Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės, Gintauto Koriagino, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. N. ir S. S. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-48-151/2010 pagal ieškovės J. D. ieškinį dėl servituto nustatymo atsakovams V. N., A. N., S. S., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1) 2002 m. liepos 22 d. surašytas Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų paženklinimo aktas, kurio 10.2, 10.3 p. nurodoma, jog nėra nustatyta servitutų (su šiuo aktu ieškovė nebuvo supažindinta, jo teisinė reikšmė ir pasekmės jai nebuvo išaiškintos).

2) 2003 m. spalio 17 d. Kauno apskrities Viršininko įsakymu Nr. 02-01-6689 nutarta parduoti S. S. ir A. N. bendrosios dalinės nuosavybės teise 1367 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

3) 2003 m. kovo 3 d. Valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 1465, patvirtinta Kauno raj. Notarų biuro notarės R. B. ir tos pačios dienos perdavimo-priėmimo aktu Nr. 94 sklypo 0,0601 dalys parduotos A. N. ir A. N. perėmusi nuosavybėn parduotą žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

4) 2003 m. lapkričio 30 d. Valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 4VJ-20687, patvirtinta Kauno m. 4-ojo Notarų biuro notarės V. Jarienės, ir tos pačios dienos perdavimo-priėmimo aktu Nr. 857, sklypo 0,0766 ha parduota S. S. ir S. S. perėmusi nuosavybėn parduotą žemės sklypą.

Kaip matyti iš VĮ Registrų Centro Kauno filialo nekilnojamojo turto Centrinio duomenų banko išrašo, A. N. pagal 2007 m. gegužės 24 d. sutartį Nr. 2-5517 savo nuosavybės teises į dalį sklypo perdavusi V. N.. Ieškovė mano, kad parduodant žemės sklypus atsakovams turėjo nustatyti servitutą, tačiau to nepadarė. Apie atsakovų ketinimą pirkti žemės sklypą ieškovės neinformavo, todėl buvo suvaržyta jos teisė išreikšti poreikį dėl servituto. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paženklinimo akto nepasirašė, jį be ieškovės žinios ir sutikimo, be jos įgaliojimo pasirašė marti, kuri nėra turto savininkė. Taip pat ieškovė prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad nei ieškovas, nei atsakovas nepateikė teismui pakankamai tiek ieškinį, tiek ir atsikirtimus pagrindžiančių įrodymų. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo žemėje nėra galimybių įrengti įvažiavimą, atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad tokia galimybė yra ir/ar išlaidos keliui įrengti nėra neprotingai didelės. Kadangi šalių nurodytos aplinkybės dėl naudojimosi įvažiavimu yra prieštaringos, teismas nustatė, kad atsakovas iki tvoros užtvėrimo pravažiavimu naudojosi. Teismas tokią išvadą daro remdamasis nuotrauka (1 t. b. l. 50), 1982-03-31 pateiktos sutarties 4 p., kuriame pardavėjas S. N. (atsakovo V. N. tėvas) numatė, kad pirkėjas A. M. naudosis įvažiavimu į kiemą ir kiemo įrenginiais, išrašu iš inventorinės bylos, kur 1992 m. yra numatytas bendras pravažiavimas bei 1996-03-05 pateiktu situacijos planu (projekto korektūra). Kadangi nei viena iš šalių nepateikė įrodymų, kad galima įrengti per ieškovo valdą pravažiavimą bei kokio dydžio išlaidų tai pareikalautų, teismas vadovavosi Statybos techniniu reglamentu Nr. 2.02.01:2004, „Gyvenamieji pastatai“, CK 4.119 str. 2 dalimi, byloje pateiktomis nuotraukomis (1 t. b. l. 50, trečia nuotrauka, b. l 137, 138), bei prie antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo pridėta medžiaga, t. y. nuotraukomis (2 t. b. l. 7-9) bei pateikto žemės sklypo planu ir nustatė, kad atsakovas V. N. bylos nagrinėjimo metu, nelaukdamas teismo sprendimo, užtvėrė tvorą nesudarydamas ieškovui galimybės privažiuoti prie ūkinės patalpos 31 lp, tuo parodydamas nepagarbą proceso dalyviams bei teismui. Be to pateiktos nuotraukos bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas gal ir įrodo, kad ieškovo valdoje galima įrengti įvažiavimą. Teismas laikė, kad padarius trijų metrų pravažiavimą ieškovas privažiuos prie ūkinio pastato 3Ilp, tačiau iškėlė abejonę dėl šios galimybės be papildomų investicijų, t. y. dalinai neužpylus kūdros įvažiuoti į ūkinį pastatą ir iš jo išvažiuoti, nes įvažiuoti ir išvažiuoti reikia 90 laipsnių kampu. Be to atsakovas pastatydamas tvorą apsunkino įvažiavimą ir į ūkinį pastatą 411 p, t. y. patalpos vartai atsidaro tik dalinai (1 t. b. l. 137, trečia nuotrauka). Norint įvažiuoti į patalpą reikės dalinai užpilti kūdrą, o tuo pačiu ir griauti sienas, mūryti sienas, perstatyti vartus, todėl teismas vertino, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

