- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-03-23
- Bylos Nr.
- 1A-86-316/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42939-2016-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis (pirm.), Ernesta Montvidienė, Alfredas Vilbikas
- Nuteistasis
- A. K.
- Advokatai
- Modestas Švažas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Ernestos Montvidienės, Alfredo Vilbiko,
Rezoliucinė dalis
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Raimondos Mackevičienės apeliacinį skundą dėl 2016 m. gruodžio 12 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo nuspręsta:
A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (epizodas dėl I. K.) ir paskirti 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei įpareigojant nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. 21.20 val. iki 2016 m. rugsėjo 11 d. 11.50 val., dvi paras, vieną sulaikyme išbūtą parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Jį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 d. (epizodas dėl A. K.), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugsėjo 9 d. apie 20.20 val., Raseinių m., (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,49 promilės) tyčia sudavė du kartus kumščiu sutuoktinei I. K. į galvą, tuo sukėlė jai fizinį skausmą.
Skundžiamu nuosprendžiu A. K. buvo išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo A. K..
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1 -194-1009/2016 pakeisti. Pripažinti A. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl I. K. ir A. K.) ir paskirti 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. 21.20 val. iki 2016 m. rugsėjo 11 d. 11.50 val., dvi paras, vieną sulaikyme išbūtą parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Teismas nuosprendyje konstatavęs, jog neginčijamai nustatyta, jog A. K. sukėlė fizinį skausmą I. K., pasisakė, kad dėl kitam nukentėjusiajam A. K. sukelto fizinio skausmo, A. K. savo veiksmais padarė atskirą nusikalstamą veiką, bei nuosprendyje suformulavo atskirą kaltinimą, dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 straipsnio 2 dalyje.
Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis pasiūlė prokurorui pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, negavęs tokio prašymo, apie tokią galimybę pranešė nagrinėjimo teisme dalyviams, paaiškindamas, kad kaltinime nurodyta kaltinamojo A. K. nusikalstama veika gali būti kvalifikuota kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje. Skunde teigiama, kad teismas pasisakė, jog šioje byloje yra vertinamas nusikalstamos veikos dalyko apsektas, kuris šiuo konkrečiu atveju yra lemiamas, bei nurodė, kad A. K. kaltinamas sudavęs smūgius nukentėjusiajai I. K., po to sudavęs smūgius sūnui A. K.. Teismas konstatavo, kad A. K. kaltinamas sudavęs smūgius dviem asmenims, pasikėsino į du saugomus teisinius gėrius, du dalykus. Teismas taip pat nustatė, kad jo tyčia suduoti smūgius A. K., kilo po pirmosios veikos padarymo, jau praėjus laiko tarpui, po to kai buvo suduota sutuoktinei I. K., todėl A. K. veiksmus kvalifikavo kaip atskiras nusikalstamas veikas.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu pakeisdamas kaltinimą, A. K. veiksmus kvalifikuodamas kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, o teismo posėdžio metu informuodamas apie galimybę keisti kaltinimą, apie tai pažymint protokole, tačiau jo nekonkretizuodamas, bei nepateikdamas kaltinamajam susipažinti, tokiu būdu nesuteikė kaltinamajam teisės žinoti kaltinimą, teisės pasirengti gynybai. Be to nuosprendžiu pakeitus kaltinimą, neliko galimybės apklausti kaltinamojo ir išsiaiškinti jo pozicijos dėl naujo kaltinimo. Šiuo atveju traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui tapo nežinoma, nuo ko gintis, nes perkvalifikavus veiką nuteisiama ne pagal oficialiai pareikštame kaltinime nurodytą veikos kvalifikavimą. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Teismas tokiu atveju praneša kaltinamajam apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai (Nr. 2K-389-511/2016).
