- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-18
- Bylos Nr.
- AN2-264-923/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-00480-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Lina Lesinskienė (pirm.)
- Nukentėjusysis
- J. D.
- Pareiškėjas
- G. M.
- Institucija
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius
- Advokatai
- Neringa Grubliauskienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Lina Lesinskienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal nukentėjusiojo J. D. atstovės advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo, kuriuo tenkintas pareiškėjo G. M. skundas ir panaikintas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiojo tyrėjo P. D. 2023 m. gegužės 10 d. nutarimas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. G. M. Institucijos 2023 m. gegužės 10 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas 150 Eur (vieno šimto penkiasdešimties eurų) bauda už tai, kad jis 2022 m. lapkričio 21 d., apie 7.00 val. viešoje vietoje, daugiabučio namo kieme, (duomenys neskelbtini), ties namu, pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), vedžiojo su pavadėliu jam priklausantį Japonų akitos veislės šunį, kuriam nebuvo uždėtas antsnukis. Prie G. M. šuns pribėgo pareiškėjo J. D. Maltos bišono veislės šuo, kurį G. M. šuo apkandžiojo, padarydamas gilumines plėštines žaizdas, dėl to buvo gydytas veterinarijos klinikoje, atlikta operacija, dėl ko pareiškėjas patyrė turtinę 783 Eur žalą. G. M. pažeidė 2022 m. sausio 17 d. Nr. ĮS-145 Gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 46 straipsnį ir Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, kuriuose numatyta, kad šunys žmonių susibūrimo vietose (gatvėse, keliuose, autobusų stovėjimo stotelėse, prie parduotuvių, turguje, lifte ir pan.), turi būti su antsnukiais ir pavadėliais, o esant pašaliniams asmenims, kitiems gyvūnams, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Šiuo atveju G. M. vedėsi šunį, kuriam nebuvo uždėtas antsnukis, o pribėgus kitam gyvūnui jo šuo šiam įkando ir sužalojo, todėl gyvūno savininkas negarantavo ir neužtikrino, kad gyvūno vedžiojimas nekeltų grėsmės žmonių nuosavybei, šiuo atveju pareiškėjo gyvūnui (2022 m. sausio 17 d. Nr. ĮS-145 Taisyklių 8.9. punktas). Kadangi G. M. yra Japonų akitos veislės šuns savininkas, jis yra atsakingas už šuns priežiūrą, laikymą, vadovaujantis 2022 m. sausio 17 d. Nr. ĮS-145 Taisyklių 8.11. punktu, jis turi atlyginti J. D. padarytą žalą, kadangi įvykio metu buvo sužalotas šio augintinis, gydymo metu patirtos gydymo išlaidos. Vadovaujantis ANK 664 straipsnio 3 dalimi, 665 straipsnio 2 dalimi, J. D. pripažinta teisė reikšti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir žalos atlyginimo klausimą spręsti civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
2. Nesutikdamas su šiuo nutarimu, G. M. pateikė skundą Kauno apylinkės teismui, prašydamas Institucijos nutarimą panaikinti. Apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu skundą tenkino – Institucijos nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo bylos teiseną nutraukė. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju susiklostė situacija, kai abu šunys buvo vedžiojami su pavadėliais, gyvūnams netikėtai susitikus, t. y. mažesnės veislės šuniui – Maltos bišonui pribėgus bei aplojus pareiškėjo šunį, pastarasis apkandžiojo mažesnįjį šunį. Vis dėlto, inkriminuotų teisės aktų pagrindu G. M. neturėjo pareigos Japonų akitos veislės šunį vesti su antsnukiu. Nei nukentėjusysis, nei pareiškėjas nespėjo sulaikyti savo vedžiojamų šunų. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad veiksmas buvo staigus, pareiškėjas jam priklausančio šuns elgesio negalėjo sukontroliuoti ir išvengti kilusių pasekmių, t. y. nukentėjusiojo šuns sužalojimo. Kad pareiškėjas būtų atlikęs konkrečius veiksmus, galėjusius išprovokuoti jo vedžiojamo šuns agresiją, ar būtų atlikęs kitokius netinkamus veiksmus, kurie keltų grėsmę kitų žmonių nuosavybei, šiuo atveju, nukentėjusiojo gyvūnui (kad šuo būtų vedžiojamas be pavadėlio ar pastarasis būtų per ilgas ir pan.), nenustatyta. Nenustačius, kad buvo padarytas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas, padaryta išvada, kad G. M. veiksmuose nėra aptariamo administracinio nusižengimo sudėties.
