Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-21 · Administracinė byla Nr. P-63-145-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-21
Bylos Nr.
P-63-145-11
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00285-2009-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
Pareiškėjas
V. K.
Trečiasis asmuo
Klaipėdos apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P63 – 145/2011Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00285-2009-1Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1473/2010 pagal pareiškėjo V. K. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į jo senelio A. K., Jono, iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 40 ha 7 arų žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad jo seneliui A. K. ir pastarojo šeimai: motinai J. (J.), broliams E., A., J. ir F. K., buvo perduotas nuosavybėn 40,7 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). 1948 metais A. K. su sutuoktine ir dviem vaikais – E. K., gimusiu 1942 metais (jo tėvu), ir S. K., gimusia 1944 metais, buvo ištremti iš Lietuvos ir iškeldinti į trėmimo vietą. 1980 metais jo tėvas E. K. grįžo į Lietuvą, o jis liko gyventi kartu su motina Uzbekistane. Mirus motinai, kai jam buvo 13 metų, persikėlė į Lietuvą pas tėvą, tačiau nepavyko apsigyventi tėvo šeimoje, todėl nežinojo savo šeimos istorijos, tuo labiau apie senelio A. K. iki nacionalizacijos turėtą nuosavybę. E. K. (jo tėvas) mirė 2000 m. rugsėjo 26 d. Pažymėjo, kad jis apie giminaičius iš tėvo pusės nežinojo, todėl tik 2007 metais surado savo dėdę S. K., gyvenantį Ukrainoje. 2008 metų rugpjūčio mėnesį susitikus, pastarasis papasakojo visą šeimos istoriją bei perdavė turimus šeimos dokumentus. Nuo to momento jis pradėjo rinkti reikalingus dokumentus apie nuosavybę bei kreipėsi į atitinkamas institucijas, rinkdamas informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teigė, kad dėl objektyvių aplinkybių jis iki 2008 metų, kol nebuvo gauti archyviniai duomenys ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatytu terminu. Pažymėjo, jog buvo aktyvus, dėjo visas pastangas, kad gautų informaciją apie savo šeimą, jos narius, turėtą turtą.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad R. S. yra J. K. dukra, t. y. pareiškėjo tėvo pusseserė, Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2221-57/2007, kurioje R. S. buvo pateikusi prašymą dėl termino atnaujinimo prašymo atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui, siekiant realizuoti teisę į J. K. turėtos iki nacionalizacijos nuosavybės atkūrimą, kuri buvo nutraukta, pareiškėjai pateikus prašymą nutraukti administracinę bylą, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika Nr. 8“, psl. 434-450), padarė išvadą, jog R. S. yra netekusi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, pakartotinai kreiptis į teismą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 2 dalies nuostatas ir prašyti atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti nebegali, todėl ji negali būti pripažįstama pretendente į minimos nuosavybės atkūrimą ir šioje byloje priimtas sprendimas neturės jokios įtakos jos teisių ar pareigų turiniui. Teismas atsisakė ją įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatomis (10 str. 1, 4 d., 2 str. 1 d., 3 str.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A11-912/2007, Nr. A502‑881/2008, Nr. A261-912/2008, Nr. A63‑529/2009, Nr. A146-772/2009), pabrėžė, jog teismų praktikoje praleisti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Nurodė, jog visuotinai žinoma ir neįrodinėtina aplinkybė, kad Lietuvoje buvo nuspręsta įvairiomis formomis grąžinti buvusiems savininkams turėtą iki nacionalizacijos nuosavybę, viešai valstybės visuomeniniame gyvenime ir žiniasklaidoje aptarinėtos teisinės bei faktinės problemos, nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Pabrėžė, kad prašymo pateikimui buvo skirtas pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį asmuo net darantis prielaidą, grindžiamą tik kitų asmenų ar asmeniniais spėjimais, apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tikėdamasis atkurti nuosavybės teises į jį, turėjo galimybę pateikti prašymą, po to ieškoti bei pateikti reikalingus dokumentus. Pabrėžė, jog nuo nurodomo pareiškėjo atvykimo į Lietuvą iki jo tėvo mirties praėjo apie 20 metų, todėl tai laikytina pakankamai ilgu laikotarpiu, per kurį asmuo, siekdamas išsiaiškinti galimos protėvių nuosavybės buvimą iki nacionalizacijos, elgdamasis apdairiai, turėjo galimybę šias aplinkybes sužinoti ženkliai anksčiau. Be to, prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui gyvas buvo ir pats asmuo, kurio nuosavybė, kaip nurodyta, nacionalizuota (A. K. mirė 1994 m. rugpjūčio 15 d.), todėl akivaizdu, kad buvo galimybė apie nuosavybę sužinoti iš paties savininko, į kurio turtą pretenduojama. Nustatė, jog iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos matyti, kad pareiškėjas į archyvą kreipėsi dar 2007 m. lapkričio 22 d., t. y. jis tuo metu jau darė prielaidas, kad jo protėviai iki nacionalizacijos turėjo nekilnojamojo turto. Tuo tarpu iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-239-714/2009 medžiagos matyti, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius 2008 m. sausio 23 d. išdavė pareiškėjui pažymą Nr. VĖ2-26, kad nuosavybės teisių jam atkurti negali, nes praleistas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A146-772/2009) ir pažymėjo, jog nežinojimas apie nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl termino atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino, taip pat įrodomas tokios informacijos gavimo laikas, aplinkybės bei šaltinis. Be to, šeimos narių nebendravimas tarpusavyje yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, nulemta jų tarpusavio santykių, todėl tai negali būti pripažinta objektyvia termino praleidimo priežastimi. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, kad nuo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo pradžios iki 2007 m. lapkričio 22 d., kai buvo pateiktas prašymas Lietuvos centriniam valstybės archyvui, t. y. beveik per 15 metų, jo tėvas ar jis pats atliko kokius nors veiksmus (teikė užklausas archyvams ar kitoms valstybės institucijoms), siekdamas išsiaiškinti, ar jo seneliui iki nacionalizacijos priklausė nekilnojamasis turtas. Jei byloje nustatoma, kad asmuo buvo aktyvus ir iki įstatymu nustatyto termino atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, neigiami archyvų ar kitų įstaigų atsakymai (informacijos apie nuosavybę neradimas, nesuteikimas ar kt.), sprendžiant klausimą dėl terminų atnaujinimo, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, gali būti vertinami kaip terminų praleidimo priežastis pateisinantys įrodymai, tačiau tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad net ir nuo pareiškėjo nurodyto sužinojimo apie jo seneliui priklausiusią žemę momento (2007 m. gruodžio 22 d. pažyma Nr. R4-6115), jo elgesys neatitiko apdairaus ir rūpestingo elgesio standartų, nes į Klaipėdos rajono apylinkės teismą dėl termino atnaujinimo kreiptasi tik 2008 m. gruodžio 3 d. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo aplinkybės negali būti pripažintos objektyviomis kliūtimis, sutrukdžiusiomis per įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymą, siekiant atkurti nuosavybės teises į žemę, bei giminystę su savininku patvirtinančius dokumentus, nes šios aplinkybės priklausė nuo pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio – termino praleidimas šiuo atveju buvo sąlygotas išimtinai subjektyvaus pobūdžio priežasčių. Taip pat, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis pareiškimu į teismą sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, remdamasis Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A756‑352/2008), konstatavo, jog šalys tokio pobūdžio bylose nuo žyminio mokesčio atleidžiamos, todėl pareiškėjui grąžino sumokėtą žyminį mokestį.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinio skundo netenkino, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą pakeitė – sprendimo dalį, kuria Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įpareigota grąžinti pareiškėjui 2009 m. spalio 6 d. sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį, panaikino, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; nutarė grąžinti pareiškėjui 50 Lt žyminio mokesčio permoką, sumokėtą 2009 m. gruodžio 4 d. pavedimu.

Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63–529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009) ir pažymėjo, kad terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai konstatuojamos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises įstatymu nustatytu terminu. Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju tirdamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 2 str., Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų egzistavimą (ar nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą laiką (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus įstatymu numatyto termino eigoje). Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas reikalavimą atnaujinti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo terminą grindžia tuo, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma, patvirtinanti, jog senelis A. K. turėjo žemės sklypą Klaipėdos rajone, jam buvo išduota 2007 m. gruodžio 22 d., t. y. jau pasibaigus nustatytam terminui pateikti prašymą. Kitus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus (1938 m. kovo 14 d. savininkų sąrašą, 1933 m. rugsėjo 5 d. sutartį, 1933 m. žemės sklypų planą, 1933 m. birželio 11 d. išrašą dėl sklypo perleidimo, pažymėjimą apie tremtį bei iškeldintųjų sąrašą) jis gavo 2008 m. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjas skunde akcentavo, kad nuo 2007 m. pradėjo telefonu bendrauti su dėde S. K., tačiau tik 2008 m. antroje pusėje nuvyko pas jį į Ukrainą paimti reikalingų mirties ir gimimo liudijimų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta terminų praleidimo priežastis (iki 2007 m. nežinojimas apie išlikusį šeimos turtą) iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji susijusi su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties individualiu apsisprendimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu, savo šeimos istorija bei jos buvusia turtine padėtimi). Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl ne nuo jų priklausiusių priežasčių (2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Pabrėžė, jog tarpusavio ryšių stoka, nagrinėjamu atveju nebendravimas su kitą šeimą sukūrusiu tėvu E. K., nepasidalinimas turimomis žiniomis bei dokumentais – administracinių teismų praktikoje pripažįstama subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, priklausančiomis nuo asmens apsisprendimo, jo siekio inicijuoti, puoselėti, stiprinti socialinius ryšius su giminaičiais, artimaisiais ir kitais visuomenės nariais (2009 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-299/2009). Akcentavo, kad nuosavybės teisių restitucijos procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo žinoti. Teismo vertinimu, pareiškėjas, 1990 m. įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę ir laikotarpiu iki 2001 m. gyvenęs šioje valstybėje, turėjo žinoti (girdėti) apie vykdomą nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl iš karto po tėvo mirties 2000 m. rugsėjo 26 d., jis galėjo imtis aktyvių veiksmų siekiant išreikšti valią atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą senelio nekilnojamąjį turtą. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Teismas pabrėžė, jog bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, nebūtų galėjęs atlikti šių veiksmų laiku (iki 2001 m. gruodžio 31 d.). Be to, 2007 m. pabaigoje gavęs svarbios informacijos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, jis aiškiai delsė rinkti papildomus duomenis ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančius įrodymus. Tai, teismo vertinimu, liudija apie pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą pasyvumą. Pastebėjo, kad remiantis pareiškėjo paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, su teta R. S. ir pastarosios dukra E. Š. jis susisiekė tik sužinojęs apie žemę, todėl akivaizdu, jog šiems asmenims negali būti žinomos praleisto termino atnaujinimui reikšmingos aplinkybės. Teismas, išanalizavęs pareiškime pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys (tariamas nežinojimas apie senelio turėtą žemę) nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą. Laikė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, ir teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą netenkinti apelianto pareiškimo. Tačiau įvertinęs tai, kad prašymai dėl termino atnaujinimo yra apmokestinami žyminiu mokesčiu, teismas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui grąžintas 100 Lt žyminis mokestis, panaikino. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktą, sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje nustatytas 50 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, sumokėjo 100 Lt, dėl šios priežasties jam grąžintina 50 Lt žyminio mokesčio permoka, 2009 m. gruodžio 4 d. pervesta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą.

