Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Elenai Skruodenienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir jam paskirta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams;

tenkintas pilnai civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteista iš M. S. 1 534 325 Lt (vienas milijonas penki šimtai trisdešimt keturi tūkstančiai trys šimtai dvidešimt penki litais) R. D. nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti;

tenkintas iš dalies civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteista iš M. S. nukentėjusiajam R. D. 10 000 Lt (dešimt tūkstančių) neturtinei žalai atlyginti;

priteista nukentėjusiajam R. D. iš M. S. 9000 Lt (devyni tūkstančiai) turėtoms advokato atstovavimo išlaidoms padengti, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. už tai, kad jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą šiomis aplinkybėmis: apgaule, kuri pasireiškė tuo, kad sužinojęs R. D. ketinimą investuoti savo pinigus į metalų verslą Baltarusijos Respublikoje, piktnaudžiaudamas R. D. pasitikėjimu, atliko žemiau išvardintus veiksmus, kuriais pasiekė, kad R. D. perduotų jam 1 620 000 (vieną milijoną šešis šimtus dvidešimt tūkstančių) litų, kurių M. S. grąžinti neketino: įtikino R. D., kad jis, kad jis kaip fizinis asmuo negali investuoti savo pinigų į metalų verslą Baltarusijos Respublikoje, pasiūlė pinigus šiuo tikslu perduoti M. S., kaip M. S. firmos (duomenys neskelbtini), registruotos Alytuje, (duomenys neskelbtini)įmonės kodas (duomenys neskelbtini) savininkui, bei įtikino R. D. investavimo per jo įmonę tikslingumu; siekdamas sudaryti R. D. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent R. D. numatytu tikslu yra realus, įtikino R. D. pinigus perduoti paskolos sutartimi, parengė neprocentinę paskolos sutartį Nr. 05-11-04, kurioje nustatyta, kad M. S. firma (duomenys neskelbtini) iš R. D. pasiskolino 1 620 000 litų, sutarties pasirašymo dienai įvertinant juos 469 184, 43 eurų, bei joje taip pat nustatant R. D. ketinimą atitinkantį paskolos tikslą - metalo gaminių iš Ukrainos metalurgijos gamyklų pirkimui ir jų realizavimui Baltarusijoje; 2005-11-04 (duomenys neskelbtini)Alytuje su R. D. pasirašė šią sutartį ir bankiniais pavedimais iš asmeninės R. D. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) „Vilniaus banke“, per penkis kartus, laikotarpyje nuo 2005-11-07 iki 2005-12-05, į M. S. firmos (duomenys neskelbtini)sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB "Ūkio banke" Alytaus filiale gavo iš R. D. 1 620 000 litų, kuriuos panaudojo savo reikmėms, tuo padarydamas R. D. 1 620 000 litų žalą.

Iš paskolos sutarties matyti, kad ji yra tikslinė. Tokia sutartis reglamentuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.877 str. Aptariamos sutarties 3.3. punkte nurodyta, kad paskolos davėjas turi teisę nurodyti, kad paskola ar jos dalis būtų gražinama ne jam asmeniškai, tačiau kitam jo nurodytam fiziniam ar juridiniam asmeniui, ir tuo pagrindu R. D. inicijavo tris aukščiau nurodytus raštiškus nurodymus dėl dalies pinigų pervedimo į jo asmeninę sąskaitą ir didžiausios dalies pinigų pervedimo į jo kompanijos „D. M. LLC" sąskaitą. Pinigai, kaip matyti ir iš minėtos Specialisto išvados, buvo pervesti. Tokiu būdu sutartis buvo pilnai ir tinkamai įvykdyta, pagal dokumentus M. S. firma (duomenys neskelbtini) R. D. neliko skolinga, nes su juo atsiskaitė. Visa tai patvirtina, kad tarp jo firmos (duomenys neskelbtini) ir R. D. susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, o sutarčių sudarymas, iš jų kylantys įsipareigojimai ir jų vykdymas yra civilinės teisės objektas, reguliuojamas civilinio proceso tvarka. Žinoma, tam tikrais atvejais civiliniai teisiniai santykiai gali užtraukti ne tik civilinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008). Iš aukščiau šiame apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių bei baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad aptariamoje Paskolos sutartyje iš R. D. gauti pinigai jam grąžinti pilnai ir tinkamai, pagal jo pateiktus tris raštiškus nurodymus. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti bent prielaidą, nors ir nepagrįstą, kad kokiais nors savo veiksmais M. S. būtų sudaręs sąlygas, apsunkinančias R. D. galimybes atkurti pažeistas jo teises civilinio proceso tvarka, tuo atveju jeigu jos būtų pažeistos. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, savo veiksmais sąmoningai ir tyčia jis nesukūrė jokios teisinės situacijos, kuriai esant R. D. teisės negalėtų būti atkuriamos ar apginamos civilinio proceso tvarka. Minėta, kad Paskolos sutartis įvykdyta pilnai ir tinkamai. Visa tai patvirtina, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos savo veiksmais M. S. nepadarė, tarp jo firmos (duomenys neskelbtini) ir R. D. yra susikūrę civiliniai teisiniai santykiai, reguliuojami civilinio proceso tvarka, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to jis turi būti panaikintas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

M. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantas M. S. paskolą grąžinęs R. D., kad dalį pinigų pervedė į asmeninė R. D. sąskaitą, dalį į R. D. priklausančią ofšorinę sąskaitą, bendrovės „D. M. LLC" sąskaitą Latvijoje. Jis teigia, kad jis niekada nebuvo šios sąskaitos vienintelis valdytojas, niekada nesinaudojo pinigais buvusiais sąskaitoje banke, nei savo asmeniniams, nei savo firmos reikmėms. Todėl apylinkės teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra apelianto nuomonė dėl įrodymų vertinimo jam naudinga linkme.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai M. S. pripažino kaltu pagal BK 182 str. 2 d. Apeliantas skunde teigia, kad R. D. pats siekė investuoti į jo firmą. Tačiau, pirmosios instancijos teismo išvados, kad apeliantas, siekdamas apgaule užvaldyti svetimą turtą, įtikino nukentėjusįjį R. D., kad jis kaip fizinis asmuo negali tiesiogiai investuoti pinigų į verslą Baltarusijoje bei įtikino tai padaryti per M. S. turimą įmonę, tai yra, kad jis iškraipė objektyvią tiesą ir tokiu būdu nukentėjusiojo sąmonėje susiformavo klaidingas įsivaizdavimas, kad jis pinigus verslui gali persiųsti tik per jo turimą įmonę (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu paskatino jį nenaudingai disponuoti turimais pinigais, jog M. S. suvokė, kad tokiu būdu suklaidina R. D. pervesti pinigus į M. S. įmonės sąskaitą, nes kitaip R. D. nebūtų pinigų pervedęs, yra pagrįstos ir visiškai teisingos. Tai patvirtina AB „Ūkio banko“ pažyma, kurioje nurodyta, kad M. S. firmos (duomenys neskelbtini)sąskaitų likučiai patvirtina, kad M. S. firmos (duomenys neskelbtini)paskolinė sąskaita buvo pildoma būtent tomis dienomis, kai R. D. pervesdavo pinigus į (duomenys neskelbtini) sąskaitą ir tokiomis pat sumomis kokios buvo pervestos (t.1, b.l. 144-146).

Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad M. S., gavęs pinigus iš R. D., ir juos panaudojęs padengti banko paskolinius įsipareigojimus, sukuria planą, kaip imituoti pinigų grąžinimą R. D.. Tokiu būdu įtikiną R. D., kad reikia nupirkti R. D. vardu ofšorinę kompaniją ir per jos sąskaitą bus grąžinami pinigai. Iš R. D. gauna rašytinius prašymus pinigus pagal paskolos sutartį grąžinti į ofšorinės kompanijos „D. M. LLC“ sąskaitą. Apeliantas ofšorinės kompanijos pirkimo dokumentais bei prašymais paskolą grąžinti į ofšorinę kompaniją grindžia savo teiginį, kad R. D. jis visą pinigų sumą pagal sutartį grąžino. Tačiau, pagrindinį apelianto teiginį, kad jis grąžino paskolą, paneigia gauta iš Latvijos „R. B.“ buhalterinė medžiagą: atsiskaitomosios sąskaitos atidarymo ir aptarnavimo sutartis, banko ir kliento tarpusavio santykių bendrosios taisyklės, parašų ir antspaudų pavyzdžių lentelė, gavėjo pažymėjimas, testų lentelės gavimo patvirtinimas dokumentai, kuriuos atidarydamas „D. M. LLC" sąskaitą, pateikė M. S. - asmens paso kopija, banko įgaliojimas M. S., „D. M. LLC" dokumentai anglų kalba, nuotolinio klientų aptarnavimo sistemų naudojimo sutartis, sutarties dėl nuotolinio klientų aptarnavimo sistemų naudojimo bendrosios nuostatos, pasirašytos M. S. patvirtina, kad vienintelis sąskaitos valdytojas buvo M. S.., sąskaitos išrašas nuo 2005-12-28 iki 2006-10-25 (t.1,b. l. 183-201, t. 2., l.1-57) (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašas patvirtina, kad per įmonę „D. M. LLC“ pervedinėjo pinigus į (duomenys neskelbtini) ir pagal kitą sutartį – Nr. 05-12-1/2005-12-21 bei tai, kad M. S. firma (duomenys neskelbtini)perveda pinigus į „D. M. LLC“ ir kelių dienų bėgyje vėl pinigai sugrąžinami į firmos (duomenys neskelbtini)sąskaitą (b.t. 2, l.58-74).

