- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-502-823/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-18240-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Ieškovas
- UAB „Viljurika“
- Atsakovas
- Ž. D.
- Kategorijos
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Viljurika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovui Ž. D. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Viljurika“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Ž. D. 6 396,30 Lt skolos, 1 228,09 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2012 m. spalio 10 d. buvo sudaryta sutartis Nr. 12.10.10 dėl statybinių klojinių nuomos. Pagal 2012 m. spalio 10 d. perdavimo – grąžinimo aktą atsakovui buvo perduoti pastoliai, o 2012 m. spalio 31 d. išrašyta PVM sąskaita- faktūra, kuri 2012 m. lapkričio 4 d. buvo išsiųsta registruotu laišku. Atsakovas jokių pretenzijų dėl suteiktų paslaugų nėra pareiškęs, tačiau už nuomą nesumokėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 27 d. preliminariu sprendimu visiškai tenkino ieškovo reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Ž. D. pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, kuriuose nurodė, kad 2012 m. spalio 10 d. sutarties dėl statybinių klojinių nuomos su ieškovu nėra sudaręs, taip pat neįgaliojo sutartį pasirašiusio asmens - R. U., tokią sutartį sudaryti, nes pastolių asmeniškai jam nereikėjo. Iš ieškinio argumentų galima daryti prielaidą, kad ieškovas sutartį sudarė ne su atsakovu, o su UAB „Bosta“. Jokie santykiai su UAB „Bosta“ atsakovo nesiejo.
Atsiliepimu į atsakovo prieštaravimus ieškovas UAB „Viljurika“ nurodė, kad nesutinka su atsakovo atsikirtimais, nes 2012 m. spalio 10 d. klojinių nuomos sutartį Nr. 12.10.10 sudarė būtent su atsakovu kaip fiziniu asmeniu. Paaiškino, kad atsakovas Ž. D. į ieškovo sandėlį atvažiavo kartu su R. U., kurį atsakovas pristatė kaip savo įmonės darbuotoją – projektų vadovą. Atsakovas, apžiūrėjęs klojinius, nurodė, jog pageidauja juos išsinuomoti. Jis sutiko, kad klojinių nuomos sutartis būtų sudaryta su juo kaip fiziniu asmeniu, todėl pateikė asmens tapatybės kortelę ir nurodė savo gyvenamosios vietos adresą. Ieškovui parengus sutarties projektą, į sandėlį 2012 m. spalio 10 d. atvažiavo tik R. U., kuris nurodė, jog atsakovas yra užimtas, ir jis pasirašys nuomos sutartį, atstovaudamas atsakovą. Ieškovas paaiškino, jog sandėlyje R. U. paskambino atsakovui, kuris ieškovui telefonu dar kartą patvirtino, kad R. U. įpareigotas pasirašyti nuomos sutartį už jį, todėl ieškovas buvo įsitikinęs, jog R. U. veikia kaip atsakovo atstovas. Ieškovo direktoriaus J. A. 2012 metų spalio 18-30 d. telefoninių pokalbių išklotinės įrodo, kad nuomos sutarties vykdymo klausimais telefonu buvo bendrauta tiek su R. U., tiek su atsakovu Ž. D.. Tai, kad atsakovas neginčijo ir negrąžino gautos PVM sąskaitos- faktūros Nr. VIL Nr. 00178, įrodo tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius. Atsakovas šiuo metu yra UAB „Bosta investicijų sprendimai“ direktorius, o R. U. dirba šioje įmonėje, todėl atsakovas, neigdamas santykius su įmone, kurios pavadinime yra žodis „Bosta“, nesąžiningai klaidina teismą.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 3 d sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. preliminarų sprendimą panaikino ir ieškovo UAB „Viljurika“ ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovo Ž. D. atmetė; priteisė iš ieškovo UAB „Viljurika“ 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo Ž. D. naudai; priteisė iš ieškovo UAB „Viljurika“, 17,82 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas nurodė, kad tiek 2012 m. spalio 10 d. statybinių klojinių nuomos sutartį, tiek klojinių perdavimo – grąžinimo aktą pasirašė projektų vadovas R. U.. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų įgaliojęs R. U. sudaryti sutartį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas suprato sudaręs sutartį su UAB „Bosta investicijų sprendimai“. Taigi, ieškovas neįrodė turįs reikalavimo teisę atsakovui.
