Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo I. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Nukentėjusiojo T. A. civilinis ieškinys patenkintas ir iš I. V. ir M. P. solidariai priteista 139 Eur turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. P., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. V. nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 17 d., apie 17.50 val., būdamas prie (duomenys neskelbtini) kapinių (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su M. P., jėga ištempė nukentėjusįjį T. A. iš automobilio Renault, nenustatytu valstybiniu numeriu, M. P. vieną kartą spyrus nukentėjusiajam į koją, sukėlus fizinį skausmą, jis (I. V.) nutempė nukentėjusįjį T. A. į kapinių teritoriją, ten jam vieną kartą spyrė į galvos sritį, sudavė tris smūgius rankomis į veidą. Nukentėjusiajam nugriuvus, reikalaudamas nesikelti ir nusirengti drabužius, nusiauti batus ir atiduoti su savimi turimus daiktus, pagrobė nukentėjusiajam T. A. priklausančią striukę 50 Eur vertės, marškinėlius 16 Eur vertės, batus Nike 40 Eur vertės, telefoną Nokia 20 Eur vertės, Lietuvos Respublikos piliečio pasą, telefono ausines, 5 Eur vertės, t. y. pagrobė turto, kurio bendra vertė 131 Eur. Tokiais veiksmais veikdamas bendrininkų grupėje su M. P., panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, pagrobė svetimą, T. A. priklausantį, turtą padarydamas jam 131 Eur turtinę žalą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės yra nustatytos aiškiai, I. V. kaltė įrodyta ir abejonių nekelia.Apeliaciniame skunde nuteistasis I. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Taip pat prašo byloje atlikti įrodymų tyrimą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti, kaip nepagrįstą.Nuteistojo I. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl I. V. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, prašoma I. V. išteisinti, kadangi šio nusikaltimo jis nepadarė.Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas I. V. kaltės klausimą išsprendė teisingai ir pagrįstai pripažino jį kaltu dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.Nuteistasis I. V. savo kaltės nepripažino viso proceso metu, teigė, kad jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį T. A. neatliko, yra kaltas tik dėl to, kad važiavo viename automobilyje, tačiau I. V. kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuosprendyje nurodyti išsamūs I. V. gynybinės versijos atmetimo argumentai, su kuriais nesutikti aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Nukentėjusysis T. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad iš automobilio jį ištempė, nusivedė į kapines ir ten sumušė, atėmė daiktus (rūbus, batus, mobiliojo ryšio telefoną, ausines, pasą) būtent I. V.. Kartu prie automobilio buvęs M. P. vieną kartą spyrė, tačiau daugiau jokių veiksmų neatliko. Jokių veiksmų neatliko ir R. P.. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo kaltu pripažintas ir nuteistas M. P., taip pat kaip liudytojas apklaustas R. P.. Šie asmenys be paminėtų aplinkybių patvirtino ir tai, kad iš kapinių I. V. grįžo vienas, atsinešė kažkokius drabužius, važiuojant į namus lombarde įkeitė I. V. paduotą telefoną. Aukštesniojo teismo nuomone, nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo, nuteistojo M. P., liudytojo R. P. parodymais, nes jų parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, sutampa tarpusavyje, nėra prieštaringi, nukentėjusysis ir liudytojas buvo įspėti dėl gresiančios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, teisiamojo posėdžio metu prisiekė sakyti tiesą. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog minėti asmenys gali būti šališki ar siektų nepagrįstai apkaltinti apeliantą nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, byloje nenustatyta. Tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Tai, kad M. P. susitaikė su nukentėjusiuoju, nereiškia, kad nukentėjusiojo ir M. P. parodymai yra nepatikimi ir jais, kaip vienu iš I. V. kaltės įrodymų, vadovautis negalima. Nukentėjusysis T. A. iš karto po jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo nurodė, kad iš automobilio jį ištraukė, jį sumušė ir atėmė daiktus ne M. P., o kitas asmuo, kaip vėliau paaiškėjo – I. V.. Šios pozicijos nuosekliai laikėsi ir vėliau. Iš paminėto akivaizdu, kad susitaikymas su M. P. jokios įtakos jo parodymams neturėjo, nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, kaip minėta, atitinka nuteistojo M. P., liudytojo R. P. nurodytas aplinkybes. Šių aplinkybių visumoje vertinant I. V. parodymus matyti, kad jų jokie kiti įrodymai nepatvirtina, I. V. paaiškinimai iš esmės prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir jų pagrindu nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl pagrįstai nelaikyti objektyviais ir patikimais.Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje jokių pagrįstų abejonių dėl I. V. kaltės padarius plėšimą nekyla. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašyti visi įrodymai, kuriuos teismas betarpiškai ištyrė teisiamajame posėdyje, pateiktas jų teisinis vertinimas. Išvados dėl I. V. kaltės argumentuotos ir pagrįstos. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, tačiau skunde jokių tokį nesutikimą pagrindžiančių argumentų nėra nurodyta. Pažymima, kad įrodymų vertinimas yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo teisė. Teismas įrodymus vertina atsižvelgdamas į BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, kurių šiuo atveju buvo laikomasi. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes. Baudžiamasis įstatymas I. V. pritaikytas tinkamai, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų. Esant tokioms aplinkybėms nuosprendis laikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kaip to prašo apeliantas, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. V. apeliacinį skundą atmesti.