- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-04-21
- Bylos Nr.
- 2A-390-611/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Virginija Volskienė, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- S. V., S.
- Trečiasis asmuo
- R., BTA draudimo, R. Š., AB bankas „Swedbank“, BTA ADB
- Atsakovas
- A. B., A.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Danutės Kutrienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės,
dalyvaujant ieškovei S. V., jos atstovui adv.Mindaugui Luotei, trečiojo asmens R. Š. atstovei adv. Birutei Rutkauskienei, trečiojo asmens BTA draudimo kompanijos atstovui Antanui Bimbiriui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. V. ieškinį atsakovams A. B. ir antstoliui Mindaugui Dabkui dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, savarankiškų reikalavimų nepareiškiantys tretieji asmenys R. Š. (ieškovės pusėje), AB bankas „Swedbank“ ir BTA ADB (UAB „BTA draudimas“ procesinių teisių perėmėja) (atsakovų pusėje).
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovė S. V. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu 2003 m. liepos 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo antstolis M.Dabkus, vykdydamas priverstinį skolos išieškojimą pagal hipotekos skyriaus 2000-03-14 nutartį, pardavė atsakovui A. B. ieškovės butą už 69 100 Lt, ir taikyti restituciją natūra, priteisiant jai iš atsakovo butą. Nurodė, kad teisinis pagrindas varžytynių akto panaikinimui buvo varžytynių metu padaryti vykdymo proceso pažeidimai, dėl kurių buvo nustatyta 20 proc. mažesnė nei įstatymo numatyta kaina, todėl butas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą. Pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2004-03-17 nutartimi nustatė, jog hipotekos skyriaus 1999-12-24 nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo turėjo būti vykdoma taikant 1964 m. CPK bei tuo metu galiojusias Hipotekos įstatymo normas. Tuo tarpu antstolis nepagrįstai vykdymo procese vadovavosi 2002 m. LR CPK. Atsakovas A. B. yra nesąžiningas įgijėjas, todėl turi būti taikoma restitucija.
Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad hipotekos skyriaus 2000-03-14 nutartis antstoliui 2003-01-03 buvo pateikta vykdyti pakartotinai, 2003-01-24 buvo sudarytas turto arešto aktas, todėl pagal LR CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. ir 4 d. išieškojimą iš šio turto antstolis pagrįstai vykdė pagal 2002 m. LR CPK normas, turto pardavimo iš varžytynių kainą nustatė pagal LR CPK 718 str. – 80 proc. turto arešto akte nurodytos kainos. Pabrėžė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-03-17 nutartimi sprendė klausimą dėl priverstinio skolinio reikalavimo patenkinimo ne ginčo tvarka, o ne dėl antstolio veiksmų teisėtumo, todėl šios bylos skiriasi savo esme ir faktinėmis aplinkybėmis. Mano, jog ieškovė neįrodė LR CPK 602 str. nustatytų pagrindų pažeidimo.
Atsakovas antstolis Mindaugas Dabkus su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad vykdomąjį dokumentą – hipotekos skyriaus 2000-03-14 nutartį gavo 2003-01-07 galiojant 2002 m. CPK, todėl buvo užvesta vykdomoji byla ir ji vykdoma pagal 2002 m. LR CPK, kaip tai nustato LR CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. Tai patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-17 nutartis Nr.3K-3-2000/2004, kuria kasacinis teismas pripažino, kad hipotekos skyriaus 1999-12-24 nutartis buvo įvykdyta tinkamai. Pabrėžė, jog pagal tuometinę praktiką skelbti varžytynes, neareštavus turto nebuvo galima. Teigė, jog atsakovas nesąžiningumas nebuvo įrodytas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB bankas Swedbank nurodė, kad visa ieškovės skola bankui yra padengta, pinigų išreikalavimui iš banko nėra pagrindo.