Apeliantas teigia, kad jis niekada nebuvo šios sąskaitos vienintelis valdytojas, niekada nesinaudojo pinigais buvusiais sąskaitoje banke, nei savo asmeniniams, nei savo firmos reikmėms. Tokie argumentai nepagrįsti bylos medžiaga. Ginčo nėra, kad dalis pinigų buvo pervesta į kompanijos „D. M. LLC" sąskaitą Latvijoje. Esminis klausimas, kas gi buvo tos sąskaitos valdytojas. Byloje pakankamai įrodymų, kad vieninteliu valdytoju tos sąskaitos buvo nuteistasis. Nėra duomenų, kad šia sąskaita galėjo disponuoti nukentėjusysis ir disponavo nukentėjusysis. Priešingai, byloje nustatyta, kad, būtent nuteistasis vienintelis šios sąskaitos valdytojas. Šią aplinkybę patvirtina byloje nustatytos aplinkybės. 2007-03-01 dieną, tai atsispindi 1 t. 45 b. l., kratos metu nuteistojo firmos (duomenys neskelbtini) patalpose rasta ir paimta firmos „D. M. LLC" antspaudas ir registravimo dokumentai. Būtent nuteistasis 2005-11-24 d. elektroniniu laišku persiuntė duomenis R. D., reikalingus tarptautiniam pavedimui padaryti, gautus iš (duomenys neskelbtini) ir už įsteigimą ofšorinės įmonės. Šią aplinkybę patvirtina ir iš Latvijos banko gauta medžiaga, kad sąskaitos, esančios šiame banke, valdytoju buvo nuteistasis. Iš šio banko buvo pateikta atsiskaitomosios sąskaitos atidarymo ir aptarnavimo sutartys, parašų ir antspaudų pavyzdžių lentelė ir kita medžiaga. Visos šios aplinkybės ir kita bylos medžiaga patvirtina nukentėjusio paaiškinimą, kad vienintelis šios sąskaitos valdytojas yra nuteistasis. Tai nustatė ir savo išvadoje konstatavo specialistas, kad pinigai pagal 2005-11-04 paskolos sutartį iš bendrovės „D. M. LLC" sąskaitos R. D. nebuvo persiųsti. Jie buvo panaudoti įvairiems mokėjimams be nukentėjusio rašytinių nurodymų, o ne pagal paskolos pagal minėtą sutartį grąžinimui. Ši paskolos sutartis nukentėjusiam nebuvo grąžinta ir tokiu būdu nukentėjusysis patyrė žalą. Dėl paminėtų aplinkybių, apeliacinio skundo argumentas, kad jokios žalos nukentėjusysis nepatyrė, yra paneigiamas, nes šie paminėti įrodymai šią aplinkybę patvirtina. BK 182 str. numatytos veikos padariniai šiuo atveju tikrai buvo. Jie atsirado dėl nusikalstamų nuteistojo veikų Mano įsitikinimu pasitvirtino ir ta aplinkybė, kad nukentėjusio didelės apimties turtą užvaldė apgaulės būdu. Šią aplinkybę patvirtina faktiniai duomenys byloje. Tiktai perdavus tam tikrą dalį pinigų pagal paskolos sutartį į nuteistojo firmos sąskaitą, tie pinigai labai greitai, jau sekančią dieną buvo panaudojami kitoms reikmėms, o ne tam tikslui, kam suteikta paskola. Nukentėjusysis aiškino, kad jis niekada nebūtų pervedęs tų pinigų, jei būtų žinojęs, kad tie pinigai bus panaudoti ne metalo pirkimui, nes būtent metalo pirkimui Ukrainoje buvo sudaryta šita sutartis. Įplaukus pinigams į nuteistojo firmos sąskaitą, pinigai buvo naudojami ne pagal paskirtį, o galim teigti, kad nuteistojo reikmėms. Jie įrodo, patvirtina jo veiksmų apgaulingą pobūdį. Apgaulė, kaip būtinas nusikalstamos veiklos požymis, tokiais veiksmais ir yra įrodyta.

Be to, specialisto išvada yra nustatyta, kad teisinės pagalbos pateiktais dokumentų duomenimis, pinigai pagal 2005-11-04 paskolos sutartį Nr. 05-11-04 – 549 275,95 JAV dolerių (1 525 728,81 Lt) iš bendrovės „D. M. LLC" sąskaitos R. D. nebuvo pervesti, jie buvo panaudoti įvairiems mokėjimams be R. D. rašytinių nurodymų, o ne paskolos R. D. pagal 2005-11-04 sutartį Nr. 05-11-01 grąžinimui. Pagal teisinės pagalbos pateiktus dokumentų duomenis, paskolos pagal 2005-11-04 sutartį Nr.05-11-04 dalis – 549 275,95 JAV dolerių ( 1 525 728,81 Lt) R. D. nebuvo grąžinta. (t.5, b.l.75-90). Kolegija daro išvadą, kad nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima netikėti specialisto išvada.

