Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-180-354/2007

Teisėja Laima Borkovskienė Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8., 2.4.6.3.1., 2.4.6.3.2.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. gegužės 4 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.

Iš V. V. D. Š. priteisti 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

V. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Kelmės rajono apylinkės prokuratūros ieškinys dėl 1000 Lt neturtinės žalos priteisimo iš V. V. K. K. atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. gruodžio 4 d., apie 16 val., bute, namuose , mieste , tyčia suduodamas savo sugyventinės S. K. dukrai D. Š. , gimusiai ,,X" , keturis smūgius guminiu mušekliu į nugarą ir tris smūgius į kairį žastą, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Ikiteisminio tyrimo metu V. V. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2006 m. gruodžio 3 d., apie 19 val., bute, namuose , mieste , tyčia suduodamas 2-3 kartus kumščiais per galvą nepilnametei K. K. , gimusiai ,,X" , sukėlė fizinį skausmą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai pripažino V. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybe tai, kad jis prisipažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, nes nuteistasis kaltu neprisipažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžių metu – 2007-02-20 ir 2007-03-06, o paskutiniame teisiamajame posėdyje (2007-03-08) savo kaltę pripažino tik iš dalies, verčiamas objektyvių įrodymų.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas neteisingai įvertino tą aplinkybę, jog V. V. teistumas išnykęs, ir padarė klaidingą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realios bausmės atlikimo (BK 75 str. 1 d.). Apelianto teigiamu, Jurbarko rajono apylinkės teismo 1999-05-04 nuosprendžiu V. V. buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu, o pavojingas recidyvistas laikomas teistu 10 metų ir teismas tokiam asmeniui yra įpareigotas skirti laisvės atėmimą, didesnį nei BK straipsnio sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis (BK 56 str. 2 d.).

Prokurorė prašo Kelmės rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis V. V. ir gynėjas bei nukentėjusioji K. K. prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino V. V. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo K. K. .

Liudytojų L. K. ir G. J. parodymai pirmosios instancijos teisme, kuriais prašo remtis apeliantas, neginčijamai nepatvirtina tų faktinių aplinkybių, dėl kurių buvo kaltinamas V. V. , o būtent dėl K. K. sumušimo 2006 m. gruodžio 3 d.

Liudytoja L. K. , apklausiama teisiamajame posėdyje (2007-03-08), parodė, kad prieš keletą mėnesių matė sumuštą K. K. veidą ir išplėštą auskarą, dėl ko K. K. paaiškino, kad kilus konfliktui tarp jos motinos ir patėvio, konflikto metu ją sumušė patėvis (b. l. 117-118). Liudytoja G. J. tame pačiame teisiamajame posėdyje parodė, kad K. K. yra parašiusi Kelmės rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnybai pranešimą, kad ją sumušė patėvis V. V. ir kad ji nori gyventi pas savo tėvą K. (b. l. 118).

Iš minėtų liudytojų parodymų galima daryti išvadą, kad S. K. šeimoje yra smurtaujama prieš vaikus, tačiau, kolegijos nuomone, tai besąlygiškai neįrodo nuteistojo kaltės 2006 m. gruodžio 3 d. trankius kumščiu per galvą K. K. ir išplėšus auskarą jai iš ausies, kadangi teisiamojo posėdžio metu K. K. nurodė, kad tikrai L. K. , G. J. buvo sakiusi, kad ją sumušė V. V. , nes pyko ant jo, nors 2006 m. gruodžio 3 d. ją mušė mama už tai, kad neklausė jos (b. l. 93-94). Be to, K. K. parodė, kad V. V. yra ją mušęs, yra išvaręs iš namų, bet ne tą kartą. K. K. motina S. K. taip pat tvirtino, kad ji sumušė K. K. už tai, kad ši be leidimo išvažiavo pas draugę. S. K. nurodė, kad ji ranka sudavė K. per veidą, nors smūgis nebuvo stiprus, tačiau visgi iš ausies iškrito auskaras (b. l. 95; 113-114).

Apeliantas, skundu prašydamas pripažinti V. V. kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo K. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., iš esmės siūlo remtis K. K. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kada, apelianto teigimu, jie buvo teisingi, o teisiamojo posėdžio metu nemotyvuotai pakeisti.

Kolegija sutinka su tuo, kad K. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 13-14) ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 93-94) iš esmės skiriasi. Tačiau teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.), o vadovaujantis Lietuvos Respublikos 276 str. 4 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai gali būti perskaitomi tik siekiant patikrinti byloje esamiems įrodymams.

Kaip matyti iš anksčiau aptartų proceso dalyvių parodymų, jie besąlygiškai nepatvirtina K. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, todėl teismas negalėjo jais remtis ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį V. V. atžvilgiu dėl fizinio skausmo sukėlimo K. K.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą, išteisindamas V. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Tačiau kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė baudžiamojo įstatymo normas, kas turėjo įtakos sprendimo dėl bausmės skyrimo priėmimui.

Apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nustatė vieną V. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o būtent tai, kad V. V. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad kaltininkas prisipažino kaltu dėl nežymaus D. Š. sveikatos sutrikdymo, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios. Tačiau kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti teismo pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe, jei jis savanoriškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. V. savo kaltės nepripažino apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 24-25), savo kaltę neigė ir bylą pradėjus nagrinėti pirmosios instancijos teisme (b. l. 91-96). Ir tik po to, kai nukentėjusioji D. Š. (b. l. 94-95) ir jos motina S. K. (b. l. 113-114) davė išsamius parodymus apie įvykio, kurio metu buvo nežymiai sutrikdyta D. Š. sveikata, aplinkybes, V. V. prisipažino mušęs nukentėjusiąją (b. l. 119).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino V. V. prisipažinimą padarius nusikaltimą jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes akivaizdu, kad jis prisipažino verčiamas objektyvių aplinkybių, o ne laisvanoriškai. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. ir panaikintina nuosprendžio dalis, kuria nuteistojo V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BPK 328 str. 1 p.).

Iš bylos duomenų matyti, kad V. V. Jurbarko rajono apylinkės teismo 1999 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 271 str. 3 d. ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 26 str. 1 d. 3 p. buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu (b. l. 28-32; 74-78). Nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam, dabar galiojančiam Baudžiamajam kodeksui, patvirtintam 2002 m. kovo 14 d., pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą asmenys pripažinti itin pavojingais recidyvistais laikomi pavojingais recidyvistais ir šio statuso netenka pagal dabar galiojančio Baudžiamojo kodekso 27 str. 5 d., t. y. kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas (LR 2002-10-29 Įstatymo "Dėl Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000-09-26 įstatymu Nr.VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002-03-14 įstatymu Nr.IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002-06-27 įstatymu Nr.IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos” 9 str. 2 d.). Dabar galiojančio Lietuvos Respublikos BK 97 str. 3 d. 3 p. ,,d“ p. p. numatyta, kad teistumas pavojingiems recidyvistams išnyksta praėjus 10 metų po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad V. V. teistumas nėra išnykęs, jis laikomas pavojingu recidyvistu, o tokiam asmeniui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė (BK 56 str. 2 d.).

BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų, tačiau apeliaciniu skundu Kelmės rajono apylinkės prokuratūra pagal BK 140 str. 2 d. prašo V. V. skirti laisvės atėmimą 1 metams, tai yra bausmę, mažesnę, nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas negali griežtinti nuteistojo padėties labiau, nei to prašo apeliantas. Todėl V. V. paskirta bausmė padidintina iki apelianto prašomo laisvės atėmimo bausmės dydžio.

Apeliantas skundu taip pat prašo skirti V. V. realiai atlikti laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas paskyręs laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymą atidėjo. Bausmės vykdymo atidėjimą taikyti netrukdo net tai, kad kaltininkas yra pavojingas recidyvistas. Tačiau vadovaudamasis teisine sąmone teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai. Kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginė kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio pasekmė.

Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, nusikaltimo padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, matyti, kad V. V. padarytas nors ir nesunkus, tačiau tyčinis smurtinis nusikaltimas, nėra atsitiktinis neigiamas poelgis. V. V. praeityje buvo teisiamas 7 kartus, yra pavojingas recidyvistas, teistumas jam neišnykęs. Paskutinį kartą Kelmės rajono apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas (b. l. 42-44), tačiau praėjus atidėjimo terminui (1 metams), šis terminas buvo pratęstas dar 1 metams, nes jis per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį padarė 3 administracinės teisės pažeidimus (b. l. 86).

Be to, teismas svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, vertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, turėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko socialinius ryšius, kokią poziciją šiuo klausimu išreiškia nukentėjusioji ir kt. Iš nukentėjusiųjų, liudytojos parodymų, kurios kartu gyveno su V. V. , galima susidaryti pakankamą nuomonę apie jų bendro gyvenimo aplinkybes. Akivaizdu, kad V. V. gyvenimas bendrai su S. K. ir jos keturiais vaikais formuoja nenormalų supratimą apie vyro ir moters santykius, apie šeimos vertybes. Pasak S. K. , V. V. piktnaudžiauja alkoholiu, namuose triukšmauja 5-6 kartus per mėnesį, jai ir dukrai K. K. tenka bėgti iš namų, slėptis nuo jo, nakvoti negyvenamose patalpose. Nukentėjusiųjų K. K. ir D. Š. tvirtinimu, V. V. muša ne tik jas, bet ir jų motiną, jos bijo jo, todėl D. Š. nuomone, joms būtų geriau gyventi tik su mama.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. V. atidėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai byloja apie dėsningą, nuolat pasikartojantį nuteistojo neteisėtą elgesį, ko pasėkoje ir buvo padarytas nusikaltimas. Kolegijos nuomone, tai neleidžia daryti išvados, kad nuteistojo atžvilgiu bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d., bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl V. V. taikytas bausmės vykdymo atidėjimas panaikintinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinis skundas dėl bausmės paskyrimo V. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos BK 75 str., ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Apeliantas skundu taip pat prašo iš nuteistojo D. Š. priteisti didesnę pinigų sumą neturtinės žalos atlyginimui, tačiau jokių motyvų nenurodo.

Kolegija sutinka su motyvais, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Priteista pinigų suma atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principus, todėl nėra pagrindo jos keisti, kaip prašo apeliantas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. nuosprendį pakeisti:

V. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 1 metų.

Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

V. V. suimti teismo salėje.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d. V. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.