Suinteresuotas asmuo R. Š. ieškinį palaikė.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo UAB „BTA draudimas“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad antstolio civilinė atsakomybė 2003 metais buvo apdrausta bendrovėje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką antstolis nėra varžytynių būdu sudaromo sandorio šalis, o restitucija taikytina tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių. Antstolis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl žalos atlyginimo klausimas byloje nekeliamas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiu 2003 m. liepos 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo butas su rūsiu buvo parduotas atsakovui A. B. ir taikė restituciją natūra: priteisė ieškovei butą su rūsiu, o iš ieškovės atsakovui A. B. priteisė 64 238,40 Lt, priteisė iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, jog vykdomojoje byloje antstolis vykdė Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2000-03-14 nutartį priverstinai parduoti įkeistą turtą iš varžytynių, kuria nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių ieškovės įkeistą nekilnojamąjį turtą. 2000-03-14 hipotekos skyriaus nutartį kreditorius AB Swedbank antstoliui pateikė 2003-01-07 nurodydamas lydraštyje – „tolimesniam vykdymui“. 2003-01-24 antstolis butą areštavo ir paskelbė varžytynes. Buto vertė pagal turto arešto aktą sudarė 83 000 Lt, pradinę varžytynių kainą antstolis nustatė 66 400 Lt, t.y. 80 proc. vertės pagal LR CPK 718 str.. Ieškovė 2003-03-03 kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų, tačiau pareiškėjos skundas buvo atmestas, nurodant, kad hipotekos skyriaus 2000-03-14 nutartis antstoliui buvo pateikta vykdyti 2003-01-07, t.y. galiojant 2002 m. LR CPK normoms. Atsakovas A. B. 2003-07-28 turto pardavimo iš varžytynių aktu už 69 100 Lt nusipirko butą, ir 2003-08-26 įregistravo savo nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors ir teismo 2003-05-19 nutartimi ieškovės skundas dėl antstolio veiksmų, nustatant varžytynėse parduodamo buto kainą, buvo atmestas, tačiau šioje byloje buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004-03-17 nutartis Nr.3K-3-200/2004. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinės instancijos teismo teisės taikymo išaiškinimus, nustatė, kad hipotekos skyriaus 1999-12-24 nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo turėjo būti vykdoma pagal 1964 m. CPK normas, o ne pagal 2002 m. CPK ir Hipotekos įstatymą. Pažymėjo, jog pagal 2002 metų CPK 675 str. 3 d., vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą, antstolis sudaro areštuojamo turto apyrašą CPK 677 str. nustatyta tvarka, šiuo atveju antstolis turto arešto akto nesurašo, todėl antstolis nepagrįstai jo taikytą areštą siejo su 2002 m. CPK taikymu vykdymo procese. Be to, antstolis Ščiukinas, grąžindamas hipotekos teisėjo 2000-03-14 nutartį išieškotojui, turto arešto nepanaikino, nenutraukė vykdomosios bylos, nepranešė hipotekos skyriui, nes priverstinis išieškojimas iš įkeisto turto nepasibaigė, o išieškotojas 2003-01-07 pateikė tą pačią 2000-03-14 hipotekos teisėjo nutartį tolimesniam vykdymui nesilaikydamas CPK 558 str. 2 d., 587 str. 1 p. tvarkos (LAT 2005-01-19 nutartis civilinė byla Nr. 3K-3-12/2005). Teismas nustatė, jog antstolis vykdymo procese be teisėto pagrindo surašė turto arešto aktą, sukūrė sąlygas toliau vykdymo procese taikyti 2002 m. CPK normas, kurių nereikėjo taikyti ir šie veiksmais turėjo įtakos neteisingam varžytynėse parduodamo turto kainos nustatymui, skolininko interesų ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimui. Nurodė, kad pradinės varžytynėse parduodamo buto kainos sumažinimas buvo žymus, buto pradinė kaina varžytynėse nustatyta buvo pažeidus 1964 m. CPK 431 str.1d., Hipotekos įstatymo 48 str., Antstolių įstatymo 3 str. 1 d., CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, kurie yra imperatyvaus pobūdžio, dėl to, tokį turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažino negaliojančiu. Pažymėjo, jog atsakovas A. B. įsigijęs už žemesnę nei rinkos vertę ieškovei priklausantį butą, siekė sau naudos, nesidomėjo skolininkės reiškiamais prieštaravimų dėl per mažos parduodamo jos buto kainos nustatymo argumentais, nesielgė pakankamai apdairiai ir rūpestingai, jog būtų pripažįstamas sąžiningu daikto įgijėju. Pabrėžė, jog turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu, turto pirkėjui esant nesąžiningu, taikytina restitucija natūra.