Teismas taip pat atsižvelgė ir į teisėtų lūkesčių principą (CK 1.2 str.), nes ieškovė, įsigydama ūkinį pastatą, į kurį visi įvažiavimai yra nukreipti į atsakovo V. N. bei S. S. sklypą bei buvus ten įvažiavimui, kuriuo jai nebuvo trukdoma naudotis eilę metų, tikėjosi, kad nebus sudaroma kliūčių ir ateityje. Atsakovų atsikirtimas, kad ieškovas turi daug didesnį žemės sklypą neturi jokios įtakos nagrinėjant šią bylą, nes sprendžiamos įvažiavimo galimybės į ūkinį pastatą. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismui nustačius servitutą, atsakovui atsiranda teisė į nuostolių atlyginimą susijusį su servituto nustatymu.

3. Nesuprantamas teismo sprendimo motyvas, kad ieškovė neprašo nustatyti bendro įvažiavimo, koks buvo nustatytas 1982 m. sutartimi (t. l, b. l. 94,95,96). Byloje nėra jokių įrodymų, kad 1982 m. prikimo-pardavimo sutartimi A. M. įgijo teisę privažiuoti prie ūkinių pastatų 3Ilp, 4Ilp bei garažo 2Glp per žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Visi minimi pastatai žemės sklype (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini), pastatyti 1992 m. Tą faktą patvirtina NTR Centrinio duomenų banko 2008-10-15 išrašas, reg. Nr. 20/186691 (t. l, b. l. 91, 92, 93).

4. Teismas be jokio pagrindo tvirtina, kad V. N., „nelaukdamas teismo sprendimo, užtvėrė tvorą, nesudarydamas ieškovei galimybės privažiuoti prie ūkinės patalpos 3Ilp, tuo parodydamas nepagarbą proceso dalyviams bei teismui“. Senąją tvorą, registre įregistruotą dar 1963 m. kaip „Kiemo statiniai“, atsakovas pakeitė nauja tik iš dalies, pagal suderintą projektą. Senoji tvoros dalis nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki ieškovės garažo 2Glp yra nuo 1963 m. Nuo J. D. žemės sklypo ši tvora užpilta žemėmis net 60 cm aukščio ir užsodinta tujų gyvatvore. Ieškovė niekada nevažinėjo per žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nes statiniai 2Gl/p, 31 l/p ir 41 l/p buvo pastatyti 1992 m, o tvora įregistruota 1963 m. (t. l, b. 1. 85, 86, 87, 88, 89, 90). Byla buvo vilkinama, ir per šį laikotarpį seniai neremontuota tvoros dalis prie ieškovės ūkio pastatų 311 p ir 411 p visai suiro, dėl ko atsakovas privalėjo ją remontuoti. Remontuodamas savo tvorą, teismui nepagarbos tikrai neparodė. Be to, užsitęsęs bylos nagrinėjimas ir išnagrinėtos bylos nagrinėjimo atnaujinimas 2010 m. balandžio 14 d. yra tiesiogiai susijęs su bylos vedimo išlaidomis.

