Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir V. R. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI sprendimo, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota papildomai mokėtina GPM suma, GPM delspinigiai ir bauda, taip pat VMI ir Komisijos sprendimų, kuriais iš dalies patvirtintas Kauno AVMI sprendimas (pakeista tik šio sprendimo dalis dėl baudos dydžio), teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjos GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2015 m. sausio 19 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-19, kuriame pareiškėjai buvo papildomai apskaičiuotas 3 278,21 Eur GPM (Komisijos bylos I t. b. l. 91–103). Mokestis pareiškėjai apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, Kauno AVMI konstatavus, kad pareiškėjos išlaidos 2011 metais viršijo pajamų šaltiniais pagrįstas pajamas. Kauno AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjos pastabas, 2015 m. kovo 27 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-FR0682-179 iš dalies pakeitė patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 3 106 Eur GPM bei 926,02 Eur GPM delspinigius bei paskyrė 932 Eur GPM baudą (I t., b. l. 48–21). Pareiškėja Kauno AVMI 2015 m. kovo 27 d. sprendimą apskundė Inspekcijai, kuri 2015 m. liepos 13 d. priėmė sprendimą Nr. 68-125, kuriuo patviritno Kauno AVMI sprendimą (I t.,b.l. 34–47). Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos 2015 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 68-125, su skundu kreipėsi į MGK (Komisijos bylos I t. b. l. 1–15), kuri 2015 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. S-196 (7-193/2015) patvirtino Inspekcijos 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 68-125 (Komisijos bylos III t. b. l. 86–102). Pareiškėja, nesutikdama su minėtais Kauno AVMI, Inpekcijos ir MGK sprendimais, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Inspekcijos sprendimą, Kauno AVMI sprendimą ir MGK sprendimą, nurodant, kad pareiškėjai apskaičiuota mokėtina į biudžetą 2 577,38 Eur (8 899,19 Lt) GPM suma, 768 Eur GPM delspinigių ir 257 Eur GPM bauda (I t., b. l. 161–171). LVAT 2019 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-151-968/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instacijos teismui nagrinėti iš naujo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas nagrinėjamoje byloje skundą nagrinės pagal pareiškėjos skundą, atsakovės atsiliepimą, analizuodamas visus byloje esančius duomenis. Teismas taip pat atsižvelgs į LVAT 2019 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-151-968/2019, kurioje nustatė, kad 75 463 Lt suma nurodyta tik Patikrinimo akte, o skundžiamuose Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimuose pareiškėjos gautomis kitomis pajamomis iš nenustatytų, mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių pripažinta 71 505 Lt suma. LVAT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenustatė, kiek konkrečiai pajamų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėja gavo iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių. Teismas taip pat nepasisakė dėl mokesčių administratoriaus prie šeimos gautų pajamų priskirtų pareiškėjos 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. gautų pajamų iš vertybinių popierių pardavimo ir 2010 m. jos asmeniškai iš pusbrolio A. B. gautos 100 000 Lt paskolos pagrįstumo. LVAT taip pat pažymėjo, kad iš pirmosios instatncijos teismo sprendimo turinio nėra galimybės nustatyti, ar teismas nagrinėjamu atveju tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytą aplinkybę dėl dalies išlaidų priskyrimo Namo statybos išlaidoms. LVAT konstatavo, kad teismas nenustatė, kiek konkrečiai pajamų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėja gavo iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir tinkamai neįvertino visų aplinkybių, turinčių esminės reikšmės apskaičiuojant pareiškėjai mokėtiną GPM sumą bei su ja susijusius delspinigius ir baudą.

Kauno AVMI, atlikdama pareiškėjos GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisigumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. tikrindama, ar pareiškėja turėjo pakankamai teisėtais ir apmokestintais pajamų gavimo šaltiniais pagrįstų pajamų minėtu laikotarpiu patirtoms išlaidoms pagrįsti, be kita ko, vertino pareiškėjos pajamas ir išlaidas iki 2003 m.

nepagrįstai sumažino pareiškėjos turėtas lėšas banke (11 000 Lt) pagal Vienkartinę gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad mokesčių administratorius vertino pareiškėjos Inspekcijai 2005 m. balandžio 19 d. pateiktą vienkartinę gyventojo turėto turto deklaraciją (forma FR0593-01), kurioje deklaruota pareiškėjos ne banke turėtos grynųjų piniginių lėšų likutis (81 500 Lt), turimos asmeninės piniginės lėšos banke (61 276 Lt) bei 1051 vnt. Vyriausybės vertybinių popierių už 105 100 Lt (Komisijos bylos, I t., b. 1. 56). Pareiškėja teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai sumažino pareiškėjos iki 2003 m. gruodžio 31 d. turimų lėšų banke dydį nuo 61 276 Lt iki 50 276 Lt.

Pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimas pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalis nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalo pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Vienkartinio deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietos mokesčio administratorius MAĮ nustatyta tvarka turi teisę duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą pagrįsti deklaruoto turto (išskyrus turtą, kurio įsigijimo šaltinius nuolatinis Lietuvos gyventojas jau buvo pagrindęs, deklaruodamas šį turtą pagal kitus teisės aktus) įsigijimo šaltinius. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad juo yra įtvirtintos atitinkamos asmens (gyventojo), turinčio tam tikro turto ir piniginių lėšų, bei mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos mokestinių teisinių santykių srityje. Vienkartinio deklaravimo įstatymo nuostatomis asmeniui (gyventojui) suteikta teisė deklaruoto turto apimtyje grįsti (įteisinti) vėlesnį kito turto įsigijimą. LVAT formuojamoje praktikoje konstatuota, kad mokesčių administratoriui negali būti suteikiama teisė neribotą laiką įpareigoti nuolatinį Lietuvos gyventoją pagrįsti pateiktos vienkartinės turto deklaracijos duomenis (LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016).

Kadangi, pagal nurodytą teisinį reglametavimą ir teismų praktiką, pareiškėjos 2005 m. balandžio 19 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodyti duomenys įgijo teisinį stabilumą, todėl mokesčių administratorius minėtų duomenų neturi pagrindo kvestionuoti. Taigi, mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju nepagrįstai sumažino pareiškėjos turimas lėšas banke 11 000 Lt, todėl pareiškėjos mokestinio patikrinimo laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. netiksliai įvertinos pareiškėjos galimybės pagrįsti turėtas išlaidas minėta 11 000 Lt suma. Esant šioms aplinkybėms, minėtus 11 000 Lt sumos mokesčių administratorius turėjo priskirti prie pareiškėjos banke turėtų lėšų.

Pagal LVAT praktiką mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą skirtas ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, tačiau ir pats mokesčių mokėtojas savo galimybių ribose turi teikti įrodymus, patvirtinančius jo paaiškinimus apie vienas ar kitas esmines faktines bylos aplinkybes (LVAT 2016 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje A-835- 556/2016). Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Tačiau apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Taigi, pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles neigiamos pasekmės dėl neįrodytų aplinkybių, paneigiančių mokesčių administratoriaus argumentus, tenka būtent mokesčių mokėtojui (LVAT 2016 m. rugpjūčio 2 nutartis administracinėje byloje A-2626-575/2016). Komisijos byloje pateikti duomenys apie pareiškėjos darbo užmokestį (Komisijos bylos, I t., b. 1. 166–169), pareiškėjos bei jos sutuoktinio sudarytus sandorius (Komisijos bylos I t., b. 1. 171–176, 177-183, II t., b. 1. 105, 111–116, 117–121, III t., b. 1. 1–7, 8–10, 44–19), pareiškėjos išlaidos ir pajamos (Komisijos bylos I t., b. 1. 49–51), pareiškėjos sąskaitos AB „Swedbank“ laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. išrašas (Komisijos bylos II t., b. 1. 73–79). Iš Komisijos bylos duomenų matyti, kad pareiškėja 2012 m. spalio 9 d. nurodė jos patirtas vartojimo išlaidas, kurias vidutiniškai per metus sudarė nuo 12 000 iki 15 000 Lt, taip pat dukros išlaidoms skirdavo apie 6000-8000 Lt per metus (Komisijos bylos II t., b. 1. 100 antra pusė). Pareiškėjos buvęs sutuoktinis mokesčių administratoriui pateiktame paaiškinime nurodė, kad apytiksliai per metus vartojimo išlaidos 2007-2011 m. sudarė apie 7500 Lt (Komisijos bylos III t., b. 1. 67 antra pusė). Minėtu laikotarpiu pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidos apskaičiuotas atsižvelgus į pareiškėjos ir jos sutuoktinio pateiktus paaiškinimus, t. y. 30 500 Lt (15000 Lt + 8000 Lt + 7500 Lt). Mokesčių administratorius rėmėsi objektyviais duomenimis, siekdamas nustatyti pareiškėjos išlaidas. Pažymėtina, kad pareiškėja mokesčių administratoriui yra nurodžiusi tik apytikres vartojimo išlaidas. Pareiškėja tik deklaratyviai nurodė, jog tam tikrų išlaidų ji nepatyrė, tačiau nepateikė jokių duomenų, kurie leistų abejoti mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis pareiškėjos išlaidomis, mokesčių administratorius apskaičiuodamas pareiškėjos išlaidas rėmėsi jos bei buvusio sutuoktinio teiktais paaiškinimais.

