Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėja J.Gaidytė Procesinio sprendimo kategorija: 77.4.2; 110.5; 122.4

NUTARTIS

2008 m. vasario 7 d.

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J.M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 5 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje pagal ieškovo V.M. ieškinį atsakovei J.M. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos pakeitimo, išlaikymo priteisimo, tretysis asmuo Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2007-12-05 nutartimi nustatė nepilnametės J.M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu V.M. iki bus priimtas sprendimas civilinėje byloje. Teismas iš ieškinio bei pridėtų įrodymų nustatė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali iškilti reali grėsmė nepilnametės J. sveikatai ir normaliam ugdymui.

2008-01-30 apeliantė pateikė prašymą prijungti prie bylos medžiagos Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato 3-iojo policijos komisariato 2007-11-05 teikimo nuorašą ir vertinti kartu su kitais teismui pateiktais rašytiniais įrodymais. Nurodo, jog teikimas patvirtina atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, šio įrodymo anksčiau pateikti negalėjo, kadangi teikimas buvo atsiųstas paštu jau po atskirojo skundo pateikimo teismui dienos

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga bei naujai pateiktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos byloje, teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias materialinės teisės normas.

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo V.M. ir atsakovės J.M. kilo ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir bendravimo tvarkos bei išlaikymo pakeitimo. 2007-07-04 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas nutraukdamas santuoką tarp V.M. ir J.M., nustatė jų dukros J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina ir atitinkamai išsprendė tėvo bendravimo su vaiku ir mergaitės išlaikymo klausimus. CK 3.174 str. 2 d. numato, kad teismas ginčą dėl vaiko teisių išsprendžia vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą; ši norma, kaip ir daugelis kitų Civilinio kodekso trečiosios knygos normų įtvirtina prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą šeimos teisėje. CK 6.65 str. – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose; viena iš įstatymo numatytų specialių laikinųjų apsaugos priemonių – laikinas nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų (CK 3.65 str. 2 d. 2 p.). Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturiniams interesams konkrečioje byloje, ypatingai – užtikrinti vaiko apsaugą nuo bet kokios prievartos šeimoje.

Nagrinėjamoje byloje ieškovo pateikta 2007-10-24 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad mažametei J.M. padaryta poodinės kraujosruvos veide kietais bukais daiktais, 4-6 parų laikotarpyje iki apžiūros. Mergaitės žodžiais, ją ir jos motiną sumušė E. (b.l. 25). Kolegija sprendžia, kad šios specialisto išvados pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagristą išvadą, kad mažametė mergaitė patyrė fizinį smurtą, dėl ko gali iškilti reali grėsmė mergaitės sveikatai ir normaliam ugdymui ir, įgyvendinamas vaiko interesų prioritetinės apsaugos principą, laikinai, iki ginčo išsprendimo iš esmės nustatė vaiko gyvenamąją vietą su tėvu.

Atskirojo skundo argumentas, neva teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neatsižvelgė į šalių interesų pusiausvyrą, specialistų išvada yra paneigta kitais surinktais byloje įrodymais, atmestinas. Apeliantė nurodė, kad 2007-11-09 Vaikų teisių apsaugos tarnybos aktu išdėstyta išvada, kad vaikui sudarytos tinkamos sąlygos gyventi, žaisti ir ilsėtis, mergaitės atžvilgiu smurtas nenaudojamas, jai nedraudžiama bendrauti su tėvu, kad Vilniaus VPK buvo atliktas tyrimas ir nustatyta, jog 2007-10-19 ryte mergaitė buvo sveika, tokiu būdu atsakovas, teigdamas, jog atsakovės sugyventinis vartojo prieš mergaitę fizinį smurtą, šmeižia jos šeimą. Tačiau smūgių sudavimo žymės vaiko veide yra užfiksuotos specialisto aktu, tai yra objektyvi fakto fiksacija, ekspertai nurodė, kad poodinės kraujosruvos vaiko galėjo būti padarytos 4-6 parų laikotarpyje iki apžiūros. Ekspertų nurodytas laikotarpis yra gana ilgas, byloje yra duomenų, kad į Naujosios Vilnios polikliniką tėvas kreipėsi 2007-10-22 ryte (b.l. 22), taigi apeliantės argumentai, kad tyrimas konstatavo, jog 2007-10-19 ryte mergaitės veidelyje sumušimo žymių nebuvo, nepaneigia specialistų išvadoje fiksuojamų faktų. Apeliantės papildomai pateiktas įrodymas – Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato 2007-11-05 teikimas dėl J.M. pareiškimo, kolegijos vertinimu, specialisto išvadoje fiksuojamų faktų taip pat nepaneigia. Policijos teikime nurodyta, kad J.M. pareiškimo tyrimo metu V.P. ir O.V., mergaitės auklėtojos, paaiškino, kad 2007-10-19 motina J.M. atvedė J. į vaikų lopšelį darželį; jos nepastebėjo, kad J. būtų sumušta. Policijos teikime jokių išvadų dėl vaiko sumušimo aplinkybių nėra padaryta; su tėvais įvyko prevencinio pobūdžio pokalbis, kurio metu buvo paaiškinta tėvų atsakomybė pagal ATPK 181 str. ir pasiūlyta kreiptis į teismą dėl nepilnametės gyvenamosios vietos nustatymo civilinio proceso tvarka. Taigi priešingai, nei teigia apeliantė, policijos tyrimas pagal jos pareiškimą jokių faktų apie tai, kada ir kokiu būdu nukentėjo vaikas, nenustatė; auklėtojų paaiškinimai, kad vaiko sumušimo žymių nepastebėjo, nei paneigia nei patvirtina sumušimo žymių buvimo 2007-10-19 faktą ir vertinami kaip neinformatyvūs.

Kolegija pažymi, kad laikinųjų pasaugos priemonių taikymo procesas nereikalauja išsamaus įrodymų vertinimo, teismui pakanka objektyvių duomenų apie realią grėsmę vaiko interesams. Tuo metu, kai mergaitė patyrė fizinį smurtą, jos gyvenamoji vieta teismo sprendimu buvo nustatyta su motina; būtent motina pirmiausia buvo atsakinga už mergaitės normalų ugdymą ir fizinį saugumą. Bylos duomenys rodo, kad grėsmė mergaitės normaliam ugdymui yra reali ir tai sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Civilinės bylos nagrinėjimo metu tėvų ginčą nagrinėjantis teismas privalės išsamiai įvertinti visus šalių argumentus ir pateiktus įrodymus, padaryti išvadą, kada ir kokiu būdu nukentėjo mergaitė, įvertinti vaiko nuomonę, vaikų teisių specialistų išvadą, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinėje stadijoje byloje surinktų duomenų teismo pasirinktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pakanka.

Apeliantės argumentai, kad byloje nėra duomenų apie ieškovo gyvenimo sąlygas bei galimybes išlaikyti savo mažametę dukrą atmestini, nes neturi reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą; jie taip pat bus įvertinti sprendžiant šalių ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iš esmės.

Atskirojo skundo argumentai ir atsakovės (apeliantės) papildomai pateikti įrodymai nepaneigia teismo išvados, dėl to nėra pagrindo atskirojo skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo nutartį ir ji paliktina galioti (CPK 337 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.