Šalies argumentai
Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikytų civilinio proceso normų, todėl turi būti naikintinas. Apeliantas nesutinka su teismo išvada pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu, kadangi antstolis vykdė išieškojimą pagal 2002 metų LR CPK. Pažymėjo, jog teismo 2000-03-14 nutartis priverstinai parduoti įkeistą turtą iš varžytynių antstoliui buvo pateikta pakartotinai 2003-01-07 vykdyti įsigaliojus 2002 metais LR CPK, todėl pagal LR CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. nutartis turėjo būti vykdoma pagal 2002 m. LR CPK. Nesutinka su teismo išvada, jog antstolis turėjo vykdyti hipotekos teismo 2000-03-14 nutartį pagal 1964 m. civilinį proceso kodekso, padaryta remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-17 priimta nutartimi. Minėta nutartimi buvo nagrinėjamas pareiškėjos kasacinis skundas dėl hipotekos procedūros pabaigimo, tačiau minėtoje nutartyje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl antstolio veiksmų teisėtumo ir pagal kokį įstatymą turėjo būti vykdomas išieškojimas. Dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo 2004-03-17 nutartimi. Taip pat pažymėjo, jog teismas negalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-17 nutartimi ir dėl tos priežasties, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nebuvo tapačios. Teismas vadovavosi LR CPK 362 str. 2 d. norma ir nepagrįstai nurodė, jog kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi, kadangi minėta norma nurodo, jog tokie išaiškinimai yra privalomi teismui iš naujo nagrinėjant bylą. Tokie išaiškinimai negali būti privalomi kitoje byloje, kadangi ji yra išnagrinėta anksčiau nei buvo priimta kasacinio teismo nutartis. Teismo argumentai, jog antstolis be teisėto pagrindo vykdymo procese taikė 2002 m. LR CPK teisės normas, prieštarauja LR CPK 691 str. 1 d. Be to, vykdomasis dokumentas buvo pateiktas vykdyti 2003-01-07, todėl antstolis pagrįstai taikė 2002 metų LR CPK teisės normas. Nurodė, jog teismo argumentai, jog antstolis pagal 2002 metų LR CPK 675 str. 3 d. vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą, nepagrįstai jo taikytą areštą siejo su 2002 metų LR CPK taikymu vykdymo procese. Antstolis nevykdė teismo nutarties areštuoti turtą, todėl neturėjo sudaryto turto apyrašo, o buvo vykdoma 2000-03-14 hipotekos teismo nutartis, kuria buvo nutarta priverstinai parduoti įkeistą turtą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas net nevertino, koks antstoliui buvo pateiktas vykdymui dokumentas. Mano, jog teismas išėjo už ieškinio reikalavimų ribų, nurodydamas jog išieškotojas 2003-01-07 pateikė tą pačią 2000-03-14 hipotekos teismo nutartį tolimesniam vykdymui. Taip pat pabrėžia, jog nepagrįstai teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005-01-19 nutartimi Nr.3K-3-12/2005, kadangi minėtos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Teigia, jog teismas nepagrįstai vadovavosi Hipotekos įstatymo normomis, kadangi vykdomasis dokumentas buvo pateiktas antstoliui 2003-01-07, kai minėtas įstatymas jau nebegaliojo. Nepagrįstai teismas padarė išvadą, jog buto pradinė kaina varžytynėse buvo nustatyta pažeidus 1964 m. CPK 431 str. 1 d., kadangi teismas netinkamai taikė minėtą įstatymą, o privalėjo taikyti 2002 metų LR CPK. Nesutinka su teismo išvada, jog buto kainos sumažinimas yra žymus ir prieštarauja LR CPK 718 str., kadangi įstatymo leidėjas suteikia teisę pradinę turto kainą sumažinti nuo rinkos vertės 20 procentų. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog kaip pirkėjas buvo nesąžiningas, kadangi siekė naudos sau, nesidomėjo skolininkės prieštaravimais. Teismas tokias išvadas grindė tuo, jog apeliantas įsigijo pigiau turtą, tačiau tokia išvada nėra logiška. Taip pat jokia procesinė norma neįpareigoja domėtis ar skolininkas reiškia prieštaravimus, ar ne, be to, turto įsigijimu visada yra siekiama gauti naudos sau. Pabrėžė, jog pagal susiklosčiusią teismų praktiką yra draudžiama išreikalauti daiktą iš asmens, nebent įrodoma, jog šis asmuo atliko neteisėtus veiksmus. Mano, jog ieškinys buvo priimtas pažeidžiant LR CPK 602 str. Teismo sprendime nebuvo nurodyta nei vieno minėtoje normoje įtvirtinto pagrindo, jog būtų galima pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu.