Pareiškėja taip pat nesutinka su Namo statybos išlaidų apskaičiavimo metodu, kurį taikė mokesčių administratorius.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis mokesčių administratoriui pateikė paaiškinimus dėl atliktų Namo remonto darbų, kuriuose nurodė, kad Namo statybos vyko ūkio būdu ir išlaidos siekė nuo 80 000 Lt iki 100 000 Lt (Komisijos bylos, III t., b. 1. 60). Byloje esantys įrodymai taip pat patvritina, kad UAB „Latmas“ turto vertintojas 2011 m. balandžio 4 d. apžiūrėjo Namą ir 2011 m. balandžio 8 d. vertinimo ataskaitoje Nr. 04-11-219 (toliau – Ataskaita) konstatavo, kad 0,15 ha ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jame esančio Namo vertė yra 684 480 Lt, faktinis Namo baigtumas apie 100 % (Komisijos bylos, I t., b. 1. 105–111). Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas Namo statybos išlaidas, rėmėsi VĮ „Registrų centras“ duomenimis, proporcingai išskaičiuodamas Namo vertę iš žemės sklypo – žemės sklypo vidutinę rinkos vertė sudaro 42,9 % (247 903 Lt), Namo vidutinė rinkos vertė 57,1 % (330 000 Lt). Mokesčių administratorius 2006 m. rugsėjo 6 d. namo vidutinę rinkos vertę 108 474 Lt palygino su Namo verte 282 090 Lt. Įvertino statybos skaičiuojamąsias kainas, nustatydamas, kad medžiagų įsigijimui ir statybų reikmėms panaudotiems mechanizmams patirtos išlaidos sudarytų 47,94 % nuo bendros statybų kainos, todėl ūkio būdu statyto Namo patirtas išlaidas apskaičiavo 135 234 Lt (282 090 Lt x 47,94%). Pareiškėja teigia, kad minėti UAB „Laimas“ vertinimo kriterijai ir pareiškėjos buvusio sutuoktinio pateikta informacija gali objektyviausiai nustatyti patirtas Namo statybos išlaidas. Tuo tarpu mokesčių administratorius, nustatydamas Namo statybos išlaidas, iš viso vertino pareiškėjos buvusio sutuoktinio paaiškinimus, UAB „Laimas“ Ataskaitą, VĮ „Registrų centras“ duomenis (146 696 Lt) bei UAB „Sistela“ pateiktas dviejų ir daugiau aukštų gyvenamųjų pastatų (iki 1000 m³ tūrio) statybos kainų išvadas (166 156 Lt).

Mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį išlaidų vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotos mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Mokesčių administratoriaus pasirinkimas priklauso nuo to, kokie duomenys, informacijos šaltiniai turimi ir kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą (LVAT 2017-03-20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-80-602/2017). Taigi, mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti kuo tikslesnį Namo statybos išlaidų dydį, pagrįstai vadovavosi ne tik pareiškėjos buvusio sutuoktinio paaiškinimais, UAB „Laimas“ Ataskaitą, bet ir VĮ „Registrų centras“ duomenimis bei UAB „Sistela“ pateiktais dviejų ir daugiau aukštų gyvenamųjų pastatų (iki 1000 m3 tūrio) statybos kainų išvadomis. Teismas taip pat pažymi, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjos buvusio sutuoktinio nurodytą išlaidų sumą, t. y. nuo 80 000 Lt iki 100 000 Lt, prilygino 100 000 Lt. Pareiškėjos sutuoktiniui nurodžius galimą paklaidą, turėjo būti įvertinamas Namo statybos išlaidų vidurkis, t. y. 90 000 Lt. Atitinkamai apskaičiuojant Namo statybos išlaidas, netinkamai nustatyta galutinė išlaidų kaina t. y. 137 022 Lt. Teismo vertinimu, galutinė Namo statybos išlaidų kaina sudaro 134 522 Lt (90 000 Lt + 135 234 Lt + 146 696 Lt + 166 156 Lt / 4), t. y. 2 500 Lt mažiau nei nustatė mokesčių administratorius, todėl pareiškėjos mokestinio patikrinimo laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. netiksliai įvertinos pareiškėjos galimybės pagrįsti turėtas išlaidas minėta 2 500 Lt suma. Teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovė atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su tokiu vertinimu sutinka ir nurodo, kad pareiškėjos sutuoktiniui nurodžius Namo statybos išlaidas su galima paklaida, turėjo būti vertinamas pareiškėjos sutuoktinio nurodytų Namo statybos išlaidų vidurkis, t. y. 90 000 Lt. (II t., b. l. 1–7). Esant šioms aplinkybėms, mokesčių administratoriaus paskaičiuota Namo statybos išlaidų sumą turėjo būti 2 500 Lt mažesnė.

Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jos patirtoms išlaidoms priskyrė 4 000 Lt duotą kyšį. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ginčijamuose sprendimuose mokesčių administratorius prie pareiškėjos po 2011 m. spalio 21 d. patirtų išlaidų priskyrė 4 000 Lt G. G. tiesiogiai perduotą kyšį, nurodytą Kauno apygardos teismo 2014m. lapkričio 12 d. nuosprendyje. Teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ (toliau – Liteko) esantys duomenys patvirtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išnagrinėjo aplinkybės dėl pareiškėjai pareikštų kaltinimų dėl 4 000 Lt dydžio kyšio davimo. LAT 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi minėtoje baudžiamojoje byloje panaikino Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nuosprendį ir paliko galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį, kuriuo Kauno apylinkės teismas išteisino pareiškėją, kadangi neįrodyta, kad ji padarė nusikalstamą veiką. LAT 2016 m. lapkričio 22 d. nutartyje minėtoje baudžiamojoje byloje nurodė, kad nesurinkti įrodymas, patikimai patvirtinantys pareiškėjos kaltinime inkriminuotų veiksmų padarymą. LAT 2016 m. lapkričio 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje nustatė aplinkybes, kurios yra susijusios ir su mokestinio tyrimo objektu – 4 000 Lt suma, kurią mokesčių administratorius priskyrė pareiškėjos išlaidoms. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja nėra davusi 4 000 Lt kyšio G. G., kaip nurodoma mokesčių administratoriaus skundžiamuose sprendimuose. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius 4 000 Lt sumą priskyrė pareiškėjos išlaidoms išskirtinai vadovaudamasis tik ikiteisminio tyrimo medžiaga ir Kauno apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kuris yra panaikintas. Esant šioms aplinkybėms, minėtos 4 000 Lt sumos mokesčių administratorius negalėjo priskirti pareiškėjos išlaidoms.

Pareiškėja nesutinka dėl tam tikrų pajamų priskyrimo bendrosioms šeimos pajamoms, nes tai buvo jos asmeninės pajamos, kurioms gauti pareiškėja panaudojo savo asmenines lėšas, dalis pajamų buvo asmeninės dovanos bei paskola.

CK 3.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama, be kita ko, turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (1 punktas); 2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto (2 punktas). To paties straipsnio 2 dalyje nustatytas, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. preziumuojama, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas priklauso lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams, juo disponuojama abiejų sutuoktinių valia (CK 3.87 straipsnis, 3.88 straipsnis, 4.73 strapsnis). GPMĮ 3 straipsnis nustato, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. GPMĮ 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu laikomas momentas, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012 nurodė, kad GPMĮ 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju gyventojų pajamų mokesčio mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra gyventojų pajamų mokesčio objektas jų gavimo momentu. Aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPMĮ nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPMĮ 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 str. 2 d. 1 p., aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPMĮ nuostatų kontekste. GPM mokėtoju gali būti pripažįstamas tik konkretus fizinis asmuo (gyventojas), o ne jų daugetas. Taigi pagal suformuotą LVAT praktiką vieno sutuoktinio gautos pajamos nebūtinai GPMĮ prasme turi būti laikomos abiejų sutuoktinių gautomis pajamomis.

