- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-554/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Vytas Milius, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- S. J.
- Ieškovas
- J. A., N. N., J. N., I. D.
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. J. autopaslaugų įmonės ir R. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-444-460/2010 pagal ieškovų J. A., N. N., J. N., I. D. ieškinį atsakovui S. J. autopaslaugų įmonei ir R. J. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai J. A., N. N., J. N., I. D. ieškiniu prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų S. J. autopaslaugų įmonės ir R. J. 524 000 Lt nuostolių atlyginimo, t. y. J. A. priteisiant 2/5 dalis – 209 600 Lt, o N. N., J. N. ir I. D. priteisiant po 1/5 dalį – po 104 800 Lt. Nurodė, kad 2000 m. balandžio 19 d. atsakovas S. J. autopaslaugų įmonė sudarė paskolos sutartį su banku. Ieškovai, užtikrindami atsakovo prievolių įvykdymą pagal šią sutartį, įkeitė paskolos davėjui jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Nei S. J. autopaslaugų imonė, nei įmonės savininkas S. J. sutartu laiku neįvykdė bankui prisiimtų sutartinių prievolių, vengė bendradarbiauti su ieškovais ir paskolos davėju. Be to, įmonės savininkas S. J. ilgą laiką slapstėsi nuo ieškovų, buvo paskelbta jo paieška. Ieškovų įkeistas turtas buvo parduotas skolininko pasiūlytam pirkėjui už 225 416,27 Lt. Ieškovų nuomone, esant tokiai situacijai, jie įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į S. J. autopaslaugų imonę, šios įmonės savininką ir jo sutuoktinę R. J. Ieškovai reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindė parduoto turto rinkos verte (320 000 Lt) ir negautomis pajamomis (204 000 Lt).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė solidariai iš atsakovų S. J. autopaslaugų įmonės ir R. J. ieškovei J. A. 2/5 dalis skolos, t. y. 90 166,52 Lt, ieškovui N. N. 1/5 dalį skolos, t. y. 45 083,25 Lt, ieškovei J. N. 1/5 dalį skolos, t. y. 45 083,25 Lt, I. D. 1/5 dalį skolos, t. y. 45 083,25 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. balandžio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš atsakovo S. J. autopaslaugų įmonės priteisė ieškovei J. N. 13 Lt bylinėjimosi išlaidų ir ieškovui V. N. 40 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovės R. J. priteisė ieškovei J. N. 731 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitos ieškinio dalies netenkino. Paliko galioti iki sprendimo įvykdymo laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2009 m. birželio 2 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu S. J. autopaslaugų įmonė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinio netenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo pateiktų argumentų, nesivadovavo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais. Atsakovas savo nesutikimą su ieškinio reikalavimais dėl nuostolių priteisimo grindė tuo, kad realiai ieškovų turtas buvo įkeistas kreditoriui, siekiant užtikrinti artimo giminaičio ir sūnaus V. N. interesais gautos ir jo panaudotos paskolos grąžinimą. Ieškovai nėra pažįstami su autopaslaugų įmonės savininku S. J., todėl neaišku, kaip jie galėjo savo turtu garantuoti už nepažįstamą asmenį. Įkeičiant turtą ir jį priverstinai parduodant, ieškovų interesams atstovavo V. N., kuris pats surado pirkėją hipoteka įkeistam turtui. Dalis pagal paskolą gautų pinigų – 127 tūkst. litų 2000 m. balandžio 28 d. iš S. J. autopaslaugų įmonės buvo pervesta UAB „Savina“, 14 791, 94 Lt į V. N. ,,Maestro“ kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), ką patvirtina Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimas bei atitinkami archyviniai dokumentai. Ieškovų reikalavimai dėl patirtų nuostolių turi būti reiškiami V. N., o ne atsakovams. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad faktiškai paskolą gavo V. N. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 str. 4 d. 2 p. ir 3 p. reikalavimus dėl teismo sprendimo turinio, nes nenurodė argumentų, dėl ko atmeta atsakovo pateiktus įrodymus, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, kas lemia, jog teismo sprendimas yra neteisėtas.
