- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-08-31
- Bylos Nr.
- P-248-64-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Algirdas Taminskas
- Kategorijos
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Generalinės prokuratūros prašymą atnaujinti procesą N. D. administracinio teisės pažeidimo byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr.N3 - 1453 - 05).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Generalinė prokuratūra 2005 m. balandžio 28 d. nutarimu nutarė iškelti dienraščio „Respublika“, leidžiamo rusų kalba, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojai N. D. administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalį dėl spaudinių, t. y. dienraščio „Respublika“, leidžiamo rusų kalba, 2004 m. vasario 25 d. Nr.37(2093) ir 2004 m. kovo 1 d. Nr.40(2096), propaguojančių nacionalinę, rasinę ir religinę nesantaiką, gaminimo ir platinimo.
Administracinėn atsakomybėn traukiama N. D. prašė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti. Nurodė, kad ji dirba dienraščio „Respublika“, leidžiamo rusų kalba, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja. Laikotarpiu nuo 2004 m. vasario 24 d. iki 2004 m. kovo l d., vyriausiojo redaktoriaus A. K. atostogų metu, ji pavadavo vyriausiąjį redaktorių. Tuo metu buvo pradėtas spausdinti V. T. rašinių ciklas „Kas valdo pasaulį?“, kuris buvo verčiamas į rusų kalbą ir spausdinamas dienraštyje, leidžiamame rusų kalba. Vyriausiojo redaktoriaus pavadavimo metu ji pasirašė spausdinimui ir perdavė leidybai V. T. straipsnį dienraščio 36-ajame, 37-ajame ir 40-ąjame numeriuose. N. D. teigimu, ji nemanė, kad minėti straipsniai ir iliustracija skatina nacionalinę nesantaiką ar gali ką nors įžeisti. Šiuose straipsniuose ji neįžvelgė jokio antisemitizmo. Pažymėjo, kad, imant atskiras straipsnių frazes, jas galima interpretuoti kaip norima, todėl jos ir buvo interpretuotos kaip kas jas norėjo suprasti. Nurodė, kad, pasirašydama straipsnį spausdinimui ir leidybai, ji turi teisę jį pakoreguoti, jei mano, kad straipsnis netinkamas. Tačiau šiuo atveju ji jokios nacionalinės nesantaikos kurstymo, žydų tautos įžeidimo neįžvelgė. Dėl R.Valeikio vaizdinės iliustracijos kokių nors abejonių nekilo, nes tai yra nieko neįžeidžianti, labai abstrakti, be kokio nors prierašo karikatūra. N. D. nuomone, nei Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio, nei Visuomenės informavimo įstatymo ji nepažeidė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto antrasis apylinkės teismas 2005 m. birželio 10 d. nutarimu nutarė skirti N. D. pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalį administracinę nuobaudą - 1000 Lt baudą.
