Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Vytauto Piesliako, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. ir jo gynėjo kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 11 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutarties ir nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutarties.

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. liepos 11 d. nuosprendžiu L. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams, A. P. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartimi nuteistųjų L. M. ir A. P. apeliaciniai skundai atmesti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. D., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. M. ir A. P. nuteisti už tai, kad, iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo, laikė, gabeno psichotropines medžiagas ir jas pardavė:

L. M. iki 2003 m. lapkričio 27 d., tikslesnis laikas nenustatytas, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens, įgijo ir, parsigabenęs į Klaipėdą, nenustatytoje vietoje laikė 100 granulių (0,588 g), kurių sudėtyje buvo 0,00656 g (1,1 proc.) psichotropinės medžiagos – LSD bei 0,314 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,048 g (15,5 proc.) psichotropinės medžiagos – metamfetamino, turėdamas tikslą parduoti. Dėl būsimo psichotropinių medžiagų pirkimo–pardavimo susitarė su nenustatytu asmeniu, vardu (duomenys neskelbtini), bei su A. P., kad šis iš jo įgys psichotropines medžiagas ir, nugabenęs į jo nurodytą vietą Klaipėdoje, parduos minėtam asmeniui, o gautus pinigus perduos jam. Vykdydamas susitarimą, A. P. tą pačią dieną, apie 15 val., Klaipėdoje, nenustatytoje vietoje, iš L. M. įgijo dalį – 50 granulių, kurių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos – LSD, šias psichotropines medžiagas nugabeno prie viaduko, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), ir už 1000 Lt pardavė asmeniui, vardu (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną, apie 16 val., Klaipėdoje, nenustatytoje vietoje, L. M., iš A. P. gavęs 1000 Lt už parduotą psichotropinę medžiagą, perdavė jam realizuoti dar 50 granulių, kurių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos – LSD bei 0,314 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,048 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino. A. P. šias psichotropines medžiagas atgabeno į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), ir už 1000 Lt pardavė nenustatytam asmeniui, vardu (duomenys neskelbtini).

Kasaciniu skundu nuteistasis L. M. prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 11 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutarties dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, suvaržė jo teises, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir tai sukliudė priimti teisingus sprendimus.

Kasatorius teigia, kad kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino ir nepripažįsta. Teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes nei vienas byloje apklaustas asmuo nenurodė, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą. Nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvis, vardu (duomenys neskelbtini), nebuvo ieškomas, nes jį kaltinančių duomenų jis neturėjo ir negalėjo turėti. Jo vardas buvo panaudotas tik tam, kad jį (kasatorių) dirbtinai galėtų susieti su narkotikų platintojais.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis iš nuteistojo A. P. gavo 1000 Lt. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pinigai, gauti iš nusikalstamos veikos, nebuvo konfiskuoti ir toks reikalavimas nebuvo pareikštas, nes jis nei iš A. P., nei iš kitų asmenų tų pinigų negavo ir kaltinime nurodytu laiku su A. P. nebuvo susitikęs. Apeliacinės instancijos teisme jo gynėjo reikalavimas ištirti Lietuvos kriminalinės policijos biure ONTVV esančią medžiagą dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau – NVIM) nebuvo realizuotas, teismų protokoluose apie tokios medžiagos ištyrimą duomenų nėra, susipažinti su minėta medžiaga teisėjų kolegija iš posėdžių salės nebuvo pasišalinusi. Kasatoriaus nuomone, toks veiksmas negalėjo būti atliekamas vieno asmens ir ne Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis teisiamajame posėdyje neištirta medžiaga (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Kasatorius teigia, kad taip elgdamiesi teismai suvaržė jo gynybos teises.

Kasatorius nurodo, kad priimti teisingą nutartį sutrukdė ne tik minėti pažeidimai, bet ir fonoskopinės ekspertizės akto išvadų nepatikimumas. Pateiktos išvados yra tik tikėtinos, iš akto turinio matyti, kad dėl įrašų nedidelės trukmės akustiniai–parametriniai ar statistikiniai–parametriniai tyrimai nebuvo atlikti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertės R. Konarskienė ir J. Devenson paaiškino, jog tikėtiną išvadą jos duoda tik išklausiusios įrašus, jų klausa specialiai nebuvo tikrinta, jos yra fizikės, be to, pati ekspertė R. Konarskienė nurodė, kad ekspertizės išvadų patikimumas yra tik 50 proc.

Kasaciniu skundu nuteistojo L. M. gynėjas taip pat prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 11 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutarties dalį, kuria L. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai esmingai pažeidė BPK 270 straipsnio 2 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, BK 2 straipsnio 3 dalies, 41 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Kasatorius mano, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog L. M. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, psichotropines medžiagas ir jas pardavė. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo teiginiai, jog L. M. buvo susitaręs su A. P., kad šis iš jo įgys ir parduos psichotropines medžiagas nenustatytam asmeniui, vardu (duomenys neskelbtini), o gautus pinigus perduos L. M., yra nepagrįsti.

