Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų atliekant bausmę Vilniaus PN nuo 2019-08-22 iki 2020-04-14.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad LVAT suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl nuobaudų skyrimo

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto ir kamerų įrengimo

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameros tipo patalpoje Nr. 11. Jo nuomone plotą mažino patalpoje esantys baldai. Iš kamerų tipo patalpų pirmojo aukšto plano matyti, kad patalpos Nr. 11 plotas yra 14,23 kv.m., iš jo sanitarinio mazgo plotas 1,61 kv.m., patalpoje trys miegamosios vietos (b. l. 84).

Vėlesnėse Taisyklių redakcijose vienam nuteistajam tenkančio ploto minimali riba išliko nepakitusi. Taisyklės nenumato, jog į Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo toje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Pareiškėjo teigimu, nurodytoje patalpoje gyveno du, vėliau trys asmenys. Įvertinus patalpos plotą 14,23 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas 1,61 kv. m.) ir įrengtų trijų miegamų vietų skaičių, konstatuotina, kad pareiškėjui teko 4,74 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, todėl darytina išvada, jog minimalus 3,1 kv. m. ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.

Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Pareiškėjas neturtinę žala taip pat kildina iš to, kad kameroje buvo blogas apšvietimas, ryškių lempų nedengė apsauginiai gaubtai, jokio natūralaus apšvietimo, nes langai dengti grotomis, už lango aukštos sienos. Pataisos įstaigų patalpų įrengimas reglamentuojamas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Įrengimo taisyklės).

Taip pat patalpos turi atitikti Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma).

Įrengimo taisyklių 16.7 papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Pagal 16.9 punktą kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad kameros tipo patalpoje Nr. 11 buvo skaidraus stiklo langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą bei vėdinimą, lango angoje įstatytos metalinės grotos. Patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Šiuo atveju atsakovės atstovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Byloje nėra duomenų, kad patalpos įrengimas pažeistų paminėtas teisės akto normas. Ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, o pareiškėjo teiginiai, jog dėl įrengtų grotų nepatekdavo dienos šviesa, teismo vertinimu, pagrįsti vien subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinta jokiais byloje esančiais objektyviais duomenis, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde iš esmės ir neginčijo, kad patalpoje nebūtų buvę natūralaus apšvietimo ar neveiktų dirbtinis apšvietimas, todėl jo nurodomas nepasitenkinamas apšvietimu apskritai, nesudaro pagrindo konstatuoti Vilniaus PN pažeidimą. Pagal Įrengimo taisyklių 16.10 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl galimai neužsidarančio, sugedusio lango, atsakovo nebuvo paneigtos, tačiau pareiškėjas nenurodo ir nepateikia duomenų, kad atsakovės atstovas nebūtų reagavęs ir netaisęs sugedusio lango. Priešingai, pats pareiškėjas pripažįsta, kad langas buvo remontuojamas, todėl aplinkybė dėl galimo lango nesandarumo nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo tokia apimtimi, kuri sudarytų neturtinę žalą.

Pareiškėjo teigimu, visose patalpose buvo prietema dėl silpnai šviečiančių lempučių arba jų trūkumo, o naktinis apšvietimas buvo ryškus, trukdė poilsiui nakties metu, nebuvo apsauginio gaubto. Pažymėtina, kad pareiškėjas labai abstrakčiai nurodo, kad kamerose buvo prietema, o naktinis apšvietimas ryškus, todėl darytina išvada, kad minėta pareiškėjo pretenzija yra grindžiama tik jo paties subjektyvia nuomone, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir sprendime nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN kamerų apšvietimas atitiko galiojančio teisės akto reikalavimus. Akcentuotina ir tai, jog dėl galimai netinkamų higienos sąlygų Vilniaus PN kamerose pareiškėjas nesikreipė nei į įstaigos administraciją, nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuris yra kompetentingas atlikti operatyvinius higienos normų reikalavimų laikymosi patikrinimus. Teismo nuomone, kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas (pvz., NVSC Vilniaus departamentą) aspektas yra svarbus tuo, kad jos sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, šiuo atveju higienos normų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti.

Dėl pareigūnų veiksmų, triukšmo ir iškvietimo mygtukų

Pareiškėjas skundą grindžia ir netinkamais pareigūnų veiksmais, didelių triukšmu. Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, t. y. kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galimai neteisėtai elgėsi, todėl teismas pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis. Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai dėl triukšmo, kadangi pareiškėjas nenurodo jokio objektyviai nepagrindžiamo triukšmo šaltinio. Nurodomos aplinkybės dėl triukšmo, kurį sukelia remonto darbai, laikytinos savaime suprantamos dėl būtinybės pagerinti įstaigos patalų būklę ir užtikrinti jų atitikimą teisės normose įtvirtintiems reikalavimams.

Įrengimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktuose įtvirtinta, kad gyvenamuosiuose kambariuose / kamerose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų duryse įrengta pareigūnų iškvietimo sistema (b. l. 61-62). Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, todėl jam tekdavo ilgai belsti į duris, kelti triukšmą, kol prieis pareigūnas. Pažymėtina, jog teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Pažymėtina ir tai, kad minėti teisės aktai nenustato, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema (aliarminis iškvietimas). Aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis, kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai ar įstaigos turtui (pvz., staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ir t.t.).

Akcentuotina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas/neveikimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas kamerose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Dėl kiemelių įrengimo

BVK 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pagal BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Ginčo laikotarpiu nuo 2019-09-02 iki 2019-09-30 galiojusiame BVK 145 straipsnyje buvo nurodyta, kad perkeltiems į kamerų tipo patalpas nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti.

Nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore tvarka iki 2020-01-21 reglamentuota jau minėtose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintose „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse“ (toliau – iki 2020-01-21 galiojusios Taisyklės), o vėliau Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintose Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo suteikiami pasivaikščiojimai lauke ir kad ši teisė nebuvo užtikrinama. To neneigia ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su galimu kiemelių netvarkingumu. Iš byloje esančių 2016-02-18 fotolentelių, kuriose atvaizduojami Vilniaus PN drausmės grupės ir kamerų tipo patalpų kiemeliai, matyti, kad kiemeliai yra tvarkingi, su sporto inventoriumi. Pareiškėjas skunde taip pat patvirtina, kad juose įrengtas sporto inventorius, tačiau, jo teigimu, nesaugus. Duomenų apie tai, kad inventorius iš tikrųjų nesaugus nepateikta, nenurodyta, kokio pobūdžio defektai pastebėti, taip pat nėra duomenų, kad įranga keltų grėsmę pareiškėjo, kitų nuteistųjų sveikatai ar saugumui. Be kita ko, Taisyklių 18.6 punkte nustatyta, kad nuteistieji turi tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (kamerą) ir pasivaikščiojimo vietas. Pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Taigi iš dalies kiemelių tvarkingumas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų atliekamų veiksmų. Be to, nėra nustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatyta.

Dėl higienos sąlygų, maisto kokybės ir socializacijos galimybių

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad negalėjo tinkamai rūpintis savo higiena, nes jam buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu ir tik vieną kartą per mėnesį pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2020-01-21 galiojusių Taisyklių 258 punkte buvo nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Nuo 2020-01-21 galiojančių Taisyklių 17 punkte įtvirtinta nuteistųjų teisė į dušą (ne rečiau kaip du kartus per savaitę dirbantys ar užsiimantys individualia darbine, kūrybine veikla nuteistieji, kiti – ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę).

Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde neneigia, kad pagal aptartą teisinį reglamentavimą jam buvo suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, tačiau mano, kad turėjo būti sudarytos galimybės dažniau naudotis dušu. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nenurodo, kad būtų kreipęsis į atsakovą su prašymu sudaryti galimybę papildomai nusiprausti po dušu. Akivaizdu, kad įstaiga neturėdama pareiškėjo prašymo ir nesvarstė galimybės jam suteikti teisę papildomai nusiprausti po dušu ar pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Higienos normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui buvo suteikiama teisė kartą per savaitę nusiprausti duše pagal nustatytą grafiką. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas turėjo galimybę kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN užtikrino pareiškėjui galimybę pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis teisės aktų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo nusiskundimas dėl nesudarytos galimybės tinkamai rūpintis higiena, atmestinas kaip nepagrįstas. Akcentuotina, jog, kaip matyti iš fotolentelių (b. l. 58-60), Vilniaus PN įrengti dušai tvarkingi, privatumas dušo patalpose užtikrinamas įrengtomis pertvaromis, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, pareiškėjui galėjo kilti tam tikri neigiami išgyvenimai ar nepatogumai dėl naudojimosi dušu, tačiau tai nesudaro pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl kilusių sveikatos problemų, kurias galimai sukėlė parazitai (blakės). Pagal HN 134:2015 nuostatas laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 134:2015 20 p.). EŽTT praktikoje nustatyta, jog, kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų, turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.