Apeliaciniu skundu atsakovė R. J. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad apie sutuoktinio S. J. individualios įmonės paimtą kreditą ji nežinojo, pinigai nebuvo panaudoti šeimos interesams, tuo labiau, kad su S. J. ji faktiškai negyvena nuo 2000 m. pavasario, ji pilnai įrodė aplinkybes, numatytas Lietuvos Respublikos CK 3.109 str. 3 d., kurios šalina solidarią atsakomybę. Mano, kad ieškinio dalyką nagrinėjamu atveju sudaro ne banko paskola, o ieškovų prarasto turto vertė, t. y. ieškinys reiškiamas dėl žalos atlyginimo, todėl yra praleistas Lietuvos Respublikos CK 1.125 str. 8 d. numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Ieškovai pateikė atsiliepimus į atsakovų apeliacinius skundus ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Šį prašymą grindžia šiais argumentais:
1. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad paskolos gavėjas yra V. N. Toks aiškinimas nepagrįstas civiliniame procese leistinomis priemonėmis. Byloje nėra įrodymų, kad paskolą bankui turi grąžinti ne paskolos sutartyje nurodytas asmuo.
2. Ieškinys pareikštas Lietuvos Respublikos CK 6.90 str. 3 d. ir 4.195 str. 2 d. pagrindu, todėl teismas pagrįstai tyrė tik su ieškinio pagrindu susijusias aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. J. autopaslaugų įmonė sutartu laiku neįvykdė bankui prisiimtų sutartinių prievolių, vengė bendradarbiauti su ieškovais, pats S. J. ilgą laiką slapstėsi.
4. Teismas pagrįstai atmetė reikalavimą taikyti ieškinio senatį, nes ieškiniu ginama teisė kildinama iš ieškovų už skolininkus įvykdytas sutartines prievoles, o šiai teisei ginti yra taikomas Lietuvos Respublikos CK 1.125 str. 1 d. nustatytas 10 metų terminas.
5. Atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad S. J. individualios įmonės gautos lėšos buvo panaudotos tikslams, nesusijusiems su bendru turtu ar šeimos poreikiais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Pagal paskolos sutarties sampratą, paskolos sutartimi viena šalis perduoda kitai šaliai nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą (Lietuvos Respublikos CK 43 str. redakcija, galiojusi 2000 m.).
Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų kad 40 tūkst. USD vertės paskola tuometiniam AB „Lietuvos taupomais bankas“ turi grąžinti pagal įsipareigojimą apeliantų nurodytas asmuo V. N. Byloje nustatyta, kad 2000 m. balandžio 19 d. atsakovas S. J. autopaslaugų įmonė sudarė paskolos sutartį su AB „Lietuvos taupomasis bankas“, pagal kurią bankas suteikė šiai įmonei 40 tūkst. USD paskolą, atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti ne vėliau kaip 2001 m. kovo 28 d. Pagal 2000 m. balandžio 20 d. hipotekos sutartį minėtos paskolos sutartyje numatytų prievolių įvykdymui užtikrinti J. A., N. N., J. F., K. F. ir M. N. įkeitė jiems nuosavybės teise priklausančios parduotuvės patalpas, kurių bendras plotas 210,93 kv.m., esančias (duomenys neskelbtini), ir kiemo aikštelę. Po K. F., M. N. ir J. F. mirties ieškovėmis šioje byloje yra jų įpėdinės – J. A., J. N. ir I. D.