3. Skunde aukštesnės instancijos teismui nukentėjusiojo J. D. atstovė advokatė Neringa Grubliauskienė prašo Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą panaikinti kaip nepagrįstą ir palikti galioti ne teismo tvarka priimtą Institucijos 2023 m. gegužės 10 d. nutarimą. Taip pat tenkinti civilinį ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, nukentėjusiojo patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Šalies argumentai
3.1. Skunde advokatė nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, jog G. M. veiksmuose nėra ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo sudėties. Iš tiesų nusižengimas buvo padarytas dėl neatsargumo, pažeidus atitinkamų taisyklių nuostatas. Teismas atsietai aiškino Gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietose taisyklių nuostatas, nes šios įpareigoja šuns savininką elgtis taip, kad garantuotų ir užtikrintų, jog gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų (Taisyklių 8.9 punktas). Šis Taisyklių punktas glaudžiai siejasi su tų pačių Taisyklių 46 punktu, numatančiu gyvūno laikytojo elgesį už namų sienų. Reikalavimas elgtis taip, kad gyvūnas nekeltų grėsmės žmonėms ir gyvūnams, nešalina pareigos dėvėti antsnukio, jeigu gyvūno laikytojas be jo negali užtikrinti saugumo žmonėms ir kitiems gyvūnams.
3.2. Skundo autorė sutinka, jog G. M. neatliko jokių veiksmų, kurie išprovokuotų augintinio agresiją, tačiau akivaizdu, kad jo šuo nėra stabilios psichikos ir tinkamai dresuotas. Akitu Inu veislės šunys pagal oficialiai pateikiamas šios veislės šunų charakteristikas nėra draugiški ir pakantūs kitiems augintiniams. Šiuo atveju pareiškėjo šuniui agresiją sukėlė prasilenkiančio mažo šuns lojimas, į ką buvo sureaguota puolimu, komandos „paleisti“ nebuvo klausoma, dėl ko Maltos bišono veislės šuo buvo tąsomas ir sužalotas. Socializuotas ir dresuotas šuo į mažesnio šuns lojimą neturėtų reaguoti. Duomenų, jog nukentėjusiojo šuo ne tik lojo, bet ir puolė didesnį šunį, bylos medžiagoje nėra. Šiuo atveju G. M. buvo neuždėjęs antsnukio savo augintiniui, be to, visiškai nekontroliavo pavadėlio, t. y. jo nesutrumpino ir nefiksavo, dėl ko nebuvo nustatyta saugi riba, leidžiant nekelti pavojaus kitiems žmonėms bei gyvūnams.