Teismas nurodė, kad nors N. D. kaltės dėl jai inkriminuojamo teisės pažeidimo nepripažino, jos kaltė įrodyta liudytojo S. A. parodymais, rašytine administracinės bylos medžiaga. Kaip matyti iš Specialistų komisijos 2004 m. liepos 15 d. išvados, specialistų komisijai atlikus N. D. perduotų spausdinimui ir leidybai publikacijų dienraščiuose „Respublika“, leidžiamuose rusų kalba, Nr.36, Nr.37, Nr.40 bei iliustracijos Nr.37 tyrimą, nustatyta, kad dienraštyje „Respublika“ Nr.36 (2092) publikuoto V. T. straipsnio „Kas valdo pasaulį? (2)“ tekste žydai tapatinami su viena socialine padėtimi, t. y. valdymu, todėl galima tvirtinti, kad tuo yra skatinama neapykanta jiems dėl jų dominuojančios socialinės padėties. Dienraštyje „Respublika“ Nr.37 (2093) publikuoto V. T. straipsnio „Kas valdo pasaulį? (3)“ tekste skatinama neapykanta žydų ir gėjų grupėms bei joms priklausantiems atskiriems asmenims ir kurstoma diskriminuoti žydų tautybės asmenis dėl jų tautybės, primetant jiems kolektyvinę atsakomybę, taip pat iliustracijoje skatinama neapykanta žydams ir gėjams. Dienraštyje „Respublika“ Nr.40 (2096) publikuotoje skiltyje „Vienu žodžiu“ paskelbtas teiginys „Alperavičiui: kodėl žydų bendruomenė neatsiriboja nuo banditų ir leidžia jiems dangstyti nusikaltimus holokausto vardu“ skatina neapykantą žydų bendruomenei ir atskiriems žydų tautybės asmenims. Teismas nurodė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo, galiojusio pažeidimo padarymo metu, 23 straipsnio 7 dalį kiekvienas viešosios informacijos rengėjas ar jo dalyvis turi paskirti asmenį (vyriausiąjį redaktorių, redaktorių, laidos vedėją), kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį. Teismas nurodė, kad N. D., laikinai eidama dienraščio vyriausiojo redaktoriaus pareigas (vyriausiojo redaktoriaus pavadavimo metu), buvo atsakinga už leidžiamo dienraščio turinį, t.y. ji turėjo galimybę pasirinkti atskirus straipsnius iš lietuvių kalba leidžiamo dienraščio „Respublika“ ir, pasirašiusi spausdinimui bei leidybai, juos publikuoti rusų kalba leidžiamame „Respublikos“ dienraštyje. Tokiu būdu ji, būdama atsakinga darbuotoja, turėjo pareigą vertinti spausdinamų straipsnių turinį jų atitikimo Visuomenės informavimo įstatyme nustatytiems reikalavimams viešajai informacijai aspektu, numanydama, kad gali kilti žalingos pasekmės. Ji to nepadarė, todėl dėl neatsargumo įvykdė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalyje, ir yra baustina.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patraukta N. D. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 10 d. nutarimą panaikinti ir administracinę teiseną nutraukti, nesant pažeidimo įvykio ir sudėties.
Apeliantė nurodė, kad teismo nutarimas yra priimtas, pažeidžiant procesines ir materialines teisės normas. Teismas neteisingai nustatė inkriminuoto teisės pažeidimo objektą ir objektyviąją pusę. Nurodė, kad per visuomenės informavimo priemones teikiama viešoji informacija negali būti Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnyje numatyto pažeidimo objektas. Šio pažeidimo objektas teoriškai galėtų būti nebent žurnalisto kūrinys, o nagrinėjamu atveju - žurnalisto V. T. rašiniai (straipsniai). Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo objektyvioji pusė - informavimo produkcijos gaminimas, laikymas, turint tikslą platinti, platinimas arba viešas demonstravimas. Tuo tarpu apeliantė tokių veiksmų neatliko, nes laikraštį spausdino spaustuvė, o jį platino platinimo tarnyba. Apeliantės nuomone, ji nėra inkriminuoto teisės pažeidimo subjektas, teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl ji turėtų atsakyti pagal jai inkriminuotą straipsnį. Apeliantė nurodė, kad nors ji pavadavo dienraščio redaktorių, tačiau ji nėra atsakingas už leidžiamo dienraščio turinį asmuo, nes tai neįeina į jos darbines pareigas. Už dienraščio turinyje esančią viešą informaciją yra atsakinga redakcija kaip kolegialus organas. Apeliantė nurodė, kad ji nesutinka, jog dienraštyje buvo propaguojama nacionalinė, rasinė ar religinė nesantaika. Teismas nepagrįstai tokią išvadą grindžia nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais bei specialistų komisijos išvada. Liudytojų parodymuose išsakyti publikacijų vertinimai yra grindžiami tik vidiniu kiekvieno iš apklaustųjų įsitikinimu, manymu, nepagrįstu jokiais konkrečiais faktiniais duomenimis, todėl negali būti pagrindas ne tik baudžiamajai, bet ir administracinei atsakomybei atsirasti. Liudytojų parodymai byloje turėtų būti vertinami kritiškai. Taip pat negalima vienareikšmiškai sutikti ir su specialistų komisijos išvadomis. Specialistų komisija minėtų publikacijų turinio (teksto, teiginių), antraščių ir iliustracijų, jų visumos vertinimą atliko, kaip nurodyta išvados įžanginėje dalyje, vadovaudamasi Lygių galimybių įstatyme apibrėžta diskriminacijos samprata, tyčiojimąsi ir niekinimą vertindama kaip priekabiavimo formą. Toks pasirinktas publikacijų vertinimo pagrindas leidžia teigti, kad specialistų komisijos išvados paremtos tik minėtojo įstatymo sąvokų nuostatomis, todėl negali būti pakankamas pagrindas administracinei atsakomybei atsirasti.