Atsiliepimas
Ieškovė S. V. atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti. Pabrėžė, jog hipotekos skyriaus nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo buvo priimta 1999-12-24 iki 2002 m. LR CPK įsigaliojimo, todėl turėjo būti taikomas tuo metu galiojęs 1964 CPK bei Hipotekos įstatymo atitinkamos normos. Be to, nagrinėjamoje byloje susidarė tokia situacija, jog visas antstolio vykdymas byloje buvo atliktas pagal naująjį LR CPK, o byla užbaigta pagal senąjį CPK.
Antstolis Mindaugas Dabkus su apelianto skundu sutiko. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, jog antstolis turėjo taikyti senąjį CPK, kadangi tai prieštarauja LR CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., kurioje aiškiai reglamentuojama, kad vykdomieji dokumentai dėl piniginių sumų išieškojimo, gauti vykdyti teismo antstolių kontoroje iki LR CPK įsigaliojimo, užbaigiami vykdyti pagal procesines teisės normas galiojusias iki šio kodekso įsigaliojimo. Mano, jog ieškovė visą laiką klaidino teismą, nurodydama, jog kreditorius kreipėsi į teismą su prašymu tęsti vykdymą, kadangi bankas prašė priimti prašymą vykdymui. Teigia, jog teismas nepagrįstai nurodė, jog antstolis neturėjo surašyti turto arešto akto, nes turtas buvo areštuotas hipotekos teismo. Nurodo, jog pagal susiklosčiusią praktiką antstolis privalėjo tai padaryti nepriklausomai nuo to ar turtas jau buvo anksčiau areštuotas kitos įstaigos ar institucijos.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo R. Š. atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos sprendimą. Sutinka su teismo konstatavimu, jog vykdomoji byla turėjo būti vykdoma taikant 1964 m. CPK bet tuo metu galiojusio Hipotekos įstatymo atitinkamas normas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjos 1999-12-24 nutartimi buvo uždėtas areštas butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančiam ieškovei nuosavybės teise, ir butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančiam nuosavybės teise trečiajam asmeniui R. Š., o 2000-03-14 nutartimi buvo nutarta priverstinai parduoti iš varžytinių abu minėtus butus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-11-30 nutartimi minėta nutartis buvo papildyta, nustatant butų pardavimo eiliškumą: iš pradžių parduodant butą, esantį (duomenys neskelbtini), o po to kitą butą). Antstolis M.Dapkus, vykdydamas minėtą hipotekos skyriaus teisėjos 2000-03-14 nutartį, paskelbė, kad ieškovei priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), bus parduodamas iš varžytinių 2003-07-23 už pradinę kainą – 66400 Lt. Įvykus minėtoms varžytinėms, antstolis pagal 2003-07-28 turto pardavimo iš varžytinių aktą šį butą pardavė didesnę kainą pasiūliusiam atsakovui A. B. už 69100 Lt, šį aktą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas patvirtino 2003-08-04 rezoliucija. Be to, antstolis vykdymo veiksmus atliko, vadovaudamasis 2002 m. LR CPK normomis. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėja 2003-08-21 nutartimi panaikino areštą iš varžytinių parduotam butui, taip pat patvirtino įkeitimo teisės pasibaigimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-03-17 nutartimi paliko galioti minėtą hipotekos skyriaus teisėjos nutartį, nurodydamas, kad hipotekos teisėjos 1999-12-24 nutartis buvo priimta iki 2002 m. LR CPK įsigaliojimo, todėl pagal LR CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. ji turėjo būti vykdoma taikant 1964 m. LR CPK bei tuo metu galiojusio Hipotekos įstatymo atitinkamas normas. Kaip matyti iš šios nutarties, minėtoje byloje buvo sprendžiamas hipotekos procedūrų teisėtumo klausimas ir nebuvo aiškinamasi, kokiam LR CPK galiojant buvo pradėta vykdyti vykdomoji byla, ar buvo teikiamas vykdomasis raštas pakartotiniam vykdymui, nebuvo vertinami antstoliai veiksmai. Todėl minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004-03-17 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-200/2004 išaiškinimai netaikytini nagrinėjamoje byloje.
