- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-03-07
- Bylos Nr.
- 1A-234/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Linas Žukauskas, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- E. M., V. M.
- Advokatai
- Edvardas Staponkus
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
- 1.2.3.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.29.3Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas (BK 302 str.)
- 2.4.6.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. ir E. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 302 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 2 punktą, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš E. M. ir V. M. solidariai priteista I. B. 3716,16 Lt turtinei žalai ir 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. ir E. M. nuteisti už tai, kad 2011 m. liepos 21 d., laikotarpiu tarp 15–16 val., lauko sandėliukų masyve prie (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, V. M. su nukentėjusiuoju R. B. aiškinantis tarpusavio santykius dėl praeityje įvykusio konflikto, o E. M. pasinaudojus šia menkaverte dingstimi, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, smurtavo prieš nukentėjusįjį: V. M. ir E. M. R. B. sudavė smūgius kumščiais ir spardė kojomis, o E. M. dar ir pjovė peiliu, suduodami ne mažiau kaip 7 smūgius į galvą, ne mažiau kaip 4 smūgius į krūtinę, pilvą bei juosmenį, ne mažiau kaip 4 smūgius į kitas kūno vietas, iš viso bendrai suduodami ne mažiau kaip 15 smūgių, ir padarė nukentėjusiajam R. B. muštines žaizdas, odos nubrozdinimus ir kraujosruvas galvoje ir veide, dešinėje rankoje ir kairėje kojoje, pjautinę žaizdą kairiajame dilbyje, poodines kraujosruvas dilbiuose, šonkaulių lanko projekcijoje dešinėje, krūtinės nugariniame paviršiuje, pilvo sienos vidurio linijoje, daugybinius šonkaulių lūžimus krūtinės ląstos abiejose pusėse, blužnies ir kairio inksto kapsulės bei audinio plyšimus, kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse ir retroperitoniniame tarpe, abiejų inkstų projekcijoje, t. y. stiprų krūtinės ir pilvo sumušimą. Iš sužalotų vidaus organų (kairio inksto ir blužnies) ūmiai nukraujavus į pilvaplėvės ertmę 2011-07-21, iki vidurnakčio, tiksliai nenustatytu metu, R. B. nusikaltimo vietoje mirė.
E. M. ir V. M. nuteisti ir už tai, kad pagrobė fizinio asmens dokumentą, t. y.: 2011 m. liepos 21 d., apie 15.45 val., lauko sandėliukų masyve prie (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, pavartoję fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. B. ir taip palaužę nukentėjusiojo valią pasipriešinti, pagrobė nukentėjusiajam R. B. priklausantį ir jo vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą (duomenys neskelbtini), kurį V. M. ištraukė iš gulinčio ant žemės nukentėjusiojo drabužių kišenės ir padavė E. M..
Šalies argumentai
Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo iš naujo išnagrinėti šią baudžiamąją bylą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė V. G. parodymais, kurie prieštarauja V. Č., A. P. parodymais. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo suteikti jam galimybę susipažinti su visais liudytojų parodymais, taip pat papildomai apklausti liudytojus V. G., J. P., A. P.. Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, jog tyrėja neteisingai užrašė jo parodymus, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jam nebuvo suteikta efektyvi ir kvalifikuota teisinė pagalba, t. y. jam paskirtas advokatas A. K. pirmosios instancijos teisme tinkamai jo negynė.