Atsiliepimas
Generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė N. D. apeliacinio skundo netenkinti.
Generalinė prokuratūra nurodė, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektas yra nustatyta valdymo tvarka. Savo veiksmais apeliantė ir pasikėsino į nustatytą valdymo tvarką. Generalinė prokuratūra nurodė, kad būtent laikraščio redakcija, o ne spaustuvė, kaip teigė apeliantė, pagamina konkretų laikraščio (dienraščio) numerį, sumaketuoja jį ir būtent vyriausiasis redaktorius ar redaktorius arba tuo metu juos pavaduojantis asmuo savo parašu patvirtina galutinį laikraščio maketą, prisiimdamas visą atsakomybę, už jame esančią ir būsiančią publikuota viešąją informaciją ir konkretų jos turinį ir leidžia tokį gaminį paversti spaudiniais, platinamais viešai. Apeliantės teiginys, kad ji, laikinai eidama dienraščio vyriausiojo redaktoriaus pareigas, nebuvo atsakinga už dienraščio turinį, prieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo 23 straipsnio 7 daliai. Generalinė prokuratūra nurodė, kad teismas nutarime pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, gautais ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat jo metu gauta specialistų komisijos išvada. Specialistai konstatavo, kad išleistame rusų kalba dienraštyje „Respublika“ Nr.36 (2092) publikuoto V. T. straipsnio „Kas valdo pasaulį? (2)“ paantraštėje ir iliustracijoje neįžvelgta tiesioginio tyčiojimosi, niekinimo ir skatinimo diskriminuoti, tačiau tekste žydai tapatinami su viena socialine padėtimi, t. y. valdymu, todėl galima tvirtinti, kad tuo yra skatinama jiems neapykanta dėl jų dominuojančios socialinės padėties. Tuo tarpu dėl publikacijų dienraščio „Respublika“, leidžiamo rusų kalba, Nr.37 (2093) bei Nr.40 (2096) specialistų komisija pateikė kategoriškas išvadas, kad išleistame rusų kalba dienraštyje „Respublika“ Nr.37 (2093) publikuoto V. T. straipsnio „Kas valdo pasaulį? (3)“ antraštėse neįžvelgiama neapykantos žydams ir gėjams skatinimo, iliustracijoje skatinama neapykanta žydams ir gėjams, o straipsnio tekste skatinama neapykanta šioms grupėms bei joms priklausantiems atskiriems asmenims ir kurstoma diskriminuoti žydų tautybės asmenis dėl jų tautybės, primetant jiems kolektyvinę atsakomybę. Specialistų komisija dėl šio dienraščio Nr.40 (2096) skiltyje „Vienu žodžiu“ paskelbto teiginio „Alperavičiui: kodėl žydų bendruomenė neatsiriboja nuo banditų ir leidžia jiems dangstyti nusikaltimus holokausto vardu“ taip pat kategoriškai konstatavo, kad šis teiginys skatina neapykantą žydų bendruomenei ir atskiriems žydų tautybės asmenims. Generalinė prokuratūra nurodė, kad pastarosios dvi kategoriško pobūdžio specialistų komisijos išvados, atsižvelgiant ir į kitus byloje surinktus įrodymus, jų visetą, buvo pakankamas pagrindas patraukti N. D. administracinėn atsakomybėn.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimu N. D. apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 10 d. nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė.
