- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-06
- Bylos Nr.
- 2K-772/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Josifas Tomaševičius, Olegas Fedosiukas (pran.)
- Nuteistasis
- G. A.
- Kategorijos
- 2.1.15.1.4Kitos kardomosios priemonės (BPK 133-138 str.)
- 2.1.2.2Teisės į teisingą teismo procesą principas (BPK 44 str. 5 d. ir kt. str.)
- 2.1.6.3Kiti su įrodymais ir įrodinėjimo procesu susiję klausimai
- 2.1.15.2.7Laikinas nuosavybės teisės apribojimas (151 - 153 str.)
- 2.2.5.7Ekspertizė (BPK 208-211 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. ir jo gynėjo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria panaikintas Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendis, byla perduota iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 25 d. nutartimi panaikintas Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendis, kuriuo G. A. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad, bendrininkaudamas su D. L. ir kitu asmeniu, dėl kurio tyrimas baudžiamojoje byloje išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą (T.I, b.l. 4), padėjo pagrobti automobilį. 2005 m. balandžio 5 d., apie 2.00 val. nakties, Kaune, (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pagrobus V. A. individualiai įmonei „Motus“ priklausantį 1997 m. laidos 21 004 Lt vertės autovežį (duomenys neskelbtini) ir jame buvusius V. A. priklausančius daiktus: 600 Lt vertės radijo stotį „President“, 1000 Lt vertės CD magnetolą, 500 Lt vertės pneumatinį raktą varžtams atsukti, 200 Lt vertės pakėlėją, G. A. kartu su D. L. perėmė šį žinomai pagrobtą automobilį. Nuteistasis kartu su buvusiu prie vairo D. L. pagal susitarimą su pagrobėju nuvairuoti automobilį iki Kėdainių sankryžos, nuvairavo jį iš Kauno, (duomenys neskelbtini), iki Kauno r., Babtų miestelio. Šioje vietoje automobiliui sugedus, G. A. pagal išankstinį susitarimą su D. L. paslėpti ir sutaisyti pagrobtą automobilį, pateikė automobiliui užvesti reikalingą dyzelinį kurą, surado vietą automobiliui paslėpti ir suremontuoti pas pažįstamą V. A., ir, šiam padedant, nutempė pagrobtą automobilį į V. A. priklausančią sodybą, esančią Kauno r., (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis G. A. ir jo gynėjas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 25 d. nutartį: 1) panaikinti G. A. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje; 2) panaikinti G. A. nustatytą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į du mobiliojo ryšio telefonus „Nokia 6610“ su SIM kortelėmis, pinigus (350 eurų ir 1400 Lt), pistoletą „Makarov“ (duomenys neskelbtini), 160 vnt. 9 mm Makarov šovinių ir minėtus daiktus grąžinti savininkui; 3) pakeisti nutarties dalį, kurioje dėl 2007 m. vasario 28 d. prekinės ekspertizės akto pasisakyta kaip dėl įrodymo. Kasatoriai taip pat prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų, reglamentuojančių su MGL susijusius klausimus, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Kasatoriai teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. gegužės 25 d. nutartyje netinkamai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės normas, o konkrečiai – BPK 135 straipsnio 1 dalį, todėl buvo suvaržytos kaltinamojo G. A. teisės. Lietuvos apeliacinis teismas, paskirdamas kardomąsias priemones, – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – turėjo iš naujo nustatyti šių priemonių vykdymo tvarką. Tačiau teismas šių klausimų neaptarė – nenurodė įstaigos, kurioje G. A. privalės registruotis, adreso, konkrečių savaitės ar mėnesio dienų, tikslios valandos, kada jam būtina prisistatyti policijos įstaigoje ir užsiregistruoti. Kasatoriai pažymi, kad kardomosios priemonės skyrimas nėra ir negali būti laikomas pareiga, o tik – teisė. Nagrinėjant baudžiamąją bylą, kardomoji priemonė gali būti skiriama tik siekiant tam tikrų baudžiamojo proceso tikslų, taip pat turi būti vadovaujamasi protingumo bei proporcingumo principais. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas, skirdamas G. A. kardomąsias priemones, savo sprendimo visiškai nemotyvavo, nenurodė būtinumo jas skirti, neatsižvelgė į aplinkybę, jog ankstesnio minėtų kardomųjų priemonių paskyrimo laikotarpiu G. A. jas vykdė tinkamai, kad šiomis kardomosiomis priemonėmis G. A., kaip vieninteliam išlaikančiam šeimą asmeniui, taip pat jo šeimai daroma didelė žala.
