Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.1.;

1.1.8.7.1.; 1.1.8.6.1.; 1.1.8.6.6.; 1.1.8.6.10.; 1.1.8.8.; 1.1.8.1.1.; 1.2.4.3.; 2.4.6.; 2.4.7. (S)

2014 m. birželio 26 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. D. (I. D.) ir jo gynėjo advokato Roko Stabingio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 135 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu visiškai patenkintas Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš I. D. priteista 7594,79 Lt (septyni tūkstančiai penki šimtai devyniasdešimt keturi litai ir septyniasdešimt devyni centai) už nukentėjusiojo gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. D. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. sausio 22 d., apie 6.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išgertuvių metu, du kartus peiliu dūrė S. P. (S. P.) į krūtinės sritį ir vieną kartą į kairę ranką, padarydamas pastarajam sunkų sveikatos sutrikdymą, visumoje pasireiškusį dviem durtinėmis – pjautinėmis žaizdomis krūtinėje (viena žaizda trečiame tarpšonkauliniame tarpe ties užpakaline linija, kita – ketvirtame tarpšonkauliniame tarpe ties vidurine raktikaulio linija) su tarpšonkaulinių kraujagyslių pažeidimu, kraujosruva dešinėje krūtinės ląstos sienoje, dešinio plaučio vidurinės skilties pažeidimu ir kraujo išsiliejimu į dešinę krūtinplėvės ertmę, bei kairiojo dilbio durtine – pjautine žaizda.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo visiškai peržiūrėti jo bylą, paskirti kitą ekspertą, peržiūrėti liudytojų parodymus.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su nuosprendžiu. Prašo peržiūrėti bylą ir perkvalifikuoti veiką į Lietuvos Respublikos BK 136 str. Byloje dalyvavęs ekspertas, susipažinęs su nuteistojo medicininėmis išvadomis, nusprendė, kad jis gali atsakyti už savo veiksmus. I. D. teigia esąs nepatenkintas šiomis išvadomis, nes galutinė diagnozė jam nebuvo nustatyta. To nepadarė jį gydantis gydytojas, o ekspertas I. R. į tai neatsižvelgė. Prašo paskirti kitą ekspertą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad priešingai nei nurodo liudininkai policijos pareigūnai, jis išgėrė alkoholio jau po to, kai viskas įvyko, kad sumažintų šoką. Liudytojai T. S. (S.) ir P. L. (P. L.) buvo prigąsdinti nukentėjusiojo S. P. ir jo draugų. Nukentėjusysis savo parodymuose tvirtina, kad jis miegojo, kai nuteistasis jam sudavė smūgius peiliu. Apeliantas nurodo su tokiu teiginiu nesutinkantis, nes jis nuolatos prašęs nukentėjusio atidaryti išėjimo duris ir išleisti jį, kadangi jam buvo bloga. Bet S. P. niekaip nereagavo, tik pradėdavo rėkti, kad nuo jo niekas neišeis. Po to, jis pradėjo kabinėtis prie T. S., pradėjo muštynes su nuteistuoju. Apeliantas teigia neprisimenantis kaip viskas įvyko, kadangi buvo šoko būsenoje. Atsitokėjo tik po to, kai pamatė S. P. kraujuotą. Teigia, kad pats rankose peilio neturėjo. Tuomet apeliantas iškvietė policiją ir greitąją. Kol jie važiavo, S. P. visą laiką juos įkalbinėjo nepasakoti, kaip viskas įvyko, nes pats bijojo baudžiamosios atsakomybės už seksualinį priekabiavimą prie T. S. ir dėl apelianto užpuolimo. Po to, kai S. P. išėjo iš ligoninės, jis ir toliau gėrė alkoholinius gėrimus, su savo draugais bandė reikalauti iš apelianto 20 000,00 Lt sumos. Kai tai nesuveikė - jie sumušė apeliantą ir parašė pareiškimą policijai. Viso tyrimo metu jie mušė nuteistąjį ir reikalavo iš jo pinigų. Taip pat nuteistasis nurodo nesutinkantis, kad jis tyčia padarė žalą nukentėjusiojo sveikatai, nes negali atsakyti už savo veiksmus.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. nuosprendį ir jį pakeisti - pripažinti I. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 136 str. ir paskirti bausmės tikslus ir kaltininko asmenybę atitinkančią bausmę, kuri leistų užtikrinti nuteistojo gydymąsi psichikos priežiūros įstaigose.