5. 2009 m. lapkričio 28 d. teismui atsakovas pateikė antstolio Mareko Petrovskio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir inžinieriaus matininko A. K. žemės sklypų (duomenys neskelbtini) bei 106 planą su papildomų matavimų duomenimis. Teismas, vertindamas pateiktą įrodymą, tvirtina, kad „pateiktos nuotraukos bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas gal ir įrodo, kad ieškovo valdoje galima įrengti įvažiavimą“, tačiau toliau daromos nesuprantamos išvados, kurios lyg tai ir pateisina teismo priimtą sprendimą. Išvada: „Teismas mano, kad padarius trijų metrų pravažiavimą, ieškovas privažiuos prie ūkinio pastato 3Ilp, tačiau kelia abejonių galimybė be papildomų investicijų, t. y. dalinai neužpylus kūdros, įvažiuoti į ūkinį pastatą ir iš jo išvažiuoti, nes įvažiuoti ir išvažiuoti reikia 90 laipsnių kampu“. Ieškovės prašytas ir teismo sprendimu nustatytas 3 metrų pločio kelio servitutas atsakovų žemės sklype įvažiavimui į ūkinį pastatą, tenkina ir ieškovę, ir teismą. Jeigu tokio pločio (3 m.) privažiavimo kelią ieškovė įsirengtų savo žemės sklype, tai, teismo nuomone, ieškovė negalėtų įvažiuoti į ūkinį pastatą. Pirma teismas savo sprendime nurodo, kad „ieškovo valdoje galima įrengti įvažiavimą“, tačiau toliau tvirtina, jog 3 metrų pločio kelio privažiuoti prie ūkinio pastato gali būti per mažai. Teismo išvada, kad, norint įrengti įvažiavimą per ieškovės valdą, reikia užpilti kūdrą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (t. 2, b. l. 5-12), kuris yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją, galią, atstumas nuo ieškovės ūkinio pastato 3Ilp iki kūdros yra 3,90 m. Tokiu būdu, ieškovė 3 m. pločio privažiavimą prie minėto ūkinio pastato įsirengti tikrai gali. Ieškovės sąnaudos, įsirengiant privažiavimą prie ūkinio pastato 31 lp, būtų dar mažesnės, negu įsirengiant servitutinį kelią atsakovų žemės sklype. Privažiavimas prie ieškovės garažo 2Glp nuo (duomenys neskelbtini) gatvės yra įrengtas - asfaltuota kelio danga. Nuo asfaltuotos kiemo dangos iki ūkinio pastato 311 p galo yra 9,25 m. Tai įrodo, kad privažiavimo kelio ilgis ieškovės žemės sklype yra tik 9,25 m. Ši kiemo dalis apželdinta žole, kuria jau dabar ieškovė gali privažiuoti prie savo ūkinio pastato be papildomų sąnaudų. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (6 p.) nurodyta, kad atsakovų žemės sklype, kur ieškovė nori įsirengti servitutinį kelią, žemė yra išpurenta, naudojama augalams auginti. Ieškovei norint atsakovų ariamoje žemėje įrengti kelią, reikėtų žymiai daugiau sąnaudų, nes reikės iškasti visą juodžemį (40 cm gylio), privežti smėlio, žvyro. Be to, patenkinus ieškovės reikalavimą, bus sunaikintas atsakovo turtas - 17 m. ilgio kapitalinė tvora.

6. Nesuprantamas teismo motyvas, kad atsakovų atsikirtimuose nuoroda, jog ieškovė turi didesnį žemės sklypą, neturi jokios įtakos, nagrinėjant šią bylą. Tai yra labai svarbi aplinkybė. Kaip matyti iš į bylą pateiktų žemės sklypo pirkimo sutarties ir sklypo plano, ieškovei vienai priklauso 1829 kv. m. žemės sklypas, kurio konfigūracija leidžia be didelių sąnaudų įsirengti privažiavimą prie ūkinių pastatų 3Ilp ir 4Ilp. Tuo tarpu atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tik 1367 kv. m. žemės sklypo. Patenkinus ieškovės reikalavimą, atsakovų bendras dviejų asmenų žemės sklypas sumažėtų dar 50 kv. m. Taip be jokio pagrindo būtų suvaržoma atsakovų nuosavybės teisė į jų žemės sklypą.