Nuteistasis E. M. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti:
- jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį bei paskirti jam bausmę, mažesnę nei minėtame straipsnyje numatytos bausmės vidurkis;
- už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti mažesnę negu trejų metų laisvės atėmimo bausmę;
- prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte;
- panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio;
- panaikinti kaltinime nurodytą aplinkybę, kad R. B. jis sužalojo peiliu.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas jo veiksmus kaip chuliganiškus, padarė klaidą, kadangi tokių motyvų jis neturėjo. Apelianto teigimu, 3 – 4 smūgius į pilvą ir krūtinę nukentėjusiajam jis sudavė ne dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, savo elgesiu siekdamas parodyti atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, o palaikydamas iš anksto sugalvotą V. M. planą atkeršyti R. B., šį sumušant. E. M. pažymi, kad aplinkybę, jog R. B. sumušimas buvo iš anksto planuojamas, patvirtina ir tai, jog jis su V. M. net porą kartų prieš įvykį ėjo ieškoti R. B. į sandėliukų teritoriją. Anot apelianto, jo gerokai vyresnio pažįstamo – V. M., kurį R. B. anksčiau buvo sužalojęs peiliu, prašymas padėti atkeršyti R. B. nebuvo menkavertė dingstis. Nuteistasis nurodo, kad jis 3 – 4 kartus R. B. įspyrė ne iš chuliganiškų paskatų, o iš keršto dėl V. M. sužalojimo peiliu, šis kerštas buvo suplanuotas iš anksto, todėl jo nusikalstama veika be pagrindo kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai girtumą pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apeliantas nurodo, kad prieš įvykį jis su V. M. išgėrė ne daugiau kaip po pusę stiklinės vyno, o nuo tokio vyno kiekio jis tikrai nebuvo girtas ir toks išgerto alkoholio kiekis neturėjo įtakos jo veiksmams. Nuteistasis pažymi, kad Elikos ir G. I. parodymai apie tai, kad apie 19 val. jos matė jį ir V. M. apsvaigusius nuo alkoholio, atitinka tikrovę, kadangi grįžę iš sandėliuko po R. B. sumušimo, jie su V. M. gėrė vyną.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde teigia, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, jog jis kartu su V. M. R. B. sudavė ne mažiau 15 smūgių į įvairias kūno sritis, o jis dar ir peiliu įpjovė nukentėjusiajam. Tačiau, anot nuteistojo, jo pavartotas prieš R. B. smurtas buvo mažesnės apimties ir mažiau intensyvus nei V. M., be to, V. M. buvo smurto prieš nukentėjusįjį iniciatorius. Apeliantas pažymi, kad įvykio metu jis jokio peilio neturėjo ir nukentėjusiojo peiliu nežalojo. Nors, atliekant R. B. lavono tyrimą, anot E. M., ekspertai ir nustatė, kad rasta pjautinė žaizda ant nukentėjusiojo kairiojo dilbio, tačiau byloje jokiais objektyviais ir neginčytinais įrodymais nėra nustatyta, kad šį sužalojimą peiliu padarė, būtent, jis. Be to, nuteistojo teigimu, ir įvykį matęs liudytojas V. G. neparodė, jog jis turėjo peilį ir juo sužalojo R. B.. Todėl, anot apelianto, kaltinimas, jog jis R. B. sužalojo ir peiliu, iš nuosprendžio turi būti pašalintas.
Nuteistasis E. M. nurodo, kad savo kaltę dėl R. B. nužudymo be kvalifikuojančių aplinkybių jis pripažįsta, taip pat pripažįsta savo kaltę dėl fizinio asmens dokumento paėmimo, dėl šių nusikalstamų veikų padarymo nuoširdžiai gailisi, todėl ši aplinkybė turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia. Apeliantas taip pat pažymi, kad jis nebuvo nusikaltimo iniciatorius, jo panaudotas smurtas buvo žymiai mažesnės apimties ir žymiai mažesnio intensyvumo, jis pats atitraukė V. M. nuo mušamo R. B., siekdamas išvengti jo mirtino sumušimo, kas rodo, jog jis neturėjo tyčios R. B. mirtinai sumušti, anksčiau jis neteistas, todėl jam turėtų būti paskirta bausmė, mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos bausmės vidurkis. Nuteistojo nuomone, įvertinus tai, jog jis nebuvo R. B. asmens paso paėmimo iniciatorius, o šį dokumentą iš nukentėjusiojo kišenės paėmė V. M., jis šį dokumentą iš V. M. paėmė nieko nepagalvojęs, jam ir pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir turėtų būti sušvelninta.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo E. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. iš skundžiamo nuosprendžio pašalinti aplinkybę, kad E. M. sužalojo R. B. peiliu, nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis V. M. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis E. M. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis E. M. savo apeliaciniame skunde neneigia vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį R. B., nuteistasis pripažįsta ir tai, kad jo pavartotas smurtas sukėlė R. B. mirtį, tačiau nuteistasis E. M. nepripažįsta nužudymą kvalifikuojančio požymio – chuliganiškų paskatų - buvimo jo veikoje, taip pat nuteistasis neigia įvykio metu turėjęs peilį bei juo sužalojęs nukentėjusįjį R. B.. Kaip galima suprasti iš nuteistojo V. M. apeliacinio skundo turinio, V. M. savo kaltės dėl R. B. nužudymo nepripažįsta, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus bei kitus byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai jį pripažino kaltu kartu su E. M. nužudžius R. B.. Būtent, tokios pozicijos, t. y., kad smurto prieš R. B. jis nevartojo ir nukentėjusiojo nenužudė, V. M. laikėsi viso bylos proceso metu, tuo tarpu nuteistasis E. M. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. M. neneigė kartu su V. M. įvykio dieną buvęs sandėliukuose, tačiau tvirtino smurto prieš R. B. nevartojęs, tą dieną smūgius nukentėjusiajam sudavė tik V. M., savo apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teisme E. M. jau prisipažįsta, jog smurtą prieš R. B. vartojo tiek jis, tiek V. M., neneigia sudavęs nukentėjusiajam 3 – 4 smūgius į pilvą ir krūtinę bei kartu su V. M. nužudęs R. B.. Be nuteistojo E. M. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme, iš dalies ir pirmosios instancijos teisme, aplinkybę, kad R. B. 2011 m. liepos 21 d. nužudė, būtent, V. M. ir E. M., patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai – liudytojų parodymai, specialistų išvados. Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 469/11 (03), R. B. mirė dėl nukraujavimo į pilvaplėvės ertmę iš sužalotų vidaus organų (kairio inksto ir blužnies). Remiantis kūno tyrimo metu rastais lavoniniais reiškiniais, tikėtina, kad R. B. mirė 2011 m. liepos 21 d. paros antroje pusėje ar naktį iš 21 dienos į 22 dieną. R. B. kūno tyrimo metu konstatuoti šie sužalojimai: daugybiniai šonkaulių lūžimai krūtinės ląstos abiejose pusėse, blužnies ir kairio inksto kapsulės ir audinio plyšimai, kraujosruvos tarpšonkauliniuose raumenyse ir retroperitoniniame tarpe, abiejų inkstų projekcijoje, poodinės kraujosruvos šonkaulių lanko projekcijoje dešinėje pusėje, pilvo sienos vidurio linijoje, muštinės žaizdos galvoje, veide, pjautinė žaizda ant kairio dilbio, odos nubrozdinimai veide, dešinėje rankoje, krūtinės nugariniame paviršiuje, kairėje kojoje, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose. Daugybiniai šonkaulių lūžimai krūtinės ląstos abiejose pusėse, blužnies ir kairio inksto kapsulės ir audinio plyšimai, kraujosruvos tarpšonkauliniuose raumenyse ir retroperitoniniame tarpe, abiejų inkstų projekcijoje susidarė dėl trauminių poveikių į krūtinės ląstos ir juosmens nugarines sritis. Šie sužalojimai – sunkūs ir yra susiję priežastiniu ryšiu su mirtimi. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dėl keturių trauminių kontaktinių smūginių poveikių kietais bukais ir bukabriauniais daiktais per parą (paros laikotarpiu) iki mirties, muštinės žaizdos galvoje, veide, odos nubrozdinimai veide, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose padarytos paros laikotarpiu (per parą) iki mirties dėl kietų bukų ir bukabriaunių daiktų poveikio ne mažiau kaip dėl septynių trauminių smūginių poveikių. Sužalojimai priskiriami nežymių sužalojimų kategorijai. Pjautinė žaizda kairio dilbio srityje padaryta ne mažiau kaip dėl vieno poveikio daiktu, pasižyminčiu pjaunančiomis, galbūt ir duriančiomis savybėmis. Sužalojimas padarytas paros laikotarpiu iki mirties. Sužalojimas nežymus. Odos nubrozdinimai dešinėje rankoje, kairėje kojoje padaryti dėl kietų bukų ir galbūt bukabriaunių daiktų poveikio, paros laikotarpiu iki mirties. Sužalojimai priskiriami nežymių sužalojimų kategorijai. Poodinės kraujosruvos kairio dilbio srityje, dešiniajame dilbyje galėjo susidaryti R. B. pasyviai dengiantis nuo ji žalojusio daikto ar įrankio poveikio. Odos nubrozdinimai dešinės plaštakoje, ant krumplių susidarė kontaktuojant šiai kūno sričiai su kietais paviršiais ar daiktais. Sužalojimai bendrinio pobūdžio neatspindintys žalojusio daikto formos, individualių savybių (t. 1, b. l. 34 – 36). Liudytojas V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną R. B. mušė abu nuteistieji – V. M. ir E. M.. Liudytojo teigimu, pirmasis ranka R. B. smogė V. M., nukentėjusiajam nukritus nuo kėdės, V. M. toliau jį mušė rankomis ir spardė kojomis, sudavė smūgius į veidą ir šonus, E. M. iš pradžių smogė sandėliuke buvusiam V. Č., šiam nukritus ir netekus sąmonės, E. M. 3 – 4 kartus įspyrė ir gulinčiam R. B. į šonus. Šiuos savo parodymus liudytojas V. G. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydamas R. B. sumušimo aplinkybes, taip pat liudytojas V. G. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu atpažino V. M. ir E. M., kaip asmenis sumušusius nukentėjusįjį R. B. (t. 1, b. l. 102-111, 115-119). Priešingai nei nuteistasis V. M. akcentuoja savo apeliaciniame skunde, liudytojo V. G. parodymai apie esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes bei apie nusikaltimą padariusius asmenis viso bylos proceso metu iš esmės nekito, liudytojo V. G. parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus – nuteistojo E. M. parodymus, liudytojo A. P. parodymus apie tai, jog nukentėjusįjį R. B. mušė du vyrai – vienas iš jų buvo jaunesnis tamsiaplaukis, iki pusės nuogas, kitas – vyresnio amžiaus, liudytojo V. Č. parodymus apie tai, jog įvykio dieną į sandėliuką buvo atėję V. M. ir E. M., po E. M. suduoto smūgio jis parado sąmonę, o ryte R. B. buvo rastas negyvas, teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotus faktinius duomenis. Įrodymų vertinimas yra teismo diskrecinė teisė ir ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėjo nuteistasis, nerodo teismo šališkumo. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistųjų E. M. ir V. M., tiek byloje apklaustų liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Tiek V. M., tiek E. M. kaltę nužudžius R. B., įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma. Įvertinus byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetą, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusįjį R. B. užpuolė ir mušė abu nuteistieji – V. M. ir E. M., ir, kad sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo R. B. mirtį, padarė, būtent, V. M. ir E. M.. Nuteistieji V. M. ir E. M., suduodami daugybę smūgių rankomis ir kojomis R. B. į galvą, krūtinę, pilvą bei kitas kūno vietas, suvokė, kad kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, numatė, jog tokiais veiksmais gali atimti R. B. gyvybę, ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. nužudė R. B. veikdami netiesiogine tyčia.
Nuteistasis E. M. savo apeliaciniame skunde prašo pašalinti jam inkriminuotą aplinkybę, jog R. B. jis sužalojo dar ir peiliu, tvirtina, kad jokio peilio įvykio metu neturėjo ir juo nukentėjusiojo nežalojo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įrodyta pripažino aplinkybę, kad nuteistasis E. M. nukentėjusįjį R. B. ne tik spardė kojomis bei sudavė jam smūgius kumščiais, bet dar ir pjovė peiliu, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje šios išvados nemotyvavo bei, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio nuostatos, neišdėstė įrodymų, kuriais grindžia šią išvadą. Vertindamas V. M. parodymus, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog V. M., teisiamojo posėdžio metu atsisakęs duoti parodymus, nurodė vadovautis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad V. M. savo kaltės nužudžius R. B. nepripažįsta ir tvirtina, kad sužalojimus R. B. padarė kartu su juo įvykio metu buvęs sandėliukuose E. M., smūgiuodamas nukentėjusiajam daugybinius smūgius, šokinėdamas ant krūtinės, rankų ir kojų, bei atlikdamas veiksmus peiliu ir padarydamas nežymius pjautinius sužalojimus. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nuteistasis V. M. parodymus apie tai, kad E. M. įvykio metu turėjo peilį ir juo sužalojo nukentėjusįjį R. B. davė apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis, vien tik šiuose parodymuose užfiksuoti faktiniai duomenys negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu, kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra svarbūs kitų byloje surinktų įrodymui patikrinimui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnis). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo V. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. 469/11 (03), atlikus R. B. lavono tyrimą, konstatuota, kad vienas iš sužalojimų - pjautinė žaizda kairio dilbio srityje - padarytas ne mažiau kaip dėl vieno poveikio daiktu, pasižyminčiu pjaunančiomis, galbūt ir duriančiomis savybėmis (t. 1, b. l. 34 – 36). Tačiau, sugretinus nuteistojo V. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui su faktiniais duomenimis, užfiksuotais specialisto išvadoje, akivaizdu, jog šie faktiniai duomenys nesutampa, t. y. V. M. parodė, kad jis matė kaip Ženia (E. M.) vienu momentu nubėgo į Vladimiro sandėliuką, atbėgo su peiliu rankoje ir įsmeigė peilį į žemę, šalia ant žemės gulėjusio R. B. veido ir peiliu neaštria dalimi (pervertęs peilį, rankeną laikydamas rankoje) perbraukė R. B. per veidą, tiesiog sudavė vienašmenio peilio bukąja dalimi (t. 2, b. l. 103 – 106), tuo tarpu teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, jog R. B. kūne pjautinė žaizda, padaryta daiktu, pasižyminčiu pjaunančiomis, galbūt ir duriančiomis savybėmis, buvo rasta kairio dilbio srityje. Jokių kitų duomenų apie tai, kad E. M. įvykio metu turėjo peilį ir juo sužalojo R. B. byloje nėra. Įvykį pro savo buto langą matęs liudytojas A. P. nenurodė, jog būtų matęs, kad kuris nors iš dviejų R. B. mušusių asmenų turėjo peilį, tokių aplinkybių nenurodė ir įvykio vietoje buvę liudytojai V. G. bei V. Č.. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms bei remiantis nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais tiek kaltininko kaltę padarius nusikalstamą veiką, tiek kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškinamos kaltininko naudai, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies šalinama aplinkybė, jog nuteistasis E. M. nukentėjusįjį R. B. pjovė peiliu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog V. M. nužudymo motyvas buvo asmeninės paskatos, tuo tarpu E. M. smurtauti prieš nukentėjusįjį nebuvo jokio pagrindo, šiuos veiksmus jis atliko dėl chuliganiškų paskatų, kaip pretekstą panaudodamas menkavertį motyvą – prisijungdamas prie V. M. pradėtų smurtinių veiksmų. Nuteistasis E. M. savo apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tvirtina, jog į sandėliukus, kur gyveno R. B., jis ėjo ir smurtą prieš R. B. vartojo V. M., kurį R. B. anksčiau buvo sužalojęs peiliu, paprašytas, t. y. smurtą prieš nukentėjusįjį jis vartojo padėdamas V. M. atkeršyti R. B..
Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Motyvas – chuliganiškos paskatos – paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdingas veikos bepriežastingumas, akivaizdus neadekvatumas. Sprendžiant, ar nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, būtina ištirti faktinius duomenis apie nuteistojo ir nukentėjusiojo asmenybes, jų bendravimą, tarpusavio santykius, nustatyti, ar nuteistasis ir nukentėjusysis iki nusikalstamos veikos padarymo buvo pažįstami, kaip tarpusavyje bendravo, ar tarp jų buvo konfliktų, asmeninio pobūdžio ginčų, nesutarimų, pagrindo pykčio, pavydo ar kitokių asmeninių paskatų kilimui. Kaip minėta, nuteistasis E. M. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, pirmosios instancijos teisme neigė įvykio dieną vartojęs smurtą prieš R. B. bei kartu su V. M. jį nužudęs, ir tik apeliaciniame skunde bei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme E. M. prisipažino kartu su V. M. smurtavęs prieš R. B. bei kartu su V. M. nužudęs nukentėjusįjį, tuo pačiu nurodydamas, kad smurtą prieš R. B. vartojo padėdamas V. M. atkeršyti nukentėjusiajam už tai, kad šis dar iki įvykio buvo sužalojęs V. M.. Kaip matyti iš bylos duomenų, nėra pagrindo netikėti tokiais, nors ir tik apeliacinės instancijos teisme duotais, nuteistojo E. M. parodymais, kadangi šiuos nuteistojo parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Aplinkybę, kad dar iki įvykio R. B. peiliu buvo sužalojęs V. M., patvirtino tiek pats nuteistasis V. M., tiek liudytojai V. G., V. Č.. Kaip matyti iš liudytojo V. G. parodymų, šis liudytojas tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek pirmosios instancijos teisme V. M. ir E. M. konflikto su R. B., įvykusio 2011 m. liepos 21 d., bei smurto prieš R. B. vartojimo priežastį nurodė nuteistųjų norą atkeršyti R. B. už V. M. ankstesnį sužalojimą. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo liudytojas V. G. parodė, kad maždaug prieš dvi savaites iki R. B. nužudymo, R. B. peiliu sužalojo V. M., dėl to V. M. su E. M. dar iki R. B. nužudymo buvo atėję ieškoti R. B., tačiau tą dieną jo nerado. Liudytojo teigimu, po kelių dienų V. M. su E. M. vėl atėjo ir, radę R. B. sandėliuke, sumušė nukentėjusįjį, po V. M. ir E. M. pavartoto smurto kitą dieną jis rado R. B. negyvą (t. 1, b. l. 123 – 125). Pirmosios instancijos teisme liudytojas V. G. parodė, kad įvykio metu, kai V. M. pirmas pradėjo mušti R. B., jis buvo šalia, tada E. M. jam pasakė, kad jis geriau išeitų ir nesikištų, nes bus ,,razborkės“ už tai, kad V. M. R. B. sužalojo peiliu. Kaip jau minėta, nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Liudytojo V. G. parodymai patvirtina nuteistojo E. M. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, bei leidžia daryti išvadą, kad ankstesni nukentėjusiojo R. B. veiksmai – V. M. sužalojimas peiliu - sukėlė tiek paties V. M., tiek ir E. M. pyktį bei norą atkeršyti nukentėjusiajam ir, būtent, pyktis ir noras atkeršyti už V. M. sužalojimą buvo paskatos, nulėmusios ne tik paties V. M., bet kartu su juo buvusio E. M. veiksmus prieš nukentėjusįjį. Kaip matyti tiek iš paties nuteistojo E. M. parodymų, tiek iš liudytojo V. G. parodymų, R. B. E. M. ir V. M. ieškojo dar iki įvykio, prieš 2011 m. liepos 21 d. nuteistieji, norėdami atkeršyti R. B. už tai, kad šis sužalojo V. M., buvo atėję į sandėliukus ir ieškojo nukentėjusiojo. Apie tai, kad E. M. ir V. M. kelias dienas prieš įvykį buvo atėję į sandėliukus ir ieškojo R. B., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnės parodė ir liudytojas V. Č. (t. 1, 129-131). Ir nors liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie nėra ir beverčiai, niekiniai, liudytojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra svarbūs kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui. Šios aplinkybės rodo, kad E. M. įvykio dieną į sandėliuką, kur gyveno R. B. atėjo neatsitiktinai, bet sąmoningai, turėdamas konkretų tikslą – padėti savo buvusios uošvės sugyventiniui V. M. atkeršyti R. B. už tai, kad šis anksčiau buvo peiliu sužalojęs V. M.. Nuteistojo E. M. veiksmai buvo sąlygoti pykčio dėl, jo nuomone, netinkamo nukentėjusiojo R. B. elgesio su V. M. ir, jo supratimu, buvo atsakas į netinkamus ankstesnius nukentėjusiojo veiksmus prieš V. M.. Vidinė paskata, lėmusi E. M. nusikalsti, buvo pyktis, noras padėti V. M. atkeršyti R. B., ši paskata nesusiformavo staiga, įvykio metu, įvykio vietoje, motyvai – pyktis, kerštas už V. M. sužalojimą, nulėmę E. M. pasiryžimą padaryti nusikaltimą, susiformavo anksčiau prieš įvykį, būtent, šių asmeninių, bet ne menkaverčių, be priežasties paskatų vedinas E. M. ir vartojo smurtą prieš R. B.. Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio santykių kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos neinkriminuojamos. Įvertinus nuteistojo E. M. elgesio motyvus, nulėmusius jo pasiryžimą padaryti nusikaltimą, darytina išvada, jog E. M., kaip ir V. M., smūgius, sukėlusius nukentėjusiojo R. B. mirtį, sudavė ne dėl chuliganiškų, bet dėl asmeninių paskatų, t. y. keršydamas už tai, kad R. B. anksčiau buvo sužalojęs jo buvusios uošvės sugyventinį V. M.. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nuteistojo E. M. nusikalstama veika perkvalifikuojama į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui bei prašo panaikinti šią atsakomybę sunkinančia pripažintą aplinkybę. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tokios aplinkybės, kurios apibūdindamos kaltąjį asmenį ir jo padarytą veiką, teismui parodo tuos neigiamus momentus, kurie didina nusikalstamos veikos bei kaltojo asmens pavojingumą ir leidžia griežtinti baudžiamąją atsakomybę. Pagal Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad nusikalstamą veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti kaltininko nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Ši aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir rodo didesnį jo pavojingumą, kadangi girtas asmuo gali netekti savitvardos, pasidaryti įžūlus, jis lengvai pasiduoda neigiamiems potraukiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų. Girtu asmuo laikomas tada, jei galima išoriškai užfiksuoti faktus, liudijančius tokią jo būseną. Iš bylos duomenų matyti, jog sulaikytas E. M. buvo tik kitą dieną po įvykio, jo girtumas įvykio dieną nebuvo nustatinėjamas. Nesant medicininių duomenų, patvirtinančių, kad E. M. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, vieninteliai įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti šią aplinkybę, šiuo atveju yra įvykyje dalyvavusių ir įvykį mačiusių asmenų parodymai apie alkoholio vartojimo faktą arba apie asmens būseną, kuri išoriškai leistų daryti išvadą dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Nuteistasis E. M. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, taip pat ir savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad įvykio metu buvo blaivas, prieš einant į sandėliukus, jis su V. M. išgėrė maždaug po pusę stiklinės vyno, alkoholį O. R. namuose jis su V. M. vartojo jau po įvykio, sugrįžę iš sandėliukų. Nei vienas iš byloje apklaustų asmenų kategoriškai nenurodė, kad įvykio metu E. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad E. M. nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui, grindė nuteistojo V. M. paaiškinimais bei prisipažinimu, paskelbtu teisme, taip pat liudytojų E. ir G. I. parodymais. Tačiau, kaip matyti iš nuteistojo V. M. ikiteisminio tyrimo metu parašyto nuoširdaus prisipažinimo, kurį pirmosios instancijos teismas ištyrė teisiamojo posėdžio metu, V. M. nurodė, kad jis, grįždamas iš Jonavos gėrė vyną ir alų, tuo tarpu su E. M., prieš eidami į sandėliukus, jie išgėrė tik po stiklinę vyno (t. 2, b. l. 102). Iš liudytojų E. I. ir G. I. parodymų matyti, kad neblaivų E. M. jos matė 2011 m. gegužės 21 d. vakare, apie 19.30 val., t. y. praėjus keletui valandų po nusikaltimo padarymo. Nuteistųjų V. M. ir E. M. parodymų, taip pat liudytojų E. I., G. I. parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad bylos duomenimis nėra paneigta aplinkybė, jog prieš nusikaltimo padarymą E. M. buvo išgėręs ne daugiau kaip stiklinę vyno. Tačiau, kaip jau minėta, ne bet koks alkoholio pavartojimo faktas sunkina nusikalstamą veiką padariusio asmens atsakomybę, bet tik toks, kai apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti kaltininko nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Šiame nuosprendyje jau aptartais įrodymais nustatyta, kad pyktis ir noras padėti V. M. atkeršyti R. B. buvo pagrindinės priežastys ir motyvas, dėl kurio E. M. vartojo smurtą prieš R. B.. Nors E. M. prieš įvykį ir buvo pavartojęs alkoholio, tačiau byloje nėra neginčytinai nustatyta, kad E. M. suvartotas alkoholio kiekis sukėlė tokią būseną, kuri turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, tyčia smurtauti prieš R. B. E. M., kaip ir V. M. buvo susiformavusi gerokai anksčiau iki alkoholio pavartojimo, jau anksčiau nuteistieji ieškojo R. B., norėdami šiam atkeršyti už V. M. sužalojimą. Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog E. M. pavartotas smurtas prieš nukentėjusįjį R. B. buvo mažesnės apimties ir mažiau intensyvus nei V. M., V. M. buvo nusikaltimo iniciatorius, be to, kaip nurodė liudytojas V. G. E. M. nutraukė smurtinius V. M. veiksmus, sakydamas, jog užteks nukentėjusįjį mušti. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nuteistojo E. M. apsvaigimas nuo alkoholio įvykio metu nepagrįstai pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme. Todėl ši pirmosios instancijos teismo nuteistojo E. M. atsakomybę sunkinančia pripažinta aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalintina.
Nuteistasis E. M. savo apeliaciniame skunde prašo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Remiantis Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p., kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar ją darant dalyvavusius asmenis pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato: 1) kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką arba nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kaip minėta, nuteistasis E. M. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o pirmosios instancijos teisme nuteistasis, nors ir neneigė su V. M. buvęs įvykio vietoje, tačiau tvirtino, jog smurto prieš nukentėjusįjį R. B. jis nevartojo, smūgius rankomis ir kojomis R. B. sudavė ir taip nukentėjusįjį nužudė V. M.. Ir tik pirmosios instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį bei E. M. pripažinus kaltu kartu su V. M. nužudžius R. B., nuteistasis E. M. savo apeliaciniame skunde ir, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pakeitė parodymus bei prisipažino įvykio metu vartojęs smurtą prieš R. B. bei kartu su V. M. nužudęs nukentėjusįjį. Nors prisipažinimo momentas neturi lemiamos reikšmės, t. y. nesvarbu kurioje proceso stadijoje kaltininkas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau visada svarbu, kad toks prisipažinimas turi būti daromas savo noru, laisva valia, o ne dėl įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių asmens dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Nuteistojo E. M. prisipažinimas padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas po to, kai ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais neginčytinai įrodyta nuteistojo kaltė kartu su V. M. nužudžius R. B. bei priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nelaikytinas kaltės pripažinimu laisva valia, savo noru bei negali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.
