjo tik baigus ikiteisminį tyrimą, t. y. nuo 2004 m. rugpjūčio 18 d. Byloje duomenų apie tai, kad įtariamieji, tarp jų ir E. L., buvo supažindinti su bylos medžiaga nepasibaigus ikiteisminiam tyrimui, nėra.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ant nukentėjusiojo M. V. šviesios spalvos marškinėlių turėjo likti avalynės pėdsakai, jeigu, kaip tvirtina E. L., nukentėjusysis būtų spardytas smūgiuojant iš viršaus iš karto dviejų žmonių. Šią išvadą teismas grindžia tuo, kad iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad toje vietoje, kur rastas sumuštas M. V., auga žolė, pro kurią vietomis matosi ir juoda žemė. Tuo tarpu specialisto R. S. išvadoje nurodyta, jog ant M. V. įvykio metu dėvėtų marškinėlių priekinės dalies ir kelnių neaptikta požymių, kuriuos būtų galima vertinti kaip paliktus avalyne ar atskirais jos fragmentais. Prokuroro tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, kilus abejonėms dėl avalynės pėdsakų ant M. V. marškinėlių, privalėjo imtis visų įstatymo numatytų priemonių (atlikti įrodymų tyrimą, apklausti specialistą R. S.), kad būtų išsamiai bei nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir panaikintos šios abejones. To nepadaręs teismas pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir BPK 324 straipsnį, numatantį apeliacinės instancijos teismui galimybę atlikti įrodymų tyrimą.
Prokuroras, sutikdamas su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad liudytoja A. M. matė G. R. tarp daugybės žmonių, stovėjusių netoli sužaloto ir gulinčio M. V., tačiau nenurodė, kad jis būtų ką nors daręs M. V., kartu teigia, jog apeliacinės instancijos teismas šios liudytojos parodymų nevertino kitų įrodymų kontekste ir neatsižvelgė į tai, kad jos parodymai paneigia G. R. parodymus, jog jis iš viso nebuvo kieme prie nukentėjusiojo M. V. Be to, prokuroras pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nesirėmė liudytojos A. M. parodymais, jog, po įvykio jai su E. L. ir G. R. važiuojant automobiliu, G. R. kažkas paskambino ir tada G. R. pasakė „jis mirė“. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatuoja, kad tai neįrodo G. R. kaltės, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas pirmosios instancijos teismo pateiktą minėtų faktų vertinimą, jų nebandė susieti su įrodymų visuma ir neatsižvelgė, jog liudytojos A. M. nurodytos aplinkybės paneigia G. R. parodymus apie tai, kad jis apie muštynes nieko negirdėjo ir nežino.
Pagal prokurorą apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo A. L. parodymus, nes G. R. A. L. nepasakojo apie tai, kad pats mušė M. V., ir rėmėsi tik atskirais įrodymais, o ne jų visetu, jų tarpusavyje nesusiedamas ir atsižvelgdamas tik į G. R. teisinančius įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.
1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Prokuroro kasacinis skundas paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir jų vertinimą, pažeidimų, padarytų G. R. baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu šiame skunde yra ir teiginių, kuriais kasatorius iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo 2005 m. gegužės 13 d. nuosprendyje pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija šio teismo nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymų taikymu.
2. Pagrindinis kasacinio skundo argumentas yra kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas G. R., pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą reikalavimą vertinti byloje esančių įrodymų visumą, o ne atskirus įrodymus, jų tarpusavyje nesusiedamas.
Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, bylos medžiagos matyti, kad kasatoriaus teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos, yra nepagrįstas.
Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas šį savo sprendimą motyvuotai grindė tuo, kad: byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių tai, jog G. R., kaltinamas M. V. nužudymu, apskritai naudojo smurtą prieš M. V.; G. R. kaltinimas pagrįstas iš esmės vien kito kaltinamojo – E. L. – parodymais; kaltinamojo E. L. parodymai nėra nuoseklūs bei patikimi; E. L. jau nuo pirmojo įtarimo pareiškimo momento buvo aišku, kad smūgiai M. V. į veidą nebuvo pavojingi jo gyvybei; G. R. parodymai, nors ir yra nenuoseklūs, nėra jo kaltės įrodymas, nes E. L. parodymai, kuriais iš esmės buvo pagrįstas kaltinimas G. R. ir įrodinėjama jo kaltė, yra kur kas labiau nenuoseklūs ir nepatikimi nei G. R. bei melagingi; liudytoja A. M., kuri savo parodymuose nurodė, ką yra girdėjusi iš E. L. apie M. V. nužudymą ir kurios parodymais pirmosios instancijos teismas grindė kaltinimą G. R., ne kartą savo parodymus keitė ir skundėsi bloga atmintimi; nors E. L. tvirtino, kad G. R. ir kitas ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo spardė M. V. į pilvą, ant jo šviesios spalvos marškinėlių, dėvėtų įvykio metu, neliko avalynės pėdsakų; įvykio vietos apžiūros protokole nurodytomis sąlygomis dviems asmenims spardant M. V. į pilvą ant jo dėvėtų šviesios marškinėlių negalėjo nelikti avalynės pėdsakų; teismo medicinos ekspertės N. J. ir specialisto R. S. išvadose ir jų paaiškinimuose teisme nėra duomenų, padedančių nustatyti M. V. sužalojimus padariusį subjektą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, be nuosprendyje nurodytų argumentų, įvertino ir tai, kad: byloje nėra tiesioginių duomenų (pvz., įvykį mačiusių liudytojų parodymų), patvirtinančių E. L. teiginius apie jo suduotus smūgius M. V., šių smūgių skaičių, vietą, kur buvo smūgiuota; ekspertės N. J. tvirtinimu, M. V. mirties priežastis galėjo būti ir smūgis ranka jam į pilvą, o ne būtinai smūgiai kojomis ir, jei nukentėjusiajam buvo smūgiuojama į pilvą kojomis, tai, pasak ekspertės, ant jo rūbų turėjo neišvengiamai likti avalynės pėdsakai; specialisto R. S. tvirtinimu, ant M. V. marškinėlių neužfiksuota kojos su apavu smūgių pėdsakų, tokie pėdsakai gali būti nustatyti ekspertiniu mikrodalelių nuo M. V. marškinėlių tyrimu; ant M. V. marškinėlių esančių mikrodalelių ekspertizė ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo atlikta, o pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą byloje esančius daiktinius įrodymus (tarp jų ir M. V. marškinėlius) sunaikinti; byloje nėra duomenų (išskyrus buvusio kaltinamojo E. L. parodymus), tiesiogiai nurodančių, jog ir G. R. spardė M. V.; liudytojas A. L., kaltinamasis R. Č. teigė girdėję, jog nukritusį M. V. spardė vietiniai jaunuoliai, o liudytoja A. M. tvirtino pati mačiusi, kaip, praeidamas pro gulintį M. V., nepažįstamas jaunuolis spyrė jam ir tai matė daug žmonių; nors byloje yra duomenų apie tai, kad daug žmonių matė, kaip M. V. spardė vietinis jaunimas, tik liudytoja A. M. tvirtino tai mačiusi pati, be to, kaltinamasis R. Č. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog „(duomenys neskelbtini) pareigūnai jau žino, kas tas žmogus, kuris praeidamas spyrė nukentėjusiajam, bet jie bijo pasakyti“, tuo tarpu prokuroras pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo stengtasi apklausti visus asmenis, mačiusius įvykį, o teismas konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai apklausė visus asmenis, mačiusius įvykį.
Taigi apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus, turinčius esminę reikšmę išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, ir todėl nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
3. Iš bylos matyti, kad esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl G. R. dalyvavimo ar nedalyvavimo nužudant M. V. turėjo būti išsiaiškinimas, ar ant M. V. marškinėlių buvo palikti kojų avalynės arba rankų pėdsakai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu specialistas R. S. nurodė, kad pėdsakų nuo smūgių koja su apavu ant M. V. marškinėlių nebuvo užfiksuota, tačiau galimybė, jog buvo toks kontaktas, neatmetama. Ar buvo kitų žmonių rankų pėdsakai ant M. V. marškinėlių, taip pat nebuvo tirta. Specialistas R. S., kaip minėta, nurodė, kad be ekspertinio tyrimo mikrodalelių nuo M. V. marškinėlių nustatyti, ar ant jų, buvo kaltininkų kojų su avalyne arba rankų pėdsakai, neįmanoma. Pažymėtina, kad G. R. ir jo gynėjas ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prašė paskirti „kompleksinę teismo medicinos–trasologinę ekspertizę papildomai ištirti klausimus, susijusius su M. V. mirties priežastimi“. Prokuroras teisme tvirtino, kad teismas šiuos G. R. ir jo gynėjo prašymus turėtų atmesti. Teismas G. R. ir jo gynėjo prašymą paskirti ekspertizę atmetė. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad M. V. marškinėliai ir kiti daiktiniai įrodymai byloje turi būti sunaikinti.
Prokuroras apeliacinės instancijos teisme, dėstydamas savo nuomonę ir dėl G. R. gynėjo prašymo teismo posėdžio metu ištirti byloje esančius įrodymus, nurodė, kad specialistas R. S. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog pėdsakų ant M. V. marškinėlių nerado ir paaiškino, kodėl taip yra. Todėl, prokuroro nuomone, įrodymai byloje ištirti ir nėra pagrindo palaikyti G. R. gynėjo prašymą apeliacinės instancijos teisme tirti įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė įrodymų tyrimo teismo posėdyje neatlikti ir 2005 m. gegužės 13 d. priėmė nuosprendį, kuriuo, kaip minėta, G. R. išteisino. Iš bylos matyti, kad Vilniaus apygardos teisme 2005 m. birželio 14 d. buvo surašytas daiktinių įrodymų sunaikinimo aktas. Taigi prarasta reikšminga galimybė nustatyti svarbius faktinius duomenis, patvirtinančius arba paneigiančius kaltinimo poziciją ir kartu šalinančius prieštaravimus byloje.