Apelianto argumentas, kad nebuvo „C. E." darbuotojai apklausti, kad nenagrinėtos tos aplinkybės ir buvo paminėta, kad už įkūrimą tos ofšorines kompanijos sumokėjo nukentėjusysis. Tai šios aplinkybės nei nuteistasis, nei nukentėjusysis neneigia, net patvirtino, kad nuteistasis persiuntė apmokėjimui reikalingus dokumentus elektroniniu laišku. Nukentėjusysis neneigia, kad jis sumokėjo, bet vėliau jis jokių operacijų nėra atlikęs su tos firmos pinigais. Tokiu duomenų byloje nėra.

Pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.

Įstatymo straipsnio dispozicijoje sukčiavimo požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BK 182 straipsnis taikomas padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Vienas iš sukčiavimo požymių – turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu) nevykdymu. Tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą. Turtinės prievolės išvengimas gali pasireikšti neteisėtai atsisakant vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarant situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas yra apsunkintas, pvz., tyčia tapus beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K–224/2008).

Byloje neginčijamai įrodyta, kad M. S. firma (duomenys neskelbtini)laikotarpiu nuo 2005-11-04 iki 2006-02-15 iš Ukrainos metalurgijos gamyklos metalų nepirko, nors paskolos sutartyje buvo nurodytas tikslas – pirkti metalo gaminius iš Ukrainos metalurgijos gamyklų, o paskola, iš R. D. gauti pinigai, tą pačią arba sekančią dieną buvo pervesti atsiskaityti už kitus (duomenys neskelbtini) sandorius ar paskolai padengti, t.y. buvo pervesti Nacionalinei mokėjimų agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos už grūdus, taip pat pervesti į paskolinę sąskaitą, siekiant padengti dalį paskolos. Teismų praktikoje pinigų pasiskolinimas iš nukentėjusiųjų žadant juos investuoti į verslą, nors realiai to neketinama daryti kvalifikuojamas kaip sukčiavimas (LTA nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-651/2006). M. S. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 str. 2 d.

Iš 2005-11-04 sudarytos Paskolos sutarties matyti, kad R. D. (paskolos davėjas) ir M. S. firma (duomenys neskelbtini)(paskolos gavėjas) sudarė Paskolos sutartį Nr. 05-11-04 tikslu Paskolos gavėjui firmai (duomenys neskelbtini)pirkti metalo gaminius iš Ukrainos metalurgijos gamyklų pirkimui ir realizavimui Baltarusijoje (t. 1, b. l. 78-79). Paskolos davėjas įsipareigojo iki 2005-12-15 pervesti į Paskolos gavėjo atsiskaitomąją sąskaitą 1 620 000 litų. Sutartis patvirtinta šalių parašais, antspaudu. Paskolos sutartis pripažįstama galiojančia nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Iš R. D. sąskaitos AB Vilniaus banke išrašų matyti, kad į firmos (duomenys neskelbtini)sąskaitą laikotarpiu nuo 2005-11-07 iki 2005-12-15 buvo pervesta viso 1 620 000 litų (t. 3, b. l. 30-34). Šios R. D. pervestos pinigų sumos užpajamuotos M. S. firmos (duomenys neskelbtini)sąskaitoje Ūkio banke (t.3, b. l. 35-48). Šie aukščiau paminėti duomenys atsispindi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2008-01-03 specialisto išvadoje Nr. 5-6/2 (t.3, b. l. 2-121) ir teismui jų teisingumas abejonių nekelia. Tokiu būdu, yra neginčijamai įrodyta, kad Paskolos sutartis tarp R. D. ir M. S. firmos (duomenys neskelbtini)egzistavo iš tikrųjų. Ir ji buvo tikslinė - Paskolos gavėjui firmai (duomenys neskelbtini)pirkti metalo gaminius iš Ukrainos metalurgijos gamyklų pirkimui ir realizavimui Baltarusijoje.