Nuteistasis V. M. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jam nebuvo užtikrinta tinkama teisė į gynybą, jį gynęs advokatas netinkamai atstovavo jo interesus. Tačiau, susipažinus su teisiamųjų posėdžių protokolais, matyti, kad nuteistojo V. M. teiginiai apie netinkamai suteiktą teisinę pagalbą yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. M. pirmosios instancijos teisme valstybės garantuojamą teisinę pagalbą suteikė advokatas A. K., kuris pakankamai aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjimo procese bei tinkamai ir kvalifikuotai atstovavo V. M. interesus. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą ne taip kaip norėjo nuteistasis bei priėmė sprendimą, kuris netenkina nuteistojo, nėra pagrindas išvadai, jog nuteistajam V. M. valstybės garantuojama teisinė pagalba buvo suteikta netinkamai, kad jį gynęs advokatas netinkamai atliko savo pareigas bei netinkamai gynė V. M. interesus.
Nenustačius E. M. padarytą nusikaltimą – R. B. nužudymą - kvalifikuojančių požymių bei perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, būtina išspręsti bausmės skyrimo klausimą nuteistajam. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.
Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šią nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų. E. M. praeityje neteistas, nusikaltimų padarymo metu E. M. niekur nedirbo, tačiau ankstesnių darboviečių - UAB ,,Elme transportas“ ir AB ,,Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ charakterizuojamas teigiamai. Nuteistojo E. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, nuteistojo atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su V. M.. E. M. padaryta nusikalstama veika savo rūšimi yra labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs negrąžinamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei, tačiau, nustatant bausmės E. M. dydį, taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad E. M. R. B. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. R. B. mirties E. M. nesiekė, jokių specialių įrankių, skirtų ar pritaikytų kūno sužalojimams daryti (peilio, kirvio, kasteto, lazdos ir kt.) nenaudojo, E. M. pavartotas smurtas prieš nukentėjusįjį R. B. buvo mažesnės apimties ir mažiau intensyvus negu V. M., E. M. sudavė nukentėjusiajam 3 – 4 smūgius, E. M. nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius, į sandėliukus ieškoti nukentėjusiojo jis ėjo V. M. iniciatyva bei jo paprašytas, be to, kaip nurodė įvykį matęs liudytojas V. G., E. M., supratęs, kad jo ir V. M. padaryta veika kelia pavojų R. B. gyvybei, atitraukė V. M. nuo sužaloto R. B., kad šis daugiau nesmurtautų prieš nukentėjusįjį. Įvertinus šių aplinkybių visetą, E. M. skiriamos bausmės už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, padarymą dydis turėtų būti mažesnis nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos mediana.
Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam E. M. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė bausmę baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų. Nuteistajam E. M. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti, kaip to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo, juo labiau, kad, pašalinus nužudymą kvalifikuojančią aplinkybę – chuliganiškas paskatas – bei perkvalifikavus E. M. veiką į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, galutinė bausmė nuteistajam ir taip gerokai sušvelninama.
Skirdamas bausmę nuteistajam V. M., pirmosios instancijos teismas taip pat nepažeidė Lietuvos Respublikos 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį (V. M. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, kita – apysunkių nusikaltimų kategorijai), į tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi V. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikalstamas veikas V. M. padarė veikdamas bendrininkų grupe su E. M. bei nusikalstamas veikas V. M. padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui), į V. M. asmenybę charakterizuojančius požymius, į tai, kad V. M. buvo smurto prieš R. B. vartojimo iniciatorius, jo pavartotas smurtas buvo žymiai intensyvesnis nei kartu su juo buvusio E. M. smurtas, bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, nuteistajam V. M. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė bausmes, artimas straipsnių, nustatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose nustatytų bausmių vidurkiai. Nei už atskiras nusikalstamas veikas V. M. paskirtos bausmės, nei už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė, nors ir nežymiai didesnė nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijos vidurkis, apsprendusi galutinį V. M. paskirtos bausmės dydį, nelaikytina aiškiai per griežta, V. M. paskirtos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo, be to, šito neprašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 p., 2 dalies 2 punktu, 328 straipsniu,
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendį pakeisti.
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad E. M. pjovė nukentėjusįjį peiliu.
Panaikinti nuteistojo E. M. atsakomybę sunkinčią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui.
E. M. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį, ir skirti E. M. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.