2000 m. spalio 24 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi įkeistam turtui uždėtas areštas, nes 2000 m. rugsėjo 18 d. AB „Lietuvos taupomasis bankas“ pranešė įkeisto turto savininkų atstovui V. N., kad paskolos gavėjas S. J. autopaslaugų įmonė nevykdo paskolos sutarties 3.7 p. numatytų įsipareigojimų mokėti 0,1 proc. delspinigius nuo negrąžintos paskolos sumos. Bankas taip pat nurodė, kad skola bus išieškoma iš paskolos garanto.
Pagal teismo 2000 m. gruodžio 1 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 251-2M, vykdant priverstinį išieškojimą, turtas buvo parduotas G. Z. už 225 416,27 Lt. 2006 m. lapkričio 24 d. Klaipėdos apylinkės teismo nutartimi gauti pinigai paskirstyti išieškotojams (b. l. 52, t. 1).
Apeliantų nurodytos aplinkybės, kad paskolos būdu gauti pinigai buvo perduoti V. N. nepaneigia atsakovų pareigos grąžinti paskolą, aplinkybės, kurios nurodo, kad paskola naudojosi minėtas asmuo, sukuria prievolinius santykius, kiek jie pagrįsti įrodymais, tarp S. J. autopaslaugų įmonės, R. J. bei V. N.
Ieškinys pareikštas Lietuvos Respublikos CK 6.90 str. 3 d. ir CK 4.195 str. 2 d. pagrindu, todėl teismas pagrįstai tyrė tik su ieškinio pagrindu susijusius įrodymus.
Kitoje civilinėje byloje pagal S. J. autopaslaugų įmonės ieškinį UAB ,,Savina“, atsakovai įrodinėja, kad gautą paskolą jie perdavė šiai įmonei, t. y. kad tarp įmonių tokiu būdu susiklostė paskoliniai santykiai (Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-309-538/2010).
Todėl apeliantų nurodytos priežastys dėl paskolos būdu gautų pinigų perleidimo kitam asmeniui ir dėl ieškovų turto įkeitimo aplinkybių galėjo būti reikšmingos šioje byloje.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad autopaslaugų įmonės savininkas S. J. vengė vykdyti pagal paskolos sutartį prisiimtus įsipareigojimus, nebendradarbiavo su ieškovais dėl įkeisto turto. Pagal pateiktą pažymą įmonės savininkas ilgą laiką slapstėsi, buvo paskelbta jo paieška (b. l. 47, t. 1). Akivaizdu, kad ieškovų turtas buvo įkeistas paskolos sutartyje numatytų prievolių užtikrinimui.
Atsakovai apeliacinės instancijos teismo prašo priimti naujus įrodymus, S. J. autopaslaugų įmonės 2000 m. balandžio 28 d. mokėjimo pavedimo Nr. 3 nuorašą ir 2000 m. balandžio 28 d. čekį Nr. 0793251, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, S. J. autopaslaugų įmonės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą, kurių pateikimo būtinybė atsirado vėliau, abejojant pirmosios instancijos teismo galimybe šiuos įrodymus įvertinti tinkamai ir nuosekliai.
Apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje pažymėta, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, tačiau apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-691/2006).
Pirmiausiai, apeliantai nenurodo, kurias teismo nustatytas aplinkybes ar ieškovų pateiktus įrodymus šie dokumentai paneigia. Atsakovams atstovavo advokatas, byloje nėra duomenų, kad minėtos dokumentų pateikimo aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo ribojamos, t. y. nėra aplinkybių, kurioms esant apeliacinės instancijos teismas gali priimti naujus įrodymus.
Be to, minėti dokumentai nepaneigia aplinkybės, kad 40 tūkst. dolerių paskola 2004 m. balandžio 19 d. buvo suteikta būtent S. J. autopaslaugų įmonei. Kaip minėta, tai, kad gauta paskola 2000 m. balandžio 28 d. buvo pervesta į kito asmens sąskaitas rodo šių asmenų tam tikrus turtinius įsipareigojimus minėtai S. J. įmonei ir nėra jokio pagrindo teigti, kad prievolė pagal paskolos sutartį kilo kitiems asmenims, o ne atsakovui.