Apeliantas teigia, kad byloje aptariama paskolos 2005-11-04 sutartis (toliau- Paskolos sutartis), sudaryta tarp firmos (duomenys neskelbtini)ir R. D., nevisiškai atitinka tikruosius šalių ketinimus, nes ji buvo naudota kaip R. D. pinigų įnešimo į firmos (duomenys neskelbtini)sąskaitą teisinis pagrindas. Šioje byloje aptariami M. S. ir R. D. santykiai buvo inicijuoti ir vystėsi būtent jo iniciatyva, ir jokių melagingų, klaidinančių ar objektyvią tiesą iškraipančių žinių R. D. apeliantas nesuteikė ir neįtikino jo atlikti kokius nors veiksmus. Tačiau, byloje neginčijamai įrodyta, kad M. S. firma (duomenys neskelbtini)laikotarpiu nuo 2005-11-04 iki 2006-02-15 iš Ukrainos metalurgijos gamyklos metalų nepirko, o paskola, iš R. D. gauti pinigai, tą pačią arba sekančią dieną buvo pervesti atsiskaityti už kitus (duomenys neskelbtini) sandorius ar paskolai padengti, t.y. buvo pervesti Nacionalinei mokėjimų agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos už grūdus, taip pat pervesti į paskolinę sąskaitą, siekiant padengti dalį paskolos. Iš paminėtos specialisto išvados matyti, kad ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktais duomenimis iš R. D. gauta paskola pagal 2005-11-04 Paskolos sutartį Nr. 05-11-04 nebuvo panaudota pagal sutartyje nurodytą paskirtį, nes M. S. firma (duomenys neskelbtini)2007-02-06 raštu Nr. 008 pateikė duomenis, kad laikotarpiu nuo 2005-11-04 iki 2006-02-15 firma iš Ukrainos metalurgijos gamyklų metalų nepirko. Išvadoje konstatuojama, kad R. D. gauta paskola kartu su kitais įmonės sąskaitoje buvusiais pinigais buvo panaudota pervedant pinigus už grūdus Nacionalinei mokėjimo agentūrai (viso 495 776,40 Lt), iš jų R. D. gautos paskolos – 350 000 Lt, firmos (duomenys neskelbtini)kredito grąžinimui (251 000 Lt) ir valiutos įsigijimui (219 964,87 Lt), iš jų R. D. gautos paskolos – 470000 Lt, įsigijo valiutos ir palūkanoms mokėti iš R. D. gautos paskolos 200 000Lt, vėlgi kredito grąžinimui ir valiutos įsigijimui (panaudota šios paskolos 600 000Lt) (t. 3, b. l. 10-11). Tai, kad M. S. firma (duomenys neskelbtini)laikotarpiu nuo 2006-03-06 iki 2006-05-18 grąžino R. D. paskolą, viso 1 620 000 Lt, vadovaujantis R. D. vardu surašytais nurodymais, dalį paskolos – 94 675 Lt į R. D. sąskaitą SEB Vilniaus banke, kitą dalį paskolos 1 525 325 Lt – tarptautinio mokėjimo pavedimais pervedė į kompanijos „D. M. LLC" sąskaitą (duomenys neskelbtini)banke, Latvijoje, negali būti vertinama kaip M. S. paskolos R. D. grąžinimas pagal paskolos sutartį. Kaip jau buvo paminėta aukščiau, tai patvirtina specialisto išvada (t.5, b.l. 75-90).

M. S. tiek ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek teisme neigė aplinkybę, kad paskolintų pinigų negrąžino nukentėjusiajam, tačiau tai neginčijamai įrodyta rašytiniais dokumentais ir netgi kaltinamojo paaiškinimais. Nepasitvirtino ir kaltinamojo nurodyta aplinkybė, jog R. D. pinigai grąžinti į įmonės „D. M. LLC“ sąskaitą, iš kurios jis pinigus pervedinėjo kitoms įmonėms. Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad vienintelis „D. M. LLC“ sąskaitos valdytojas nuotoliniu būdu buvo M. S., todėl tiks jis vienas galėjo laisvai disponuoti šios įmonės sąskaitoje esančiais pinigais ir tai darė pervesdamas pinigus pagal sudarytus įvairius sandorius. Tai patvirtina atsiskaitomosios sąskaitos atidarymo ir aptarnavimo 2005-12-13 sutartis, kurioje nurodyta, jog sąskaitos, atidarytos R. B., Latvijoje, savininkas yra minėta bendrovė „D. M. LLC“, atstovaujama M. S. (t. 1, b. l. 200), kuris aiškino teisme, kad jis negalėjo prieiti prie sąskaitos nes neturėjo prieigos. Jis teigė, kad nežino, kas vyko „D. M. LLC“ sąskaitoje. Teigė, kad R. D. žinojo apie pinigų judėjimą minėtoje sąskaitoje ir kontroliavo jį. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę. Nėra nustatytas nei vienas faktas, kad R. D. būtų atlikęs kokį nors pavedimą iš „D. M. LLC“ sąskaitos. Pats M. S., valdydamas „D. M. LLC“ sąskaitą, atlikdavo įvairius pavedimus, tačiau pinigų R. D. negrąžino. R. D. neturėjo jokių „D. M. LLC“ dokumentų. Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. S. savo sudarytus sandorius bei pervestas pinigų sumas interpretuoja akivaizdžiai ignoruodamas dokumentų turiniu nustatomų juridinių faktų ribas. Tokiu būdu paneigiamas M. S. argumentas, kad vos tik atidarius sąskaitą (duomenys neskelbtini)banke, R. D. jis perdavė visus prisijungimo prie šios sąskaitos kodus bei paaiškino ir parodė, kaip ją tvarkyti nuotoliniu būdu. R. D. šios sąskaitos niekada nevaldė. Tokiu būdu teismas padarė pagrįstą, bylos duomenims grįstą išvadą, jog 1 525 728,81 Lt paskolos dalis R. D. nebuvo grąžinta. R. D. neturėjo prisijungimo prie sąskaitos kodų, neturėjo galimybių šią sąskaitą valdyti ir tvarkyti savarankiškai, tiek savo kompiuterio pagalba, tiek iš bet kurio kito kompiuterio, tokią galimybę turėjo būtent M. S.. M. S., naudodamasis ofšorinės kompanijos sąskaita (duomenys neskelbtini)banke imitavo pinigų grąžinimą R. D., tačiau (duomenys neskelbtini)banko dokumentai atskleidė sukurtą M. S. sukčiavimo mechanizmą.