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad I. D., duodamas parodymus teisme, teigė apie dūrius peiliu neatsimenantis. Savo 2012 m. sausio 22 d. duotuose parodymuose paaiškino, kad peilis ant sofos-lovos galėjo atsirasti tuo metu, kai vakarėlio dalyviai prieš šį įvykį kambaryje gėrė alkoholinius gėrimus ir pjaustė užkandą. Peilį į kambarį buvo atsinešęs S. Alkoholinius gėrimus jie užsikąsdavo obuoliu ir dešra. Peilio I. D. rankose liudininkė T. S. nematė. Ji patvirtino, kad S. gulint ant sofos-lovos, jam davė užkąsti riekelę batono. Liudytojas T. (T.) M. parodė, kad nuvykus į įvykio vietą, ten buvę asmenys paaiškino, neva jų draugas griuvo ant peilio ir susižalojo. Liudytojas G. N. parodė, kad P. L. vėliau paaiškino, jog nukentėjusysis grumtynių metu pats užgriuvo ant peilio. Savo parodymuose P. L. nurodė, kad peilis buvo I. D. rankose ir kad jis du tris kartus dūrė S. į šoną. Tokiu būdu P. L. parodymai nesutampa su liudytojo G. N. parodymais ir jiems prieštarauja. Galimas nusikaltimo įrankis buvo rastas kitoje patalpoje, jokių pirštų antspaudų, įrodančių, kad tą peilį laikė I. D., nėra. Be to, nėra jokių įrodymų, kad rastu peiliu ir buvo sužalotas S. P..

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad S. P. ligoninėje gulėjo septynias dienas. Darbingumo neprarado, jokiais sveikatos sutrikimais nesiskundė, visi organai funkcionuoja, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Pagal kilusias pasekmes veika negali būti vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi ji atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo sąvoką, apibrėžtą 2003 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintose „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse“.

I. D. teisme savo kaltę pripažino iš dalies, nes neatsimena įvykio su peiliu, todėl negali pasakyti, ar šią veiką padarė jis, ar S. P. susižalojo pats, užkritęs ant peilio, kuriuo pjaustė užkandą. Nuteistasis taip pat paaiškino, kad buvo netekęs atminties. Specialistas I. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad pagal I. D. ligos anamnezę, jam yra būdingi psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį ir raminamuosius, turi mišrų asmenybės sutrikimą. Jam taip pat diagnozuota vidutinio sunkumo depresija, kuri gali turėti įtakos jo elgesiui. Taip pat specialistas paaiškino, kad liga pasireiškia pykčio nevaldymu, nerimu, išsiblaškymu ir dėl to gali sutrikti atmintis. Byloje pateikti išrašai iš medicininių dokumentų, kurie parodo, kad I. D. yra konstatuotos psichinės ligos: F32.10, vidutinio sunkumo depresijos epizodas, FG 1, mišrūs ir kiti asmenybės sutrikimai, būdingi priepuoliai, kurių metu jis praranda sąmonę, atmintį. Nuteistasis savo 2012 m. rugpjūčio 30 d. parodymuose nurodo, kad: „ką jis darė turimu peiliu, neprisimena. Ar kambaryje tarp jo ir S. buvo muštynės ar grumtynės, neprisimena. Taip pat nepamena, kad jis būtų S. šiuo peiliu užpuolęs ar sužalojęs“. Gynėjo įsitikinimu, minėtos atminties spragos galėjo atsirasti nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl nuteitojo veiksmai galėjo būti be kaltės, jam jų nesuvokiant. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. D. simuliuoja psichinį susirgimą, yra visiškai be pagrindo. Į bylą pateikti medicininių dokumentų išrašai, iš kurių matyti, kad nuteistasis gydėsi skirtingose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, tai pat ir stacionariai. Jokių įrodymų apie tai, kad I. D. simuliuoja ligą arba, kad medicininiai dokumentai yra neteisingi ar suklastoti, nėra. Gynėjo įsitikinimu, tai leidžia daryti išvadą, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, skirdamas bausmę neatsižvelgė į nuteistojo asmenybę. Taip pat teismas neįvertino, kad I. D. yra reikalingas gydymas, kad jis iki suėmimo vartojo psichiatro paskirtus vaistus, kurių vartojimas jį suėmus buvo nutrauktas.

Gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis S. P. 2012 m. vasario 2 d. duotuose parodymuose taip pat paaiškino, kad: „dėl kokios priežasties I. jį sužalojo, tiksliai nežino. Mano, kad sužaloti galėjo iš pavydo prie T..“ Liudytojas P. L. 2012 m. liepos 30 d. parodymuose patvirtino, kad: „S. pradėjo seksualiai priekabiauti prie T., t. y. kelis kartus apkabindavo T. ir prie jos prisiglausdavo. I. tas nepatiko. (...) Suprato, kad I. pavydi.“ Liudytoja T. S. 2012 m. liepos 16 d. parodymuose paaiškino, kad: „I. kažką jiems abiems pasakė ir ji suprato, kad jis pavydi.“ I. D. T. S. įvardino kaip draugę, o ji jį - kaip draugą. Jeigu tai yra nusikaltimo motyvas, tai veika, gynėjo įsitikinimu, turėjo būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 136 str. Tai, kad I. D. pavydėjo, nurodė visi vakarėlio dalyviai, todėl jis galėjo būti labai susijaudinęs dėl ligos ir dėl alkoholio poveikio. Įvykį galėjo įtakoti ir S. P. elgesys, nes jis galimai lietėsi prie nuteistojo merginos, valgė iš jos rankų batoną. I. D. savo poelgio motyvų neaiškino, tačiau jį pilnai galima nustatyti iš liudytojų parodymų. Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad nuteistasis veikos padarymo metu buvo ramus, tačiau agresyvus. Vis dėlto, teismo pateikta įvykių versija nepaaiškina, kodėl I. D. savo taikiniu pasirinko būtent S. P., o ne kitus patalpoje buvusius asmenis, kodėl agresyvumas buvo nukreiptas tik į vieną asmenį. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad vienoje patalpoje buvo viena moteris ir trys vyrai. Moteris buvo I. D. draugė, šalia jos gulėjo S. P., kuriam ji į burną dėjo užkandą. Dėl šių aplinkybių nuteistasis I. D. susijaudino - jo susijaudinimo priežastis buvo nukentėjusiojo bendravimas su T. S.. Apie tai vienareikšmiškai liudija P. L.. Tai, kad nuteistąjį ir liudytojus siejo draugystės saitai, gynėjo vertinimu, yra svarbi aplinkybė, nes tokiu atveju, Lietuvos Respublikos BK numato specialiąją sudėtį – aprašytą Lietuvos Respublikos BK 136 str. Šioje byloje teismas nepaaiškino, kokie santykiai siejo nuteistąjį su nukentėjusiuoju ir kodėl nusikaltimo auka tapo būtent nukentėjusysis. Vienintelis teismo nurodytas motyvas - nuteistojo agresyvumas, nors jokių ženklų dėl agresyvumo nei vienas liudytojas neįvardijo.

Teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, nenustatė jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau byloje yra duomenų, kad jis apie įvykį pranešė policijai ir greitosios medicinos pagalbos tarnybai savo telefonu. Tai rodo, kad nuteistasis siekė, kad nukentėjusiajam būtų skubiai suteikta medicininė pagalba. Tai vertintina kaip lengvinanti aplinkybė Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 1 p. prasme. Taip pat lengvinančia aplinkybe, veikos nekvalifikavus pagal Lietuvos Respublikos BK 136 str., laikytinas rizikingas ir įžeidžiantis nukentėjusiojo S. P. elgesys - meilikavimas T. S.. Tai gali būti laikoma lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p. ir 10 p. prasme. Nors teismas nustatė sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką I. D. padarė neblaivus, tačiau pagal Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p. neblaivumas yra sunkinanti aplinkybė tik tada, kai ji turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šiuo atveju neblaivumas yra neutrali aplinkybė, nes neblaivūs buvo visi vakarėlio dalyviai. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neigiamai vertino nuteistojo asmenybę, nurodė, kad jam diagnozuotos psichinės ligos yra tik būdas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai parodo, kad teismas nuteistojo asmenybę vertino ne objektyviai, nekreipė dėmesio į tai, kad nuteistajam yra reikalingas gydymas, o laisvės atėmimo bausmė gali tik pabloginti jo būklę (apie tai patvirtino ekspertas I. R. teismo posėdžio metu), todėl neteisingai konstatavo, kad paskyrus švelnesnę bausmę, nebus pasiekti bausmės tikslai.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 305 str., teismas apkaltinamąjį nuosprendį turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pažymėtina, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo I. D. kaltės, padarius Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, yra pagrįstos, teisingos ir teisėtos, padarytos nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių.

Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma visiškai patvirtina I. D. kaltę dėl šios veikos. Minėti įrodymai yra nukentėjusiojo S. P. ir liudytojų T. S., P. L., G. N. bei T. M. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, taip pat 2012 m. balandžio 9 d. garso įrašų gautų iš Bendrojo pagalbos centro apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 13-15), 2012 m. sausio 22 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 16-22), 2012 m. liepos 3 d. apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 50), alkotesterio parodymų kvitai (t. 1, b. l. 66) bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.

2012 m. liepos 3 d. apžiūros protokolo specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 50) nurodyta, kad S. P. nustatytos dvi durtinės pjautinės žaizdos krūtinėje (viena žaizda trečiame tarpšonkauliniame tarpe ties užpakaline pažasties linija, kita – ketvirtame tarpšonkauliniame tarpe ties vidurine raktikaulio linija) su tarpšonkauliniu kraujagyslių pažeidimu, kraujosruva dešinėje krūtinės ląstos sienoje, dešinio plaučio vidurinės skilties pažeidimu ir kraujo išsiliejimu į dešinę krūtinplėvės ertmę. Nustatyta žaizda ir kairiame dilbyje. Dėl patirtų sužalojimų išsivystė šokas po nukraujavimo. Sužalojimai padaryti trimis trauminiais poveikiais, aštriu duriančiu pjaunančiu daiktu ar įrankiu, galimai 2012 m. sausio 22 d. aptariamo įvykio metu ir vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai sunkių padarinių nesukėlė, nukentėjusysis ligoninėje gydėsi tik septynias dienas, todėl jam nepagrįstai nustatytas sunkus sveikatos sužalojimas, tokie gynėjo samprotavimai laikytini deklaratyviais. Akcentuotina, kad S. P. nustatytų sužalojimų pobūdis visiškai atitinka Sveikatos sutrikdymo masto taisyklių patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) punkte 6.6.9. numatytų sužalojimų, vertinamų sunkiu sveikatos sužalojimu, t. y. krūtinės ląstos ertmės ar pilvaplėvės ertmės kiauryminis sužalojimas su/be vidaus organų pažeidimu, pobūdį. Dėl to abejoti 2012 m. liepos 3 d. apžiūros protokolo specialisto išvada nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. D. du kartus duriant peiliu S. P. padaryti krūtinės sužalojimai bei trečią kartą duriant padaryta žaizda kairiame dilbyje, pagrįstai vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas ir kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. Kolegija atmeta kaip nepagrįstą gynybinę versiją, kad tokio pobūdžio sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusiajam pačiam nukritus ant peilio. Tokia įvykių versija galimai būtų įtikinanti, jeigu nukentėjusiajam būtų nustatyta viena durtinė žaizda, o šiuo atveju, nustatyti ne mažiau kaip trys trauminiai poveikiai, pasireiškę dviem durtinėmis pjautinėmis žaizdomis krūtinės srityje ir kairiame dilbyje. Be to, padarytų sužalojimų pobūdis visiškai patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojo P. L. pirmosios instancijos ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad nukentėjusysis buvo žalojamas, o ne susižalojo pats. Nors ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo atskiru ekspertizės aktu nustatyta, jog sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti bylos medžiagoje užfiksuotu peiliu, tačiau kad peilis buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankis, nustatyta remiantis liudytojo P. L. ir nukentėjusiojo parodymais, šią išvadą patvirtina ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdis.