Vienu iš pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumu apeliantai laiko, kad teismas nesiaiškino dėl kokių priežasčių ir aplinkybių ieškovai sutiko įkeisti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą ir kodėl po įkeisto turto realizavimo neteikė teismui ieškinio, nebandė kitais būdais atgauti iš atsakovo patirtus nuostolius. Minėtas apelianto argumentas nėra pagristas, nes atsakovas ne tik nevykdė bankui prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, bet ir vengė bendradarbiauti su ieškovais, kaip minėta, ilgą laiką slapstėsi, buvo paskelbta jo paieška. Ieškovai savo atsiliepime pagrįstai nurodo, kad minėtos aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant ieškovų pareikštus reikalavimus. Esminis klausimas yra, ar buvo įvykdyta prievolė, kurios įvykdymas buvo užtikrintas ieškovams priklausančio turto įkeitimu ir ar pagrįstai išieškojimas buvo nukreiptas į šį turtą. Atsakovai neįrodė, kad ieškovų turtas buvo įkeistas, siekiant užtikrinti kito asmens prievolių įvykdymą.
Nėra pagrįstas ir apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas, neatskleistas įrodymų turinys. Apeliantai iš esmės ir nepasisakė, kuo pasireiškia šio sprendimo ydingumas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos CPK 270 str. reikalavimus, teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir tinkamai pritaikė materialines bei procesines teisės normas.
Dėl R. J. apeliacinio skundo
Apeliantė nurodo, kad ji nežinojo apie S. J. paimtą kreditą, kuris nebuvo panaudotas individualios įmonės reikmėms. Be to, ji su atsakovu S. J. faktiškai negyvena nuo 2000 m. pavasario, šios nurodytos aplinkybės šalina jos, kaip S. J. sutuoktinės, solidariąją atsakomybę. Šiems teiginiams pagrįsti atsakovė įrodymų nepateikė, yra nepaneigtos ieškovų nurodytos aplinkybės, kad paimta iš banko paskola nebuvo panaudota pagal paskirtį, paskolos paėmimo metu R. J. nedirbo, gyveno iš atsakovo įmonės pajamų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos individualių įmonių 2003 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-1805 8 str. 2 dalimi, individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Laikydamas, kad įsipareigojimai kreditoriams priklauso abiems sutuoktiniams, teismas pagrįstai vadovavosi minėto įstatymo 8 str. 4 d. nuostata, kad individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip. Dėl šių priežasčių R. J. pagrįstai įtraukta į šią civilinę bylą solidariąja atsakove.
Apeliantė mano, kad ieškovai praleido Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. nustatytą trijų metų ieškinio senaties terminą, nes ieškinys reiškiamas dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje pareikštam ieškinio reikalavimui galioja bendrosios CK 1.125 str. 1 d. nustatytas 10 metų ieškino senaties terminas, nes ieškiniu ginama teisė kildinama iš ieškovų už atsakovus (skolininkus) įvykdytas sutarties prievoles. Jeigu įkeisto daikto savininkas įvykdė skolininko įsipareigojimą arba jeigu jo daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytinių, jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos (Lietuvos Respublikos CK 4.195 str.). Be to, civilinė byla yra iškelta 2009 m. balandžio 15 d. (b. l. 2, t. 1) nepraėjus trejiems metams nuo Klaipėdos m. apylinkės teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria teismas paskirstė lėšas – kreditoriui AB ,,Habsabankas“ priteisė skolos ir išieškojimo išlaidų atlyginimą (b. l. 52, t. 1). Apeliantė R. J. nurodo, kad S. J. įmonė yra likviduojama, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 13 str. 4 d. 3 p., kol įmonė nėra likviduota, ji atsako už prisiimtas prievoles. Individualios įmonės savininkas atsako už įmonės prievoles, jeigu joms vykdyti nepakanka įmonės turto.
Kiti apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.