Nepagrįstas skundo teiginys, kad apeliantas nesiekė įgyti nei teisėtai, nei neteisėtai kokį nors R. D. turtą. Nustatyta, kad M. S. siekdamas apgaule užvaldyti svetimą turtą, įtikino nukentėjusįjį R. D., jog jis kaip fizinis asmuo negali tiesiogiai investuoti pinigų į verslą Baltarusijoje bei įtikino tai padaryti per jo turimą įmonę, t.y. iškraipė objektyvią tiesą ir tokiu būdu nukentėjusiojo sąmonėje susiformavo klaidingas įsivaizdavimas, kad jis pinigus verslui gali persiųsti tik per kaltinamojo turimą įmonę (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu M. S. paskatino R. D. nenaudingai disponuoti turimais pinigais. M. S. suvokė, jog R. D. sąmoningai pateikė objektyviosios tiesos neatitinkančią informaciją apie pinigų į verslą investavimą Baltarusijoje. Toks M. S. suklaidinimas (jis verslu Baltarusijoje užsiėmė jau daug metų, kas sudarė įspūdį, kad jis pinigus ketina iš tikrųjų investuoti) turėjo lemiamos įtakos R. D. apsisprendimui pinigus pervesti į M. S. firmos (duomenys neskelbtini)sąskaitą.

M. S. nurodo, kad galimybė pinigus grąžinti nebūtinai į R. D. asmeninę sąskaitą buvo numatyta Paskolos sutarties 3.3. punkte. R. D. pateikti raštiški nurodymai, tame tarpe dėl skolos pervedimo ne jam, o jo bendrovei „D. M. LLC" yra įvykdyti pilnai, tinkamai ir teisėtai, vadovaujantis Paskolos sutarties 3.3. punkto nuostatom. Tokie skundo argumentai negali būti laikomi teisingais dėl aukščiau nurodytų aplinkybių. Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad vienintelis „D. M. LLC“ sąskaitos valdytojas nuotoliniu būdu buvo M. S., todėl tiks jis vienas galėjo laisvai disponuoti šios įmonės sąskaitoje esančiais pinigais ir tai darė pervesdamas pinigus pagal sudarytus įvairius sandorius kitoms įmonėms.

M. S. teigia, kad jis su į „D. M. LLC" iš firmos (duomenys neskelbtini) sąskaitos pervestų pinigų 549 275,95 JAV dolerių (1 525 728,81 Lt) naudojimu neturi nieko bendro, jų nei teisėtai, nei neteisėtai, nei apgaule, nei sąžiningai neįgijo, ir savo ar kieno nors kito interesais nepanaudojo, tokio tikslo niekada neturėjo. Tai yra, savo veiksmais M. S. R. D. nepadarė jokios turtinės žalos, o atitinkamai nesukėlė ir BK 182 str. 2 d. numatytų padarinių. Tai paneigiama bylos duomenimis, nes 2010-01-25 Specialisto išvadoje Nr. 5-6/4 „Dėl M. S. firmos (duomenys neskelbtini)ūkinės finansinės veiklos konstatuota, kad vadovaujantis teisinės pagalbos pateiktais dokumentų duomenimis, pinigai pagal 2005-11- 04 paskolos sutartį Nr. 05-11-04 - 549 275,95 JAV dolerių (1 525 728,81 Lt) iš bendrovės „D. M. LLC" sąskaitos R. D. nebuvo pervesti, jie buvo panaudoti įvairiems mokėjimams be R. D. rašytinių nurodymų, o ne paskolos R. D. pagal 2005-11-04 sutartį Nr. 05-11-04 grąžinimui, bei vėl grąžinti į firmos (duomenys neskelbtini)sąskaitą. Vadovaujantis teisinės pagalbos pateiktais dokumentų duomenimis, paskolos pagal 2005-11-04 sutartį Nr. 05-11-04 dalis - 549275,95 JAV dolerių (1 525 728,81 Lt) R. D. nebuvo grąžinta (specialisto išvados 4p.). (b.t.5, l.75-90). (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašas patvirtina, kad per įmonę „D. M. LLC“ pervedinėjo pinigus į OOO VOLOT 2005 ir pagal kitą sutartį – Nr. 05-12-1/2005-12-21 bei tai, kad M. S. firma (duomenys neskelbtini)su R. D. pagal paskolos sutartį Nr. 05-11-04 neatsiskaitė. (b.t. 2, l.58-74). Kaip ir tas skundo argumentas, jog Paskolos sutartyje iš R. D. gauti pinigai jam grąžinti pilnai ir tinkamai, pagal jo pateiktus tris raštiškus nurodymus, neteisingas. R. D. sąskaitos, esančios SEB Vilniaus banke išrašas patvirtina, kad iš jo asmeninės sąskaitos į M. S. firmos (duomenys neskelbtini)sąskaitą nuo 2005-11-07 iki 2005-12-05 per 6 kartus buvo pervesta 1 620 000 Lt, o grąžinta per 2 kartus 94 672 Lt. (b.t.3, l.31-34).