Panaikinęs preliminarų sprendimą, teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas atsakovo naudai. Teismas pažymėjo, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 1 500 Lt, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 numatytų dydžių, yra pagrįstos ir įrodytos.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Viljurika“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo UAB „Viljurika“ priteista 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo Ž. D. naudai, ir atsakovo Ž. D. patirtų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo nepriteisti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1) Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu visiškai nevertino atsakovo procesinio elgesio, todėl visiškai nemotyvavo ir neaptarė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 4 dalies taikymo/netaikymo, nors to teismo posėdžio metu prašė ieškovo atstovas. Atsakovas tik prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo nurodė kodėl nesutinka su ieškovo reiškiamu reikalavimu. Atsakovo procesinis elgesys, kai pateikdamas procesinius dokumentus jis nurodo žinomai neteisingą informaciją ar ją nutyli, negali būti laikomas sąžiningu ir tinkamu, nes pažeidžia CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą. Atsakovas nesiekė ekonomiško ir koncentruoto proceso, o būtent: iš pat pradžių pateikė visiškai nemotyvuotus prieštaravimus dėl teismo įsakymo ir tokių būdu skatino ieškovą toliau bylinėtis bei rengti ieškinį; pateikdamas prieštaravimus dėl teismo preliminaraus sprendimo, nurodė žinomai neteisingą informaciją, nutylėdamas informaciją, kuri svarbi ginčo santykiams, dėl ko ieškovas buvo priverstas prašyti teismo, kad į teismo posėdžius būtų kviečiami liudytojai ir paneigiami atsakovo nurodomi teiginiai. Atsakovo procesinis elgesys pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamas, ir dėl jo atsirado bylinėjimosi išlaidos, kadangi ieškovas buvo priverstas imtis teisinių veiksmų, paskatinusių bylinėjimosi išlaidų atsiradimą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino.
Atsiliepimas
Atsakovas Ž. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Pagal CPK 439 straipsnio 2 dalį, skolininko prieštaravimai teismo įsakymui neturi būti motyvuoti. Prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė savo nesutikimo su ieškiniu motyvus. Tai, kad ieškovas painioja atsakovą kaip fizinį asmenį su juridiniu asmeniu, ir ieškinyje klaidingai nurodo faktines aplinkybes, kurios buvo paneigtos pirmosios instancijos teismo proceso metu, yra ne atsakovo kaltė. Priešingai, dėl tokių ieškovo veiksmų atsakovas buvo priverstas ieškoti kvalifikuotos teisinės pagalbos ir patyrė bylinėjimosi išlaidų.
2) Bylos nagrinėjimui prireikė trijų teismo posėdžių, buvo parengti du procesiniai dokumentai (prieštaravimai dėl teismo įsakymo, motyvuoti prieštaravimai dėl preliminaraus teismo sprendimo), teikiamos konsultacijos. Suteiktų teisinių paslaugų dydis net nesiekia Rekomendacijose numatyto maksimalaus dydžio vidurkio, todėl teismas, įvertinęs visas aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai priteisė atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliantas nesutinka su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Pagal bendrąją taisyklę, bylinėjimosi išlaidos teismo priteisiamos procesą laimėjusiai šaliai iš pralaimėjusios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 93 straipsnio 4 dalis numato galimybę teismui išimtiniais atvejais nukrypti nuo paminėtos taisyklės, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Taigi, pagal paminėtą nuostatą, teismas gali atsisakyti priteisti procesą laimėjusiai šaliai bylinėjimosi išlaidas (jų dalį) nustatęs, kad procesą laimėjusios šalies procesinis elgesys nebuvo sąžiningas, ir tokie šalies veiksmai lėmė bylinėjimosi išlaidų arsiradimą ir/ar padidėjimą.