IV.

Pareiškėjas 2011 m. balandžio 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1473/2010, taip pat prašo atnaujinti prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmesdamas pareiškėjo apeliacinį skundą dėl praleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti atnaujinimo bei nurodydamas, kad termino praleidimo aplinkybės negali būti pripažįstamos objektyviomis kliūtimis, sutrukdžiusiomis per įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymą, siekiant atkurti nuosavybės teisę į žemę, neteisingai vertino esmines materialinės teisės normas, kas turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Terminas buvo praleistas ne dėl subjektyvaus nežinojimo, nebendravimo su giminaičiais ir nesidomėjimo savo šeimos praeitimi, tačiau dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių: mirus motinai nepritapo ir nebuvo priimtas į tėvo šeimą, didžiąją laiko dalį nuo 1990 m. gyveno Maskvoje ir Kijeve, nei senelis, nei tėvas nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nieko nepasakojo apie šeimos istoriją, tėvo šeima buvo ištremta iš Lietuvos, todėl jam mirus, buvo sunku rasti kitus giminaičius, vėliau sužinojo, kad nuosavybės teisės į žemę yra atkurtos kitiems asmenims, tačiau neteisėtai. Suradus dėdę Ukrainoje ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės.

2. Byloje pareiškėjas nebuvo atstovaujamas advokato, pats surašė apeliacinį skundą, todėl gavęs nutartį dėl sąžiningo suklydimo ir teisinio neišprusimo adekvačiai nesuvokė teisinės situacijos ir laiku nepadavė prašymo dėl proceso atnaujinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija visų pirma turi išspręsti, ar yra pagrindas atnaujinti prašymo padavimo terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr. pvz., administracines bylas Nr. P15-69/2005, Nr. P415-233/2007, Nr. P261 – 102/2009 ir pan.). Taigi, teismo sprendimo įsiteisėjimo data yra atskaitos taškas, nuo kurio yra skaičiuojamas terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525?1473/2010 buvo priimta ir įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 29 d., todėl būtent nuo nutarties įsiteisėjimo skaičiuojamas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2011 m. balandžio 4 d., t. y. daugiau nei mėnesį praleidus įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, esktraordinarios. Spręsdamas, ar termino paduoti atitinkamą procesinį dokumentą praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Taip pat teismas turi įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, tai yra nepriklausė nuo jo valios (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P6-198/2007).

Atsižvelgdama į paminėtas nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teisinis neišprusimas negali pateisinti termino praleidimo, nes pareiškėjas, pats neturėdamas reikiamų teisinių žinių, turėjo teisę nusisamdyti advokatą, o esant sunkiai materialinei padėčiai, turėjo teisę kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gavimo. Iš esmės pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra subjektyvios priežastys, susijusios su jo nepakankamu rūpestingumu įgyvendinant teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad terminas paduoti prašymą praleistas daugiau nei mėnesį, t. y. ženkliai, trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti yra pakankamai ilgas, kad per jį būtų galima realizuoti savo teises pačiam ar pavesti tai padaryti kitam asmeniui.

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, todėl jis laikytinas paduotu praleidus įstatymo nustatytą terminą. Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, procesą atnaujinti atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1473/2010 pagal pareiškėjo V. K. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl termino atnaujinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėRičardas Piličiauskas