Teismas nurodė, kad N. D. piniginė bauda paskirta už Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, administracinė byla iškelta prokuroro 2005 m. balandžio 28 d. nutarimu, o baudžiamojoje byloje prokuroro 2005 m. balandžio 15 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas N. D. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalyje, padarymo nutrauktas, paaiškėjus, kad nebuvo padaryta veika, kuria ji įtariama. Palyginus Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalį ir Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalį, akivaizdu, kad šiomis teisės normomis yra draudžiama panaši veika. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos Nr.01-2-020-04 medžiagos, N. D. buvo įteiktas 2005 m. kovo 24 d. pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš šio procesinio dokumento turinio, jame yra nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės), kurios padarymu yra įtariama N. D.. 2005 m. balandžio 28 d. nutarime prokuroras, vykdydamas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 259 straipsnio 1 dalį, 262 straipsnio 8 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, nurodė administracinio teisės pažeidimo padarymo vietą, laiką ir esmę. Palyginus šių dviejų dokumentų turinį, akivaizdu, kad juose aprašyta nusikalstama veika ir administracinio teisės pažeidimo esmė yra beveik vienodos. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teismui patikrinti, ar šioje byloje nebuvo pažeistas teisės principas, nustatantis, kad niekas negali būti persekiojamas ir baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą, už kurio padarymą jis jau buvo nubaustas pagal įstatymą arba išteisintas. Teismas nurodė, kad taisyklė non bis in idem (asmuo už tą patį nusikaltimą negali būti dukart baudžiamas) yra bendrasis teisės principas, būdingas visoms teisinėms sistemoms, pripažįstančioms ir gerbiančioms pagrindines asmens teisės. Šis bendrasis teisės principas yra išreikštas įvairiuose teisės šaltiniuose, iš kurių šiai bylai spręsti reikšmingiausi yra Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, nustatanti, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr.7 4 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Teismas, spręsdamas dėl šio teisės principo taikymo šioje byloje, atsižvelgia į Konvencijos taikymo praktiką ir ypatingai į non bis in idem principo aiškinimo taisykles, paskelbtas Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtose bylose: Konvencijos protokolo Nr.7 4 straipsnis neapsiriboja teise nebūti nubaustam du kartus, bet apima ir teisę nebūti persekiojamam du kartus (Franz Fischer prieš Austriją, 2001 m. gegužės 29 d., § 29); Konvencijos protokolo Nr.7 4 straipsnio tikslas yra uždrausti baudžiamojo proceso, kuris buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, pakartojimą (Gradinger prieš Austriją, 1995 m. spalio 23 d., § 53, Franz Fischer prieš Austriją, 2001 m. gegužės 29 d., § 22, Sailer prieš Austriją, 2002 m. birželio 6 d., § 23). Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašią ir su šia byla susijusią administracinio teisės pažeidimo bylą Nr.N3-1603-05 konstatavo, jog gramatinis ir loginis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalies ir Baudžiamojo kodekso 170 straipsnių 1 dalies teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad šios teisės normos numato administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už veikas, kurių kai kurie esminiai požymiai sutampa. Tai, kad teisės normų redakcijos gramatine konstrukcija iš dalies skiriasi, kad iš dalies nesutampa priešiškumo asmenims dėl seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, tikėjimo skatinimo būdai, neturi reikšmės Konvencijos protokolo Nr.7 4 straipsnio taikymui šioje byloje, kadangi Konvencijos protokolo Nr.7 4 straipsnio vienas