Kasatorių teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas taip pat netinkamai ir neobjektyviai įvertino byloje esantį 2007 m. vasario 28 d. ekspertizės aktą Nr. KTA-07-01-001 kaip įrodymą, taip nusižengdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėms (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalims), dėl to priėmė nutartį, nesuderinamą su vieninga teismų praktika. Lietuvos apeliaciniam teismui bylos nagrinėjimo metu atliekant įrodymų tyrimą, skiriant bei organizuojant prekinės ekspertizės atlikimą, buvo pažeistos imperatyvios baudžiamojo procesinio įstatymo nuostatos, todėl šios ekspertizės pagrindu gauti rezultatai negali būti laikomi tinkamais įrodymais, nes jie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Ekspertizės skyrimo procesas šioje byloje iš esmės yra niekinis, todėl neteisėtas bei nepagrįstas yra ir 2007 m. vasario 28 d. ekspertizės aktas Nr. KTA-07-01-001. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas, 2007 m. gegužės 25 d. nutartyje pasisakydamas dėl ekspertizės akto kaip įrodymo, nesilaikė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų, nes nebuvo atsižvelgta į kaltinamojo G. A. bei gynybos paduotus skundus bei prašymus, susijusius su Kauno apygardos prokuratūros prokurorės N. O. 2007 m. sausio 26 d. nutarimu (2007 m. vasario 5 d. skundai dėl prokurorės nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, 2007 m. vasario 5 d. prašymas dėl prokurorės N. O. nušalinimo, 2007 m. vasario 14 d. skundas dėl ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo, 2007 m. vasario 14 d. skundas dėl prokurorės procesinio sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo), į baigiamųjų kalbų metu gynybos akcentuotą 2007 m. vasario 28 d. prekinės ekspertizės atlikimo prieštaravimą baudžiamojo procesinio įstatymo nustatytai tvarkai (imperatyvioms nuostatoms). Be to, iš anksto pasisakydamas dėl prekinės ekspertizės akto kaip įrodymo, apeliacinės instancijos teismas įsikišo į pirmosios instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio baudžiamąją bylą, kompetencijos ribas ir taip pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Apeliacinės instancijos teismas tik nurodo pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas ir įpareigoja jas ištaisyti, pašalinant procesinius pažeidimus ir papildomai išaiškinant visapusiškam bylos ištyrimui būtinas aplinkybes, tačiau jis negali iš anksto spręsti teisiamųjų kaltės įrodytumo, jų veiksmų kvalifikavimo ir panašių klausimų. Iš anksto pasisakydamas dėl prekinės ekspertizės akto kaip įrodymo, Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalį, taip padarydamas esminį baudžiamojo procesinio įstatymo pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymo garantuojamos kaltinamojo teisės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, plėtodamas teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo doktriną, 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra pasisakęs, kad teismo nešališkumas ir nepriklausomumas yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Tuo tarpu Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl 2007 m. vasario 28 d. ekspertizės akto Nr. KTA-07-01-001, sukėlė pagrįstų abejonių dėl Kauno apygardos teismo nepriklausomumo, iš naujo nagrinėjant baudžiamąją bylą.
Kasatorių nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl ekspertizės akto, turėjo nurodyti, kad, pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėjant baudžiamąją bylą, būtina įvertinti prekinės ekspertizės atlikimo tvarkos atitikimą baudžiamojo proceso įstatymo imperatyvioms nuostatoms ir tik tokio vertinimo pagrindu atsakyti į klausimą, ar 2007 m. vasario 28 d. ekspertizės aktas Nr. KTA-07-01-001 šioje byloje gali būti laikomas įrodymu.