M. S. skunde nurodo, kad būtina atlikti bendrovės „D. M. LLC" ūkinės finansinės veiklos ekspertizę. Tokį M. S. gynėjo advokato 2011-05-10 prašymą teismas atmetė pagrįstai. Piniginių lėšų judėjimas bendrovės „D. M. LLC" sąskaitoje (duomenys neskelbtini) banke išsamiai aprašytas specialisto išvadoje Nr. 5-6/4, todėl skirti papildomą ekspertizę teismas nematė pagrindo visiškai pagrįstai. Iš Latvijos (duomenys neskelbtini)gauta medžiaga: atsiskaitomosios sąskaitos atidarymo ir aptarnavimo sutartis, banko ir kliento tarpusavio santykių bendrosios taisyklės, parašų ir antspaudų pavyzdžių lentelė, gavėjo pažymėjimas, testų lentelės gavimo patvirtinimas dokumentai, kuriuos atidarydamas „D. M. LLC" sąskaitą, pateikė M. S. - asmens paso kopija, banko įgaliojimas M. S., „D. M. LLC" dokumentai anglų kalba, nuotolinio klientų aptarnavimo sistemų naudojimo sutartis, sutarties dėl nuotolinio klientų aptarnavimo sistemų naudojimo bendrosios nuostatos, pasirašytos M. S. patvirtina, kad vienintelis sąskaitos valdytojas buvo M. S.., sąskaitos išrašas nuo 2005-12-28 iki 2006-10-25 (b.t.1, l. 183-201, t. 2., l.1-57). (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašas patvirtina, kad per įmonę „D. M. LLC“ pervedinėjo pinigus į (duomenys neskelbtini) ir pagal kitą sutartį – Nr. 05-12-1/2005-12-21 bei tai, kad M. S. firma (duomenys neskelbtini)su R. D. pagal paskolos sutartį Nr. 05-11-04 neatsiskaitė. (b.t. 2, l.58-74).

Apeliantas teigia, kad iš bylos bei teisminio jos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad tiek sudarant aptariamą Paskolos sutartį, tiek po to M. S. buvo nusiteikęs vykdyti su R. D. aptartą prekybos metalais verslą ir jis dėjo visas pastangas, kad jis įvyktų. Tokia nuteistojo pozicija paneigiama tuo, kad byloje neginčijamai įrodyta, kad M. S. firma (duomenys neskelbtini)laikotarpiu nuo 2005-11-04 iki 2006-02-15 iš Ukrainos metalurgijos gamyklos metalų nepirko, o paskola iš R. D. gauti pinigai tą pačią arba sekančią dieną buvo pervesti atsiskaityti už kitus (duomenys neskelbtini) sandorius ar paskolai padengti, t.y. buvo pervesti Nacionalinei mokėjimų agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos už grūdus, taip pat pervesti į paskolinę sąskaitą, siekiant padengti dalį paskolos. Teismas surinktus ir teisme ištirtus įrodymus aptarė išsamiai, aiškiai, todėl apeliacinės instancijos teismas nesikartos.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo įrodymus byloje: kad pats R. D. neatmetė galimybės dalį pagal Paskolos sutartį į firmos (duomenys neskelbtini)pervestų pinigų panaudoti grūdų pirkimui, tai, kad R. D. neigė, jog bendrovė „D. M. LLC“ priklauso jam, ir tai, kad jis neigė pažįstantis liudytoją S. G.. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai vertino liudytojų V. S. ir S. G. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Šie liudytojai pripažino, jog duoti parodymus atvyko paprašyti M. S., be to liudytojas V. S. nurodė, jog jį ir R. D. šiuo metu sieja asmeninio pobūdžio nesutarimai. Abu liudytojai tvirtino tas aplinkybes, kurių objektyviai nežinojo ir negalėjo žinoti (apie kompanijos „D. M. LLC“ įkūrimą bei sąskaitos valdymą). Jų parodymai iš esmės buvo suderinti su M. S. parodymais. Teismo nuomone, liudytojas V. S. ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo pagarsinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 3p. (t.3, b. l. 175-177). Ikiteisminio tyrimo metu V. S. nurodė, jog visas sutartis, sudarytas (duomenys neskelbtini) įgalioto asmens S. G. vardu pasiimdavo M. S. ir vėliau jas atveždavo jau su S. G. parašu. Žino, kad vieną iš sutarčių įmonės juristas net pats vežė M. S.. Liudydamas teisme nurodė, jog iš M. S. sužinojo, kad R. D. buvo vienintelis įmonės „D. M. LLC“ akcininkas, todėl jam atiteko visi į šios įmonės sąskaitą įplaukę pinigai, o tokie jo parodymai akivaizdžiai prieštaravo byloje surinktai medžiagai. O tos aplinkybės, kad R. D. sutiko panaudoti dalį paskolos pinigų grūdų pirkimui, nepatvirtino nei vienas byloje esančių įrodymų.