Tam, kad būtų galima konstatuoti psichotropinių medžiagų įgijimą, būtina nustatyti tokių medžiagų įgijimo faktą. Iš nuosprendžio matyti, kad psichotropinių medžiagų įgijimo faktas neįrodytas, jų įgijimo vieta, laikas, įgijimo šaltinis bei būdas nenustatyti, todėl, kasatoriaus nuomone, nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta esmingai pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus. Nesant psichotropinių medžiagų įgijimo įrodymų, negalima buvo konstatuoti ir jų laikymo arba disponavimo fakto. Abiejų instancijų teismai, nenustatę nusikaltimo dalyko įsigijimo fakto, remdamiesi prielaidomis padarė nepagrįstas išvadas dėl L. M. dalyvavimo parduodant psichotropines medžiagas.

Teismai rėmėsi liudytojo A. Č. parodymais jų nepatikrinę, nesusipažinę su operatyvine medžiaga dėl NVIM taikymo. Operatyviniu būdu gauta medžiaga buvo būtina, nes tokiu būdu gautų duomenų dėl L. M. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje byloje nėra, telefoninių ar kitokių pokalbių įrašai neatitiko techninių reikalavimų, leidžiančių padaryti pagrįstą fonoskopinę ekspertizę. Liudytojo A. Č. parodymų nepatvirtina byloje esanti medžiaga, todėl remiantis vien šio liudytojo pasakytais žodžiais daryti išvadą, kad L. M. disponavo psichotropinėmis medžiagomis, nebuvo galima. Byloje esantis fonoskopinės ekspertizės aktas bei ekspertės R. Konarskienės teisme duoti paaiškinimai negalėjo būti laikomi L. M. dalyvavimo psichotropinių medžiagų realizavime patvirtinimu. Kasatorius mano, kad fizikių R. Konarskienės ir J. Devenson, kurios nėra sakytinės kalbos specialistės, praėjusios specialų (o ne bendrą) klausos patikrinimą, išvados yra visiškai nepatikimos. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad ekspertinis tyrimas atliktas remiantis sertifikuota europinio lygio metodika, yra deklaratyvus, kokia tai metodika nei ekspertizės akte, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra nurodyta.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius teigia, kad jokio nusikaltimo jis nepadarė, jokių psichotropinių medžiagų niekam neperdavė, todėl apeliacinės instancijos teismo prašė panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį. Apeliacinės instancijos teismas jo prašymą ir skunde nurodytus argumentus atmetė nutartyje nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai išanalizavęs įrodymus, įvertinęs kiekvieną iš jų atskirai bei jų visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tokį sprendimą priėmė neišsamiai ištyręs esmines bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nenustatyto asmens, vardu (duomenys neskelbtini), apklausa šioje byloje nėra pagrindinis įrodymas, nepagrįsta ir pažeidžianti jo interesus. Jis mano, kad asmuo, vardu (duomenys neskelbtini), šioje byloje yra pagrindinis asmuo, nes būtent jam ir buvo taikytas NVIM, 1000 Lt gavo jis iš šio asmens. Byloje yra pateikti garso įrašai, kuriuose neva užfiksuotas jo pokalbis su minėtu asmeniu. Fonoskopinės ekspertizės išvadose nurodyta, kad duodama tik tikėtina išvada. Grįsti nuosprendį tikėtinomis išvadomis nebuvo galima. Be to, iš paties įrašo neįmanoma suprasti pokalbio turinio, todėl teigti, kad šio pokalbio metu vyko kokia nors kalba apie psichotropinių medžiagų pardavimą ar perdavimą nenustačius ir neapklausus asmens, vardu (duomenys neskelbtini), taip pat nebuvo galima. Sulaikymo metu pas jį rado tik pažymėtus pinigus. Jokių žymių ant psichotropinių medžiagų, galinčių jį identifikuoti kaip asmenį, perdavusį psichotropines medžiagas, nerasta. Jis bendravo tik su asmeniu, vardu (duomenys neskelbtini), šio asmens nustatymas ir apklausa buvo būtini, nes kitaip jis negali įrodyti savo nekaltumo. Kasatorius mano, kad dėl tam tikrų jam nežinomų priežasčių ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas nenorėjo apklausti šio asmens, todėl vengė jį nustatyti. Tokią išvadą leidžia daryti tokia aplinkybė, kad NVIM buvo sankcionuotas asmeniui, vardu (duomenys neskelbtini), ir galimiems jo bendrininkams. Teismo posėdžio metu liudytojas A. Č. patvirtino, kad apie jį ikiteisminio tyrimo pareigūnai jokios informacijos neturėjo. Sankcionuota telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė, asmens, vardu (duomenys neskelbtini), slaptas sekimas vyko ilgą laiką. Be to, BPK 159 straipsnyje nustatyta, kad leisdamas atlikti NVIM, teisėjas nutartyje turi nurodyti asmenį, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti. Jei toks asmuo nenustatytas, NVIM sankcionavimas yra neteisėtas, šiurkščiai pažeidžiantis Baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimus. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais gali būti tik teisėtai gauti duomenys. Kasatorius mano, kad NVIM buvo panaudotas neteisėtai, todėl gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais. Jei tokie veiksmai bei priemonės buvo atlikti teisėtai, tai teismas privalėjo išsireikalauti duomenis apie asmenį, vardu (duomenys neskelbtini), ir jį apklausti, o ne, nežinant jo galimų parodymų turinio, vertinti jo apklausos svarbumą.