Teismas šiuo aspektu pažymi, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog vien ta aplinkybė, jog vertybinių popierių įsigijimo/pardavimo sandoriai buvo sudaromi tik pareiškėjos vardu ir tik iš jos asmeniškai gautų lėšų, šių sandorių pagrindu gautas lėšas priskirti tik pareiškėjai. Taikant VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu N VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesči administratoriaus įvertinimą taisyklių 15 punkto nuostatas, išlaidų metodu vertinimas atliekamas, lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis. Tokiu būdu iš abiejų sutuoktinių gautų pajamų yra sudaroma „šeimos pajamų suvestinė“, iš šeimos pajamų yra dengiamos bendrosios abiejų sutuoktinių (šeimos patiriamos išlaidos, nebent yra pagrindas nukrypti nuo tokios pajamų ir išlaidų paskirstymo taisyklės). Pareiškėjos buvęs sutuoktinis Kanuo AVMI pateiktame 2014 m. gruodžio 30 d. paaiškinime nurodė, kad Namo statyboms medžiagos buvo perkamos iš bendro biudžeto (Komisijos bylos III t., b. l. 20). V. R. Kauno AVMI pateikė 2015 m. sausio 6 d. paaiškinimą, kuriame vėl gi nurodė, kad Namo statybai piniginės lėšos buvo iš bendro ūkio. Byloje esantys įrodymai, be kita ko, patvirtina, kad iš gautų pareiškėjos (jos sutuoktinio) pajamų buvo dengiamos gyvenamojo namo (kuris sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise) įrengimo, vartojimo, dukters išlaikymo išlaidos, 2010 metais taip pat buvo dengiamos tokios pat išlaidos, papildomai buvo suteikta 40 000 Lt paskola pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio dukrai. Minėtos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad iš pajamų, gautų pareiškėjai pardavus vertybinius popierius, tikrinamuoju laikotarpiu buvo dengiamos bendrosios šeimos išlaidos, ekonominę naudą bei pajamas iš šių sandorių nagrinėjamu atveju gavo abu sutuoktiniai.

Mokesčių administratorius prie 2009 metais pareiškėjos šeimos gautų pajamų įtraukė ir 2009 metais pareiškėjos tėvo V. J. R. dovanotą pareiškėjai 42 000 Lt sumą bei 2010 metais pareiškėjos iš A. B. gautą 100 000 Lt paskolos sumą. Pareiškėja nesutinka, kad minėtas sumas mokesčių administratorius priskyrė prie pareiškėjos šeimos gautų pajamų.

Pareiškėja paaiškino, kad iš A. B. skolinosi 100 000 Lt tam, kad turėtų apyvartinių lėšų asmeniniam pragyvenimui bei santuokos nutraukimo klausimų sprendimui, t.y. sumokėti sutuoktiniui 260 000 Lt piniginę kompensaciją pagal rengiamą pareiškimą teismui dėl santuokos nutraukimo, kuris vėliau buvo patvirtinas Kauno miesto apylinkės sprendimu.