Skunde pažymima, kad pagal bylos duomenis šiuo atveju pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu buvo surašytas ir byla perduota teismui A. K. kaltinant dėl nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiems I. K. ir A. K.. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje kvalifikavęs naują nusikalstamos veikos epizodą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį tuo pačiu nustatė, kad šis kaltinimas teisminio nagrinėjimo metu nepasitvirtino ir A. K. dėl A. K. sukelto fizinio skausmo išteisino, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo, ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas A. K. veiksmus vertindamas kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas nuosprendyje nepasisakė ir neanalizavo, kad A. K. veiksmai sukeliantys fizinį skausmą abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo atlikti vieno ir to paties konflikto metu, nepertraukiamai. Iš baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nukentėjusiųjų I. K. ir A. K. duotų parodymų matyti, kad A. K. sudavė sutuoktinei I. K. į galvą ir griebė jos telefoną, o tuo pat metu nusileidus sūnui iš antro aukšto į apačią, bei atimant iš jo telefoną, buvo A. K. suduota buteliu per galvą. Apelianto nuomone, teismas konstatuodamas, kad fizinio skausmo pojūtis turi būti išreikštas taip, kad suprastų aplinkiniai, nevertino ikiteisminio tyrimo metu apklausiamo A. K. duotų parodymų, kur jis pripažino supratęs, jog savo veiksmais sukėlė nukentėjusiems fizinį skausmą, be to atsižvelgiant jog teisminio nagrinėjimo metu A. K. parodymus pakeitė, ikiteisminio tyrimo metu gautiems parodymams patikrinti, teismo posėdyje buvo apklausiama liudytoja tyrėja A. M., kuri patvirtino, jog kaltinamojo A. K. parodymai buvo surašyti iš jo žodžių ir pasirašyti.
Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas netiksliai perteikė nukentėjusiojo A. K. parodymus, jog jis dėl tėvo A. K. veiksmų fizinio skausmo nejuto, į medikus nesikreipė, nurodydamas, kad buvo padaryta tik moralinė žala, nors jis teisme aiškiai parodė, kad po smūgio pustuščiu buteliu susvaigo galva, kažkiek suskaudo, taip pat teigė, kad dėl tėvo veiksmų jam skaudu ir morališkai. Be to teismo posėdyje A. K. patikslino aplinkybę, kad jam buvo suduota per galvą ne tuščiu, o pustuščiu buteliu, tai patvirtino ir kiti apklausti liudytojai. Šiuo atveju kėsintasi į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomą teisinių gėrių- asmens sveikatą, pati veika padaryta šeimos aplinkoje. Šios bylos kontekste aktualu ir tai, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčia veika (LAT 2K-299-648/2015).
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neužtikrino kaltinamojo teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir teisingą teismą, be to, perkvalifikuodamas inkriminuojamą veiką, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus.
Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį nepagrįstai A. K. veiksmus I. K. bei A. K. atžvilgiu vertino kaip atskiras nusikalstamas veikas. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ši byla pirmosios instancijos teismui buvo perduota su prokuroro pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo A. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2016-09-09 d. apie 20:20 val. ., (duomenys neskelbtini) buitinio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,49 prom.) smurtavo prieš savo artimus šeimos narius - sutuoktinę I. K., suduodamas du kartus kumščiu jai į galvą, ir sūnų A. K., suduodamas tuščiu plastikiniu buteliu per galvą, taip sukeldamas nukentėjusiems fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtus A. K. nusikalstamus veiksmus, juos kvalifikavo ne kaip vieną, o kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, atitinkančias BK 140 straipsnio 2 dalį, motyvuodamas tuo, kad kaltininkas sukėlė fizinį skausmą dviem asmenims, t. y. pasikėsino į du įstatymo saugomus teisinius gėrius, du dalykus. Teismas padarė išvadą, kad jo tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką, t. y. suduoti smūgius A. K., kilo jau po pirmosios veikos padarymo, t. y. jau praėjus kuriam laiko tarpui po to, kai buvo suduoti smūgiai sutuoktinei I. K..
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu ir daro išvadą, jog A. K. nusikalstama veika atitinka tęstinės veikos požymius.
