- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-20
- Bylos Nr.
- 1S-514-134/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Bronė Vidzėnienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Bronė Vidzėnienė,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi įtariamojo E. D. gynėjo skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria atmestas įtariamojo gynėjo skundas panaikinti Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimą, kuriuo atmestas gynėjo skundas panaikinti pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir ,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2015-07-16 Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas įtariamajam E. D., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 150 str. 4 d. ir pripažinta, kad jo veika formaliai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 str. požymius, tačiau galimai padarytos veikos metu jis neturėjo amžiaus nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, todėl tolimesnis procesas negalimas ir vadovaujantis LR Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (toliau VMVPĮ) 8 str. 3 d. 1 p, jam pradėtas procesas dėl vidutinės priežiūros priemonių taikymo. 2015-08-20 nutarimu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas paliko galioti 2015-07-16 prokuroro nutarimą ir atmetė E. D. gynėjo skundą.
Skundžiama apylinkės teismo nutartimi atmestas įtariamojo gynėjo skundas dėl 2015-08-20 Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimo panaikinimo, kuriuo paliktas galioti Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2015-07-16 nutarimas
Šalies argumentai
Skundu įtariamojo gynėjas prašo panaikinti 2015-09-16 apylinkės teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: panaikinti Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2015-08-20 nutarimą ir pakeisti 2015-07-16 Panevėžio apygardos pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamoje byloje sekančiai: iš motyvuojamosios dalies pašalinti argumentus ir motyvus dėl LT BK 153 straipsnio taikymo ir aiškinimo bei motyvus ir argumentus dėl būtinumo taikyti LR Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą E. D., o iš rezoliucinės dalies pašalinti 3 punktą, kuriuo nuspręsta pradėti procesą dėl vidutinės priežiūros priemonių taikymo E. D..
Skunde įtariamojo E. D. gynėjas nurodo kad LR Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 8 straipsnyje yra nustatyti vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių skyrimo pagrindai. Šios straipsnio 3 d. 1 p. nustatyta, jog vaiko vidutinės priežiūros priemonės gali būti skiriamos tik tokiam vaikui, kuris padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau jam nebuvo sukakęs LR BK numatytas amžius, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus.
Apeliantas teigia, jog skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad prokurorė pagrįstai nutarime pažymėjo, kad VMVPĮ nenumato, kad vaikas turi būti pripažintas kaltu teismo sprendimu tam, kad būtų taikomos vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės, tačiau toks įstatymo aiškinimas prieštarautų protingumo principui ir apeliantas su tokiomis išvadomis nesutinka. Jis nurodo, kad VMVPĮ 8 str. 1 d. 1 p.ir 3 d. 1 p., kalbama apie nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius turinčias veikas, todėl šio įstatymo normos negali būti aiškinamos išplečiant baudžiamosios atsakomybės ribas ar kitaip apsunkinant įtariamojo ar kaltinamojo padėtį. VMVPĮ 8 str. 1 d. 1 p.ir 3 d. 1 p., vartoja sąvoką “kuris padarė“, o tai reiškia, kad vaikas pagal šį įstatymą turi būti padaręs nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo turinčią veiką, tuo tarpu BK specialios dalies straipsnių dispozicijos sukonstruotos taip: “tas, kas padarė“ tam tikras veikas yra baudžiamas, o pagal BPK, LR Konstituciją ir EŽTK nuostatas tai turi būti konstatuota tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Apelianto nuomone, atsižvelgiant į teisės naudojamas teisės aktuose vartojamas sąvokas, nors asmuo yra ir nepilnametis, jo kaltumą padarius nusikalstamą veiką gali konstatuoti išimtinai tik teismas, o ne prokuroras. Apeliantas skunde nurodė, kad 2015-07-16 nutarime konstatuota, kad E. D. galimai padarytos veikos metu buvo 15 metų amžiaus, todėl jis daro tik prielaidą apie padarytą nusikalstamą veiką. Apeliantas teigia, kad nesant apkaltinamojo nuosprendžio, prokuroras neturėjo teisinio pagrindo pradėti įtariamajam E. D. procesą dėl numatytos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 8 str. 3d. 1 p taikymo. Apelianto nuomone VMVPĮ 8 str. 3 d. 1 p. gali būti taikomas tik teismui išsprendus asmens kaltumo klausimą. Priešingu atveju, tai prieštarautų LR BPK 44 str. 6 d.LR Konstitucijos 31 str. 1 d. nuostatoms ir Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str. 2 d.