Be to, kasatorius mano, kad, kvalifikuojant veiką kaip baigtą, baudžiamasis įstatymas taip pat pritaikytas netinkamai. Klaipėdos apygardos teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas jo veiksmus kvalifikuodami pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2002 m. spalio 8 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-562/2002) nurodyta, kad jeigu nusikalstama veika buvo padaryta ir išaiškinta veikiant pagal NVIM, tokia veika kvalifikuojama ne kaip baigtas nusikaltimas, o kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką. Šioje byloje išaiškinant nusikaltimą buvo veikiama pagal NVIM, todėl veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnį ir 260 straipsnio l dalį ir, kaip už nebaigtą nusikaltimą, skiriama atitinkamai mažesnė bausmė.

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Šio įstatymo prasme tokie duomenys gali būti gaunami ir atliekant operatyvinius veiksmus, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas. Tokiais atvejais, kai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra gauti atliekant operatyvinį tyrimą, nagrinėjantis bylą teismas privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos, ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais veiksmais.

Byloje turi būti teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti – apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys (Operatyvinės veiklos įstatymo 10, 11 straipsniai), generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (Operatyvinės veiklos įstatymo 12, 13 straipsniai). Jeigu šiuose dokumentuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančių duomenų, byloje turi būti nutarties ar teikimo išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų. Byloje privalo būti ir faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų, kuriuos sankcionavo generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai, pagrindą (Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnis) patvirtinantys duomenys, ir šį pagrindą teismas turi tikrinti atlikdamas Baudžiamojo proceso kodekse numatytus veiksmus. Šių aplinkybių tyrimas turi būti atliekamas laikantis proceso teisingumo, rungimosi, šalių lygybės principų, tinkamai užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą.

L. M. dalyvavimas padarant nusikaltimą iš esmės pagrįstas duomenimis, gautais atliekant operatyvinius veiksmus, jų metu užfiksuotų telefoninių pokalbių fonoskopinės ekspertizės išvada, kurioje konstatuota, jog tikėtina, kad garso įrašuose užfiksuoti L. M. ir A. P. balsai.

Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat ir apeliaciniuose skunduose, buvo prašoma patikrinti operatyvinių veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau tai nebuvo padaryta, byloje nėra netgi teisinį pagrindą operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti patvirtinančių dokumentų. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo galima spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas, išsireikalavęs operatyvinę medžiagą, tyrė ją neinformuodamas apie tiriamos informacijos turinį nuteistųjų ir jų gynėjų, t. y. jos turinio neatskleidė bylos nagrinėjimo teisme dalyviams. Priimtoje nutartyje teismas nurodė, kad kolegija, susipažinusi su operatyvine medžiaga dėl NVIM panaudojimo, nustatė, kad jis sankcionuotas teisėtai, vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo normomis. Toks apeliacinio skundo argumentų paneigimo būdas pažeidžia anksčiau minėtus proceso principus, neužtikrina kaltinamųjų teisės į gynybą, todėl yra netinkamas. Be to, leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo duotas ne BPK 159 straipsnyje nustatyta tvarka, o pagal Operatyvinės veiklos įstatymą. Pažymėtina ir tai, kad jeigu tam tikrus duomenis, kuriuos tirti prašo proceso dalyvis ar nusprendžia išreikalauti teismas, atsisakoma pateikti nagrinėti teisme, turi būti nurodomas įstatyme numatytas pagrindas, kuriuo remiantis informacija negali būti viešinama įrodymų tyrimo etapo metu (kasacinė byla Nr. 2K-332/2006).

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir priimtame sprendime nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma, į dalį esminių argumentų atsakė remdamasis duomenimis, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis) ir kurių proceso šalims nebuvo sudaryta galimybė ginčyti.

Nurodyti Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai yra esminiai, sutrukdę teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, padaryti pažeidimai liečia abu nuteistuosius, todėl nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl kitų kasaciniuose skunduose nurodomų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie buvo nurodyti apeliaciniuose skunduose ir turi būti išnagrinėti bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.