Baudžiamasis įstatymas nepateikia tęstinės nusikalstamos veikos apibrėžimo, ją pateikia teismų praktika. BK 63 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, 10 dalyje pasisakyta dėl tęstinės nusikalstamos veikos, tačiau jos turinys detaliau neaprašytas. Pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Esant tokiai įstatymo formuluotei didelę svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo aiškinimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (Kasacinės bylos Nr. 2K-307/2007; Nr. 2K-P-421/2007).
Kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentui, jog nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad A. K. veiksmai abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo atlikti vieno ir to paties konflikto metu, nepertraukiamai. Iš baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nukentėjusiųjų I. K. ir A. K. duotų parodymų matyti, kad A. K. sudavė sutuoktinei I. K. į galvą ir griebė jos telefoną, o tuo pat metu nusileidus sūnui iš antro aukšto į apačią, bei atimant iš jo telefoną, sudavė A. K. buteliu per galvą. Ir nors šiuo atveju nukentėjusieji yra skirtingi asmenys, tačiau iš visų bylos aplinkybių matyti, kad smurtiniai veiksmai buvo atlikti betarpiškai vienas po kito, nepertraukiamai, kaltininkas veikė neapibrėžta tyčia, nukreipta prieš savo šeimos narius. Taigi, nėra pagrindo jo neteisėtos veikos vertinti kaip atskirus pavienius nusikaltimus, todėl ši nuosprendžio dalis keistina.
Tačiau kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais dėl A. K. veiksmų pavojingumo nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu vertinimo. Nors byloje surinktais objektyviais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad A. K. sudavė vieną smūgį plastikiniu pustuščiu buteliu savo sūnui A. K. į galvą, tačiau nėra įrodyta, kad šiuo veiksmu jis sukėlė skausmą nukentėjusiajam. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis A. K. parodė: „po smūgio man šiek tiek susvaigo galva, bet kažkiek suskaudo, bet ne taip ir labai, skausmo kaip ir nebuvo, bet man skaudu buvo tik morališkai, kad tėvas taip padarė“ (95 b. l.). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat nenurodė, kad dėl tėvo suduotų smūgių plastikiniu pustuščiu buteliu pajuto fizinį skausmą, parodė, kad sužalojimų nepatyrė, pas medikus nesikreipė ir neketina to daryti. Nei vienas iš teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų neparodė, jog suprato, kad A. K. būtų sukeltas fizinis skausmas, taip pat nebuvo kreipimosi į medikus.
Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, neatsiejamai susijęs su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Taigi, vertinant byloje surinktus objektyvius duomenis, tai yra tai, kad A. K. buvo suduota tik vieną kartą pustuščiu plastikiniu buteliu, jokių sužalojimų nenustatyta, nukentėjusysis negali vienareikšmiškai įvertinti, ar buvo jam sukeltas skausmas, ar ne, daroma išvada, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, jog A. K. smurtiniais veiksmais sukėlė skausmą A. K.. Todėl ši aplinkybė iš kaltinimo šalintina.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta skundo argumentą dėl procesinių teisės pažeidimų pirmosios instancijos teismo iniciatyva pakeitus kaltinimą A. K.. Pirmiausia pažymėtina tai, kad 2016 m. spalio 13 d. teisiamojo posėdžio metu proceso dalyviams buvo pranešta apie tai, kad A. K. veika gali būti kvalifikuota kaip dvi atskiros veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskelbta pertrauka, kaip to reikalauja BPK 255, 256 straipsniai. Byloje nėra duomenų apie naujai inkriminuojamas faktines aplinkybes, kurios iš esmės skirtųsi nuo aplinkybių, nurodytų pradiniame kaltinime. Tokių duomenų nėra ir apkaltinamajame nuosprendyje, todėl kolegija daro išvada, kad keičiant kaltinimą šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaltinamojo procesinės teisės nebuvo pažeistos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
2016 m. gruodžio 12 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. K. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (epizodas dėl A. K.).
Pašalinti iš kaltinimo aplinkybę apie tai, kad A. K. smurtavo prieš savo artimą šeimos narį – sūnų A. K., suduodamas tuščiu plastikiniu buteliu jam per galvą, taip sukeldamas fizinį skausmą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.