Civilinėje byloje Nr.2-2148-18/2003 pagal ieškovės skundą dėl antstolio M.Dapkaus veiksmų, kuriuo ji prašė panaikinti antstolio patvarkymą parduoti jos butą varžytinėse už 66400 Lt, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-12-22 nutartyje, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pasisakė, kad bylą nagrinėję teismai netyrė ir teisiškai nevertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-17 nutarties išaiškinimų, būtent, kokią įtaką šie išaiškinimai turėjo pirmosios instancijos teismo 2003-05-19 nutarties teisėtumui, teisiškai nevertinti kasacinio teismo nutarties motyvai, kad byloje priimta hipotekos teisėjos nutartis turėjo būti vykdoma pagal 1964 m. LR CPK ir Hipotekos įstatymą. Tačiau minėta byla civilinė buvo nutraukta, kadangi ieškovė buvo praleidusi LR CPK 512 str. nustatytus terminus skundui dėl antstolio veiksmų paduoti. Be to, civilinė byla Nr.2-5-22/2004 m. pagal ieškovės skundą dėl antstolio M.Dapkaus patvarkymo parduoti jos butą už 69100 Lt buvo nutraukta, ieškovei praleidus LR CPK 512 str. nustatytus terminus. Taigi, iš esmės visi ieškovės skundai jos iškeltose civilinėse bylose dėl antstolio M.Dapkaus veiksmų buvo atmesti, nė vienoje byloje nebuvo konstatuoti antstolio pažeidimai, parduodant iš varžytinių ieškovės butą.
Kaip matyti iš bylos duomenų, hipotekos teisėjos 2000-03-14 nutartis buvo pateikta 2000 m. kovo mėn. vykdyti Teismo antstolių kontorai prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo, vykdymo veiksmus atlikinėjo antstolis A. Š.. 2003 m. vykdant teismo antstolių reformą, minėta vykdomoji byla buvo persiųsta vykdyti antstolei D.Milevičienei (IV t., b.l.99). Ši antstolė 2010-02-03 rašte teismui nurodė, kad realiai šios vykdomosios bylos neperėmė ir nevykdė, be to, pažymėjo, kad ši byla buvo įvykdyta. Išieškotojas AB Bankas Hansabankas 2003-01-07 pateikė antstoliui M.Dapkui vykdyti aukščiau minėtą hipotekos teisėjos 2000-03-14 nutartį dėl priverstinio ieškovės buto pardavimo iš varžytinių. Nors banko 2003-01-07 lydraštyje nurodoma, kad siunčia vykdomąjį raštą tolimesniam vykdymui, tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, tai laikytina pakartotiniu pateikimu vykdyti, o redakcinio pobūdžio šio rašto netikslumai neturi esminės reikšmės ir negali būti vertinami kaip nulemiantys taikytiną įstatymą byloje. Kadangi po antstolių reformos vykdomoji byla buvo perduota vykdyti antstolei D.Milevičienei, įrodymų, kad vykdomoji byla būtų persiųsta vykdyti antstoliui M.Dapkui, nėra, išieškotojas pats pateikė tiesiogiai antstoliui M.Dapkui vykdyti, todėl toks išieškotojo kreipimasis į šį antstolį laikytinas pakartotiniu kreipimusi į antstolį dėl vykdymo veiksmų atlikimo. Pagal LR CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. vykdomieji dokumentai, pateikti vykdyti antstoliui po 2003-01-01, turi būti vykdomi pagal 2002 m. LR CPK normas nepriklausomai nuo to, kada jie buvo išduoti. Kaip jau minėta aukščiau, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004-03-17 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-200/2004 šios aplinkybės nebuvo šalių keliamos, todėl nebuvo tiriamos ir vertinamos, todėl ši nutartis netaikytina nagrinėjamoje byloje. Dėl aukščiau nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad antstolis M.Dapkus, vykdomoje byloje atlikdamas vykdymo veiksmus, turėjo vadovautis 1964 m. LR CPK. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai jas įvertino, dėl ko neteisingai pritaikė proceso teisės normas (LR CPK 329 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje pradėta byla dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą ieškovės butą buvo pradėta, galiojant 1964 m. LR CPK, todėl ši civilinė byla ir turėjo būti užbaigta, taikant 1964 m. LR CPK ir LR hipotekos įstatymą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad išieškotojas, pateikdamas antstoliui 2000-03-14 hipotekos teisėjos nutartį pakartotiniam vykdymui, pažeidė galiojančio LR CPK 558 str., 587 str., nes hipotekos byloje taikytinas LR hipotekos įstatymas nenumatė pareigos pakartotinai kreditoriui kreiptis į hipotekos skyrių dėl įkeisto turto pardavimo iš varžytinių. O kadangi hipotekos teisėjos 2000-03-14 nutartis buvo pateikta pakartotinai vykdyti 2003-01-07, todėl kaip jau minėta, antstolis, vykdydamas šią nutartį ir skelbdamas varžytines, turėjo vadovautis 2002 m. LR CPK.
Kadangi ieškovės butas buvo areštuotas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjos 1999-12-24 nutartimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad antstolio M.Dapkaus 2003-01-24 uždėtas areštas butui buvo perteklinis, nors pagal LR CPK 675 str. nėra neteisėtas, nes minėta norma nedraudžia antstoliui areštuoti turtą, kuris jau yra areštuotas teismo nutartimi. Tačiau tai esminės reikšmės ginčui neturi, kadangi dėl aukščiau nurodytų motyvų 2000-03-14 hipotekos teisėjos nutartis turėjo būti vykdoma vadovaujantis 2002 m. LR CPK.
Kadangi vykdomojoje byloje turėjo būti taikomas 2002 m. galiojantis LR CPK, todėl antstolis, vadovaudamasis LR CPK 718 str., pagrįstai ir teisėtai pirmosiose varžytinėse sumažino ieškovės buto kainą 20 procentų nuo 83100 Lt kainos, su kuria ieškovė sutinka. Be to, galiojantis LR CPK numato, kad turtas turi būti vertinamas rinkos kainomis (LR CPK 681-682 str.), o po to kaina pirmose varžytinėse mažinama 20 procentų (LR CPK 718 str.), t.y. turtas turi būti parduoamas mažesne nei rinkos kaina. Tuo tarpu pagal 1964 m. LR CPK ir vyravusią teismų praktiką varžytinėse parduodamas turtas buvo vertinamas rinkos kainomis, atsižvelgiant į tai, kad turtas parduodamas varžytinėse, o tai reiškė, kad paprastai buvo nustatoma 10-20 procentų mažesnė turto kaina negu jis būtų parduodamas ne per varžytines, o laisva valia tiesiogiai sudarant sutartį tarp pardavėjo ir pirkėjo. Kita vertus, varžytinėse turtas negali būti parduotas brangiau nei yra reali jo rinkos kaina, išskyrus tam tikras išimtis ( jeigu parduodamas turtas turi ypatingą vertę, yra vienetinis ar pan.), nes tai diktuoja ekonominė logika, paravimo būdas bei poreikis turtą parduoti per kuo trumpesnį terminą. Taigi, jeigu ieškovės butas būtų vertinamas, atsižvelgiant į jo pardavimo būdą, jo kaina būtų mažesnė nei nustatyta 83000 Lt rinkos kaina. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės butas buvo parduotas už aiškiai per mažą kainą.
Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesant byloje tai patvirtinančių įrodymų, pripažino atsakovą A. B. nesąžiningu įgijėju. Atsakovo A. B. nesąžiningumą turi įrodyti ieškovė, išskyrus atvejus, jeigu atsakovo nesąžiningumas galėtų būti pagal įstatymą preziumuojamas. Nagrinėjamu atveju taikyti tokiai prezumpcijai pagrindų nėra. Tuo metu, kai vyko varžytinės, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003-05-19 nutartis, kuria buvo pripažinta, kad antstolis pagrįstai vadovaujasi 2002 m. LR CPK, buvo galiojanti. Varžytinių 2003-07-23 protokole nėra įrašyta jokių ieškovės pastabų, kad ji ginčijo varžytinėse buto kainą. Atsakovas A. B. nurodė, kad dalyvavo pirmą kartą varžytinėse, tai paneigiančių įrodymų byloje nėra. Atsakovas nurodė, kad su 2003-07-23 varžytinėse dalyvavusiu A. K. nebuvo pažįstamas tuo metu, o su juo buvo supažindintas vėliau, tai paneigiančių įrodymų byloje nėra. Kita vertus, net jeigu jie buvo pažįstami, tai nedaro atsakovo automatiškai nesąžiningu, o byloje nėra įrodymų, kad tarp jų buvo koks nors susitarimas sumažinti buto kainą. Atsakovas A. B., kaip matyti iš varžytinių protokolo, varžytinėse dalyvavo asmeniškai, tai pripažino pirmosios instancijos teismas, o ieškovė nepateikė tai paneigiančių įrodymų. Varžytinėse parduodamo buto kaina buvo didinama laikantis LR CPK 713 str. nustatytų taisyklių, jas laimėjo atsakovas kaip pasiūlęs didžiausią kainą. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovas, dalyvaudamas varžytinėse, siekė sau naudos, nesidomėjo skolininkės prieštaravimais dėl per mažos buto kainos, nesielgė pakankamai apdairiai ir rūpestingai, todėl yra nesąžiningas, nepagrįsti. Natūralu, kad atsakovas, dalyvaudamas varžytinėse, siekė naudos ir nupirkti butą pigiau nei pirktų laisvoje rinkoje, tai atitinka LR CPK 718 str. prasmę, ir ši aplinkybė neįrodo atsakovo nesąžiningumo. Aplinkybė, kad atsakovas ketino parduoti varžytinėse įgytą butą ir kad buvo išdavęs A. K. įgaliojimą tvarkyti minėtą butą, taip pat neįrodo atsakovo nesąžiningumo. Kadangi varžytines vykdė valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, kurio pareiga pagal įstatymą užtikrinti varžytinių teisėtumą, todėl atsakovas A. B. galėjo sąžiningai tikėtis, kad varžytinės yra teisėtos ir neturėjo tikrinti kiekvieno antstolio veiksmo teisėtumo.
Kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus byloje ir atitinkamai neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ko pasekoje nepagrįstai pripažino, kad varžytinės turėjo būti vykdomos pagal 1964 m. LR CPK ir neteisingai pritaikė proceso teisės normas, nepagrįstai A. B. pripažino nesąžiningu įgijėju, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o ieškovės ieškinys dėl aukščiau nurodytų motyvų atmestinas (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, jam iš ieškovės priteistinas atsakovo sumokėtas 200 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą (LR CPK 93 str.). Kadangi abi šalys pirmosios instancijos teismo nutartimis buvo iš dalies atleistos nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl likusi už apeliacinį skundą mokėtina žyminio mokesčio dalis iš ieškovės neišieškotina (LR CPK 96 str.). Be to, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš naujo paskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (LR CPK 93 str. 4 d.). Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovui priteistina iš ieškovės 1500 Lt dydžio advokato teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme (LR CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teisėjų kolegija
n usprendžia:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 kovo 5 d. sprendimą panaikinti. Ieškovės S. V. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės S. V. 1700 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui A. B..