Skundas atmestinas. Apeliantas skunde neginčija 2015-07-16 prokuroro nutarime išdėstytų duomenų bei motyvų, patvirtinančių išvadą, kad įtariamojo E. D. veiksmai - K. Š. lytinių organų lietimas, trynimas su ranka, spaudimas formaliai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 153 str. požymius, tačiau mano, kad E. D. kaltė padarius šią nusikalstamą veiką turi būti nustatyta tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o ne prokuroro nutarimais, tuo pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, todėl jam negali būti taikomos vaiko vidutinės priežiūros priemonės.
Analogišką skundą apeliantas buvo pateikęs ir pirmos instancijos teismui, kuris atmetė skundą ir skundžiamoje nutartyje nurodė išsamius motyvus: prokuroro nutarime detaliai ir argumentuotai yra nurodyta, kad E. D. veika atitinka LR BK 153 str. ir nustačius, kad jis veikos metu nebuvo Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatyto amžiaus nuo kurio pagal baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė, pagrįstai atsisakė tęsti ikiteisminį tyrimą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 8 str. 3 d. 1 p. pradėjo procesą dėl vidutinės priežiūros priemonių skyrimo. Teismas skundžiamoje nutartyje aptarė ir skundo argumentus dėl ko ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos BK 153 str. negali būti tęsiamas, t.y. esant nurodytai aplinkybei (asmeniui neturint amžiaus nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus) byla teisminiam nagrinėjimui neperduodama. Apeliantas skunde neginčija ir skundžiamoje nutartyje išdėstytų motyvų, o tik pakartoja tokio paties turinio skundą, kurį buvo pateikęs ir pirmos instancijos teismui. Apeliacinis teismas sutinka su pirmos instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytais motyvais ir jų dar kartą nekartoja, naujų ir pirmos instancijos teismo neišnagrinėtų skundo argumentų apeliantas nepateikia.
BPK 3 str. 1 d. 4 p. imperatyviai nustatyta, kad jeigu asmeniui, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Iš pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl tiriamo įvykio pradėtas pagal LR BK 150 str. 4 d., tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesant E. D. veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių, o nustačius, kad jo veikoje gali būti nusikaltimo, numatyto BK 153 str., sudėties požymiai, pagrįstai pradėto ikiteisminio tyrimo netęsė, nes tokiu atveju ikiteisminis tyrimas pagal įstatymą negalimas – E. D. nebuvo sulaukę amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad vidutinės priežiūros priemonių taikymas pagal Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 8 str. 3 d. 1 p galimas, kai yra nustatomi baudžiamojo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiai. Vaiko perdavimą svarstyti dėl vidutinės priežiūros priemonių taikymo reglamentuoja ne Baudžiamojo proceso kodeksas, bet Vaiko vidutinės ir minimalios priežiūros įstatymas. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros taikymu nevykdomas baudžiamasis persekiojimas, bet siekiama sukurti vaiko teises ir teisėtus interesus bei visuomenės saugumo poreikius atitinkančią ir vaiko, turinčio elgesio sutrikimų, socializaciją, ugdymą, teikti socialinę, pedagoginę, psichologinę, specialiąją pedagoginę, informacinę arba kitą pagalbą. Jei apeliantas mano, kad E. D. tokios priemonės taikomos nepagrįstai ar netinkamai, tai pagal Vaiko vidutinės ir minimalios priežiūros įstatymo 14 str. sprendimai dėl vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros taikymo gali būti apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Iš pateikto apelianto skundo ir ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad apeliantas skundė pirmos instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą – nutartį dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir atsisakymo tęsti ikiteisminį tyrimą pagal BK 153 str. Šis procesinis sprendimas yra viso proceso užbaigimo stadija, todėl pagrįstas apelianto teiginys, kad vadovaujantis BPK 241 str. 4 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo procesinis sprendimas gali būti skundžiamas BPK X dalyje nustatyta tvarka, todėl iš skundžiamos nutarties šalintinas teiginys, jog nutartis neskundžiama.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p.
nutari a:
Įtariamojo E. D. skundą atmesti. Panevėžio apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti galioti.
Nutartis neskundžiama.