pagrindinių tikslų yra suteikti asmeniui teisinio tikrumo garantijas, kad jis nebus pakartotinai persekiojamas baudžiamąja tvarka (Konvencijos taikymo prasme) dėl vienos aiškiai išreikštos veikos, kuri teisinio kvalifikavimo metu dirbtinai suskaidoma į dvi, pakeičiant kai kuriuos kvalifikuojančius požymius. Teismas nurodė, kad, be to, tiek baudžiamoji byla, tiek administracinė byla buvo iškeltos dėl to paties pažeidimo fakto, t. y. laikotarpyje dienraštyje „Respublika“ rusų kalba publikuotų tų pačių straipsnių. Tiek baudžiamojoje byloje, tiek administracinėje byloje N. D. yra kaltinama padarymu iš esmės vienodų veiksmų, kurių apibūdinimas pranešime apie įtarimą padarius nusikalstamą ir nutarime iškelti administracinę bylą dažnai sutampa pažodžiui. Be to, baudžiamoje byloje, t. y. viename prokuroro nutarimu jau užbaigtame baudžiamajame procese, N. D. atžvilgiu yra konstatuota daug aplinkybių, turinčių esminę reikšmę antrame procese dėl to paties pažeidimo fakto, t. y. konstatuota, kad, atlikus tyrimo veiksmus, nėra gauta duomenų, kad straipsnių autorius sąmoningai veikė, siekė ir norėjo tyčiotis iš žydų tautinės bei netradicinės seksualinės orientacijos (gėjų) žmonių grupių, joms priskiriamų atskirų asmenų, niekinti juos, skatinti neapykantą jiems ar kurstyti juos diskriminuoti dėl jų priklausymo šioms grupėms; nėra gauta duomenų, kad straipsnių autoriaus veiksmai buvo tyčiniai; autoriaus publikacijose reiškiama subjektyvi, asmeninį autoriaus požiūrį į kai kuriuos faktus atspindinti nuomonė, sąlygota jo asmeninės patirties, subjektyvių vertinimų, išgyvenimų; autoriaus tekstai, jų antraštės, paantraštės ir teiginiai yra autoriaus subjektyvaus asmeninio vertinimo mintys, klausiamojo, retorinio pobūdžio teiginiai, nereiškiantys jų neginčijamumo, jie skirti ne pasityčioti, paniekinti ar kurstyti diskriminuoti žydus ir gėjus, o netiesiogiai, netradicine forma provokuoja diskusijas visuomenėje apie korupcijos apraiškas ir įsišaknijimą Lietuvoje. Akivaizdu, kad, valstybei taip vertinant straipsnių autoriaus veiksmus, nėra protinga reikalauti, kad dienraščio redaktorė vertintų autoriaus veiksmus priešingai, t. y. kaip tyčinį propagavimą nacionalinės, rasinės ar religinės nesantaikos, ir suvoktų, kad, prisidėdama prie straipsnių spausdinimo, ji savo veiksmais padaro pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalyje. Iš šio straipsnio dispozicijos seka, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, kas turi būti byloje įrodyta. Teismas nurodė, kad 2005 m. balandžio 15 d. prokuroro nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalį N. D. atžvilgiu. Šiuo nutarimu N. D. vienas baudžiamasis persekiojimas pasibaigė. Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje vykdomas pakartotinis N. D. baudžiamasis (Konvencijos taikymo prasme) persekiojimas dėl to paties pažeidimo fakto, iš esmės identiškai kaip jau pasibaigusiame baudžiamajame procese formuluojant kaltinimus, o veikos teisinė kvalifikacija abejuose procesuose sutampa esminiais atskirų teisės pažeidimų sudėčių elementais. Pasibaigusiame baudžiamajame procese atsakomybėn traukiamam asmeniui jau palankiai konstatuota daug administracinio teisės pažeidimo byloje nustatinėtinų aplinkybių. Teismas nurodė, kad 2005 m. balandžio 15 d. prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą N. D. atžvilgiu daro administracinio teisės pažeidimo procesą šioje byloje negalimu. Kadangi administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo teisme metu prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą N. D. atžvilgiu nebuvo panaikintas, pirmosios instancijos teismas, nubausdamas apeliantę, pažeidė non bis in idem principą, draudžiantį antrą kartą vykdyti persekiojimą už vieną ir tą patį teisės pažeidimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama.