Šalies argumentai
Kasatoriai taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, susijusias su minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio taikymu, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. 2006 m. spalio 4 d. kasatoriai kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, keldami klausimą dėl MGL reglamentavimo konstitucingumo, o 2006 m. lapkričio 22 d. pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir šiuo klausimu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Tačiau šis prašymas buvo nepagrįstai atmestas. Kasatoriai pažymi, kad minimalaus gyvenimo lygio (MGL) klausimas (jo sąvokos turinys, dydžio pagrįstumas) neabejotinai yra teisės klausimas, nes jis yra susijęs su teisės norminių aktų taikymu ne tik šioje baudžiamojoje byloje, bet ir taikant kitas BK nuostatas. Tuo tarpu MGL dydžio reglamentavimas neatitinka realaus MGL. Kylant pragyvenimo lygiui, bet nekylant MGL dydžiui, susidaro situacija, kai vykdoma latentinė veikų kriminalizacija, nes baudžiamoji atsakomybė už įvairias veikas dažnai siejama su tam tikru MGL dydžiu. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu naudojami du skirtingi MGL dydžiai – taikomasis (130 Lt) ir skaičiuojamasis (250,40 LT). Dėl to kyla neaiškumų, kurį dydį taikyti. Todėl ir kyla abejonių dėl tokį reglamentavimą įtvirtinančio poįstatyminio teisės akto atitikties aukštesnės galios teisėms aktams.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl kardomųjų priemonių skyrimo ir laikino nuosavybės teisės apribojimo
Kolegija nesutinka su argumentu, kad Lietuvos apeliacinis teismas, paskirdamas kardomąsias priemones, – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – tačiau iš naujo nenustatęs šių priemonių vykdymo tvarkos, suvaržė kaltinamojo G. A. teises. Įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje prokuroro nutarimu buvo paskirtas G. A. 2005 m. liepos 18 d. Buvo nustatyta ir šios kardomosios priemonės vykdymo tvarka: registruotis reikėjo policijos komisariate pagal teritoriją kiekvieną trečiadienį, 9.00 val. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, paskyrė tas pačias kardomąsias priemones, kurios buvo paskirtos ir vykdomos anksčiau. Nepasisakius dėl įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje naujos tvarkos, lieka galioti senoji, t. y. nustatyta prokuroro 2005 m. liepos 18 d. nutarimu. Tokia padėtis kaltinamojo teisių niekaip nesuvaržė. Kolegija taip pat nesutinka su argumentu, kad šių kardomųjų priemonių paskyrimas G. A. yra netikslingas ir kertasi su protingumo bei proporcingumo principais.
Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendį G. A. paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas turėjo būti panaikintas nuosprendžiui įsiteisėjus. Tačiau apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, dėl šios procesinės prievartos priemonės nebuvo pasisakyta. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas glaudžiai susijęs su faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurių kasacinės instancijos teismas nenustato. Todėl kolegija palieka šį klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui, iš naujo nagrinėsiančiam baudžiamąją bylą.