3.3. Advokatė skunde nesutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas šunį vedžiojo teritorijoje, kur nebuvo kitų žmonių, dėl ko sprendė, jog daugiabučio namo kiemo teritorija nelaikytina žmonių susibūrimo vieta, todėl antsnukis pareiškėjo šuniui nebuvo reikalingas. Nėra ginčo, kad pareiškėjo šuns veislė nepatenka į pavojingų šunų sąrašą, kuriam antsnukis privalomas visais atvejais. Žmonių susibūrimo vietų sąrašas nėra baigtinis. Be to, Taisyklėse nepateikiamas išaiškinimas, ar minima „žmonių susibūrimo vieta“ apibrėžia vietą, kurioje tuo metu realiai yra susibūrę žmonės, ar vietą, kurioje bet kada gali būti žmonių. Atstovės nuomone, šuo atveju žmonių susibūrimo vietos sąvoką reikėtų aiškinti pagal analogiją kaip viešosios vietos sąvoką, t. y. tokia vieta, kurioje tuo metu yra žmonių susibūrimas, arba vieta, į kurią galima nekliudomai patekti bet kuriuo paros metu, o daugiabučių namų kiemas ir yra būtent tokia vieta. Atsižvelgiant į tai, kad įvykis įvyko darbo dieną (pirmadienį), 7 valandą ryto, kai dalis gyventojų vyksta į darbą ar mokymo įstaigas, teismo padaryta išvada, jog buvo ankstyvas rytas, jokių pašalinių žmonių nebuvo, todėl negalėjo atsirasti objektyvus teisės akte numatytas pagrindas šuniui uždėti antsnukį, yra nepagrįsta, kaip ir teismo padaryta išvada, kad ankstyvą rytą jokių pašalinių žmonių nebuvo, nes nei pareiškėjas, nei nukentėjusysis nenurodė, kad be jų dviejų šiame kieme būtų buvę daugiau asmenų. Be to, net ir aplinkybė, kad šalia nėra daugiau žmonių, neatleidžia gyvūno laikytojo nuo pareigos laikytis nustatytų elgesio taisyklių – žmonių susibūrimo vietoje vedžioti šunį su sutrumpintu pavadėliu ir antsnukiu.
3.4. Advokatės teigimu, apylinkės teismas, vertindamas ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatytos sudėties požymių buvimą pareiškėjo veiksmuose, jo veiksmus vertino tik per tyčią, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl administracinio nusižengimo padarymo dėl neatsargumo. Šiuo atveju turi būti konstatuotas nerūpestingumas, t. y. G. M. nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti ANK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Panaikinus skundžiamą nutarimą, prašoma išspręsti ir civilinį ieškinį, t. y. jį visiškai patenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į nukentėjusiojo atstovės skundą Institucija prašo jį tenkinti ir apylinkės teismo nutarimą panaikinti. Institucija pažymi, kad G. M. turi tiesiogiai atsakyti už jo gyvūno padarytus veiksmus, nes jie yra tiesioginė pasekmė dėl jo, kaip gyvūno augintojo, turimų pareigų nevykdymo. Žmonių susibūrimo vietose šunys turi būti su antsnukiais, o kiemas yra ta vieta, kurioje vyksta nuolatinis žmonių bei augintinių judėjimas.
5. Atsiliepime į nukentėjusiojo atstovės skundą G. M. prašo palikti apylinkės teismo nutarimą nepakeistą ir šio skundo netenkinti; jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą pateikęs asmuo nurodo, kad Taisyklių 8.9 punktas yra nukreiptas į gyvūnų laikymo ir auginimo sąlygas, o ne į gyvūno vedžiojimo sąlygas. Šiuo atveju pats gyvūno laikymas ir auginimas jokios grėsmės nesukėlė. G. M. nesutinka, kad jo vedžiojamas šuo turėjo būti su antsnukiu, kadangi vedžiojimo vietoje žmonės nesibūriavo. Be to, nesutinka, kad jo šuo nėra socializuotas, iš tiesų jo augintinis yra draugiškas, paklusnus ir nekeliantis jokios grėsmės. Tuo tarpu Maltos bišonai yra linkę dalyvauti įvykių sūkuryje, nejaučia savo tikrojo dydžio ir pozicionuoja save dideliais šunimis. Šiuo atveju jo augintinis buvo netikėtai užpultas ir šiam ginantis mažesnis šuo buvo sukandžiotas. Tokioje situacijoje jis objektyviai negalėjo padaryti jokios įtakos instinktų nulemtiems šuns veiksmams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
J. D. atstovės advokatės Neringos Grubliauskienės skundas netenkinamas.
6. Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
7. Kaip numatyta ANK 5 straipsnio 1 dalyje, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pagal ANK 569 straipsnį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.
8. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. lapkričio 21 d. ryte, daugiabučio namo kieme, G. M. vedžiojo savo augintinį – Japonų akitos veislės šunį, o J. D. vedžiojo Maltos bišono veislės šunį. Gyvūnams susitikus, didesnis ir fiziškai stipresnis Japonų akitos šuo apkandžiojo mažesnį ir silpnesnį Maltos bišono šunį. Institucija nustatė, kad G. M. pažeidė Gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietose taisyklių 8.9, 8.11 ir 46 punktus ir Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, todėl jam kyla atsakomybė pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį. Apylinkės teismas administracinio nusižengimo bylos teiseną G. M. atžvilgiu nutraukė, nes nenustatė inkriminuotų teisės aktų pažeidimo, taip pat administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės. Nors nukentėjusysis J. D. tokiam vertinimui nepritaria, tačiau aukštesnės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos medžiagą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, priešingos išvados, nei padarė apylinkės teismas, konstatuoti negali.
9. Taisyklių 8.9 punkte numatyta bendroji pareiga gyvūnų laikytojui garantuoti ir užtikrinti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, o 8.11 punktas įtvirtina pareigą ANK ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyta tvarka atlyginti laikomų gyvūnų padarytą žalą. Kaip pagrįstai proceso metu aiškino G. M., Japonų akitos veislės šuns auginimas ir laikymas daugiabučiame gyvenamajame name pats savaime jokios grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, nuosavybei ir kt. nekelia (duomenų, kad šuo ištisą dieną lotų, kauktų, puldinėtų prie žmonių ar kitaip trikdytų gyventojų ramybę, nėra), šiuo atveju būtina įvertinti tik tai, ar gyvūno savininkas tinkamai jį vedžiojo, ką reglamentuoja Taisyklių 46 punktas, numatantis, jog laiptinėse, koridoriuose, viešosiose vedimo vietose gyvūnai, atsižvelgiant į gyvūnų rūšies bei veislės ypatumus, yra nešami, laikomi rankose, specialiuose narveliuose, kuprinėse ir pan., ar vedami tik su pavadėliu. Pavojingi šunys turi būti vedami su pavadėliu ir su antsnukiu. Šunys ir kiti gyvūnai neturi kelti grėsmės, nepakenkti praeiviams, aplinkiniams gyvūnams. Esant pašaliniams asmenims, kitiems gyvūnams, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Šunys žmonių susibūrimo vietose (gatvėse, keliuose, autobusų stovėjimo stotelėse, prie parduotuvių, turguje, lifte ir pan.) turi būti su antsnukiais ir pavadėliais.
10. Taigi, analizuojamu atveju svarbu nustatyti, ar įvykio metu Japonų akitos veislės šuo turėjo būti vedamas tik su pavadėliu, ar ir su antsnukiu. Iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. B1-5 patvirtinto Kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašo matyti, kad Japonų akitos veislės šunys nėra priskiriami nei kovinių, nei pavojingų šunų kategorijoms, todėl šiuo aspektu gyvūnui antsnukis nebuvo reikalingas. Nukentėjusiojo atstovės teigimu, šiuo atveju antsnukis buvo būtinas, nes šuo buvo vedžiojamas žmonių susibūrimo vietoje, kuri turi būti traktuojama kaip bet kuri viešoji vieta, į kurią galima nekliudomai patekti bet kuriuo paros metu. Tokiam vertinimui aukštesnės instancijos teismas nepritaria.