7. Teismas neteisingai mano, kad reikėtų taikyti teisėtų lūkesčių principą ir atsižvelgti į tai, jog ieškovė, įsigydama ūkinį pastatą, į kurį visi įvažiavimai buvo nukreipti į atsakovų sklypą, tikėjosi naudotis atsakovų sklypu. Ieškovė, 2002-03-13 pasirašydama valstybinės žemės pirkimo-pardavimo privačios nuosavybės teise sutartį (t. l, b. 1. 11-13) žinojo, kad ji negalės naudotis atsakovų žemės sklypu. Jokių svarių argumentų ar priežasčių ieškovė byloje nepateikė ir nenurodė. Savo ieškinį ji grindžia tik tuo, kad, nustačius servitutą atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype, jai bus patogiau, o ir naudingiau privažiuoti prie jos ūkinių pastatų. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, nenurodė ypatingai svarbių priežasčių, jog, nenustačius servituto, - neįmanoma naudotis ieškovei priklausančiais ūkiniais pastatais.

1. Dėl tinkamo atsakovo. Bylos nagrinėjimo eigoje buvo pateikti dokumentai patvirtinantys, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2008-02-06 nutartimi civ. byloje Nr. 2-293-584/2008 patvirtino taikos sutartį, kuria S. S. ir V. N. nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką (t. l b. l. 85-90). Taigi S. S. ir V. N. tapo atitinkamos žemės sklypo dalies valdytojai įregistravus naudojimosi tvarką viešame registre (CK 4.27 str.). Ieškovė pareiškė ieškinį prašydama nustatyti kelio servitutą žemės sklypo dalyje, kurios valdytojas (naudotojas) yra atsakovas V. N.. Atsakovei S. S. joks reikalavimas dėl naudojimosi jai nustatyta naudotis žemės sklypo dalimi nėra pareikštas, todėl sutinkamai su CPK 45 str. 1 dalimi ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti ir atsakovės S. S. atžvilgiu turėjo būti atmestas. Kauno miesto apylinkės teismo 2008-02-06 nutartis (civ. byla Nr.2-293-584/2008), kuria buvo patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka, yra privaloma vykdyti ir S. S.. Kadangi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu kelio servitutas nustatytas atsakovui V. N. skirtoje naudotis žemės sklypo dalyje, S. S. negali įvykdyti 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimo ir leisti ieškovei naudotis V. N. skirta naudotis žemės sklypo dalimi. 2010-04-14 nutartimi, pirmosios instancijos teismas įpareigojo spręsti atsakovų tinkamumo klausimą, tačiau sprendime šiuo klausimu nepasisakė ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą atsakovės S. S. atžvilgiu.

2. Dėl civilinio proceso kodekso normų pažeidimo. CPK 185 str. 1 dalis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė teismui ieškinį pagrindžiančių įrodymų, tačiau sprendimą priėmė ne remdamasis bylos medžiagoje esančiais įrodymais, o pagrindžiant tik prielaidomis ir pagal vidinį savo įsitikinimą. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nustatė 3 metrų pločio kelio servitutą ir nepasisakė dėl antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatyto 4,5 metrų atstumo nuo kūdros iki ūkinio pastato. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pastatų įsigijimo bei perleidimo aplinkybes.

3. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Sprendžiant išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį, turėtų būti įvertintas advokato atliktas darbas ir jo turėtos išlaidos. Kadangi bylos medžiagoje tokie įrodymai nebuvo pateikti, Kauno miesto apylinkės teismas, patenkindamas prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nepagrįstai nesivadovavo CPK 88 str. 2d. ir LR Teisingumo ministro 2004-04-02 Įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugą) maksimalaus dydžio patvirtinimo“.

4. Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. S. S. žemės sklypo, kuriame prašoma nustatyti kelio servitutą, dalį įsigijo santuokos su A. S. metu ir žemės sklypas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. A. S. Kauno miesto apylinkės teismui pateikė įgaliojimą (t. 2 b. l. 37), atstovauti civilinėje byloje sutuoktinę atsakovę S. S.. Pirmosios instancijos teismas nesuteikė galimybės atstovauti atsakovės S. S. interesus civilinėje byloje, tačiau į bylą trečiuoju asmeniu neįtraukė. Patenkinęs ieškinį S. S. atžvilgiu ir nustatęs kelio servitutą S. S. ir A. S. santuokos metu įgytam žemės sklypui, teismas pasisakė dėl A. S. teisių ir pareigų. Įsiteisėjus ginčijamam teismo sprendimui, atsakovui V. N. gali atsirasti pagrindai peržiūrėti Kauno miesto apylinkės teismo 2008-02-06 nutartimi (civ. byla Nr.2-293-584/2008), patvirtintą naudojimosi žemės sklypu tvarką, o A. S. bus priverstas kreiptis dėl proceso atnaujinimo šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų ir toks atvejis pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu ir pagrindu panaikinti teismo sprendimą.

1. Atsakovas apeliaciniame skunde pripažįsta, jog A. M. kaip pirkėjas įgijo teisę naudotis įvažiavimu į kiemą. Taigi, ieškovė yra įgijusi tiek teisių, kiek turėjo jos pirmtakai, nuosavybės teisėmis valdę ūkio pastatus, kurie dabar priklauso jai. Nepagrįstas atsakovo nurodomas argumentas, jog servituto nustatymui kliudo oro elektros perdavimo linija su atramomis. Šį naują argumentą paneigia paties atsakovo pateikta fotolentelė. Oro elektros linija netrukdo ieškovei naudotis teismo nustatytu kelio servitutu. Nors, anot atsakovo, po elektros oro linija nebuvo galima įrengti bendrą pravažiavimą, bet jis įrengtas, jis yra - tai matyti iš eilės planų, pateiktų byloje. Oro elektros linija nėra kliūtis važiuoti automobiliu ar sunkvežimiu.

3. Visus atsakovo argumentus apie nuo 1963 m. tvorą, skyrusią sklypus, paneigia jo paties pateiktos fotonuotraukos.

4. Bylinėjimosi išlaidos, priteistos iš atsakovo V. N., atitinka Teisingumo ministro rekomendacijas. Iš V. N. 5 000 Lt bylinėjimosi išlaidų nepriteista. V. N. gali pasisakyti tik dėl bylinėjimosi išlaidų priteistų iš jo. Bylą vilkino ne ieškovė, bet V. N., jis net advokatus keitė.

5. Nepagrįsti ir neįrodyti atsakovo argumentai, jog ieškovė gali įsirengti įvažiavimą šalia kūdros. Atsakovas kiemo grunto tyrimų prie kūdros neatliko. Jis argumentuoja oro elektros linijos apsaugos zona, tačiau bylos nagrinėjimo metu išdėstyti argumentai dėl vandens telkinio apsaugos zonos. Atsakovas nepaneigia teismo argumentų dėl didelių finansinių išlaidų, argumentuodamas nuostoliais jam dėl daržo panaikinimo. Tuomet kai atsakovas 2008 m. rudenį fotografavo faktinę situaciją, ginčo teritorijoje daržo ir tvoros nebuvo. Taigi, jis tvorą pasistatė, įsirengė daržą bylos nagrinėjimo metu, pats net negyvendamas savo nuosavybėje, todėl jis turės atstatyti buvusią iki ginčo padėtį, kokia buvo jo fotonuotraukų darymo metu.

6. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad jo sklypas sumažėtų 50 kv. m. Atsakovo pateiktos fotonuotraukos įrodo, jog ir po valstybinės žemės sklypų pirkimo sutarčių sudarymo ieškovė naudojosi sovietmečiu susiformavusiu įvažiavimu (įvažiavimo dalimi), kurį išnaikino atsakovas. Svarbi priežastis kelio servitutui nustatyti yra ta, jog faktiškai ieškovė naudojosi įvažiavimu iki pat bylos iškėlimo ir atsakovas piktnaudžiaudamas stipresniojo pozicija suvaržė jos teises.