Abiejuose apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nuteistojo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 136 str., t. y. nustačius, jog I. D. sunkiai sutrikdė S. P. sveikatą, dėl to, kad buvo labai susijaudinęs dėl neteisėto, itin įžeidžiančio nukentėjusiojo poelgio – batono valgymo iš jo sugyventinės rankų, lietimosi prie jos. Be to, su šiuo klausimu susijęs ir kitas apeliacinių skundų argumentas, t. y. juose keliama abejone dėl I. D. pakaltinamumo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas faktines įvykio, jo eigos aplinkybes bei aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo veiksmais ir nuteistojo individualiomis savybėmis, reaguojant į nukentėjusiojo elgesį, I. D. veika pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. kvalifikuota tinkamai, taikyti nuteistojo veikai Lietuvos Respublikos BK 136 str. nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad Lietuvos Respublikos BK 136 str. numatyta atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Pagal šio BK straipsnio prasmę staigus didelis susijaudinimas reiškia fiziologinio afekto būseną, kai patirtas emocinis stresas labai susilpnina asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Kilus abejonėms dėl kaltininko būsenos, skiriama teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Neteisėtas poelgis yra tada, kai daromas teisės (baudžiamosios ar administracinės) pažeidimas, kėsinantis į kaltininko ar jam artimo žmogaus sveikatą, kitas teises ir teisėtus interesus. Itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis yra tyčiniai veiksmai, iš esmės prieštaraujantys moralės bei dorovės principams, pažeidžiantys žmogaus garbę ir orumą ir galintys taip paveikti kaltininką, kad sukeltų jam labai didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną.

Byloje nenustatyta, kad tarp nuteistojo I. D. ir nukentėjusiojo S. P. iki įvykio vyko koks nors konfliktas. Nors gynyba akcentavo, kad S. P. meilikavimas I. D. draugės T. S. atžvilgiu ir galėjo sukelti jo susijaudinimą, todėl šis peiliu sužalojo S. P., tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apie tai teisme parodymų nedavė nei T. S., nei S. P., nei pats I. D.. Vienintelis liudytojas P. L. teisme paaiškino, kad I. D. galimai nepatiko S. P. elgesys T. S. atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo metu T. S. iš tikrųjų nurodė, kad S. P. į burną dėjo batono gabalėlius, ji gulėjo ant vienos, o S. P. ant kitos išskleistos sofos-lovos, tačiau jai prigulus ant neišskleistos sofos-lovos, jų galvos buvo visai šalia viena kitos. Taigi, spręstina, kad galimai dėl to supykęs, nuteistasis reagavo panaudodamas fizinį smurtą – kaip matyti iš nuoseklių liudytojo P. L. parodymų tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, I. D. nuėjo į virtuvę, atsinešė peilį ir pradėjo badyti gulintį nukentėjusįjį, kuris tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog tuo metu buvo užmigęs. Kolegija neturi pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo parodymais, juo labiau, kad ir liudytojas P. L., duodamas parodymus teisme, nurodė, jog nukentėjusysis buvo smarkiai apgirtęs, gulėjo kai buvo žalojamas. Todėl, net ir darant prielaidą, kad S. P. valgė iš T. S. rankų batoną, prie jos lietėsi, akivaizdu, kad jie gulėjo ant skirtingų lovų, jokio fizinio kontakto, kurį būtų galima vadinti neištikimybe, tarp jų nebuvo, o fizinio smurto naudojimo metu, nukentėjusysis jau miegojo ir jokių veiksmų su T. S. neatlikinėjo. Be to, kambaryje jie buvo ne vieni, jame buvo ir liudytojas P. L. ir pats nuteistasis. Tiek nuteistąjį, tiek nukentėjusįjį ir liudytojus siejo draugiški santykiai, todėl nors ir sutiktina, kad S. P. su T. S. galimai elgėsi pernelyg familiariai, nėra jokio pagrindo laikyti, kad toks nukentėjusiojo elgesys buvo iššaukiantis ar rizikingas. Dėl to gynėjo nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiojo elgesį laikytinos menkaverte priežastimi, o nuteistojo panaudotas fizinis smurtas – neadekvačia pavydo iššaukta reakcija į šį elgesį. Taigi, aplinkybių, kurios galėtų sukelti labai didelį susijaudinimą, pirmosios instancijos nuosprendyje nenustatyta pagrįstai.