Dėl ekspertizės skyrimo teisėtumo
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas, tenkindamas prokuroro prašymą, 2006 m. lapkričio 22 d. nutartimi įpareigojo ikiteisminio tyrimo teisėją organizuoti atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus: paskirti prekinę ekspertizę atsakyti į klausimą, kokia buvo pavogto autovežio (duomenys neskelbtini) vertė vagystės dieną, t. y. 2005 m. balandžio 5 d. Ikiteisminio tyrimo teisėjas 2006 m. gruodžio 6 d. nutartimi pavedė atlikti šiuos ikiteisminio tyrimo veiksmus Kauno apygardos prokuratūros prokurorei. Prokurorė informavo kaltinamuosius ir jų gynėjus dėl numatomo klausimo ekspertui ir jam teiktinos medžiagos, datos, iki kurios jie gali pateikti prašymus dėl klausimų ekspertui ir konkretaus eksperto skyrimo. Kaltinamųjų gynėjai pateikė tokius prašymus. Šie prašymai 2007 m. sausio 26 d. prokurorės nutarimu buvo atmesti. 2007 m. sausio 29 d. prokurorė kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją su pareiškimu skirti ekspertizę. Prie pareiškimo prokurorė pridėjo ir kaltinamųjų gynėjų prašymus. Teisėjo 2007 m. sausio 29 d. nutartimi buvo paskirta teismo prekinė ekspertizė, pavedant ją atlikti teismo ekspertui K. J.. Klausimas ekspertui buvo suformuluotas toks, kokį nurodė apeliacinės instancijos teismas 2006 m. lapkričio 22 d. nutartyje. Pažymėtina ir tai, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. vasario 9 d. iš dalies patenkino G. A. advokato Ž. M. skundą ir panaikino 2007 m. sausio 26 d. prokurorės nutarimą, kuriuo buvo atmesti kaltinamųjų gynėjų prašymai, susiję su ekspertizės atlikimu. Toks sprendimas priimtas konstatavus, kad prokurorė tokio nutarimo negalėjo priimti. Kartu teismas pažymėjo, kad tai neturi įtakos paskirtos ekspertizės teisėtumui ir pagrįstumui, nes prokurorė pateikė ikiteisminio tyrimo teisėjui, paskyrusiam ekspertizę, kaltinamųjų gynėjų prašymus.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad ekspertizės skyrimas atitiko BPK 287 ir 209 straipsnių reikalavimus, ir atmeta kasacinio skundo argumentus dėl jo neteisėtumo.
Dėl apeliacinės instancijos teismo pasisakymo dėl būtinumo aptarti ir įvertinti prekinės ekspertizės aktą
Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, nutarties aprašomojoje dalyje nurodė, kad, iš naujo nagrinėjant bylą, būtina aptarti ir įvertinti naują rašytinį įrodymą – prekinės ekspertizės aktą, gautą atlikus papildomus tyrimo veiksmus. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, tačiau ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Taigi prekinės ekspertizės akto pripažinimas įrodymu išimtinai priklauso pirmosios instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio bylą, kompetencijai. Todėl kolegija sutinka su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo įvardyti ekspertizės akto kaip rašytinio įrodymo. Kartu kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje pabrėžiamas būtinumas aptarti ir įvertinti prekinės ekspertizės aktą, bet ne remtis juo. Akivaizdu, kad, ir be šio nurodymo, teismas turėtų įvertinti ekspertizės aktą, gautą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Todėl kolegija nesutinka su argumentu, kad šis nutarties aprašomojoje dalyje pateiktas teiginys iš anksto nulemia teismo, iš naujo nagrinėsiančio bylą, išvadas ir sukelia abejonių dėl jo nešališkumo ir nepriklausomumo.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnis suteikia teismui teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su klausimu, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Šia teise teismas privalo pasinaudoti, kai nagrinėjant bylą kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai. Kasatorius kelia klausimą dėl minimalaus gyvenimo lygio dydžio (MGL) reglamentavimo konstitucingumo, nes, jo nuomone, nustatytas MGL dydis (130 Lt) neatitinka realaus MGL. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad MGL dydis oficialiai nustatomas įstatymu (Lietuvos Respublikos 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo 2006 m. gruodžio 7 d. įstatymas Nr. X-963) ir yra įvairių socialinių išmokų, įmokų ir kitų dydžių skaičiavimo pagrindas. Baudžiamajame kodekse MGL kategorija naudojama kaip vienetas, pagal kurį nustatomi turtinių verčių dydžiai (pagrobto turto, neteisėtai pagamintų ar gabenamų prekių, kyšio, nesumokėtų mokesčių, padarytos turtinės žalos, teismo skirtinos baudos ar įmokos). Sąlyginis MGL dydžio stabilumas atitinka baudžiamosios teisės principus ir vienodos teismų praktikos formavimo poreikius. Kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad MGL dydžio naudojimas, nustatant pagrobto turto (šiuo atveju – pagrobto autovežio) vertę, reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, taip pat atmeta nuteistojo G. A. ir jo gynėjo prašymą kreiptis šiuo klausimu į Konstitucinį Teismą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo G. A. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.