1. Dėl tinkamo atsakovo. Servitutas nustatomas nuosavybės teisėmis priklausančiame žemės sklype, todėl nėra reikšminga, jog nustatyta naudojimosi tvarka tarp bendraturčių žemės sklypu, kuri, sutinkamai su LR CK 4.75 str., 4.85 str., bendraturčių sutarimu gali būti pakeista. Pakeitus naudojimosi tvarką, servitutas nebus privalomas kitam bendraturčiui, todėl ieškinys reiškimas savininkams (bendraturčiams) ne dalies sklypo naudotojui. S. S. yra tinkamas atsakovas. Pati atsakovė pripažįsta, jog servitutas - tai teisė į svetimą daiktą. Daiktas - žemės sklypas - nuosavybės teisėmis priklausantis bendraturčiams: S. S. ir V. N..

Motyvuojamoji dalis

3. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Jos yra pagrįstos ir įrodytos.

4. Atsakovės argumentai dėl A. S. neįtraukimo į bylą yra nepagrįsti. A. S. turėjo bendrą įgaliojimą, kuris nesuteikė teisės dalyvauti procese. Turtas viešame registre kaip sutuoktinių turtas nėra registruotas. A. S. atvykęs į posėdį nepareiškė noro įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, nors apie bylą žinojo ir galėjo sužinoti apie 2011-11-17 priimtą sprendimą. Iš 2008-02-06 teismo nutarties Nr. 2-293-584/2008 dėl taikos sutarties tarp bendraturčių S. S. ir V. N. patvirtinimo matyti, kad A. S. taip pat į bylą įtrauktas nebuvo. Be to, nėra kliūties A. S. įtraukti į bylą apeliaciniame procese.

Atsakovė S. S. atsiliepimu į atsakovo V. N. apeliacinį skundą (2 t. b. l. 132) prašo jį patenkinti. Nurodo, kad teismas ignoravo žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą, nepadarė išvados, kad servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu ir kad kitos galimybės naudoti daiktą pagal paskirtį nėra, svarstytinas klausimas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

2011 m. sausio 28 d. teisme gautas A. J. S. pareiškimas, kuriame nurodyta, kad iš Kauno miesto apylinkės teismo gavo 2011-01-07 pranešimą „Dėl apeliacinių skundų nuorašų ir bylos siuntimo Kauno apygardos teismui“, kuriame nurodyta, kad šalys privalo, o kiti asmenys turi teisę per dvidešimt dienų nuo teismo pranešimo išsiuntimo dienos, pateikti atsiliepimus į apeliacinius skundus. Priede A. J. S. pateiktos S. S. ir V. N. apeliacinių skundų kopijos. A. J. S. nesuprantamas Kauno miesto apylinkės teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo, nes jam nebuvo leista dalyvauti byloje pagal įgaliojimą, atstovaujant S. S.; dalyvaujančiu asmeniu jis nebuvo įtrauktas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2011-01-07 pranešime nenurodyta jo procesinė padėtis; teismo sprendimas priimtas jam nedalyvaujant, jis neturėjo galimybės pateikti atsikirtimus, o nebūdamas proceso šalimi netgi negali susipažinti su bylos medžiagoje esančiais įrodymais ir tinkamai į juos atsikirsti, dėl ko negali pateikti atsiliepimo į atsakovų apeliacinius skundus.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 321 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Nustatyta, kad atsakovė S. S. žemės sklypo, kuriame prašoma nustatyti kelio servitutą, dalį įsigijo santuokos su A. S. metu ir žemės sklypas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Dėl servituto nustatymo S. S. ir A. S. nuosavybės teise valdomame žemės sklype kilusio ginčo pirmosios instancijos teismas 2010 m. lapkričio 17 d. priėmė sprendimą, kuriuo patenkino ieškinį S. S. atžvilgiu ir nustatė kelio servitutą S. S. ir A. S. santuokos metu įgytam žemės sklypui. Kadangi pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą neįtraukė dar vieno žemės sklypo savininko – A. S., tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog buvo nuspręsta dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisių ir pareigų.

Nustačius absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinių skundų argumentai nesvarstytini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.