Apeliantas teigia, kad tarp jo firmos (duomenys neskelbtini) ir R. D. susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, o sutarčių sudarymas, iš jų kylantys įsipareigojimai ir jų vykdymas yra civilinės teisės objektas, reguliuojamas civilinio proceso tvarka. Atsakydama į šį argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurių subjektai įgyja atitinkamas teises ir pareigas. Tačiau esant tam tikroms papildomoms sąlygoms gali atsirasti ir baudžiamieji teisiniai santykiai. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tačiau Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, kai sutarties sudarymo momentu šalys išreiškia savo tikrą valią. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo atveju, turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai panaudojus apgaulę prieš turto savininkus, teisėtus jų valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Tai ir yra esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto. Pažymėtina tai, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, o tai reiškia, kad suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Nagrinėjamoje byloje yra būtent taip – M. S. siekdamas apgaule užvaldyti svetimą turtą, įtikino nukentėjusįjį, jog jis kaip fizinis asmuo negali tiesiogiai investuoti pinigų į verslą Baltarusijoje bei įtikino tai padaryti per jo turimą įmonė, t.y. iškraipė objektyvią tiesą ir tokiu būdu nukentėjusiojo sąmonėje susiformavo klaidingas įsivaizdavimas, kad jis pinigus verslui gali persiųsti tik per kaltinamojo turimą įmonę (duomenys neskelbtini)ir tokiu būdu jį paskatino nenaudingai disponuoti turimais pinigais. Nusikalstamo tikslo siekimas ir atspindi sukčiavimo subjektyvųjį požymį – tyčios elementą. M. S. suvokė savo veikos pavojingumą, numatė veikos pavojingas pasekmes ir to siekė. Nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimas apgaulės būdu (BK 182 straipsnio 2 dalis).

Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę. Ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. BPK 20 straipsnyje nustatyti reikalavimai įrodymams bei jų vertinimui. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Teismas nuosprendyje turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jais galima nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) ir liečiamumo (jais įrodinėjamos bent viena bylai reikšminga aplinkybė) reikalavimus. Įvertinus bylos medžiagą nėra pagrindo išvadai, kad teismas tirdamas bei vertindamas įrodymus nesilaikė minėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų.

Dėl tos priežasties, kad M. S. pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 2 d., yra pagrįstai priteistas civilinis ieškinys R. D. sumoje 1 534 325 litų turtinei žalai atlyginti, nes kaltinamojo kaltė padarius nusikaltimą ir tuo pačiu turtinę žalą, įrodyta (Lietuvos Respublikos CK 6.263 str.). Bylos rašytiniai duomenys patvirtina turtinės žalos dydį.

Kolegijos nuomone, pagrįstai tenkintas ir civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kaltinamasis tyčiniais nusikalstamais veiksmais užvaldė nukentėjusiojo turtą, dėl kaltinamojo padarytų veiksmų nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą. Todėl pagrįstai nustatyta, kad nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus dėl M. S. neteisėtų veiksmų.

Visa tai įvertinus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma M. S. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo patvirtino, teismas paskyrė jam bausmę teisingai, pagrįstai tenkino R. D. civilinius ieškinius. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistojo M. S. skundas yra nepagrįstas.

Todėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš M. S. vieną tūkstantį litų nukentėjusiajam R. D. už atstovavimo paslaugas apeliacinėje instancijoje.