4. Atsižvelgiant į tai, kad neatlikus mikrodalelių nuo M. V. marškinėlių ekspertinio tyrimo, šis esminę reikšmę turintis įrodymų šaltinis sunaikintas, kad nenustatytas M. V. spardęs asmuo, kad neišaiškinti liudytojai, patys matę, kaip buvo mušamas ir spardomas M. V., kasatoriaus teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas privalo ištirti bylos aplinkybes bei pašalinti prieštaravimus ir todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka iš esmės reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, grąžinus jam G. R. baudžiamąją bylą, turėtų ne tirti byloje jau surinktus įrodymus ir juos vertinti, bet rinkti naujus įrodymus, nes esamų byloje įrodymų pagrindu teismui nepavyko pašalinti abejonių ir prieštaravimų dėl faktinių bylos aplinkybių. Tuo tarpu pagal Konstituciją teismas, vykdydamas teisingumą, nagrinėja jau parengtą baudžiamąją bylą, sprendžia teisiamojo kaltės klausimą, skiria bausmes, arba jį išteisina. Tik pats teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, sprendžia kaip jam reikėtų nagrinėti baudžiamąją bylą (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai). Taigi teismas tiria surinktus įrodymus, o įrodymų rinkimas pirmiausia yra ikiteisminio tyrimo institucijų priedermė. Iš Konstitucijos prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri (informacija) sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo (Konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
5. Kasatorius skunde ne kartą teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, jog būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, pašalinti prieštaravimai.
Šioje kolegijos nutartyje minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrindė jį byloje esančių įrodymų visumos vertinimu, taip pat minėta, kad, tirdamas ir vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant faktines bylos aplinkybes, konstatuojant neįrodžius G. R. kaltės yra priešingos atitinkamoms pirmosios instancijos teismo ir kaltinimo (prokuroro) išvadoms, savaime nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Kita vertus, įstatymas nereikalauja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą išteisinti kaltinamąjį, būtinai turi pakartotinai ištirti visus bylos įrodymus ar tuos įrodymus, kurie prieštarauja kaltinimo pozicijai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punktas).
6. Kasatorius, pagrįsdamas savo prašymą dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ (toliau ir – Senato nutarimas) teiginiais, jog „nužudymas yra padarytas bendrininkaujant ir tada, kai prie vieno asmens, darančio tyčinius veiksmus, prisideda kitas arba kiti asmenys ir kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę pradėjęs asmuo tai suvokia. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Tokių bendrininkų veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis“.
Šioje citatoje kasatorius sujungė teiginius iš minėto Senato nutarimo 7 ir 8 punktų. 7 punkte yra išdėstyti teiginiai, kuriais turėtų būti vadovaujamasi nustatant bendrininkavimo, kaip nusikalstamos veikos padarymo formos požymius. Šiame nutarimo punkte iš esmės akcentuojama, kad bendrininkavimą apibūdina ne tik objektyviųjų, bet ir subjektyviųjų požymių visuma, atskleidžiamas atskirų būtinų bendrininkavimo subjektyviųjų požymių turinys. Nutarimo 8 punktas iš esmės skirtas jau išaiškintų kaltininkų bendros nusikalstamos veikos rūšies ir formos nustatymui. Taigi kasatorius, vertindamas bylos duomenis ir remdamasis nurodytomis Senato nutarimo nuostatomis tvirtina, kad M. V. nužudytas bendrininkaujant G. R. ir nenustatytam asmeniui. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų apie, kasatoriaus teigimu, G. R. bendrininko – nusikalstamos veikos subjekto požymius ir nėra duomenų, patvirtinančių tokio, kasatoriaus nuomone, bendrininkavimo nužudant M. V. subjektyviuosius požymius. Kartu pažymėtina, kad prokuroras pirmosios instancijos teisme padarė išvadą, jog „teisminio nagrinėjimo metu šalintina ta aplinkybė, kad R. ir L. turėjo tikslą nužudyti V.“. Taigi kasatoriaus teiginiai apie M. V. nužudymo subjektyviuosius požymius nesiderina su atitinkamais prokuroro teiginiais pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliacinės instancijos teismas, tvirtindamas, kad „šioje byloje išankstinis susitarimas nužudyti M. V. tarp G. R. ir nenustatyto asmens neįrodytas“, kartu pagrįstai paneigė ir teiginius apie G. R. bendrininkavimą nužudant M. V.
7. Remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas išteisinti G. R. yra pagrįstas ir atitinka iš konstitucinės nekaltumo prezumpcijos kylančius imperatyvus, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas).
8. Kasatorius taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio reikalavimus, keliamus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis šioje byloje atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus ir nuosprendžio formai, ir jo turiniui. Minėta, kad nuosprendyje pateiktas byloje surinktų įrodymų visumos bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimas, taip pat nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis yra kitaip įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagrindžiantys įrodymai. Taigi kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio reikalavimus, nepagrįstas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra BPK 383, 369 straipsniuose numatytų nuosprendžio ar nutarties panaikinimo ar pakeitimo kasacinės instancijos teisme pagrindų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.