11. Pažymėtina, jog nei Gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietose taisyklėse, nei Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nėra apibrėžta žmonių susibūrimo vietos sąvoka, Taisyklėse yra pateiktas tik pavyzdinis tokių vietų sąrašas, t. y. gatvės, keliai, autobusų stovėjimo stotelės, turgus, liftas ir kt. Vis dėlto, tose pačiose Taisyklėse viešosios vietos sąvoka yra apibrėžta, t. y. aikštė, parkas, skveras, paplūdimys, daugiabučio namo kiemas, valstybės ir savivaldybės institucijos, švietimo, socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros, prekybos, viešojo maitinimo, apgyvendinimo, poilsio ir pramogų organizavimo ir kitas paslaugas teikianti įstaiga, taip pat teritorija, statinys ar patalpa, kuriuose asmenys gali laisvai lankytis. Toks reglamentavimas leidžia daryti išvadą, jog viešoji vieta ir žmonių susibūrimo vieta nėra visiškai tapačios sąvokos ir negali būti aiškinamos pagal analogiją. Taisyklėse išvardytos pavyzdinės žmonių susibūrimo vietos rodo, jog šios vietos yra siejamos su didesniu žmonių susitelkimu vienoje vietoje. Daugiabučio namo kiemas neabejotinai yra viešoji vieta, o žmonių susibūrimo vieta jis galėtų būti tuo atveju, jei tokiame kieme, pavyzdžiui, būtų rengiamas namo gyventojų susirinkimas ir pan. Nagrinėjamu atveju Japonų akitos veislės šuo buvo vedžiojamas daugiabučio namo kieme anksti ryte, jokio žmonių sambūrio kieme nebuvo, todėl daryti išvadą, jog šuniui reikėjo uždėti antsnukį, pagrindo nėra.
12. Nustačius, jog G. M. šuo nebuvo pavojingas ir nebuvo vedžiojamas žmonių susibūrimo vietoje, dėl ko jam būtų reikėję uždėti antsnukį, būtina aiškintis, ar gyvūno savininkas, sutikus pašalinį asmenį – nukentėjusįjį ir pastarojo vedžiojamą šunį, turėjo objektyvią galimybę sutrumpinti pavadėlį tiek, kad jo šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Šiuo aspektu būtina analizuoti gyvūnų susitikimo vietą ir aplinkybes. Bylos nagrinėjimo Institucijoje metu G. M. atstovas paaiškino, kad šunys susitiko ties gyvatvorės kampu ir vienas kitą pamatė netikėtai. Maltos bišono veislės šuo piktai aplojo Japonų akitos veislės šunį, kas išprovokavo pastarojo agresiją. J. D. nei pirminiame pranešime apie įvykį (administracinio nusižengimo byla Nr. 22190279780, b. l. 42), nei tolesnio proceso metu neįvardijo, kur tiksliai susitiko šunys, tačiau pripažino, kad būtent jo šuo pirmas pribėgo prie G. M. vedžiojamo šuns ir buvo apkandžiotas. G. M. pirminiame paaiškinime nurodė, jog savo šunį vedžiojo su pavadėliu be antsnukio. Ėjo palei tvorą ir iš už kampo atbėgo baltos spalvos nedidelis šuo, iš paskos atėjo ir šuns šeimininkas. Kadangi buvo tamsu, jis nematė, kas tiksliai įvyko, kaip suprato, šunys uostinėjosi, vėliau gal bandė vienas kitam kąsti. Jis iš karto skyrė šunis (administracinio nusižengimo byla Nr. 22190279780, b. l. 72). Šios savo pozicijos G. M. laikėsi ir tolesnio proceso metu, t. y. teikdamas skundus, duodamas paaiškinimus teisme. Aplinkybės, jog šunys susitiko itin staigiai, neneigė ir nukentėjusysis, be to, jau minėta, kad pirmasis pribėgo Maltos bišono šuo, todėl teigti, kad G. M. nebuvo pakankamai sutrumpinęs pavadėlio, objektyvaus pagrindo nėra. Priešingai, bylos duomenys liudija, kad augintinio pavadėlį kur kas labiau atlaisvinęs buvo J. D..
13. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, jog kilo pasekmės, t. y. buvo sukandžiotas Maltos bišono veislės šuo, priklausantis J. D., tačiau administracinei atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę. Nagrinėjamoje situacijoje nenustatyta, kad G. M. būtų kaip nors raginęs savo šunį pulti mažesnį šunelį ar atlikęs kitus augintinio agresiją skatinančius veiksmus, todėl gali būti svarstoma tik neatsargi, o ne tyčinė kaltės forma. Administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (ANK 9 straipsnio 3 dalis).
14. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad G. M. priklausantis Japonų akitos mišrūnas, vardu S., yra ne kartą dalyvavęs asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ rengtuose šunų susitikimuose, šuo buvo draugiškas su kitais šunimis ir nei žmonių, nei šunų atžvilgiu nėra rodęs jokios agresijos. Šuo yra paklusnus, tinkamai auklėjamas ir prižiūrimas (1 t., b. l. 52). Duomenų, kad G. M. šuo būtų nesocializuotas, dėl jo netinkamo, grėsmingo elgesio anksčiau būtų gauta kaimynų ar kitų asmenų skundų, bylos medžiagoje nėra. G. M. šiuo augintiniu rūpinasi ne vienerius metus, anksčiau nėra pastebėjęs jokios šuns agresijos. Taigi, jis objektyviai negalėjo numatyti tokios instinktyvios šuns reakcijos į pribėgusį Maltos bišono veislės šunį, juo labiau, kad nei G. M., nei J. D. dėl tamsaus paros meto nematė, kokius konkrečiai veiksmus atliko mažesnis šunelis (tik lojo, uostinėjo ar ir bandė kąsti didesniam gyvūnui). Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje nustatyta šunų susitikimo vieta (Maltos bišono veislės šuo atbėgo iš už gyvatvorės kampo, iš paskos ėjo šeimininkas), patvirtina, kad G. M. neturėjo objektyvios galimybės pastebėti kito gyvūno ir dar labiau sutrumpinti pavadėlio ar imtis kitų veiksmų, kad šunų susidūrimas neįvyktų. Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad buvo tamsus paros metus, kas taip pat apsunkino matomumą.
15. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo), yra vadinamas kazusu. Teismų praktikoje išaiškinta, jog kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padarinių kyla. Tokiu atveju konstatuojama, kad asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios ar administracinės atsakomybės teisinį pagrindą. Aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamą situaciją galima vertinti tik kaip kazusą, nes G. M. savo veiksmų pavojingumo ar rizikingumo nesuvokė ir neturėjo galimybės to padaryti, nes elgėsi pagal galiojančias teisės aktų nuostatas – augintinį vedžiojo su pavadėliu tokioje vietoje, kurioje antsnukio uždėjimas nebuvo reikalingas, be to, jis gerai žinojo šuns charakterį, t. y. kad šis nepuola žmonių ar kitų gyvūnų, elgiasi drausmingai, todėl negalėjo numatyti tokio instinktyvaus, pirmą kartą pasireiškusio augintinio elgesio. Pašalinių žmonių ar gyvūnų G. M. aplinkui nematė, o ir galimybės to padaryti neturėjo, nes matomumą blogino gyvatvorė ir tamsus paros metas.
16. Įvertinus aptartus duomenis, apygardos teismas daro išvadą, jog administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį G. M. atžvilgiu apylinkės teismas nutraukė teisėtai ir pagrįstai. Esant šiai išvadai, spręsti pateikto civilinio ieškinio klausimą pagrindo nėra. Vis dėlto, tai neatima iš nukentėjusiojo teisės reikšti ieškinį civilinio proceso tvarka, nes pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalį naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės.
17. Tiek J. D., tiek G. M. prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau aukštesnės instancijos teismas šių prašymų tenkinimui reikiamo pagrindo nenustatė. J. D. atstovės skundas yra atmetamas visa apimtimi kaip nepagrįstas, o G. M. konkrečiai neįvardijo, kokio dydžio bylinėjimosi išlaidas patyrė, taip pat nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą palikti nepakeistą ir nukentėjusiojo J. D. atstovės advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutar tis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.