Atsakovo nesąžiningumą apeliantas grindžia dviem argumentais: tuo, kad atsakovas tik prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo išdėstė teismui savo nesutikimo su ieškiniu argumentus, ir tuo, kad prieštaravimuose atsakovas neva pateikė teismui neteisingą informaciją, kurią pirmosios instancijos teismo proceso metu buvo priverstas paneiginėti ieškovas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas 2012 m. gruodžio 21 d. pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo išieškant skolą iš atsakovo. 2013 m. sausio 10 d. teismas išdavė teismo įsakymą, o 2013 m. sausio 25 d. atsakovas pateikė teismui prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad pagal CPK 439 straipsnio 2 dalį skolininko prieštaravimai dėl teismo įsakymo neturi būti motyvuoti. Tai atitinka teismo įsakymo procedūros prigimtį (šios procedūros pagalba operatyviai išsprendžiami turtiniai reikalavimai, dėl kurių tarp šalių iš esmės nėra ginčo) ir šalių procesinio lygiateisiškumo principą, kadangi iš kreditoriaus, prašančio išduoti teismo įsakymą, taip pat nėra reikalaujama įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 433 straipsnio 3 dalis). Taigi, atsakovas, pareikšdamas nemotyvuotą prieštaravimą dėl teismo įsakymo, proceso teisės normų reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina, kad ieškovas, veikdamas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, skolininkui prieštaraujant dėl priimto teismo įsakymo privalėjo dar kartą įvertinti savo reikalavimo pagrįstumą prieš kreipdamasisi į teismą su ieškiniu.
Atsakovui pareiškus prieštaravimus, ieškovas pareiškė ieškinį dokumentinio proceso tvarka. Pagal CPK 427 straipsnio 4 dalį, nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka, iki preliminaraus sprendimo priėmimo atsakovui apie pareikštą ieškinį nėra pranešama. Atsakovas apie jo atžvilgiu pradėtą procesą sužino tik gavęs ieškinio ir preliminaraus sprendimo nuorašus, ir, pagal CPK 430 straipsnio 1 dalį, turi teisę pareikšti motyvuotus prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo. Taigi, atsakovas nagrinėjamoje byloje savo motyvuotą poziciją galėjo ir privalėjo išdėstyti tik prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo, o ne ankstesnėse proceso stadijose. Atsakovo pateikti prieštaravimai dėl preliminaraus sprendimo yra išsamūs ir motyvuoti, šiuose prieštaravimuose išdėstytos pozicijos atsakovas laikėsi viso proceso pirmosios instancijos teisme metu. Esant tokioms aplinkybės teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad atsakovas nesilaikė proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, pernelyg vėlai išdėstydamas teismui savo procesinę poziciją.
Kitas apelianto argumentas susijęs su tuo, kad atsakovo prieštaravimuose pateikti argumentai, ieškovo vertinimu, yra žinomai neteisingi. Iš bylos duomenų matyti, kad prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo atsakovas nurodė, jog nėra sutarties, iš kurios kildinamas ieškovo reikalavimas, šalimi, ir nėra įgaliojęs sutartį pasirašiusio asmens pasirašyti sutartį jo vardu, todėl neturi pareigos atsakyti pagal ieškovo reiškiamą reikalavimą. Šie atsakovo argumentai pripažinti pagrįstais pirmosios instancijos teismo sprendimu atmetant ieškovo ieškinį atsakovo atžvilgiu. Apeliantas šios pirmosios instancijos teismo išvados neginčija. Taigi, nėra jokio pagrindo pritarti ieškovo argumentams apie atsakovo procesinės pozicijos byloje nepagrįstumą.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nenustačius byloje neteisėtų atsakovo veiksmų (piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis), lėmusių bylinėjimosi išlaidų atsiradimą ar padidėjimą, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstai priteistos iš procesą pralaimėjusio ieškovo. Ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteisiama 600 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų (b.l. 112-113, CPK 98 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsnio 3 dalimi, teismas
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Viljurika“ 600 Lt (šešis šimtus litų) advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovo Ž. D. naudai.