Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Artūras Ridikas Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00479-2011-8

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Arnoldo Šukaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-03-02 nuosprendžio, kuriuo G. V. išteisintas iš kaltinimo pagal LR BK 138 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m. liepos 5 d., apie 21.00 val., Panevėžio r., Velžio k., Žemdirbių g., prie daugiabučio namo Nr. x laiptinės, vieną kartą kumščiu sudavė K. S. į veidą, ko pasekoje K. S. nugriuvus ant betoninių plytelių, tuo padarė muštinę žaizdą kaktos kairėje pusėje, poodines kraujosruvas apatinio žandikaulio dešinio kampo srityje bei dešiniajame dilbyje, odos nubrozdinimą dešinėje alkūnėje, apatinio žandikaulio abiejų pusių lūžį, t.y. padarydamas K. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Pripažįstant situaciją būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba nuo jo. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t.y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip jausti, patirti tokio elgesio padarinius.

Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamos būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Nukentėjęs K. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė, kad bandė suduoti G. V.. Jis nuosekliai nurodė, kad kieme sėdinčius jaunuolius sudrausmino, kadangi jie šiukšlino kiemą saulėgrąžomis. Kilus konfliktui norėjo išeiti namo ir numetė cigaretę, kuri užkrito ant vieno iš vaikinų. Iš karto po to pajuto smūgį ir daugiau nieko nepamena. Teismas nepagrįstai netiki šiais nukentėjusiojo parodymais, o remiasi liudytojų, kurie yra išteisintojo G. V. draugai ir netgi giminaičiai parodymais.

Teismo posėdyje prokurorė prašo skundą tenkinti. Išteisintasis ir gynėja prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Jau pačiame apeliaciniame skunde nurodoma, kad norint situaciją įvertinti, kaip esant būtinąjai ginčiai būtina, kad besikėsinančių į BK 28 str. 2 d. nurodytas vertybes asmenų elgesys būtų išreikštas išoriškai, t.y. jis būtų toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip jausti, patirti tokio elgesio padarinius. Tai, kad į G. V. pusę metė degančią cigaretę pripažįsta ir pats K. S.. Įvykio vietoje buvę liudytojai E. M., A. Ž., L. V. bei D. R. patvirtina, jog K. S. bandė ranka suduoti G. V.. Tai ir yra apeliaciniame skunde minimas išoriškai išreikštas elgesys. Netikėti minėtų liudytojų parodymais vien tuo pagrindu, kad jie yra G. V. pažįstami ar draugai, nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde K. S. pateikiamas kaip asmuo toje situacijoje ginęs viešąjį interesą. Iš paties nukentėjusiojo paaiškinimų matyti, jog jis, išeidamas į lauką, turėjo tikslą išvaikyti jaunuolius, sėdinčius ant suoliuko. Kaip matyti įvykis įvyko prie daugiabučio namo. Tai yra vieša erdvė, kurioje gali būti, tame tarpe ir sėdėti ant suoliuko, bet kokie asmenys. Jokių apribojimų, kad toje vietoje gali būti tik konkretaus namo gyventojai nėra. K. S. nusiteikimas išvaikyti jaunuolius rodo tam tikrą jo išankstinį agresyvumą. Kitas tiek apeliacinio skundo, tiek paties nukentėjusiojo išsakytas argumentas, jog jis drausmino jaunuolius, nes jie šiukšlino teritoriją. Tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiojo elgesio, jis pats nesielgė atsakingai ir pavyzdingai, t.y. mesdamas degančią cigaretę (netgi mesdamas ją į žmogų) pats prisidėjo prie teritorijos šiukšlinimo. Todėl jo išsakyti priekaištai dėl teritorijos šiukšlinimo šioje situacijoje gali būti vertinami kaip pretekstas konfliktinei situacijai sudaryti. Todėl, atsižvelgus į nurodytus nukentėjusiojo elgesio ypatumus, įvertinus, kad jis įvykio metu buvo neblaivus, kelia abejonių dėl jo parodymų patikimumo. O tai savo ruožtu leidžia manyti, kad jis, mesdamas degančią cigaretę į G. V., taip bandė nukreipti jo dėmesį ir pasinaudojęs tuo bandė suduoti jam smūgį ranka. Tokia įvykių eigos galimybė nėra paneigta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu ir paneigti ją nėra galimybės. Bet kokia abejonė yra vertinama kaltinamojo naudai.

Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog tikėtina, kad nukentėjusysis pavojingai kėsinosi į išteisintąjį, bandydamas suduoti šiam smūgį ranka, tuo tiesiogiai sukeldamas grėsmę išteisintojo sveikatai bei kitiems įstatymo saugomiems interesams, nors, tam jokio pagrindo nebuvo. Tokiu būdu, dėl nukentėjusiojo veiksmų, atsirado išteisintojo teisė į būtinąją gintį. Konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis K. S., kuris elgėsi agresyviai. G. V. į tokį kėsinimąsi atsakė analogiškais veiksmais – suduodamas vieną smūgį ranka nukentėjusiajam tuo metu, kai šis puolė, o, K. S. nugriuvus, jokių smūgių nebesudavė. Tokiu būdu išteisintasis panaudojo smurtą, kuris atitinka kitą būtinosios ginties teisėtumo sąlygą – kėsinimosi akivaizdumo reikalavimą, nes teisė į būtinąją gintį išlieka tik kėsinimosi momentu, o šiuo atveju tik kėsinimosi momentu smūgis nukentėjusiajam ir buvo suduotas.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-03-02 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.