Generalinė prokuratūra prašo atnaujinti procesą šioje byloje.
Generalinė prokuratūra nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas šiais pagrindais: 1) byloje yra akivaizdūs įrodymai, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėto nutarimo priėmimui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas); 2) būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas). Generalinė prokuratūra nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija padarė esminį administracinės teisės normų pažeidimą. Klaidingai interpretuodama baudžiamosios, administracinės teisės bei tarptautinės teisės akto (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos) normas, teisėjų kolegija padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, kurios turėjo įtakos priimant neteisėtą teismo nutarimą šioje administracinėje byloje. Generalinė prokuratūra nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarimo konstatuojamoje dalyje, lygindamas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalyje ir Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas bei remdamasis gramatiniu ir loginiu teisės normų aiškinimu, padarė nepagrįstą išvadą, kad jomis yra draudžiama panaši veika, kurios esminiai požymiai iš esmės sutampa. Darydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi objektyviais motyvais nepagrįstu vertinimu, kad pagal pranešimo apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalyje, ir prokuroro nutarimo iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą turinį šiuose procesiniuose dokumentuose aprašyta nusikalstama veika ir administracinio teisės pažeidimo esmė iš esmės yra identiškos. Generalinė prokuratūra nurodo, kad vienas esminių šių teisės pažeidimų objektyviosios pusės skirtumų yra tas, kad Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalyje nėra išreikštas nusikalstamos veikos dalykas, tačiau jis ir nėra esminis elementas baudžiamajai atsakomybei pagal šią normą atsirasti. Tuo tarpu esminis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo objektyviosios pusės elementas yra būtent šio pažeidimo dalykas (informavimo produkcija, spaudiniai, propaguojantys nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką), be kurio subjekto veiksmai negali užtraukti jam administracinės atsakomybės. Generalinė prokuratūra nurodo, kad dalyko buvimas N. D. administracinio teisės pažeidimo byloje yra įrodytas objektyviais duomenimis ir patvirtintas apylinkės teismo nutarimu. Generalinė prokuratūra nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialinės teisės pažeidimą, taikydamas ir aiškindamas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalies ir Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalies normas, todėl nepagrįstai ir neteisingai minėtas normas įvertino kaip sutampančias pagal esminius sudėčių elementus. Toks netinkamas teismo įvertinimas yra laikytinas esminiu materialinės (baudžiamosios ir administracinės) teisės normų pažeidimu, padarytu jas taikant, kuris turėjo esminę įtaką galutiniam teismo sprendimui šioje byloje. Generalinė prokuratūra nurodo, kad asmens nubaudimas ar jo persekiojimas yra draudžiami Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnio taikymo prasme tik tuomet, kai už teisės pažeidimą asmuo buvo nubaustas arba baudžiamasis procesas jo atžvilgiu buvo pabaigtas galutiniu sprendimu. Šiuo atveju prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą atžvilgiu negali būti vertinamas kaip galutinis procesinis sprendimas. Galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje galėjo būti tik apylinkės teismo nutartis dėl minėto prokuroro nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo arba teismo nuosprendis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, neteisingai interpretuodama ir vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, netinkamai aiškino ir taikė Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnio 1 dalies normas ir tai galėjo nulemti nepagrįsto ir neteisingo nutarimo šioje byloje priėmimą. Generalinė prokuratūra nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija priimtame nutarime kai kurias faktines ir teisines bylos aplinkybes vertino priešingai nei ankstesnėje praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr.N(12)-537-05, konstatavo, kad, nutraukus ikiteisminį tyrimą Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, yra galimas asmens patraukimas administracinėn atsakomybėn, tačiau tik tuo atveju, kai, nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių nebuvimo, gali būti konstatuota, jog veikoje, dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Šios teismo išvados atitinka Administracinių teisės pažeidimų kodekso 9 straipsnio 2 dalies nuostatas ir neprieštarauja Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsniui, o prokuroras, nutraukęs N. D. atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl nepadarytos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalyje, ir nustatęs jos veiksmuose Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo požymius bei iškėlęs administracinio teisės pažeidimo bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
savo prašymą Generalinė prokuratūra grindžia dviem proceso atnaujinimo pagrindais, nurodytais Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje: 1) kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas); 2) kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas). Teisėjų kolegija pasisakys atskirai dėl kiekvieno iš nurodytų pagrindų.
Dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas)
Teisėjų kolegija pažymi, kad išnagrinėjus bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinio teisės pažeidimo bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo momento, yra galutinis, neskundžiamas ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 145 straipsnis, 14 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas užbaigtoje administracinio teisės pažeidimo byloje yra išimtinė galimybė, suteikiama tik esant Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis, arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais. Kadangi, įsiteisėjus teismo sprendimui, procesas administracinėje byloje laikomas baigtu, Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato galimybės, vien tik siekiant dar kartą ištirti bei įvertinti bylos įrodymus ar proceso šalių argumentus, nagrinėtus pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme, atnaujinti procesą. Todėl proceso atnaujinimo klausimą sprendžianti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl tų pareiškėjo argumentų, kurių pripažinimas galėtų lemti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtame nutarime yra padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutarimą. Pažymėtina, kad, siekiant atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Todėl, nustačius, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomi pažeidimai negalėjo turėti įtakos bylos išsprendimo rezultatui, procesas negali būti atnaujinamas.
Generalinė prokuratūra esminį materialinės teisės normų pažeidimą iš esmės grindžia dviem argumentais: Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnyje ir Baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje nurodytų veikų skirtumais bei netinkamu prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą pobūdžio vertinimu.
Prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas N. D. atžvilgiu nutrauktas, ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kad nebuvo padaryta veika, kuria ji buvo įtariama. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime padaryta išvada, kad viename prokuroro nutarimu jau užbaigtame baudžiamajame procese N. D. atžvilgiu yra konstatuota daug aplinkybių, turinčių esminę reikšmę antrame procese dėl to paties pažeidimo fakto, t. y. konstatuota, kad, atlikus tyrimo veiksmus, nėra gauta duomenų, kad straipsnių autorius sąmoningai veikė, siekė ir norėjo tyčiotis iš žydų tautinės bei netradicinės seksualinės orientacijos (gėjų) žmonių grupių, joms priskiriamų atskirų asmenų, niekinti juos, skatinti neapykantą jiems ar kurstyti juos diskriminuoti dėl jų priklausymo šioms grupėms; nėra gauta duomenų, kad straipsnių autoriaus veiksmai buvo tyčiniai; straipsnių autoriaus publikacijose reiškiama subjektyvi, asmeninį autoriaus požiūrį į kai kuriuos faktus atspindinti nuomonė, sąlygota jo asmeninės patirties, subjektyvių vertinimų, išgyvenimų; straipsnių autoriaus tekstai, jų antraštės, paantraštės ir teiginiai yra autoriaus subjektyvaus asmeninio vertinimo mintys, klausiamojo, retorinio pobūdžio teiginiai, nereiškiantys jų neginčijamumo, jie skirti ne pasityčioti, paniekinti ar kurstyti diskriminuoti žydus ir gėjus, o netiesiogiai, netradicine forma provokuoja diskusijas visuomenėje apie korupcijos apraiškas ir įsišaknijimą Lietuvoje. Atsižvelgdama į tai, kaip valstybės institucijos įvertino straipsnių autoriaus veiksmus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime pažymėjo, kad nėra protinga reikalauti, kad dienraščio redaktorė vertintų autoriaus veiksmus priešingai, t. y. kaip tyčinį propagavimą nacionalinės, rasinės ar religinės nesantaikos, ir suvoktų, kad ji, prisidėdama prie straipsnių spausdinimo, savo veiksmais padaro pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalyje. Be to, Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime pabrėžta, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia.
Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla N. D. atžvilgiu nutraukta, nenustačius jos tyčios, kuri yra būtinas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio l dalyje nurodyto pažeidimo sudėties elementas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatuota, kad administracinio teisės pažeidimo byloje vykdomas pakartotinis N. D. baudžiamasis (Konvencijos taikymo prasme) persekiojimas dėl to paties pažeidimo fakto, iš esmės identiškai kaip jau pasibaigusiame baudžiamajame procese formuluojant kaltinimus, o jos veikos teisinė kvalifikacija abiejuose procesuose sutampa esminiais atskirų teisės pažeidimų sudėčių elementais.
Generalinės prokuratūros prašyme atnaujinti procesą nurodomi argumentai, susiję su Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnyje ir Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų skirtumais. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė ne vien dėl non bis in idem principo pažeidimo, bet ir nenustatęs N. D. veikoje subjektyviojo elemento – tyčios dėl Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio l dalyje nurodyto pažeidimo. Argumentai, galintys paneigti pastarąją Vyriausiojo administracinio teismo išvadą, pareiškime dėl proceso atnaujinimo nėra nurodomi. Todėl, net ir padarius išvadą, kad N. D. galėjo būti traukiama administracinėn atsakomybėn pagal 214(12) straipsnio 1 dalį, tai nepaneigtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimo konstatavimo, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikoje nebuvo administracinio teisės pažeidimo sudėties. Taigi, pareiškėjo nurodomas galimas materialinės teisės normų pažeidimas negalėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutarimą, o tai yra būtina sąlyga atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Atsižvelgiant į tai, kad 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimu administracinė byla nutraukta, nenustačius tyčios, o Generalinės prokuratūros prašymo atnaujinti procesą argumentai yra susiję su galimu materialinės teisės normų pažeidimu, aiškinant Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnį ir Baudžiamojo kodekso 170 straipsnių santykį, atnaujinti procesą administracinėje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atsisakytina.
Dėl būtinumo užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas)
Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą Generalinė prokuratūra grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr.N(12)-537-05. Šioje nutartyje nurodyta, kad, nutraukus ikiteisminį tyrimą Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, yra galimas asmens patraukimas administracinėn atsakomybėn, tačiau tik tuo atveju, kai, nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių nebuvimo, gali būti konstatuota, jog veikoje, dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Generalinės prokuratūros teigimu, prokuroras šiuo atveju, nutraukęs pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl nepadarytos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalyje, ir nustatęs Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo požymius bei iškėlęs administracinio teisės pažeidimo bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.
Sprendžiant dėl proceso atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, reikia įvertinti galimai skirtingo teisės aiškinimo įtaką teisingo sprendimo byloje priėmimui. Iš esmės teisingas teismo sprendimas neturi būti naikinamas vien formaliais pagrindais. Tai ypač pasakytina apie proceso atnaujinimo institutą, esantį išimtine teisėtumo administraciniuose teisiniuose santykiuose užtikrinimo forma. Todėl procesas siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
Pareiškėjo nurodomas nukrypimas nuo administracinėje byloje Nr.N(12)-537-05 suformuotos teismų praktikos Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimu pasireiškia galimai netinkamu asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn vertinimu, po to, kai jo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Bylą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje jau yra konstatavusi, kad administracinio teisės pažeidimo byla N. D. atžvilgiu nutraukta, nenustačius jos veikoje kaltės Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12) straipsnio 1 dalyje nurodyto pažeidimo padarymu. Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 250 straipsnio 1 punktą administracinio teisės pažeidimo bylos teisena turi būti nutraukta, kai nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar N. D. patraukimas administracinėn atsakomybėn būtų susijęs su non bis in idem principo pažeidimu, ar nebūtų, tai neturėtų įtakos administracinio teisės pažeidimo bylos išsprendimo rezultatui.
Procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu atnaujinti atsisakytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsisakyti atnaujinti procesą pagal Generalinės prokuratūros prašymą dėl proceso atnaujinimo N. D. administracinio teisės pažeidimo byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr.N3 - 1453 - 05).
Nutartis neskundžiama.