Pažymėtina, kad tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas savo apeliaciniuose skunduose kelia I. D. pakaltinamumo klausimą. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. kovo 1 d. specialisto išvadoje yra nurodyta, kad iš pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos ir medicininės dokumentacijos žinoma, kad I. D., gim. 1981 m., vieną kartą gydytas Vilniaus psichikos sveikatos centro psichoterapiniame skyriuje, t. y. 2000 m. balandžio 13-26 d., tuomet jam diagnozavus laikiną – praeinantį psichikos sutrikimą: adaptacijos sutrikimą su vidutiniškai išreikšta depresija, suicidinis bandymas. Iš bylos medžiagos žinoma, kad 2012 m. sausio 22 d., 07.36 val. I. D. alkotesteriu buvo nustatytas 1,77 proc. girtumas. Įtariamojo apklausos protokole I. D. savo kaltės nepripažino, pateikė nuoseklius parodymus, nurodė savą byloje nagrinėjamo įvykio versiją. Išvada: nėra duomenų, kad I. D. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste, taip pat nėra duomenų, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis galėjo būti laikino psichikos sutrikimo būsenoje, iš bylos medžiagos žinoma, kad I. D. buvo paprasto girtumo būsenoje, todėl jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (netikslinga) (t. 1, b. l 140). Atsižvelgiant į šios specialisto išvados rezultatus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatytos I. D. veiksmų – dūrių peiliu nukentėjusiajam – priežastys, nukentėjusiojo veiksmai nebuvo ypatingi tokiu laipsniu, kad būtų galėję sutrikdyti kaltininko gebėjimą teisingai suvokti reikšmingas aplinkybes ir taip paveikti jo sąmonę, kad I. D. būseną būtų pagrindas vertinti kaip staigaus didelio susijaudinimo būseną. Taigi, dar kartą pabrėžtina, kad jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d.

Nors nuteistasis ir jo gynėjas savo skunduose bando įrodyti, kad nuteitojo atminties spragos galėjo atsirasti nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl jo veiksmai galėjo būti be kaltės, jam jų nesuvokiant, tačiau kaip matyti iš aukščiau aptartos specialisto išvados, iki įvykio nuteistasis laikinu psichikos sutrikimu sirgo tik 2000 metais. Duomenų apie tai, kad nuteistasis sirgo ir iki nusikalstamos veikos padarymo, byloje nėra. Iš VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 2013 m. gruodžio 31 d. pažymos matyti, jog I. D. antrą kartą šioje įstaigoje gydėsi jau po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2013 m. liepos 12 d., t. y. tik tuomet, kai byla jau buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Jam diagnozuota mišrūs ir kiti asmenybės sutrikimai. Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant raminamąsias ir migdančiąsias medžiagas, žalingas vartojimas (t. 2, b. l. 89). Vilniaus priklausomybės ligų centro 2013 m. gruodžio 30 d. pažymoje nurodyta, kad nuteistasis į priežiūros grupę įrašytas nuo 2013 m. vasario 25 d., jų įstaigoje gydėsi nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2013 m. kovo 8 d., daugiau į įstaigą nesikreipė. Diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį. Priklausomybės sindromas. Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant raminančias medžiagas. Priklausomybės sindromas (t. 2, b. l. 91). VĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 2014 m. sausio 7 d. pažymoje nurodyta, kad 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. spalio 4 d. I. D. gydytas nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. spalio 4 d. ribinių būsenų skyriuje, diagnozė: F32.10 – vidutinio sunkumo depresijos epizodas, nepatikslintas kaip atsirandantis postnataliniu periodu (t. 2, b. l. 93). Ekspertas I. R., parodymų, kuriuos jis davė pirmosios instancijos teisme, susipažinęs su naujai gautais dokumentais, metu pareiškė, kad nesikeičia ikiteisminio tyrimo metu jo pateikta išvada, jis kaip ekspertas yra įsitikinęs, kad skirti ekspertizę I. D. yra netikslinga. Kadangi jam skirtas tik ambulatorinis gydymas, tokia sveikatos būklė leidžia dalyvauti procese. Paminėtina ir tai, kad viso ikiteisminio tyrimo metu I. D. nesirgo, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ligos atsinaujino tik bylą perdavus į teismą. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad I. D. diagnozuoti susirgimai neduoda pagrindo abejoti jo psichine būkle ir leidžia jį teisti. Pažymėtina ir tai, kad visą reikalingą pagalbą, susijusią su jo sveikatos būkle ir jos galimu pablogėjimu, nuteistasis gali gauti ir bausmės atlikimo įstaigoje.

Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki dešimties metų. I. D. už padarytą tyčinį sunkų nusikaltimą paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams, t. y. paskirta bausmė, kuri yra mažesnė nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Nepaisant to, tiek gynėjas, tiek nuteistasis yra įsitikinę, kad bausmė paskirta neteisingai, nes yra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Įrodinėjama, kad paties nukentėjusiojo elgesys buvo rizikingas, neteisėtas, o alkoholio vartojimas neturėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nuteistasis iš viso neigia iki nusikalstamos veikos padarymo vartojęs alkoholį, užsimena apie paties nukentėjusiojo jo atžvilgiu tariamai naudotą smurtą, o gynėjas teigia, jog nuteistojo atsakomybę lengvina tai, jog jis iškvietė greitąją pagalbą. Su nurodytomis aplinkybėmis kolegija nesutinka.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 1 p. yra įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Tokios aplinkybės konstatavimui svarbu nustatyti, kad buvo aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Pavyzdžiui, kaltininkas sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, tačiau iškvietė gydytoją, kad išvengtų sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė konstatuojama tada, kai kaltininkas, aktyviai veikdamas, stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Kaltininko suteikiama pagalba neturi būti formali ir jos suteikimas turi būti atliktas laiku. Kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažįstama, jeigu iš pradžių apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus jis nepraneša ir leidžia vystytis sužalojimo padariniams, tačiau vėliau vis dėlto kreipiasi pagalbos. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nors nuteistasis ir iškvietė greitąją pagalbą, pranešė apie įvykį, tačiau jokiais kitais aktyviais veiksmais siekdamas sumažinti veikos padarinius, neprisidėjo. Tai liudytojas P. L. užspaudė žaizdas nukentėjusiajam ir laikė, kad nesivežtų kraujas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas G. N. (t. 1, b. l. 57) parodė, jog I. D. jiems atvykus į įvykio vietą, sėdėjo kambaryje ir vartojo alkoholinius gėrimus, kas rodo jo visišką abejingumą savo veikos padariniams. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog vien greitosios pagalbos iškvietimas, nagrinėjamu atveju, negali būti laikomas lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 1 p. prasme.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, remdamiesi Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p., o taip pat ir 10 p. teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą giminaitį, buvo smurtiniai ar kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Taigi, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys turi įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju, nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo ir jo gynėjo argumentus, susijusius su šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymu bei veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 136 str., atmetė nurodęs, kad iš nukentėjusiojo, liudytojos T. S. ir liudytojo P. L. parodymų matyti, jog nukentėjusysis jokių provokuojančių veiksmų neatliko. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis bei nustatytas aplinkybes, bei aukščiau apeliacinės instancijos teismo išdėstytus argumentus, nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 10 p. numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Dėl to ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti nustatyta tik tada, kai, viena vertus, kaltininkas buvo labai susijaudinęs, o kita vertus, tokį susijaudinimą sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Pažymėtina, kad dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas. Fiziologinė afekto būsena lengvina asmens atsakomybę, nes pripažįstama, kad žmogui, esant kritinei situacijai, sunku rasti tinkamą išeitį iš susidariusios situacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87/2007). Kaip jau buvo minėta, byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis veikos padarymo metu buvo labai susijaudinęs, t. y. buvo fiziologinio afekto būsenos. Nei bylos ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme, nuteistasis ir kiti proceso dalyviai nenurodė