Atsakovės atstovas nurodė ir pateikė duomenis, patvirtinančius, kad Vilniaus PN administracija buvo sudariusi paslaugų sutartį su įmone UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių, graužikų, tame tarpe ir blakių ir kitų parazitų naikinimo darbus, Vilniaus PN patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus (b.l. 87-90). Kaip nurodo pareiškėjas, 2019-08-22 jį perkėlus į Vilniaus PN karantino sektorių jau po pirmos ten praleistos nakties pajuto niežėjimą, jį išbėrė nuo parazitų – blakių, dėl niežėjimo ir bėrimų kreipėsi Vilniaus PN medicinos personalą, jam buvo suteikta medicininė pagalba, skirti atitinkami vaistai. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, kad jokių įrašų apie negalavimus, kuriuos galėjo sukelti būtent blakės ar kiti parazitai, nėra. Minimo laikotarpio 2019-08-28 dienos išraše iš ligos istorijos nurodyta, kad nusiskundimų nėra (b. l. 131). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ir į tai, kad Vilniaus PN ėmėsi veiksmų, kad HN 134:2015 reikalavimai, susiję su graužikų ir buitinių parazitų naikinimu, būtų įgyvendinti, teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN veiksmai šiuo atžvilgiu nėra neteisėti.

Pareiškėjas kaip jo teisių pažeidimą nurodo patalynės paėmimą dienos metu. Pažymėtina, kad tokia tvarka, kai nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems patalynė išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, buvo nustatyta teisės aktuose, t. y. tiek ginčo laikotarpiu iki 2020-01-21 galiojusių Taisyklių 194, 220 p., tiek vėliau galiojusių Taisyklių 23 p., todėl pareiškėjo argumentai dėl galimo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo šiuo atžvilgiu, atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl galimai nesuteiktos teisės apsipirkti įstaigos parduotuvėje, nekokybiško maisto, per didelių kainų, nesuteiktos galimybės naudotis elektros prietaisais. Pagal BVK 75 str. drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę įsigyti maisto produktų, higienos reikmenų ir kanceliarinių prekių; jų sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Taisyklių 35 p. nustatyta tvarka, pagal kurią paprastajai ir drausmės grupėms priskirtiems nuteistiesiems (suimtiesiems) sudaromos sąlygos apsipirkti pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę, o lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems – ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Pataisos įstaigoje prekybos paslaugą teikia UAB „Lobby Baltic“ (b. l. 91-97). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos teisės aktų nustatyta tvarka apsipirkti teritorijoje veikiančioje parduotuvėje, yra tikrinamos prekių kainos, kad neviršytų vidutinių kainų, taikomų miesto parduotuvėse, maistas nuteistiesiems išduodamas po patikrinimo, todėl šaltas ar sugedęs nėra tiekiamas. Atsakovės atstovas tvirtina, kad gaminant maistą laikomasi būtinų reikalavimų, maisto kokybę kontroliuoja virtuvės vedėjas ir Turto valdymo skyriaus viršininkas. Teismas neturi pagrindo abejoti nurodytomis aplinkybėmis, platų parduotuvėje esančių produktų asortimentą patvirtina maisto produktų reikalavimų ir kainų sąrašas (b. l. 104-113), kainos nustatomos vadovaujantis Kainodaros taisyklėmis (b. l. 114-115). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nurodė konkrečių aplinkybių, kada jam be teisėto pagrindo galėjo būti suvaržyta teisė apsipirkti, buvo patiektas netinkamos kokybės maistas, kuriuo laikotarpiu ir pan.

Dėl naudojimosi elektros prietaisais pažymėtina, kad naudojimasis elektros prietaisais nuobaudas atliekantiems asmenims ribojamas BVK 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, nustatančiu, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais.

Pareiškėjas nurodo, kad drausmės grupėje kalintiems yra leidžiama skambinti telefonu 2 kartus per mėnesį ir 1 kartą per keturis mėnesius nueiti į trumpalaikį pasimatymą, tokiu būdu nėra užtikrinama galimybė stiprinti ryšius su šeima, išoriniu pasauliu. Pažymėtina, kad vadovaujantis BVK 75 straipsnio 1 dalį drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą (2 p.); gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų (3 p.); du kartus per mėnesį paskambinti telefonu (4 p.). BVK nustatytos garantijos pareiškėjui buvo užtikrinamos. Be to, pareiškėjo 2019-11-29 prašymu (b. l. 85) 2019-12-10 Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 56-1571 suteikė papildomą trumpalaikį pasimatymą ryšiams su mama ir broliu palaikyti (b. l. 86), todėl nurodyti skundo teiginiai dėl galimo pažeidimo neužtikrinant socialinių ryšių palaikymui, atmestini.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjo teisių ribojimai būnant įkalinimo įstaigoje drausmės grupėje buvo pagrįsti teisės aktų reikalavimais, pareiškėjo padėties neišskiriant į iš kitų tokioje pačioje padėtyje esančių nuteistųjų. Nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.