Teismas pažymi, kad V. R. Kauno AVMI pateiktame 2015 m. sausio 6 d. paaiškinime, be kita ko, nurodyta, kad namo statybos vyko nuo 2006 m. iki 2009 m., o nuo 2009 m. prasidėjus nesutarimams šeimoje, prie namo dirbo mažai. Be to, iš Liteko esančio Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pareiškėja ir V. R. nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio ėmė gyventi atskirai, kad šeima faktiškai iširo. Minėtame Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu buvo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo, pagal kurią V. R. įsipareigojo V. R. sumokėti 260 000 Lt piniginę kompensaciją. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėją šią kompensaciją V. rabcevičiui sumokėjo (Komisijos bylos III t., b. l. 76). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pagal 2009 m. gegužės 6 d. notaro patvirtiną dovanojimo sutartį pareiškėja iš tėvo J. V. R. grynaisiais pinigais gavo 42 000 Lt dovaną, sutartyje nurodant „J. V. R. dovanoja dukrai V. R. 42 000 Lt“ (II t., b. l. 158). Dovanotas pinigines lėšas 42 000 Lt pareiškėja deklaravo 2012 m. balandžio 3 d. pateiktoje (patikslintoje) metinėje pajamų deklaracijoje už 2009 metus (Komisijos bylos, I t., b. 1. 65). Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja ir V. R. nuo 2009 m. nebevedė bendro ūkio, dėl ko, teismo vertinimu, mokesčių administratorius nepgrįstai pareišėjai 2009 m. dovanotą 42 000 Lt sumą ir 2010 m. gruodžio 10 d. pareiškėjai suteiktą 100 000 Lt paskolą priskyrė prie pareiškėjos šeimos gautų pajamų.

Kai mokesčių mokėtojo mokėtini mokesčiai yra apskaičiuojami MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o pajamų šaltiniai nėra žinomi, kaip yra nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius ne visada turi galimybę remtis objektyviais ir tiksliais duomenimis, leidžiančiais inter alia aiškiai (vienareikšmiškai) identifikuoti konkrečius mokestinių teisinių santykių dalyvius apmokestinimo atitinkamu mokesčiu tikslais. Tačiau tokių (tikslių) duomenų nebuvimas negali paneigti mokesčių administratoriaus pareigos pagrįsti savo sprendimą, šiuo tikslu, be kita ko, remiantis tokiais duomenimis, kurių pagrindu daroma išvada apie mokesčio mokėtoją atitiktų protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas turi būti vykdoma ypatingai atidžiai pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo atvejais. Iš tiesų tokie atvejai skiriasi nuo gyventojo deklaruotų arba mokesčių administratoriaus nurodomų mokėti mokesčių nuo pajamų, kurių gavimo šaltiniai yra žinomi, o jų paskaičiavimo būdai yra tikslūs ir dažniausiai paremti mokesčio mokėtojo ir (ar) mokesčių administratoriaus turimais objektyviais duomenimis. Kadangi pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimas taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką paprastai yra paremtas tam tikromis teisinėmis ir faktinėmis prezumpcijomis, todėl mokestinė prievolė tokiais atvejais gali būti pripažinta pagrįsta tik ištyrus visus įrodymus bei padarius pagrįstą išvadą, kad priimtu administraciniu sprendimu nebus pažeisti mokesčių mokėtojų interesai.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglametavimą bei teismų praktiką, daro išvadą, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju nepagrįstai sumažino pareiškėjos turėtas lėšas (11 000 Lt) pagal Vienkartinę gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją, nepagrįstai 4 000 Lt sumą už tariamą kyšio davimą priskyrė pareiškėjos išlaidoms, netinkamai vertino pareiškėjos sutuoktinio nurodytas Namo statybos išlaidas, taip pat nepagrįstai priskyrė prie bendrai šeimos gautų pajamų pareiškėjai 2009 m. padovanotus 42 000 Lt ir 2010 m. suteiktą 100 000 Lt paskolą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Inspekcijos sprendimas nurodytoje dalyje yra nepagrįstas, todėl mokesčių administratorius turi iš naujo perskaičiuoti pareiškėjos pajamas bei išlaidas. Teismas taip pat pažymi, kad pats teismas perskaičiuoti pareiškėjai mokėtinų mokesčių negali, nes teismui mokesčių administravimo funkcija pagal MAĮ nuostatas nėra priskirta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Inspekcijos 2015 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 68-125 nurodyta apimtimi naikintinas ir Inspekcija įpareigotina pagal šiame teismo sprendime pateiktus išaiškinimus iš naujo nagrinėti mokestinį ginčą dėl Kauno AVMI 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-FR0682-179. Atitinkamai kaip neteisėtas ir nepgrįstas naikintinas ir Komisijos 2015 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. S-196 (7-193/2015), kuriuo buvo patvirtintas VMI sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 132–133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos V. R. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės 2015 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. S-196(7-193/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 68-125.

Įpareigoti atsakovę Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo nagrinėti mokestinį ginčą dėl Kauno apskrities 2015 m. kovo 27 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-FR0682-179.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.