jokių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą manyti, kad buvo aptemusi jo sąmonė, susilpnėjusi savitvarda, o teismo psichologijos ekspertas I. R., turintis reikiamas žinias dėl tokių situacijų vertinimo, taip pat nedavė parodymų ir išvados, jog būtų tikslinga tirti, ar nuteistasis veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenos. Dėl to darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, leidžiančiu teigti, kad nuteistasis veiką padarė būdamas labai susijaudinęs BK 59 str. 1 d. 10 p. prasme, o pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas šios asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Kad alkoholis buvo vartojamas visų S. P. bute buvusių asmenų, viso vakaro metu, t. y. ir prieš nusikaltimą, patvirtino tiek liudytoja T. S. tiek liudytojas P. L., tiek nukentėjusysis. Dėl to nuteistojo nauja gynybinė versija, kad jis alkoholį gėrė tik po nusikaltimo, atmetama. Įvertinus Vilniaus priklausomybės ligų centro 2013 m. gruodžio 30 d. pažymoje (t. 2, b. l. 91) nurodytas aplinkybes, kad I. D. diagnozuoti ir psichikos sutrikimai vartojant alkoholį, kad nusikalstama veika nebuvo iš anksto suplanuota, į tai, kad bylos duomenimis, po nusikalstamos veikos padarymo I. D. nustatytas 1,77 promilės girtumas (t. 1, b. l. 66), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog alkoholio vartojimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino esant Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p. numatytą I. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Dėl likusių I. D. apeliacinio skundo argumentų kolegija pažymi, kad jo skundo teiginių apie tai, kad po nusikalstamos veikos nukentėjusysis su draugais jam grasino, reikalavo pinigų, smurtavo jo atžvilgiu, nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Be to, net jeigu šie veiksmai ir būtų buvę, kas teismo nuomone yra visiškai neįtikėtina, nes S. P. bylos nagrinėjimo metu civilinio ieškinio nepateikė, neprašė atlyginti nei turtinės, nei neturtinės žalos, jie jokios įtakos I. D. 2012 m. sausio 22 d., apie 6.40 val., atliktų veiksmų kvalifikacijai neturi. Liudytojų T. S. ir P. L. parodymai buvo pakankamai nuoseklūs ir neprieštaringi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, išskyrus pirminius jų parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos visiškai paneigia objektyvi bylos medžiaga, be to, ir patys liudytojai nurodė, kad tuo metu davė neteisingus parodymus, nes nenorėjo sukelti nemalonumų I. D.. Nė vienas iš minėtų liudytojų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė, kad S. P. asmeniškai ar per trečiuosius asmenis būtų jiems grasinęs ir reikalavęs apkalbėti I. D.. Pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo pradžioje taip pat davė I. D. palankius parodymus, o tai rodo, jog ir jis nenorėjo, kad nuteistasis būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Nukentėjusysis, apklausiamas pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nurodė, kad iš pradžių neteisingus parodymus davė, nes bijojo nuteistojo, kadangi šis jam grasino. Akcentuotina, jog ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis pats teigė, kad jokių muštynių tarp jo ir S. P. įvykio metu nebuvo, tą patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausti kiti įvykio dalyviai, todėl ir ši gynybinė versija atmetama. Iš liudytojų, nukentėjusiojo ir paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jo ir nukentėjusiojo santykiai buvo draugiški, tą vakarą jie visi kartu gėrė, vyrai būdami virtuvėje, vienas kitą apkirpo, nė vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo agresyvus, mušė nuteistąjį ar trukdė jam pasišalinti iš S. P. buto.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str. bei 61 str. nuostatų nepažeidė. Teismas bausmės skyrimą išsamiai motyvavo ir atsižvelgė į tai, kad I. D. anksčiau tris kartus teistas už tyčines nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka, įvykdė sunkią nusikalstamą veiką, kurios padarymo metu niekur nedirbo, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė neblaivus. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas už sunkaus nusikaltimo padarymą I. D. paskyrė teisingą ir proporcingą laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. D. (I. D.) ir jo gynėjo advokato Roko Stabingio apeliacinius skundus atmesti.